A-492-2794-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492 -2794/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05515-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-8), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad ji 12 metų dirbo valstybės tarnyboje, iš jų – nuo 2008 m. iki 2012 m. spalio 19 d. – (duomenys neskelbtini) specialiste. Jos darbo funkcijos Tarnyboje apėmė (duomenys neskelbtini). Tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų” (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu paskirta tarnybine nuobauda, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1368-208/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2013 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013, kuriuo panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir iš esmės patenkino pareiškėjos reikalavimus, t. y. panaikino Įsakymą.

Pareiškėja paaiškino, kad šiuo atveju keliamas valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taigi ir CK 6.271 straipsnio, taikymo klausimas, o ginčas byloje kyla dėl Tarnybos darbuotojų veiksmais, kurie pripažinti neteisėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja neturtinę žalą kildino iš Tarnybos darbuotojų veiksmų tiriant tarnybinio nusižengimo bylą ir Įsakymu skiriant tarnybinę nuobaudą.

Pažymėjo, kad Tarnybos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nurodytos administracinės bylos šalys buvo pareiškėja ir atsakovas, todėl įsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra įgijęs res judicata galią ir nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę (ABTĮ 58 str. 2 d., 96 str. 4 d.).

Pareiškėja teigė, kad ji dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, emocinį stresą, nervinę įtampą ir sveikatos pablogėjimą. Atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjai Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme sukėlė atitinkamas pasekmes: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pareiškėja jautėsi pažeminta, įskaudinta, patyrė stresą ir tai neigiamai paveikė jos sveikatą. Pareiškėją psichologiškai labai paveikė tokie atsakovo veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip susidorojimą, nes tuo metu atrodė, kad gyvenimas ir valstybės tarnautojo karjera, kuriai pareiškėja atidavė 12 metų (per tą laiką neturėjo nei vieno nusižengimo, buvo tik skatinama), yra sužlugdyta.

Darbo birža pareiškėjai nesiūlė jokio darbo, kadangi pagal atsakovo nurodytą atleidimo pagrindą pareiškėja trejus metus negalėjo dirbti valstybės tarnyboje ir netgi negalėjo būti priimta į valstybės tarnybos rezervą. Pareiškėjos tvirtinimu, jos pateikiamuose medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2012 m. spalio 26 d., t. y. po Įsakymo priėmimo, konstatuoti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, kurių priežastis buvo dėl atleidimo patirtas didelis stresas, o 2012 m. lapkričio 28 d. pareiškėja sužinojo, kad laukiasi, todėl medikamentinis gydymas antidepresantais buvo nutrauktas. 2013 m. lapkričio 15 d. gydytojos I.

K. išraše iš medicininių dokumentų nurodoma, kad 2012 m. spalio 26 d. pareiškėja kreipėsi į gydytoją dėl širdies skausmų, permušimų, sutrikusio miego; būklė pablogėjo 2 savaites po psichoemocinių pergyvenimų; pareiškėjai 2012 m. lapkričio 8 d. diagnozuotas sveikatos sutrikimas (duomenys neskelbtini); 2012 m. lapkričio 28 d. ginekologė diagnozavo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) savaičių ir (duomenys neskelbtini) dienų trukmės nėštumą. Pareiškėja pažymėjo, kad tarp jos sveikatos pablogėjimo nuo 2012 m. lapkričio mėn. ir atsakovo neteisėtų veiksmų (Įsakymo) yra priežastinis ryšys – ji buvo apkaltinta šiurkščiais tarnybiniais pažeidimais, tariamų tarnybinių pažeidimų tyrimo procedūra buvo atliekama siekiant ją pažeminti ir sužlugdyti, pareiškėjos atleidimo procedūra buvo įvykdyta itin grubiai, verčiant ją savo noru išeiti iš darbo, kolegų akivaizdoje demonstratyviai tikrinant kompiuterio duomenis, perimant darbo bylas ir pan.

Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, taip pat galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, kadangi iš pareigų ji buvo atleista dėl šiurkščių tarnybinių pažeidimų. Nurodyti atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjai nepatogumus ir pergyvenimus, pablogėjo jos sveikata, prasidėjo depresija, o tuo metu pareiškėja laukėsi ir šiuo metu viena augina mažametę dukrą, todėl yra pakankamas pagrindas teigti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą ir pagrįstai prašo ją atlyginti.

Pareiškėja atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą neturtinę žalą vertino 50 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ryšių reguliavimo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22-27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjos atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjos argumentai nepagrįsti Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir paremti prielaidomis bei spėliojimais. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimas yra įvykdytas 2013 m. liepos 17 d. Tarnybos direktoriui priėmus įsakymą Nr. 1P-224. Teigė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl 50 000 Lt neva patirtos neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes išnagrinėtos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjos atleidimo iš pareigų pagrįstumo klausimas ir LVAT nėra konstatavęs, jog skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, Tarnybos darbuotojai, tirdami pareiškėjos tarnybinio nusižengimo bylą, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, o tuo labiau, grasinę pareiškėjai, reikalavę išeiti iš darbo savo noru ar grubiai su ja elgęsi.

Tokių aplinkybių pareiškėja nebuvo nurodžiusi ir administracinės bylos dėl jos atleidimo iš pareigų teisėtumo nagrinėjimo metu (nei žodžiu, nei teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose), taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo reiškiamas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjos tarnybinių nusižengimų tyrimo metu Tarnybos darbuotojai veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir jokių pažeidimų tiriant pareiškėjos tarnybinius nusižengimus nepadarė. Atsakovui kilo abejonių dėl to, jog pareiškėjai diagnozuoti sveikatos sutrikimai iš tikrųjų yra sąlygoti išgyvenimų, susijusių su jos atleidimu iš pareigų, nes, atsakovo nuomone, stresą pareiškėjai galėjo sukelti ir netikėta žinia apie nėštumą, kuris galimai nebuvo planuotas, bei, turint omenyje pareiškėjos amžių ir tuo metu susiklosčiusias kitas aplinkybes (atleidimą iš užimamų pareigų; pareiškėja augina mažametę dukrą viena), be to, pareiškėja pastojo dar prieš atleidimą iš Tarnyboje užimamų pareigų.

Nurodė, kad sveikatos sutrikimas (duomenys neskelbtini) pareiškėjai galėjo būti diagnozuotas tik esant daugybiniams, pasikartojantiems ir dažnai besikeičiantiems somatiniams simptomams, trunkantiems ne mažiau kaip dvejus metus, todėl šį sveikatos sutrikimą nulėmęs veiksnys turėjo atsirasti mažiausiai prieš 2 metus prieš nustatant diagnozę. Atsakovo manymu, pareiškėjos įvardinami jos atžvilgiu atlikti atsakovo veiksmai ir dėl jų patirti išgyvenimai bei sukeltos neigiamos emocijos galbūt galėjo tik kažkuria dalimi prisidėti prie jau esamos pareiškėjos sveikatos būklės ir jau esančio dar nediagnozuoto sveikatos sutrikimo, o ne jį sukelti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja daugiau nepateikė jokių dėl atsakovo veiksmų neva jos patirtą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų ir, atsižvelgdamas į tai, teigė, jog pareiškėja neįrodė jos neva patirtos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos, todėl šiuo atveju nėra dviejų esminių sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 61-67) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjai L. N., einančiai Tarnybos (duomenys neskelbtini) specialistės pareigas, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų nuo 2012 m. spalio 19 d. už padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus – valstybės tarnautojo elgesį, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį žmogaus orumą, ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281, grąžinti ją į Tarnybos (duomenys neskelbtini)specialistės pareigas, priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-1368-208/2013, II t. b. l. 140-143). Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2013 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir nusprendė: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą; panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“; grąžinti pareiškėją L. N. į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (duomenys neskelbtini) specialistės pareigas; priteisti pareiškėjai L. N. iš atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis pareiškėjos darbo užmokestis – 3 561,68 Lt, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytuose pareiškėjos elektroniniuose laiškuose yra įžvelgtini nepagarbos žmogui (skundų davėjui) bei savo darbdaviui pasireiškimai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo požiūriu gali būti traktuojami kaip valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas, tačiau nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos elektroniniuose laiškuose esantys nepagarbūs atsiliepimai apie kitus asmenis nepasižymi ypatingu aštrumu, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo požiūriu toks pareiškėjos elgesys Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme negali būti pripažintas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Pasisakydamas dėl pareiškėjos antrojo tarnybinio pažeidimo, kuris siejamas su pareiškėjos UAB „Omnitel“ atstovei 2012 m. kovo 15 d. išsiųstu elektroniniu laišku, kuriame pareiškėja pateikė asmeninio pobūdžio prašymą dėl situacijos su savo draugu išsprendimo ir kuris traktuotas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, sietinas su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad ši nuobauda (atleidimas iš pareigu) pareiškėjai paskirta praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2010-05-13 įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatytą 6 mėnesių naikinamąjį terminą, kuriam suėjus tarnybinė nuobauda negali būti skiriama. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2012 m. spalio 18 d. įsakymo dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo negali būti laikoma pagrįsta, o dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto taikymo negali būti laikoma teisėta, todėl šis įsakymas taip pat yra naikintinas, o pareiškėjos skundas yra tenkintinas: pareiškėja grąžintina į Ryšių reguliavimo tarnybos (duomenys neskelbtini)specialistės pareigas, jai priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dėl Įsakymo priėmimo pareiškėja patyrė tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau, atsižvelgęs į kilusio ginčo pobūdį bei įrodymų visumą, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Tarnybos veiksmai sąlygojo pareiškėjai tokio masto ir intensyvumo nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti laikomi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme esmine ir kompensuotina neturtine žala.

Teismas nustatę, kad Tarnybos direktorius įvykdė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, darė išvadą, jog tokios šioje byloje pareiškėjos nurodomos neigiamos minėto akto priėmimo pasekmės, kaip galimybės daryti karjerą ribojimas, emocinė įtampa, stresas, pažeminimas ir kiti su atleidimu iš pareigų susiję nepatogumai (lėšų stoka ir pan.) yra pašalintos ir šios pareiškėjos nurodytos neturtinės vertybės yra apgintos.

Įvertinęs pareiškėjos sveikatos istorijos turinį teismas sprendė, kad pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimas buvo laikinas ir jis, be Įsakymo sukeltų neigiamų padarinių, galimai buvo įtakojamas ir kitų veiksnių (pvz. pareiškėjos būklės dėl nėštumo), todėl pareiškėjos teiginys, kad tarp tarnybinės nuobaudos paskyrimo ir jos sveikatos būklės pablogėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, nelaikytas objektyviai pagrįstu. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pati yra teisininkė, ne vienus metus dirbanti valstybės tarnyboje, todėl ji yra asmuo, kuris gali objektyviai įvertinti susiklosčiusių tarnybinių santykių situaciją ir į juos adekvačiai reaguoti.

Teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog administracinėje byloje, kurioje buvo keliamas Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, pareiškėja reikalavimo atlyginti jai padarytą neturtinę žalą nekėlė, nenurodė buvus tokias aplinkybes, kuriomis remia reikalavimą tik nagrinėjamoje administracinėje byloje, sudaro pagrindą abejoti pareiškėjos teiginiais dėl jai padarytos neturtinės žalos intensyvumo. Pareiškėjos paaiškinimas teisme, kad tai buvusi pasirinkta taktika, jog būtų objektyviai išnagrinėtas ginčas dėl atleidimo pagrįstumo, nevertintas kaip įtikinamas, nes būtent visų faktinių duomenų nurodymas padeda visapusiškiau ir pilniau įvertinti ginčo aplinkybes ir sprendimo priėmimo objektyvumui netrukdo.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažinimas Sprendimu, jog L. N. buvo nubausta nepagrįstai, ir Tarnybos direktoriaus atlikti veiksmai vykdant Sprendimą (2013 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. 1P-224), yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo buvo atmestas.

III. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85-91), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai sprendime nevertino pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos proceso ir jo priežasčių. Tvirtina, kad pareiškėjos atleidimas buvo akivaizdus susidorojimas su ja. Atsakovas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekė morališkai sužlugdyti pareiškėją. Atsakovo atstovas nepaaiškino, kodėl tarnybinis tyrimas buvo pradėtas paskutinę pareiškėjos darbo dieną prieš atostogas, per kurias ji planavo vykti į kelionę. Nors tarnybinis tyrimas buvo atliktas po atostogų, tačiau buvo kilusi reali grėsmė, kad pareiškėja negalės išvykti į suplanuotą kelionę. Be to, kelionė buvo sugadinta dėl jos išvakarėse pradėto tarnybinio patikrinimo, viešo pažeminimo kolegų akivaizdoje ir direktoriaus grasinimų. Nurodo, kad pagrindas tarnybiniam tyrimui atlikti buvo įvardintas anoniminis laiškas, į kuriuos valstybės institucijos neprivalo atsakyti ir reaguoti. Tvirtina, kad atsakovo sprendimas buvo iš anksto žinomas, apie jo turinį pareiškėja buvo informuota dar rugsėjo 14 d. Laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimas buvo laikinas ir galimai įtakotas kitų veiksnių (pareiškėjos nėštumo). Pabrėžia, kad gydymas turėjo būti nutrauktas dėl pareiškėjos nėštumo, apie kurį pareiškėja sužinojo 2012 m. lapkričio 28 d. Mano, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad tarp pareiškėjos sveikatos pablogėjimo ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys. Tą patvirtina sutampanti laiko aplinkybė, sveikatos sutrikimų pobūdis. Apeliantės vertinimu, ta aplinkybė, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo ji kreipėsi į teismą po tarnybinio ginčo pasibaigimo patvirtina, kad jai padaryta žala yra ilgalaikė. Pareiškėja pažymi, kad dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo ji neteko teisės į nedarbo draudimo išmoką, todėl kurį laiką pareiškėja neturėjo jokių pajamų. Remiasi teismų precedentais, suformuotais administracinėse bylose Nr. A520-2401/2013, A492-939/2013.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ryšių reguliavimo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 94-100) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjos atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo manymu, pareiškėja remiasi tik jai palankiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo ištraukomis ir nevertina teismo išvadų visumos. Pažymi, kad tarnybinį ginčą nagrinėję teismai nenustatė, jog atsakovas būtų neteisėtai ar nepagrįstai atlikęs tarnybinį patikrinimą. Atkreipia dėmesį, jog byloje dėl Įsakymo teisėtumo pareiškėja nenurodė tokių aplinkybių, kuriomis grindžia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. dėl atsakovo grasinimų, siekimo morališkai sužlugdyti pareiškėją, su ja susidoroti. Be to, minėti pareiškėjos argumentai yra niekuo nepagrįsti. Sutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimus galimai lėmė žinia apie neplanuotą nėštumą, taip pat sutinka, kad sveikatos būklės pablogėjimas buvo laikinas. Atsakovas pritaria teismo argumentui, kad pareiškėjos grąžinimas į tarnybą, kompensacijų sumokėjimas yra pakanka satisfakcija. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi teismų precedentais, suformuotais jos nurodytose administracinėse bylose, kadangi bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri pasak pareiškėjos, padaryta Tarnybos darbuotojų neteisėtais veiksmais, nustatytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu, atlyginimo.

Pareiškėja tvirtina, kad Tarnybos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013 apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas tarnybinis ginčas pagal pareiškėjos L. N. skundą Tarnybai dėl atleidimo iš tarnybos, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas ir panaikino Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“; grąžino pareiškėją L. N. į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (duomenys neskelbtini) specialistės pareigas; priteisė pareiškėjai L. N. iš atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis pareiškėjos darbo užmokestis – 3 561,68 Lt, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija vertina, kad žalos, kurią pareiškėja grindžia įsakymo dėl jos atleidimo iš tarnybos neteisėtumu, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Darbo kodekso 250 straipsnį. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog atsakovas individualiu aktu atleidęs pareiškėją iš pareigų, veikė ne viešojo administravimo srityje, o kaip pareiškėjos, kuri buvo valstybės tarnautoja, darbdavys. Valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 5 straipsnis numato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Ši DK norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog jos padaryta ir teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1471/2012 ir kt.).

Kaip jau minėta, pareiškėja neturtinę žala grindžia Tarnybos neteisėtais veiksmais, nustatytais LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr. 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1509/2012; taip pat žr. 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–342/2012).

LVAT administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013 nustatė, kad pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – už šiurkščius tarnybinius pažeidimus. Šie pažeidimai įsakyme dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos įvardinti kaip valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą (pažeidimas Nr. 1), ir kaip Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (pažeidimas Nr. 2). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pažeidimą Nr. 1, be kita ko, pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytuose pareiškėjos elektroniniuose laiškuose (laiške Nr. 6, laiške Nr. 8, laiške Nr. 10) yra įžvelgtini nepagarbos žmogui (skundų davėjui) bei savo darbdaviui pasireiškimai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo požiūriu gali būti traktuojami kaip valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas, tačiau sprendė, jog šiuose laiškuose esantys nepagarbūs atsiliepimai apie kitus asmenis nepasižymi ypatingu aštrumu, todėl darė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo požiūriu toks pareiškėjos elgesys negali būti pripažintas šiurkščiu valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimu. Pasisakydama dėl pažeidimo Nr. 2, siejamo su pareiškėjos UAB „Omnitel“ atstovei L. S. 2012 m. kovo 15 d. išsiųstu elektroniniu laišku (laiškas Nr. 4), kuriame pareiškėja pateikė asmeninio pobūdžio prašymą dėl situacijos su savo draugu išsprendimo ir kuris atsakovo buvo traktuotas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, sietinas su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimu, teisėjų kolegija, darė išvadą, kad ši nuobauda (atleidimas iš pareigų) pareiškėjai paskirta, praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2010-05-13 įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatytą 6 mėnesių naikinamąjį terminą, kuriam suėjus tarnybinė nuobauda negali būti skiriama.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas svarbias faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgė į visas tokius klausimus sprendžiant reikšmingas aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nurodyti 2013 m. liepos 2 teismo sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013, motyvai patvirtina, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjos neteisėti veiksmai nebuvo nuginčyti, apeliacinės instancijos teismas tik nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu šių veiksmų vertinimu tarnybinės atsakomybės taikymo kontekste. Kitas apeliacinės instancijos teismo nustatytas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos neteisėtumo pagrindas buvo tarnybinės nuobaudos skyrimo termino pažeidimas. Teisėjų kolegija vertina, kad aplinkybė, jog nuobauda paskirta neteisėtai, nes buvo praleistas jai skirti nustatytas terminas, nepanaikina netinkamo tarnybinių funkcijų atlikimo fakto, kuris yra reikšmingas sprendžiant dėl tarnautojo patirtų neigiamų emocijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į pareiškėjos darbo specifiką ir administracinę priežiūrą atliekančiam tarnautojui keliamus aukštus profesinės veiklos standartus, apie kuriuos privalėjo žinoti ir pareiškėja, įsidarbindama Tarnyboje tokiomis pareigomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja savo veiksmais prisidėjo prie neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais dėl atleidimo iš tarnybos. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija vertina, kad įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų panaikinimas, grąžinimas į užimtas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vadovavosi tiek bendraisiais teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, tiek neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo remtis pareiškėjos nurodytais teismo precedentais, kadangi jos nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

Pareiškėja, nors ir teigė, kad atsakovas sąmoningai siekė su ja susidoroti ir ją sužlugdyti, tokios aplinkybės byloje neįrodytos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėja nenurodė jokių atsakovų veiksmų, kurie būtų pagrindas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinti valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų (CK 6.271 str.) kontekste.

Atsakovas prašė teismo priteisti iš pareiškėjos jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie tai, kiek ir kokių išlaidų patyrė, todėl jo prašymas nespręstinas (ABTĮ 45 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė