A-858-1687-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1687/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03042-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, UAB „Naujininkų ūkis“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-9), prašydamas panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus apskrities skyriaus 2012 m. lapkričio 1 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi aktą Nr. PA-3436(V12) (toliau – ir skundžiamas aktas).

Pareiškėjas paaiškino, jog Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius, 2012 m. lapkričio 1 d. atlikęs UAB „Vilniaus energija” Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) laikymosi kontrolę tiekiant šilumos energiją ir karštą vandenį gyvenamajam namui (60 butų) (duomenys neskelbtini) Vilniuje (toliau – ir namas), surašė skundžiamą aktą. Patikrinimo metu nustatyta, kad šeši iš septynių patikrintų karšto vandens skaitiklių neturi galiojančių patikros žymenų. Šiame daugiabučiame name Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnio nustatyta tvarka yra pasirinktas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas 2–asis karšto vandens tiekimo būdas be karšto vandens tiekėjo, apie ką pareiškėjui 2010 m. balandžio 22 d. gautu raštu Nr. A2-456 pranešė UAB „Naujininkų ūkis”.

Pažymėjo, jog Inspekcijos surašyto skundžiamo akto nurodymai naikintini kaip neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, faktinės situacijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) viešai skelbiamos pozicijos. Karšto vandens tiekimo veiklos daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nevykdo, nes šio namo gyventojai pasirinko 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys”. Komisijos nustatytos karšto vandens kainos namo vartotojams nėra taikomos, kaip ir nėra taikomos kitos teisės aktų nuostatos, susijusios su karšto vandens tiekėjo veikla. 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdas (duomenys neskelbtini) vartotojų pasirinktas 2010 m. kovo mėnesį, t. y. pagal galiojančią tvarką ir teisėtai, toks pasirinkimas nėra nuginčytas teismuose. Pabrėžė, jog tokiam pasirinkimui negali būti taikyti teisės aktai, priimti po tokio sprendimo priėmimo, t. y. sprendimo teisėtumo nepaneigia Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 1 d., jų pakeitimai.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį metrologinę patikrą karšto vandens tiekėjas vykdo tik jo įrengtiems ir jam priklausantiems karšto vandens skaitikliams. Komisija viešai yra išaiškinusi, kad, jei gyventojai nusprendžia apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, patys gyventojai tampa atsakingi už apskaitos prietaisų patikimumą bei teisingą ir savalaikį deklaravimą. Šiuo metu galiojanti Taisyklių redakcija (analogiškai Šilumos ūkio įstatymui) nustato pareigas įrengti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius tik namuose, kurių gyventojai yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą (t. I, b. l. 106-112) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, jog patikrinimo metu nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad namo karšto vandens vartotojai šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams pateikė Taisyklių 193.1.2 ir 193.1.3 punktuose nurodytus dokumentus bei, kad sudarė Taisyklių 193.2.1 ir 193.2.2 punktuose nustatytas sutartis, todėl vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu nėra įgyvendintas. Namo gyventojai už šilumą karštam vandeniui ruošti bei cirkuliaciją ir už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti neatsiskaito atskirai su šilumos tiekėju pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis ir atskirai su geriamojo vandens tiekėju pagal karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio rodmenis, kaip tai turėtų būti, jei apsirūpinimas karštu vandeniu vyktų 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu (Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 p.). Name už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti su geriamojo vandens tiekėju UAB „Vilniaus vandenys” atsiskaito būtent pareiškėjas. Namo butų gyventojai už suvartotą karštą vandenį su pareiškėju atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis, t. y. namo butuose apsirūpinimas karšto vandeniu vyksta 1–uoju karšto vandens tiekimo būdu – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimu iš karšto vandens tiekėjo (pareiškėjo), todėl pareiškėjas name yra karšto vandens tiekėjas.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 171 punktu, karšto vandens tiekėjas privalo savo lėšomis įrengti, prižiūrėti karšto vandens skaitiklius ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pareiškėjo elgesys, kada jis atsiskaitymams su karšto vandens vartotojais naudoja karšto vandens skaitiklių, neturinčių metrologinės patikros, rodmenis, vertintinas kaip karšto vandens vartotojų interesų pažeidimas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Taisyklių 182 str., 183 str.) pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti namo butų karšto vandens vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. namo butų karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas.

Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą (t. I, b. l. 101-104) prašė administracinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Paaiškino, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Vartotojams parduodamo karšio vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalis numato, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teisės aktuose yra reglamentuotas karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros atlikimas tik Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytu 1–uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu, t. y. kai karštas vanduo perkamas iš karšto vandens tiekėjo, numatant, kad už karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei nurodytą įstatymą įgyvendinantys teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kas turi atlikti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą apsirūpinant karštu vandeniu 2–uoju būdu. Komisija laikosi nuomonės, kad gyventojai, kurie pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu 2–ąjį būdą, yra patys atsakingi už tinkamų naudoti apskaitos prietaisų įsigijimą, sumontavimą, metrologinę patikrą ir pan.

Nurodė, jog pagal Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31 (toliau – ir Matavimo priemonių techninio reglamentas), MP-001 priedo 24 punktą skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Esant 2–ajam apsirūpinimo karštu būdui, dalį karšto vandens tiekėjo funkcijų atlieka daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo, pasirašydamas sutartis su geriamojo vandens ir šilumos tiekėjais, todėl karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros atlikimą galėtų organizuoti minėtas daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujininkų ūkis“ atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą (t. I, b. l. 120-123) prašė administracinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Paaiškino, jog atsakovo skundžiamo akto reikalavimas turėtų būti vertintinas kaip teisėtas. Pažymėjo, jog namo gyventojai CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka priėmė sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo. Minėto būdo įgyvendinimo tvarka nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 15, 16 straipsniuose, teisinis reguliavimas detalizuotas Taisyklėse. Tik tinkamai įgyvendinus Taisyklėse nustatytas visas sąlygas dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo atsiranda teisės ir pareigos siejamos su šiuo apsirūpinimo karštu vandeniu būdu. Kol nėra tinkamai įgyvendintas priimtas sprendimas apsirūpinti karšiu vandeniu 2–uoju būdu ir nėra išpildytos visos privalomos sąlygos dėl tokio būdo, taikomas 1–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo teisinis reguliavimas ir visos iš to išplaukiančios teisės bei pareigos.

Nurodė, jog skunde nėra pateikta duomenų apie tai, kad namo gyventojai ir pareiškėjas būtų įvykdę visas Taisyklėse numatytas pareigas, reikalingas sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendinimui. Skundžiamame akte nustatyta, jog tikrintame name nesumontuotas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis, todėl namo suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti nenustatomas pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis. Skundžiamame akte taip pat pažymėta, jog namo gyventojai už sunaudotą karštą vandenį atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių SmeCo Kaden ir Rubikon rodmenis, kurių tipai įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių registrą. Be to, tarp pareiškėjo, kaip šilumos tiekėjo, ir namo gyventojų (jų atstovo) turėtų būti sudaryta sutartis dėl šilumos vandeniui pašildyti. Nagrinėjamu atveju vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju (pareiškėjas), o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai), be to, skaitikliai turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (t. I, b. l. 176-182) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Naujininkų ūkis“ iš pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ 871,20 Lt patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius, 2012 m. lapkričio 1 d. atlikęs pareiškėjo Metrologijos įstatymo laikymosi kontrolę tiekiant šilumos energiją ir karštą vandenį gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) Vilniuje (60 butų), surašė skundžiamą aktą, kuriame padarė išvadą, kad buvo pažeisti Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimai – butuose Nr. 6, 25, 31, 32, 33, 40 įrengti karšto vandens skaitikliai, naudojami butų sunaudoto karšto vandens kiekiui nustatyti ir atsiskaityti, neturi galiojančių patikros žymenų ar kitų galiojančių patikrą patvirtinančių dokumentų bei surašė nurodymus pareiškėjui: 1) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu, 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. lapkričio 12 d. informuoti Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių.

Atsakovas, atlikdamas patikrinimą, be kita ko nustatė, kad namo gyventojai už suvartotą karštą vandenį atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių SmeCo Kamden ir Rubikon sodmenis, skaitiklių tipai įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių registrą, jie yra butų savininkų nuosavybė. Pasirinktinai patikrinus butų Nr. 6, 25, 31, 32, 33, 39 ir 40 skaitiklius, nustatyta, kad skaitikliai techniškai tvarkingi, UAB „Vilniaus energija“ atlikinėja jų kontrolę, skaitikliai užplombuoti UAB „Vilniaus energija“ plombomis, naudojami atsiskaitymui už sunaudotą karštą vandenį. Skaitikliai, įrengti butuose Nr. 6, 25, 31, 32, 33, 40, neturi galiojančių patikros žymenų ar kitų galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų. Šių atsakovo nustatytų aplinkybių pareiškėjas neneigė, taigi dėl jų ginčo nebuvo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas nesutinka su jam skirtais atsakovo nurodymais motyvuodamas tuo, kad jis name nevykdo karšto vandens tiekimo veiklos, nes šio namo gyventojai CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka pasirinko 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo (pareiškėjo) perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys“, todėl, pareiškėjo nuomone, jis neturi pareigos atlikti vandens skaitiklių patikrą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą.

Teismas nurodė, jog karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo tvarka ir sąlygos yra įtvirtintos Taisyklėse, pagal kurias gyventojai, priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, privalo atlikti Taisyklių 193 punkte numatytus veiksmus: pateikti šilumos ir geriamo vandens tiekėjams gyventojų sprendimą dėl sutikimo pasirinkti šį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, juridiškai tinkama forma patvirtintą įgaliojimą asmeniui, galinčiam sudaryti sutartis su tiekėjais, įgalioto asmens kontaktinę informaciją (Taisyklių 193.1 p.). Jeigu pastato šilumos ir karšto vandens ruošimo įrenginys priklauso vartotojams, vartotojams atstovaujantis asmuo, patalpų savininkų–vartotojų vardu dar turi sudaryti ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su šilumos tiekėju (Taisyklių 193.2.1. p.) bei geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo sutartis su geriamojo vandens tiekėju (Taisyklių 193.2.2. p.). Taisyklių 193.4. punkte nustatyta, kad, kol buitiniai karšto vandens vartotojai nepateikia šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 193.1 punkte nurodytų dokumentų, ir nesudaro Taisyklių 193.2 ir 193.3 punktuose nustatytų sutarčių, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, o atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų vyksta pagal 193.3.3 punkto nuostatas. Taisyklių 168 punkte reglamentuojama, kad, kada vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) pasirenka 2–ąjį karšto vandens tiekimo būdą, naudojami karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis ir karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklis: karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklį, vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 1 priedo 3 p.), įrengia ir eksploatuoja geriamojo vandens tiekėjas (168.1.p.); karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklį, vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 1 priedo 3 p.), įrengia šilumos tiekėjas (168.2. p.).

Teismas pabrėžė, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kad gyventojai būtų atlikę visus būtinus veiksmus tam, kad tinkamai įgyvendinti sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu. Skundžiamame akte nustatyta, jog tikrintame name nesumontuotas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis, todėl namo suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti nenustatomas pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis. Teismas nurodė, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad gyventojai, kaip reikalaujama Taisyklėse, būtų sudarę atitinkamas paslaugų sutartis, būtinas 2–ojo vandens tiekimo būdo įgyvendinimui, t. y. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo sutartis su geriamojo vandens tiekėju.

Pažymėjo, jog namo butų gyventojai už suvartotą karštą vandenį atsiskaito su pareiškėju pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis, pareiškėjas yra uždėjęs plombas ant butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių, atlieka jų patikrinimus, 2011 m. kovo 21 d. ir 2012 m. rugsėjo 4 d. karšto vandens skaitiklių patikrinimo, plombavimo, nuplombavimo, perplombavimo aktuose pareiškėjas nurodo mokesčius už karštą vandenį skaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010). Vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012).

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad namo butuose apsirūpinimas karštu vandeniu vyksta 1–uoju karšto vandens tiekimo būdu iš karšto vandens tiekėjo – pareiškėjo, kadangi už sunaudotą karštą vandenį vartotojai atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Atitinkamai, teismas pareiškėjo argumentus, kad jis aptariamame name karšto vandens tiekimo veiklos nevykdo, atmetė. Nurodė, jog, nustačius, kad namo gyventojai nėra tinkamai įgyvendinę sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu ir, kad faktiškai karštą vandenį gyventojams tiekia bei išrašo jiems sąskaitas už suteiktas paslaugas pareiškėjas, nagrinėjamam atvejui taip pat netaikytini skunde ir Komisijos atsiliepime minimi Komisijos viešai paskelbti išaiškinimai, kad gyventojai, kurie pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu 2–ąjį būdą, yra patys atsakingi už tinkamų naudoti apskaitos prietaisų įsigijimą, sumontavimą, metrologinę patikrą ir pan.

Teismas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, 28 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Taisyklių 163, 173 punktais, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 (toliau – ir Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygos) 28.5, 31.4 punktais ir nurodė, jog už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal kašto vandens skaitiklių rodmenis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad nurodyti skaitikliai yra atsiskaitymui už karštą vandenį naudojamos matavimo priemonės, todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas. Teismas nurodė, jog pareiškėjas būdamas faktinis karšto vandens tiekėjas name pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turi pareigą prižiūrėti ir atlikti karšto vandens apskaitos prietaisų daugiabučio namo butuose patikrą, atlikti kitas įstatymuose jam, kaip karšto vandens tiekėjui, numatytas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 10.1 (toliau – ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatai), 11.5 punktu ir nurodė, jog Inspekcija teisėtai ir pagrįstai įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ atlikti skundžiamame akte įtvirtintus nurodymus, nurodymai yra teisėti, atitinkantys atsakovo kompetenciją.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 5, 6 dalimis, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Naujininkų ūkis“ iš pareiškėjo priteisė 871,20 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-12) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog atskiro šilumos skaitiklio prieš pastato karšto vandens ruošimo įrenginius įrengimo galimybes ir būtinumą apsprendžia konkretaus namo techninės savybės. Pareiškėjui neegzistuoja techninės galimybės įrengti atskirą šilumos apskaitos prietaisą prieš namo karšto vandens ruošimo įrenginius ir turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kurios numato atvejus, kai karšto vandens ruošimo skaitiklio nėra galimybės įrengti, taip pat yra numatomi atvejai, kada šilumos punkte įrengiamas šildymo šilumos skaitiklis, kurio rodmenys yra naudojami atsiskaitymams (48.4 p.).

Pareiškėjas pabrėžia, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nagrinėjamą situaciją, t. y. kaip turi būti atsiskaitoma už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, kada atskiro šilumos skaitiklio prieš karšto vandens ruošimo įrenginius nėra arba jis sugedęs: name prieš karšto vandens ruošimo įrenginius yra įrengtas geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys”) įvadinis, metrologiškai patikrintas skaitiklis, kiekvienam šiuo skaitikliu apskaitytam pašildytinam geriamojo vandens kubiniam metrui pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį yra priskiriamas 51 kWh šilumos normatyvas, patvirtintas šiam tikslui išleistu specialiuoju teisės aktu – Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekio nustatymo pagal normas, kai prieš karšto vandens įrenginius šilumos apskaitos prietaiso nėra arba jis sugedęs, metodika (Komisijos 2010 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 03-133). Taigi ryšio tarp gyventojų CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka priimto sprendimo pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo (2–asis būdas) tinkamo įgyvendinimo ir atskiro šilumos skaitiklio prieš karšto vandens ruošimo įrenginius buvimo ar nebuvimo, nėra nurodyta Taisyklėse ar bet kuriame kitame teisės akte.

Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamo akto surašymo dieną Taisyklių 193.3 punktas negaliojo, todėl nepagrįstai teismas rėmėsi negaliojančiomis nuostatomis.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino teiginio, kad Taisyklių 241 punktas (buvęs 233 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu norminėje byloje Nr. I442-18/2011 pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymas) 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui). Pažymi, jog Taisyklių 193.4 punkto (buvusio 185.4 p.) atitikimas aukštesnės galios teisės aktams administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 nebuvo nagrinėjamas, tačiau pastarojo Taisyklių punkto atžvilgiu turėtų būti pritaikytos tos pačios 2011 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvados dėl teisės aktų negaliojimo atgal principo, kaip kad teismo buvo pasisakyta ir dėl Taisyklių 233 (dabartinės redakcijos 241) punkto. Nurodo, jog namo gyventojų sprendimas pasirinkti 2–ąjį karšto vandens paruošimo būdą buvo priimtas 2010 m. kovo mėn., t. y. iki Taisyklių pakeitimo 2010 m. spalio 25 d.

Net ir traktuojant, kad vėliau priimto teisės akto reikalavimai yra taikytini namo gyventojų iki teisės akto atsiradimo priimtam sprendimui, pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju Taisyklių 193.1–193.3 punktai dėl tinkamo gyventojų sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu (be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo) yra įgyvendinti.

Pareiškėjas remiasi CK 6.384 straipsniu ir nurodo jog energijos (tame tarpe šilumos, geriamojo vandens ar geriamojo vandens karšto vandens ruošimui) pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju yra laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, t. y. konkliudentiniais veiksmais. Pareiškėjo nuomone, po namo gyventojų sprendimo dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir geriamojo vandens bei šilumos tiekėjų informavimo, geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti sutartis ir sutartis šilumai karšto vandens ruošimui pirkti laikomos sudarytomis konkliudentiniais veiksmais.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo butų savininkų pareigą rūpintis jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologine patikra esant poreikiui bei įrodymus, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose yra pasirinktas 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas (be papildomo tarpininko–karšto vandens tiekėjo dalyvavimo), gyventojams priklausantys vandens skaitikliai laikomi paskirstomaisiais–neatsiskaitomaisiais, o tokiems paskirstomiesiems butuose esantiems karšto vandens skaitikliams teisinis metrologinis reglamentavimas netaikomas. Pagal Taisyklių 47.3–47.3.3, 51, 177, 177.4 (galiojančios redakcijos atitinkamai 185, 185.4) punktus paskirstomieji šilumos skaitikliai gali būti naudojami ir metrologiškai nepatikrinti, tai aiškiai nurodo ir Inspekcijos viršininkas 2011 m. spalio 12 d. rašte Nr. 13SR-309.

Paaiškina, jog namo gyventojų suvartojamas šilumos kiekis yra objektyviai apskaitomas šilumos įvade sumontuotu atsiskaitomuoju įvadiniu, metrologiškai patikrintu šilumos skaitikliu, o nustatytasis suvartotas šilumos kiekis toliau skirstomas pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Tai reiškia, kad namo gyventojams pagal namo įvadinio šilumos skaitiklio parodymus apskaičiuodamas mokėjimus už šildymą, šilumą karštam vandeniui ruošti, už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, pareiškėjas šiuos mokėjimus nustato skaičiavimo būdu pagal Komisijos patvirtintą metodą, šilumos paskirstymui tarp atskirų namo butų atsižvelgiant į butų savininkų teikiamas neatsiskaitomųjų šilumos paskirstymo prietaisų (t. y. šilumos skaitiklių, šilumos daliklių, karšto vandens skaitiklių (jei namas apsirūpina karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo) (Taisyklių 47.3.1–47.3.3, 51 p.) deklaracijas bei į jiems nuosavybės teise priklausančių butų/patalpų plotą.

Nurodo, jog name vartotojai patys įsirenginėjo karšto vandens apskaitos prietaisus butuose. Šie skaitikliai nuosavybės teise priklauso vartotojams, o ne šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams ar kitiems tretiesiems asmenims. Už vartotojams jų butuose įsirengtų karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą bei priežiūrą yra atsakingi patys apskaitos prietaisų savininkai, iš kurių mokestis už tai nebuvo renkamas. Tai aiškiai numatė iki 2009 m. sausio 7 d. galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 204, 212 punktai. Iš esmės taip pat šiuos klausimus reglamentavo ir Taisyklių redakcijos iki 2010 m. lapkričio 1 d. 98.1, 101, 268.1, 271 punktai.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai laiko, kad ir tuo atveju, kai vartotojai pasirinko karšto vandens paruošimo būdą be karšto vandens tiekėjo, šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Nurodo jog tokia išvada prieštarauja Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105, 17 punktui.

Pabrėžia, jog patikrinimas ir patikra yra skirtingos sąvokos, nes vartotojams priklausančių ir jų naudojamų skaitiklių patikrinimas pareiškėjo atliekamas tik vizualiai (ar skaitiklis nėra akivaizdžiai sugadintas/neveikiantis). Tiek teismo posėdžio metu, tiek kartu su skundžiamu aktu pateiktos sąskaitos įrodo, kad vartotojai atsiskaito su pareiškėju tik už šilumą karšto vandens paruošimui, t. y. vartotojams neparduodamas karštas vanduo kaip kompleksinis produktas, Komisijos nustatytos karšto vandens kainos namo vartotojams netaikomos, kaip netaikomas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis. Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas naudojosi vartotojų butuose įrengtais karšto vandens skaitikliais, nes faktiškai jis naudoja tik pačių gyventojų pranešamas skaitiklių rodmenų deklaracijas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisija, Energetikos ministerija, Inspekcija laikosi nuomonės, kad galiojantys teisės aktai nenustato pareiškėjui prievolės savo lėšomis įrengti butuose karšto vandens skaitiklius ir atlikti jų metrologinę patikrą tuose namuose, kur jis nėra pasirinktas karšto vandens tiekėju. Šiuo atveju namo vartotojai pareiškėjo nepasirinko karšto vandens tiekėju, o CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka priėmė priešingą sprendimą – apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo.

Pareiškėjas dėl nurodymo parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu nurodo, jog ši nurodymų dalis yra naikintina ne tik todėl, kad name pareiškėjas nėra karšto vandens tiekėju, tačiau ir kaip prieštaraujanti teisminės jurisprudencijos tęstinumui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-l722/2012, 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2249/2012).

Pažymi, jog, nurodžius, kad pačių vartotojų sprendimas dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo faktiškai negali būti realizuojamas, tai reikštų vartotojams priskaitytų sumų perskaičiavimą atgaline tvarka už kelis metus nuo pat 2010 m. gegužės 1 d. Paaiškina, jog Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose, taikančiuose 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu), karštas vanduo yra parduodamas ne kaip atskiros sudedamosios produkto dalys (geriamasis vanduo ir normatyvinis šilumos kiekis jo pašildymui), tačiau kaip kompleksinis produktas Komisijos nustatytomis tokio produkto kainomis. Pagal Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką į karšto vandens kainas yra įskaičiuojami 5 arba 10% didesni normatyviniai geriamojo vandens bei šilumos jam pašildyti kiekiai, lyginant su normatyvais, taikomais 2–ajame apsirūpinimo karštu vandeniu būde. Be to, neatskiriama karšto vandens kainos pagal 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą dalis yra ir pastovioji karšto vandens kainos dedamoji (Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 18, 40.1 p.), kurios taikant 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą neegzistuoja. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta apie skirtingą karšto vandens kainodarą esant skirtingiems apsirūpinimo karštu vandeniu būdams bei neigiamas finansines pasekmes vartotojams.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 21-28) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas neleistinai plečiamai aiškina Taisyklių 193.1.2 punkto reikalavimus. Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 punktai nustato, kad vartotojams teisėtai atstovaujantis asmuo su šilumos bei geriamojo vandens tiekėjais pasirašo minėtas sutartis. Tokios sutartys turi būti rašytinės formos. Be to, namo vartotojų įrenginiai buvo prijungti prie energijos tiekimo tinklų anksčiau nei namo vartotojai priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, t. y. kai karštą vandenį namui pradėjo tiekti UAB „Vilniaus energija”. Vadovaujantis pareiškėjo logika, reikėtų nustatyti, kad, namo vartotojams pasirinkus apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, namo vartotojų įrenginiai buvo atjungti nuo pareiškėjo tiekimo tinklų ir buvo iš naujo prijungti prie šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų tiekimo tinklų. Be to, CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata, kad sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, patvirtina, kad namo vartotojai karšto vandens tiekimo sutartis yra sudarę su pareiškėju.

Nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad neegzistuoja techninės galimybės įrengti atskirą šilumos apskaitos prietaisą prieš namo karšto vandens ruošimo įrenginius, nėra pagrįstas įrodymais. Namo gyventojai už šilumą karštam vandeniui ruošti bei cirkuliaciją ir už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti neatsiskaito atskirai su šilumos tiekėju pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis ir atskirai su geriamojo vandens tiekėju pagal karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio rodmenis, kaip tai turėtų būti, jei apsirūpinimas karštu vandeniu vyktų 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu (Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 p.).

Atsakovas nurodo, jog Taisyklių 193.4 punktas yra galiojantis ir tai, kad šiame Taisyklių punkte yra paminėta netekusi galios Taisyklių nuostata (193.3.3 p.), neleidžia daryti išvados, kad ir Taisyklių 193.4 punktas laikytinas negaliojančiu. Panaikintas Taisyklių 193.3.3 punktas nepaneigia Taisyklių 193.4 punkte nustatyto reguliavimo.

Pažymi, jog Taisyklių 233 punktas (šiuo metu galiojančios redakcijos 241 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui) tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki Taisyklių įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. lapkričio 1 d., vyksta pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų priimto sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, bet ne ta apimtimi, kuria nustatyta, kad, kol buitiniai karšto vandens vartotojai, kurie iki Taisyklių įsigaliojimo priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, nepateikia šilumos bei geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 (193.1) punkte nurodytų dokumentų ir nesudaro Taisyklių 185.2 (193.2) punkte nustatytų sutarčių, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai.

Atsakovo nuomone, namo gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu yra neįgyvendintas, namo butų gyventojai karštu vandeniu apsirūpina 1–uoju karšto vandens tiekimo būdu ir su pareiškėju už sunaudotą karštą vandenį atsiskaito pagal butuose įrengtų metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Mano, jog šiuo atveju neturėtų būti atsižvelgiama į pareiškėjo argumentus, kad 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas vartotojams yra pigesnis nei 1–asis būdas. Be to, įstatymas nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Atsakovas dėl skundžiamo akto pirmojo nurodymo nurodo, jog šis reikalavimas yra susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas. Taisyklių 181 punktas nustato, kad įsigaliojus Taisyklėms (t. y. nuo 2010 m. lapkričio 1 d.) karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Pastato buto ar kitų patalpų savininkui arba bendrosios dalinės nuosavybės teise – nuosavybės bendraturčiam iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn (Taisyklių 182 p.). Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį (Taisyklių 183 p.). Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kokiu atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius, ir savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punkto nuostata negali būti taikoma, nes ji konkuruoja su Metrologijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1428-562/2013). Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje atsakomybė metrologiškai tikrinti matavimo priemonę yra nustatyta matavimo priemonės naudotojui. Remiasi Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (17.3-16)3-63) pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog laikinai, kol karšto vandens tiekėjas įrengs savo karšto vandens skaitiklius, atsiskaitymams gali būti naudojami vartotojams priklausančių metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenys, tačiau tik esant abipusiam karšto vandens tiekėjo ir vartotojų suderintam susitarimui. Metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų naudojimas atsiskaitymams pažeidžia ne tik Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bet ir karšto vandens vartotojų interesus, todėl karšto vandens vartotojo sutikimas, kad karšto vandens tiekėjas atsiskaitymams naudotų vartotojui priklausančio metrologiškai nepatikrinto karšto vandens skaitiklio rodmenis, kol nebus įrengtas naujas, karšto vandens tiekėjui priklausantis karšto vandens skaitiklis, yra privaloma sąlyga. Šiuo atveju pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių tokio abipusio bei suderinto namo karšto vandens vartotojų ir pareiškėjo susitarimo egzistavimą.

Atsakovas dėl skundžiamo akto antrojo nurodymo nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškose bylose ne kartą pripažino teisėtais ir pagrįstais jo nurodymus sudaryti karšto vandens skaitiklių sąrašus, nepriklausomai nuo to, kam šie skaitikliai priklauso nuosavybės teise. Pažymi, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad šis Inspekcijos nurodymas prieštarauja teisminės jurisprudencijos tęstinumui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1722/2012, 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2249/2012). Pabrėžia, jog šiose administracinėse bylose buvo panaikintas tik Inspekcijos nurodymas dėl skaitiklių patikros grafikų sudarymo, o nurodymas parengti karšto vandens skaitiklių sąrašą nebuvo panaikintas.

Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 31-32) prašo nagrinėjamoje administracinėje byloje pripažinti jo dalyvavimą nereikalingu arba pakeisti jo procesinį statusą iš trečiojo suinteresuotojo asmens į išvadą teikiančią instituciją ir bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas, tvirtindama metodikas turi užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Karšto vandens kainos dedamosios karšto vandens tiekėjams yra nustatomos remiantis Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106, nuostatomis. Remiantis metodikos 39 punktu, nustatant karšto vandens kainų dedamąsias planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5% (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pabrėžia, kad karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. Komisijos teisėms ir pareigoms skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujininkų ūkis“ atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 33) nurodo, jog nagrinėjamu atveju sprendimas dėl apsirūpinimo karštu vandeniu 2–uoju būdu nėra tinkamai įgyvendintas, todėl šiuo atveju faktinis karšto vandens tiekėjas yra UAB „Vilniaus energija”.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus 2012 m. lapkričio 1 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi akto Nr. PA-3436(V12), kuriuo atsakovas nusprendė, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) 17 straipsnio 2 dalies reikalavimai bei pareiškėjas buvo įpareigotas: 1) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu, 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. lapkričio 12 d. informuoti Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad pareiškėjas yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas ir atitinkamai pareiškėjui duoti nurodymai yra pagrįsti, teisėti, atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiam vertinimui iš dalies pritaria.

Pabrėžtina, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Atitinkamai, apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu ir teismo nesaisto vien tik apeliaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodyti argumentai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Metrologijos įstatymo (2006 m. spalio 30 d. redakcija) 15 straipsnis reglamentuoja teisinio metrologinio reglamentavimo sritis, to paties įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Patikrinimo akto priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2012 m. liepos 5 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 28 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Tokią nuostatą iš esmės nustatė ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (2012 m. rugsėjo 27 d. redakcija), 171 punktas, numatantis, kad karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis nustatomas teisės akto (taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, jog administracinėje byloje pirmiausia ginčas kyla dėl to, ar daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnio nustatyta tvarka yra pasirinktas Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas 2–asis karšto vandens tiekimo būdas be karšto vandens tiekėjo, t. y. apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kai šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti yra perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo. Pareiškėjas pažymi, jog jis nėra nurodyto daugiabučio namo karšto vandens tiekėjas ir atitinkamai karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis šio namo gyventojų nėra mokamas. Pareiškėjo teigimu, ši aplinkybė lemia, kad jam skirti įpareigojimai yra nepagrįsti, adresuoti netinkamam subjektui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad jis 2010 m. balandžio 22 d. buvo informuotas, kad namo gyventojų dauguma pasirinko karšto vandens tiekimo būdą, kai už karštą vandenį atsiskaitoma su geriamojo šalto vandens tiekėju UAB „Vilniaus vandenys”, o už šilumą jam pašildyti atsiskaitoma su šilumos tiekėju UAB „Vilniaus energija” (t. I, b. l. 24-28). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo įvardinto 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo metu galiojusi Šilumos ūkio įstatymo (2010 m. sausio 5 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalis numatė, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas.

Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. To paties straipsnio 2 dalis numatė, jog, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimą detalizavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2009 m. gruodžio 25 d. redakcija). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą turėjo įvertinti, ar buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų, ar buvo atlikti visi reikiami veiksmai 2–ojo karšto vandens tiekimo būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimui. Tačiau pažymėtina, jog teismas nagrinėdamas administracinę bylą netaikė aktų nuostatų, kurios galiojo nurodytu metu, ir tinkamai neįvertino, ar buvo atlikti visi reikiami veiksmai, laikytasi teisės aktų reikalavimų siekiant įgyvendinti 2–ąjį karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo.

Be to, pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiama, ar namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, karšo vandens tiekėjas yra UAB „Vilniaus energija”, t. y. ar nurodyto namo gyventojai yra pasirinkę 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, ar jis pasirinktas tinkamai. Manytina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo sprendžiama dėl skundžiamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, ar UAB „Vilniaus energija” yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas, kas yra atsakingas už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą, gali turėti įtakos nurodyto daugiabučio namo butų savininkams.

Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės sprendė, kad įvardinto namo vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, todėl pareiškėjas yra nurodyto namo karšto vandens tiekėjas. Atitinkamai, manytina, jog pirmosios instancijos teismas, prieš darydamas tokio pobūdžio išvadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 4 dalies nuostatomis, privalėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų savininkus įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis.

Neatlikęs šio procesinio veiksmo pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas vertintina kaip ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokia išvada yra padaryta atsižvelgus į galimą teismo sprendimo ar nutarties įtaką į bylą neįtrauktų ir joje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms, atsižvelgus į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su konstatavimu dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo netinkamo įgyvendinimo įvardinto namo butų savininkams.

Be to, pastebėtina, jog šio ginčo kontekste butų bendro naudojimo objektų administratorius UAB „Naujininkų ūkis“ per se negali atstoti butų savininkų, be to, administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad jam tokie įgaliojimai nagrinėjamų santykių srityje atstovauti butų savininkus specialiai būtų suteikti. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1744/2013.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinėje byloje pareiškėjas, įrodinėdamas, kad įvardinto daugiabučio namo gyventojai yra pasirinkę 2–ąjį karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo, pateikė 2012 m. gruodžio 31 d. mokėjimo sąskaitą (t. I, b. l. 149), informaciją klientui (t. I, b. l. 150), 2013 m. sausio 31 d. mokėjimo pranešimą (t. I, b. l. 151). Tačiau šiuo atveju turėtų būti pateikiami įrodymai, pareiškėjo teigimu, liudijantys daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojų atsiskaitymą pagal 2–ąjį karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo laikotarpiu nuo galimo minėto būdo pasirinkimo iki skundžiamo akto surašymo.

Išdėstytų argumentų pagrindu bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, be to, neišsiaiškino visų objektyviam sprendimui priimti būtinų aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys