A-1514-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1514-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07889-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 62–64), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (10.1)3-120533; 2) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8083; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui už 2010–2011 metus neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 18 169,95 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo dirbantis senatvės pensininkas ir dėl to pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį jam buvo sumažinta senatvės pensija bei pakeista jos mokėjimo tvarka. Dėl šio reguliavimo taikymo pareiškėjui neišmokėta 18 169,95 Lt senatvės pensijos dalis.

Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos pagal kurias dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pažymėjo, kad ginčijamuose VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose nurodomas 3 metų senaties terminas dėl jam neišmokėtos senatvės pensijos grąžinimo yra netaikytinas, kadangi sprendimai dėl pensijos sumažinimo buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojančiu įstatymu, kuris vėliau buvo pripažintas antikonstituciniu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad yra daug kitų priežasčių, dėl kurių jis galėjo praleisti 3 metų terminą. Paaiškino, kad yra pensinio amžiaus, neturi teisinio išprusimo, turi sveikatos problemų, todėl bylinėtis su valstybe, laikantis visų nuolat naujai sukuriamų taisyklių, jis, kaip eilinis žmogus, yra nepajėgus. Pažymėjo, jog pensijos pareiškėjui negrąžinimas, kaip ir teismo sprendimas nepriteisti nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, prieštarautų Konstitucijai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 20–22, 69–73) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad jam mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 17 d., t. y. praleidęs 3 metų apskundimo terminą

Atkreipė dėmesį, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos, pareiškėjui sumažinta senatvės pensija nebuvo mokama, nes mokant senatvės pensijas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį, o pareiškėjui po minėto nutarimo įsigaliojimo mokant senatvės pensiją prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos nebuvo taikomos, todėl šis nutarimas nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Nurodė, jog nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas (toliau – ir Pensijų kompensavimo įstatymas), nustatantis kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010–2011 metais, priimtas Lietuvos Respublikos Seimui įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Taip pat, kad Pensijų kompensavimo įstatyme nesant numatytam senatvės pensijų kompensavimui dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmui, Lietuvos Respublikos Seimas pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kad vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, svarstydama 2016 ir (ar) vėlesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir 2016 ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, Vyriausybė įvertintų galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinės pensijos ir (ar) senatvės pensijos buvo sumažintos atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas ir, jeigu yra tokia galimybė, parengtų ir pateiktų Lietuvos Respublikos Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą (Pensijų kompensavimo įstatymo 6 str.). Paaiškino, jog vadovaujantis Pensijų kompensavimo įstatymo nuostatomis S. L. VSDFV Vilniaus skyrius apskaičiavo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dydį, pagal šio įstatymo 2 straipsnį kompensuojama suma pareiškėjui bus išmokėta 2014-2016 metais.

Apibendrindamas atsakovas teigė, jog Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjui perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31d.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 33–37, 80-85) prašė bylos dalį dėl reikalavimų atnaujinti terminą ir priteisti pensijos nepriemoką nutraukti, o kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. (10.1)3-120533 atsakydamas į pareiškėjo prašymą paaiškino jo senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą, pateikė duomenis apie perskaičiuotos pensijos dydžius, paaiškino, jog Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas į ateitį bei tai, jog yra rengiami neišmokėtų pensijų kompensavimo įstatymai pagal kuriuos bus kompensuojamos neišmokėtos sumos, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą grąžinti neišmokėtą pensiją. Pažymėjo, kad kreipdamasis į VSDFV, pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus atsakymo į jo prašymą neginčijo, o tik prašė išmokėti jam negautą 18 169,95 Lt senatvės pensijos dalį, todėl šio rašto teisėtumas ir pagrįstumas VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nėra nagrinėtas, be to, šis raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių (VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo prašymo grąžinti jam pensijos nepriemoką), todėl reikalavimas naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 4 d. raštą Nr. (10.1)3-120533 atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas VSDFV taip pat paaiškino, jog ginčą pareiškėjas inicijavo 2013 m. rugsėjo 26 d. VSDFV Vilniaus skyriuje gautu prašymu, tačiau jis buvo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, kadangi apie pensijos sumažinimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7191 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. skundą ir nurodė, kad jei jis iki 2013 m. lapkričio 14 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas, nepateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, prašydamas priimti skundą ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, 2013 m. lapkričio 12 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Nurodė, jog VSDFV skundžiamu 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8083 atsisakė atnaujinti praleistą terminą apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimą mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją ir pagrįstai atsisakė nagrinėti 2013 m. spalio 23 d. skundą dėl taikant Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Taip pat pažymėjo, jog VSDFV nusprendus neatnaujinti praleisto termino ir atsisakius nagrinėti skundą iš esmės, laikytina, kad sprendimas mokėti pareiškėjui ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją jau yra įvykdytas.

Teigė, jog nagrinėjamu atveju VSDFV atsisakius atnaujinti terminą ir nusprendus nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. skundo, t. y. neišnagrinėjus pareiškėjo skundo iš esmės išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, byla dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtos senatvės pensijos dalį turi būti nutraukta. Nesutiko, jog VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Taip pat pažymėjo, jog termino atnaujinimas pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį yra priskirtas VSDFV, todėl byla dėl pareiškėjo reikalavimo teismui atnaujinti minėtą terminą yra nutrauktina. Atsižvelgdama į tai, VSDFV pareiškėjo reikalavimus panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8083 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. raštą Nr. (10.1)3-120533 laikė nepagrįstais ir atmestinais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 91–98) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (10.1)3-120533 dalį, kurioje nurodyta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensiją; priteisė S. L. iš VSDFV Vilniaus skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 18 169,95 Lt (5 262,38 Eur); nutraukė bylos dalį dėl VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8083 panaikinimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo, kaip pensininko, turinčio draudžiamų pajamų, senatvės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtumo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika suformuota, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, pažymėjęs, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. sausio mėnesį, teismas konstatavo, jog VSDFV pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad apie sumažintos pensijos išmokėjimą pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, taigi, į VSDFV Vilniaus skyrių kreipęsis 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymu, pareiškėjas ginčą ikiteismine tvarka inicijavo praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Pažymėjo, kad nors VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendime Nr. (6.5)I-7191 pripažino, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjo prašymą, tačiau VSDFV nurodė ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų tvarka, projektus, taip pat, kad priėmus ir įsigaliojus šiems aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose aktuose nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, tokiu būdu VSDFV išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, taigi iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai pasisakant dėl ginčo esmės, todėl termino praleidimo klausimas prarado savo aktualumą.

Įvertinęs byloje ginčijamą VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8083, teismas nurodė, jog VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendime pasisakius dėl skundo esmės ir teismui pripažinus, kad nagrinėjamu atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta, minėtas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl bylą šioje dalyje nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą ir vadovaudamasis LVAT praktika, padarė išvadą, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymu kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjas siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų) (sumažintos senatvės pensijos mokėjimo), prašydamas ne tik suteikti jam informaciją apie pensijos skaičiavimą, bet ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau skundą dėl pensijos dalies neišmokėjimo padavė neįgaliotam ginčą nagrinėti subjektui. Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius turėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos dalies išmokėjimo perduoti nagrinėti VSDFV, todėl sprendė, jog yra pagrindas panaikinti skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (10.1)3-120533 dalį, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjo prašymo neišmokėti jam senatvės pensijos nepriemokos, kadangi tokių įgaliojimų VSDFV teritorinis skyrius neturėjo. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui suteikta jo prašoma informacija apie pensiją, pirmosios instancijos teismas laikė pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra teisėtas, atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta, išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas bei, vadovaudamasis VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 4 d. rašte Nr. (10.1)3-120533 nurodyta informacija apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 18 169,95 Lt dydžio pensijos nepriemoką.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 101–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.

2. Atkreipia dėmesį, jog nepagrįstas teiginys, kad ginčijamu VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8083 atsisakė grąžinti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį, kadangi šiuo sprendimu VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. skundo nenagrinėti.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendime Nr. (6.5)I-7191 išreiškė savo poziciją ir valią bei padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Tokį sprendimą teismas priėmė netinkamai vadovaudamasis LVAT praktika bei netinkamai įvertinęs VSDFV sprendimo turinį. Savo poziciją grindžia LVAT praktikoje pateiktu VSDFV argumentų vertinimu.

4. Ginčui nesant išnagrinėtam iš esmės VSDFV kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, konstatuotina, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, tad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Skyrių išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111–112) palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas S. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–117) prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti pareiškėjui iš apelianto jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vien Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimas nepašalina dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo, todėl šio pažeidimo pasekmės turi būti tinkamai pašalintos, t. y. turi būti grąžinta visa neišmokėta senatvės pensijos dalis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies negrąžinimas reikštų esminių Konstitucijos nuostatų nepaisymą bei tolesnį Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymą.

2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs visus pareiškėjo institucijoms pateiktus prašymus ir skundus bei atsakovų pateiktus atsakymus, pagrįstai sprendė, kad juose buvo pasisakyta ne tik dėl skundo atsisakymo nagrinėti skundą dėl terminų praleidimo, bet ir dėl ginčo esmės. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie paneigtų teismo išvadą, jog VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendimu iš esmės buvo pateiktas neigiamas atsakymas dėl ginčo esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. L. siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Faktinė aplinkybė, kad tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn. ir mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d., byloje neginčijama. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 5-58046, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymą, atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 7-9). VSDFV, atsakydama į 2013 m. lapkričio 12 d. pareiškėjo skundą, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8083 (kurį nagrinėjamoje byloje prašo panaikinti S. L.) ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą anksčiau minėtam teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti ir nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. skundą (b. l. 15-16).

Tad, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, pirmiausia išsiaiškintina, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Atsakydama į minėtą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, yra suformavęs tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles šioje byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo S. L. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų (pabrėžtina procedūrinio pobūdžio) terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo argumentas, kad senaties terminas dėl jo teisių į pensiją atkūrimo turėtų būti siejamas su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimu, atmetamas kaip nepagrįstas.

Kaip jau minėta, atsakovas VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. (6.5) I-8083 nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti, nenurodė aplinkybių, įrodančių, kad terminą praleido ne nuo jo valios nepriklaususių aplinkybių, todėl nagrinėti S. L. skundą atsisakė. Analogiškos aplinkybės buvo nurodytos ir VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-7191 (b. l. 10-11).

Pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką pareiškėjui priteisė, sprendime nepagrįstai konstatavęs, jog pareiškėjas, nors ir praleidęs įstatymų nustatytą terminą, tačiau pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tokią išvadą teismas padarė tuo pagrindu, kad 2013 m. spalio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-7179 VSDFV, be kita ko, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktus, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą vertina kaip nepagrįstą ir neteisingą. Bendro pobūdžio informacijos pateikimas minėtame VSDFV 2013 m. spalio 31 d. sprendime (rašte), gali būti vertinamas tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (suponuojančio viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymas, nereiškiantis, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės. Kita vertus, šio VSDFV sprendimo pareiškėjas teismui neskundė. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo ginčyto VSDFV 2013 m. lapkričio 31 d. sprendimo ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, konstatavęs, jog šis sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad ginčas ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, kuri šiuo atveju yra privaloma, nebuvo išspręstas.

Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, jog atmetus pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo tenkinti jo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. L. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė