A-234-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-234-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00759-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 8–9), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) viršininko 2013 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 40-S-4828 „Dėl prašymo atleisti iš vidaus tarnybos“, kuriuo atsisakoma atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos; įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įforminti R. M. atleidimą nuo 2013 m. gegužės 2 d. iš vidaus tarnybos ir visiškai atsiskaityti su R. M. per dvi darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas yra Šiaulių apskrities VPK vyresnysis patrulis. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 17 d. kreipėsi į atsakovą Šiaulių apskrities VPK, prašydamas atleisti iš pareigų jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Atsakovas atsisakė atlikti prašomą veiksmą ir 2013 m. balandžio 22 d. įteikė pareiškėjui 2013 m. balandžio 19 d. Šiaulių apskrities VPK raštą Nr. 40-S-4828, kuriuo pranešė, jog pareiškėjas neturi pareigūno teisinio statuso, todėl negali būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjo manymu, atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus yra neteisėtas, kadangi jokios teisės normos nesuteikia atsakovui teisės sustabdyti savo pareigų, nustatytų Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte, 55 straipsnio 2 dalyje, 58 straipsnio 1 dalyje, vykdymą. Pareiškėjas privalėjo būti atleistas iš tarnybos 2013 m. gegužės 2 d., kaip tai nustato Statuto 55 straipsnio 1 dalis. Atsakovas praleido vienos darbo dienos terminą įforminti pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos pasibaigus 14 dienų terminui nuo pareiškėjo prašymo padavimo. Pareiškėjas vertino, kad skundžiamas aktas pažeidžia jo konstitucines teises – Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, 3 dalį. Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas neturi teisinio statuso, tačiau pareiškėjas yra susijęs tarnybiniais ryšiais su atsakovu, bet kurią dieną gali atsirasti tarnybos santykiai. Pareiškėjo teisinė padėtis yra neapibrėžta, pareiškėjas norėtų dirbti kitą darbą, galbūt išvykti dirbti į užsienį, tačiau pareiškėjas bet kurią dieną gali būti atsakovo pakviestas atlikti pareigas. Tokiu atveju reikėtų konstatuoti, kad tarnybos santykiai nėra sustabdyti ar pasibaigę – pareiškėjas turi atitinkamas pareigas atsakovui – pareiškėjas prašo tarnybinius santykius nutraukti. Nuo pareigų pareiškėjas buvo nušalintas ikiteisminio tyrimo metu teisėjui priėmus nutartį.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepime (b. l. 45–47) į pareiškėjo skundą bei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutinka.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į Statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatą „<...> pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu“, Šiaulių apskrities VPK gali atleisti pareigūną tik tuomet, kai vidaus tarnybos santykiai yra nenutrūkę ar nesustabdyti, kai asmuo turi vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusą. Pareiškėjas prašymo atleisti iš vidaus tarnybos dieną, t. y. 2013 m. balandžio 17 d., teismo nutartimi ikiteisminio tyrimo byloje buvo laikinai nušalintas nuo Šiaulių apskrities VPK vyresniojo patrulio pareigų ir pareigūno statuso neturėjo. Taip pat pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų Šiaulių apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. I-120-116/2013.

Be to, pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.4 punktu įpareigojo policijos įstaigų vadovus užtikrinti, kad policijos pareigūnai, pažeminę pareigūno vardą, nebūtų atleisti iš tarnybos kitais pagrindais, nepatikrinus jiems iškeltų kaltinimų ir neišsprendus jų tarnybinės atsakomybės klausimo. Pareiškėjo galimai padaryta nusikalstama veika sudarė pakankamą pagrindą atsakovui vertinti pareiškėjo elgesį kaip galimą pareigūno vardo pažeminimą, kuris yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 str. 1 d. 17 p.). šiuo atveju, galimai padaryta pareiškėjo neteisėta veika laiko atžvilgiu pirmesnė nei pateiktas prašymas atleisti iš vidaus tarnybos, todėl pareiškėjo veiksmai dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turi būti teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti pirmiau.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog reikšmingų tarnybos santykiams faktų teisinis vertinimas yra taikomas laiko atžvilgiu – yra svarbiais laikomi tie faktai, kurie buvo anksčiau laiko atžvilgiu. Pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl ikiteisminiame tyrime pareiškėjui pareikštų įtarimų, t. y. turėtų būti išspręstas jo statuso klausimas, po to būtų galima spręsti kitus klausimus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, jog nagrinėjamas ginčas kilo Šiaulių apskrities VPK viršininkui 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 40-S-4828 atsisakius tenkinti pareiškėjo, kuris Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnyje nustatyta tvarka laikinai nušalintas nuo pareigų, prašymą atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad iki minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo pareiškėjas ėjo statutinio valstybės tarnautojo (Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio vyresniojo patrulio) pareigas. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. bei 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis įtariamasis R. M. buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pratęsė kaltinamojo R. M. laikino nušalinimo nuo pareigų terminą dar 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjas R. M. 2013 m. balandžio 17 d. prašymu, kuris Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas tą pačią dieną (b. l. 31), kreipėsi dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 17 d. dėl išėjimo į pensiją. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2013 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 40-S-4828 (b. l. 3, 30) nurodė, jog pareiškėjo prašymas negali būti patenkintas, nes pareiškėjas yra laikinai nušalintas nuo pareigų ir šiuo metu pareiškėjas neturi vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso.

Pirmosios instancijos teismas apžvelgė nagrinėjamam ginčui aktualaus Statuto 55 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas aptarė BPK numatytos procesinės prievartos priemonės – valstybės tarnautojo laikinojo nušalinimo nuo pareigų esmę, paskirtį bei pasekmes, kurias laikinasis nušalinimas jo galiojimo laikotarpiu sukelia laikinai nušalintam valstybės tarnautojui ir jo darbdaviui. Darė išvadą, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą procesinės prievartos priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų paskirtis – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. BPK 157 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti, yra imperatyvi ir nušalinto pareigūno darbdaviui nesuteikia jokios diskrecijos. Gavęs teismo nutartį dėl laikinojo nušalinimo nuo pareigų, darbdavys privalo ją įvykdyti.

Byloje nustatyta, jog Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas gavęs Šiaulių apylinkės teismo nutartį dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, ją įvykdė, priimdamas 2013 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 40-TE-119.

Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog baudžiamojo proceso įstatymas, atsižvelgiant į jo paskirtį, nereglamentuoja, kaip turi būti sprendžiami tarnybos klausimai, kurie susiklosto tarp darbdavio ir darbuotojo, kurio atžvilgiu teismas priėmė nutartį dėl procesinės prievartos priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų taikymo. Teismo nutartimi laikinai nušalintam nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui kylančias teisines pasekmes valstybės tarnybos teisinių santykių prasme reglamentuoja Statuto 28 straipsnio 4, 5 - 7 dalys. Statuto 28 straipsnio 4 dalis nustato, kad jei pareigūnas nušalinamas nuo pareigų, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nušalinamas BPK nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas. Šiais atvejais pareigūnui netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai dirbti kitą darbą ir gauti kitą negu valstybės tarnautojams įstatymų nustatytą darbo užmokestį, išskyrus nustatytas išimtis. Teismas analizavo Statuto 28 straipsnio 5 dalies, 6 dalies, 7 dalies nuostatas ir sprendė, jog aptartos Statuto 28 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad nušalinti pareigūnai nuo nušalinimo momento grąžina pareigūno statusą patvirtinantį dokumentą – pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones, patikėtus tarnybinius dokumentus, inventorių, kitas darbo priemones; nurodymas sąlygų, kurioms atsiradus nušalintas pareigūnas toliau eina pareigas; taip pat nuostata, kad nušalintiems pareigūnams netaikomi Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai, reiškia, kad tokie asmenys nušalinimo laikotarpiu gali dirbti atitinkamą minėtoje įstatymo normoje nurodytą darbą, patvirtina, kad įstatymų leidėjas nenustatė tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, priimti sprendimą dėl teismo nutartimi nušalinto nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos, ko nagrinėjamu atveju siekė pareiškėjas.

Pažymėjo, jog šiuo metu galiojantis Statuto 28 straipsnis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456 redakcija) nustato, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės tarnautojų nušalinimą nuo pareigų, nurodyti atvejai, kuriais valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tarp jų atvejis – kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Į šį atvejį patenka ir laikinasis nušalinimas BPK 157 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje, numatančiame valstybės tarnautojo nušalinimo teisines pasekmes, be kita ko, nurodyta, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio įstatymo 161 straipsnį. Šis teisinis reguliavimas dėl laikinai nušalintų statutinių valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą nušalinimo laikotarpiu iš esmės yra analogiškas tam, kurį nustatė Statuto 28 straipsnio 4 dalis.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog procesinė prievartos priemonė – laikinasis nušalinimas nuo pareigų numatytas įstatymu. Šia procesinės prievartos priemone laikinai apribojamos atitinkamos asmens teisės, tačiau įstatymu apibrėžta šio ribojimo paskirtimi – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, proporcingai siekiama teisėtų ir visai visuomenei svarbių tikslų. Be to, įstatymų leidėjas Statuto 28 straipsnyje įtvirtino atitinkamas laikinai nušalintų nuo tarnybos statutinių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisių apsaugos garantijas. Teismo nutartimi laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, tarnybos teisiniai santykiai su atitinkamu darbdaviu savaime nenutrūksta, tačiau minėtos procesinės prievartos priemonės taikymas darbdaviui yra privalomas ir atitinkamą teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas. Laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, negali būti taikomos Vidaus tarnybos statuto normos, kurios reglamentuoja priėmimą ar atleidimą iš vidaus tarnybos, statutinių valstybės tarnautojų perkėlimą į kitas pareigas bei tarnybinį kaitumą, nes nėra šių normų taikymo sąlygų.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo užregistruotas 2013 m. balandžio 17 d., o pareiškėjas laikinai nušalintas nuo pareigų Šiaulių apylinkės teismo nutartimi nuo 2013 m. vasario 28 d., Šiaulių apskrities VPK viršininkas neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti: panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas (išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje laiko prasme pirmesnis veiksmas yra pareiškėjo laikinas nušalinimas nuo pareigų, todėl vėlesnių įvykių (pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją pateikimas) teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

III. Pareiškėjas R. M. padavė apeliacinį skundą (b. l. 81-82), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad skundžiamame sprendime nenurodyti jokie įstatymai, kurie suteiktų atsakovui teisę atsisakyti atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Žmogaus teisė pasirinkti darbą yra absoliuti (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Šios žmogaus teisės įgyvendinimo sąlygos gali būti nustatomos tik įstatymu, įstatymo ir teisės analogija ribojant asmens teises, nustatant tiesiogiai įstatymais nenustatytus draudimus draudžiama. Atsisakymas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos šiurkščiai pažeidžia ir pareiškėjo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą (Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalis), nes pareiškėjas negali pasirinkti tokio darbo, kuris būtų susijęs su išvykimu iš Šiaulių miesto. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl baudžiamajame procese taikomų procesinių prievartos priemonių neturi teisinės reikšmės, kadangi procesinių prievartos priemonių tikslai neapima apribojimų pareiškėjui.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 86) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą kaip teisėtą bei pagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo atleisti vidaus tarnybos sistemos pareigūną iš pareigų dėl išėjimo į pensiją pačiam prašant, laikino nušalinimo nuo pareigų, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, laikotarpiu.

Kaip nustatyta pagal bylos duomenis, pareiškėjas 2013 m. balandžio 17 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 17 d. dėl išėjimo į pensiją. Šiaulių apskrities VPK viršininkas 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 40-S-4828 šį pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, nes pareiškėjas teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi laikinai nušalintas nuo Šiaulių apskrities VPK vyresniojo patrulio pareigų. Atsakovo teigimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūną nušalinus nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio pagrindu, jis netenka vidaus tarnybos pareigūno statuso, t. y. sustabdomi (nutrūksta) vidaus tarnybos santykiai, todėl nėra teisinio pagrindo vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, spręsti pareigūno atleidimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčo santykių laikotarpiui aktualios Statuto 28 straipsnio redakcijos (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija) 4, 5 ir 7 dalyse nustatytas teismo nutartimi laikinai nušalintam nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui kylančias teisines pasekmes valstybės tarnybos teisinių santykių aspektu sprendė, jog įstatymų leidėjas nenustatė tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, priimti sprendimą dėl teismo nutartimi nušalinto nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu nesutinka.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio, nustatančio atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus, 1 dalies 12 punkte numatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Statuto 55 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, prašydamas jį atleisti iš pareigų 2013 m. balandžio 17 d., buvo ištarnavęs būtiną laikotarpį ir įgijęs teisę į pensiją.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios (žr. pvz. 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2072-14, 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-245-14, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-822-14, 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-287-14).

Atsižvelgus į šį išaiškinimą, vertintina, ar pareigūno laikinas nušalinimas nuo pareigų pagal BPK 157 straipsnį sudaro pakankamą pagrindą riboti aptartą pareigūno valios įgyvendinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalį, nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga (BPK 157 straipsnio 4,5 dalys).

Laikinas nušalinimas nuo pareigų yra viena procesinės prievartos priemonių (BPK III dalis), kuriomis įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai ribojami tiek, kiek tai būtina procesiniams tikslams pasiekti. Aptariamos procesinės prievartos priemonės paskirtis įstatymo normomis išimtinai siejama su nusikalstamos veikos ištyrimo, galimų naujų nusikalstamų veikų prevencijos tikslais ir yra prokuroro ar teismo sprendimu nebetaikytina, kai šie tikslai pasiekiami ar kitu būdu išnyksta šios procesinės prievartos priemonės reikalingumas. Laikino nušalinimo nuo pareigų taikymas nėra savitikslis, akivaizdu, kad asmeniui nustojus eiti pareigas, poreikis taikyti šią procesinės prievartos priemonę išnyktų.

Pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį, vidaus tarnyba – vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma.

Pripažintina, jog laikinai nušalinus pareigūną nuo pareigų, jo faktinis darbas konkrečiose pareigose nutrūksta, todėl toks asmuo turi grąžinti jam skirtus skiriamuosius ženklus, dokumentus, kitas gautas su darbu susijusias priemones, be to, jam nedirbant nemokamas ir darbo užmokestis. Dėl šios priežasties nušalintam pareigūnui netaikytinas draudimas dirbti kitą darbą ir tokiu būtų užsitikrinti pragyvenimui reikalingas pajamas. Nepaisant to, minėtos pasekmės nelaikytinos visišku tarnybos santykių nutraukimu, net ir laikinu.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statuto 28 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą.

Tokiais atvejais yra įskaitomas į vidaus tarnybos stažą ir laikotarpis, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, (Statuto 28 straipsnio 7 dalis). Taigi, kaip matyti iš šių nuostatų, paaiškėjus, kad pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų be pagrindo, asmuo toliau eina pareigas be jokių specialių priėmimo į tarnybą procedūrų, dar daugiau, buvimo nušalintu laikas, nors ir pareigūnui faktiškai nedirbus, įskaitomas į vidaus tarnybos stažą ir už jį išmokamas darbo užmokestis. Ir atvirkščiai, jei pareigūnas laikinai nušalintas nuo pareigų ir paaiškėja, jog yra pagrindas atleisti jį iš tarnybos, pavyzdžiui jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 53 straipsnio 7 punktas) ar jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (Statuto 53 straipsnio 8 punktas), vidaus reikalų įstaigos vadovas atleidžia pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. laikinas nušalinimas nuo pareigų, nustačius, jog yra pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, automatiškai netampa atleidimu, tam reikalingas įstaigos vadovo sprendimas.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegijos nuomone, darytina išvada, jog laikinai nušalinus pareigūną nuo pareigų, pareigūno statusas pasikeičia, tačiau jis nėra visiškai prarandamas. Aptarta apimtimi išlaikomų teisinių santykių pakanka, jog būtų galima spręsti dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją jam pačiam prašant. Taigi, asmens atleidimo iš pareigų, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją klausimas turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar pareigūnui taikytina kokia nors procesinės prievartos priemonė.

Dėl atsakovo pozicijos, jog nagrinėjamu atveju taip pat gali būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis teismas suformavęs vieningą praktiką. Aiškindamas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto (atleidimas iš vidaus tarnybos paties prašymu) ir 12 punkto (atleidimas iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) ir Statuto 55 straipsnio, kuriame taip pat nustatyti prašymo atleisti padavimo ir sprendimo dėl jo priėmimo terminai, nuostatas teisės normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau šiuo nustatytu terminu nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigę (žr. pvz. 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-287-14, 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2072-14). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo aptartos suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir, atsižvelgdamas į tai, jog 14 dienų laikotarpiu nuo pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymo padavimo nei apkaltinamasis nuosprendis, nei kitoks individualus administracinis aktas, galėjęs sudaryti pagrindą spręsti klausimą dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos kitu pagrindu nebuvo priimtas, atsakovas privalėjo spręsti dėl pareiškėjo atleidimo būtent jo nurodomu pagrindu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, ir nustatęs, jog pareiškėjas įgijęs teisę į pensiją, privalėjo per Statuto 55 straipsnyje numatytą terminą, t. y. 14 dienų, patenkinti pareigūno prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos. To padaryta nebuvo, todėl darytina išvada, kad atsakovas veikė netinkamai ir skundžiamame 2013 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 40-S-4828 priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsižvelgdama į padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą panaikinti minėtą skundžiamą sprendimą netinkamai išaiškino ir pritaikė aukščiau aptartas materialinės teisės normas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities VPK įforminti R. M. atleidimą nuo 2013 m. gegužės 2 d. iš vidaus tarnybos ir visiškai atsiskaityti su R. M. per dvi darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas, atsisakydamas atleisti pareiškėją iš pareigų tuo pagrindu, jog pareiškėjas neturi vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso, nesprendė ir nepasisakė dėl pareiškėjo teisės į pensiją, atsiskaitymo sąlygų ir kt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo skunde pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 45 straipsnį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, skunde išreikštas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu. Toks sprendimas nepanaikina pareiškėjo teisės kreiptis dėl išlaidų atlyginimo – šią teisę pareiškėjas gali realizuoti, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 40-S-4828 „Dėl prašymo atleisti iš vidaus tarnybos“.

Įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti R. M. 2013 m. balandžio 17 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos.“

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas