AS-815-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-815-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01783-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 18 d. išsiuntė teismui skundą (b. l. 1–6), prašydamas: atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1D-2782(11) ir priteisti iš VRM 3 776,97 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad termino kreiptis į teismą jis nepraleido, nes terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, iš kurio pareiškėjas suprato, jog pensijų mažinimas buvo atliktas pažeidžiant konstitucinius principus. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, šių argumentų turėtų pakakti, pripažįstant jo kreipimąsi į teismą teisėtu, nepraleidus nustatytų terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.). Teismas taip pat atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VRM 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1D-2782(11) kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas atskirais laikotarpiais išskaidė ir analizavo pareiškėjo bendru terminu – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – apibrėžtą jo teisės į valstybinę pensiją pažeidimą.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, tai, jog paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio–vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., tačiau į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 18 d. (skundą išsiuntė paštu), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą.

Spręsdamas dėl laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013); pensijų sumažinimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, o iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92; pirmąsias šių įstatymų pagrindu sumažintas pensijas pareiškėjas gavo atitinkamai 2012 m. vasario mėnesį ir 2013 m. vasario mėnesį.

Atsižvelgęs į tai, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), teismas konstatavo, jog skundo dėl pensijos sumažinimo padavimo terminas už 2012 m. laikotarpį baigėsi 2015 m. vasario mėnesį, o už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog teisių pažeidimas pareiškėjui padarytas pratęsiant pensijų sumažinimo terminą, pareiškėjas, paštu skundą teismui išsiųsdamas 2015 m. kovo 18 d., buvo praleidęs nustatytus terminus skundui paduoti.

Vertindamas nurodytas skundo padavimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos galimo skundo padavimo termino praleidimo priežastys nėra individualizuotos ir svarbios, todėl negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, kad jis tik po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo sužinojo apie neteisėtai sumažintą pensiją ir kad tik nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nepateisintos individualiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjui išsiųsti skundą anksčiau nei 2015 m. kovo 18 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neneigia, kad apie pensijos sumažinimą žinojo nuo 2010 m. vasario mėnesio. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad termino skundui paduoti praleidimą lėmė subjektyvūs veiksniai, t. y. pareiškėjo nepateisinamai ilgas delsimas ir itin pavėluotas apsisprendimas, kada kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, todėl, remdamasis aktualia LVAT praktika, pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti netenkino ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti reikalavimą priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) atsisakė priimti pareiškėjo prašymą panaikinti VRM 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1D-2782(11), kadangi šis VRM sprendimas pagrindžia aplinkybę, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui ir negali būti savarankišku reikalavimo dalyku.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 16–19) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismo nutartis neatitinka jau suformuotos LVAT bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos panašiose administracinėse bylose. Remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė, nes tvirtai tikėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pažymi, kad turi būti užtikrinta asmenų teisė į veiksmingą teisminę gynybą. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, kas sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai.

LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje.

Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisinės valdžios įsikišimo.

Pažymi, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirta prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos anksčiau nurodytame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka (bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka) asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2015 m. kovo 18 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pareigūnų ir karių pensija už 2012 m. pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, šį terminą pareiškėjas praleido ir dėl nepriemokos už 2012 m., kadangi šis trejų metų terminas baigėsi 2015 m. vasario mėnesį. Kita vertus, apie tai, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pareigūnų ir karių pensija už 2013 m. pareiškėjui buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį, akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. kovo 18 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei už 2012 m., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. kovo, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo taip pat ir dėl pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92, t. y. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2013 metams. Taigi nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) 2015 m. kovo 18 d., todėl konstatuotina, kad jis nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr. jau minėtas LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014, kt.).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 6 mėn. terminas skundui paduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos praktikos dėl 3 metų termino taikymo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką už 2013 m., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, negali būti laikoma pagrįsta, todėl yra naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo S. G. skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys