eAS-494-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-494-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03021-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AC invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AC invest“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „AC invest“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „AC invest“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą ir atidėti įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 18 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė prašymą iki skundo ir ginčo tarp bylos šalių nagrinėjimo pabaigos sustabdyti vykdomųjų bylų vykdymą (vykdomosiose bylose Nr. 0015/14/04642, 0015/14/04643, 0015/14/04644, 0015/14/04645, 0015/14/04646, 0015/14/04647, ir vykdomosiose bylose Nr. 0015/14/27524, 0015/14/27525, 0015/14/27526, 0015/14/27527, 0015/14/27528, 0015/14/27529), kadangi teismui nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos stadijoje, būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus pareiškėjui, įvykdymas pasunkėtų, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, ir kad ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės teismo turėjo būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Atsakovo nepagrįstais ir neteisėtais sprendimais pareiškėjo banko sąskaitoje jau buvo areštuota 2 kartus didesnė suma nei jo skola Fondui, o vėliau dar ir antstolei nepagrįstai areštavus jo banko sąskaitą (nors Fondo sprendimuose, siųstuose antstolei, buvo nurodyta išieškoti iš turto išskyrus pinigines lėšas kredito įstaigose) ir dar areštavus ir pareiškėjo turtą, Fondo ir antstolės reikalaujama suma nepagrįstai ir neteisėtai viršijo realią pareiškėjo skolą Fondui daugiau nei 4 kartus. Kadangi tik išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Fondo veiksmų bus atsakyta į klausimą, ar priverstinis vykdymas buvo teisėtas, todėl siekiant išvengti galimų nuostolių, pareiškėjo prašymas dėl vykdymo sustabdymo vykdomosiose bylose turėtų būti patenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ne šioje teismo nagrinėjamoje byloje, o antstolio vedamose vykdomosiose bylose, todėl toks prašymas procesiškai negali būti tenkinimas. Vykdomosios bylos gali būti stabdomos pagal Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias vykdymo procesą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „AC invest“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį ir išspręsti šios bylos klausimą iš esmės – patenkinti atskirojo skundo reikalavimus.

Nurodo, kad šioje byloje ginčas tarp bylos šalių prasidėjo (atsirado) tik Fondo valdybai priėmus nesąžiningą ir neracionalų sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą ir nusprendus kreiptis anksčiau sutarto laiko į antstolę. Fondas atmetė visus pareiškėjo prašymus ir jau 2 kartus kreipėsi į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nors pareiškėjas nuolat ir reguliariai mokėjo Fondui mėnesines įmokas, laikėsi su juo suderinto skolos padengimo grafiko, buvo socialiai atsakingas ir nevengė savo pareigos mokėti tinkamas įmokas, o savo skundais ir prašymais tik siekė sustabdyti Fondo priimtą naują nesąžiningą ir nepagrįstą sprendimą 2014 m. spalio 7 d. pakartotinai kreiptis į antstolę su 6 neteisėtai ir nepagrįstai priimtais jam nieko nežinant sprendimais dėl jo skolos išieškojimo priverstine tvarka, nors dar nebuvo priimtas galutinis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl analogiško neteisėto ir nesąžiningo 2014 m. vasario 11 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo kreiptis į antstolę. Atsižvelgiant į tai, buvo akivaizdus pagrindas pirmosios instancijos teismui taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, nes buvo akivaizdus priežastinis ryšys tarp Fondo priimto sprendimo neatidėti skolos apmokėjimo termino ir Fondo pradėto neteisėto išieškojimo, nes panaikinus/sustabdžius šį Fondo sprendimą, turi būti panaikintas/sustabdytas išieškojimas.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismui nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos stadijoje, būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus pareiškėjui, įvykdymas pasunkėtų, nes CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, ir kad ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės teismo turėjo būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Fondo nepagrįstais ir neteisėtais sprendimais pareiškėjo banko sąskaitoje jau buvo areštuota 2 kartus didesnė suma nei jo skola Fondui, o vėliau dar ir antstolei nepagrįstai areštavus jo banko sąskaitą (nors Fondo sprendimuose, siųstuose antstolei, buvo nurodyta išieškoti iš turto, išskyrus pinigines lėšas kredito įstaigose) ir pareiškėjo turtą, Fondo ir antstolės reikalaujama suma nepagrįstai ir neteisėtai viršijo realią pareiškėjo skolą Fondui daugiau nei 4 kartus (priedas Nr. 2). Kadangi tik išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Fondo veiksmų bus atsakyta į klausimą, ar priverstinis vykdymas buvo teisėtas, todėl siekiant išvengti galimų nuostolių, pareiškėjo prašymas dėl vykdymo sustabdymo vykdomosiose bylose turėjo būti patenkintas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti pateikiamas bet kurioje civilinio proceso stadijoje nustatyta tvarka, ir teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo prašymo reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Faktinės šios bylos aplinkybės rodo, kad antstoliai visiškai nepaisė visų pareiškėjo prašymų bei skundų argumentų ir motyvų, ignoravo faktines šios bylos aplinkybes, todėl iškilo reali grėsmė, kad pareiškėjo turtas bus neteisėtai perimtas už daugiau kaip dvigubai mažesnę jo skolos Fondui sumą. Teismas priimdamas nutartį, turėjo vadovautis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reglamentuojančiomis CPK nuostatomis. Kadangi tik tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo skundą, bus atsakyta į klausimą, ar Fondo reikalavimai buvo teisėti ir pagrįsti, todėl siekiant išvengti galimų nuostolių, pareiškėjo prašymas dėl vykdymo atidėjimo arba sustabdymo šioje byloje turėjo būti tenkintinas, nes teismui nepagrįstai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos stadijoje, būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus pareiškėjui, įvykdymas pasunkėtų. Fondas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia atgauti kelis kartus didesnės vertės sumą, nei likusi pareiškėjo skola Fondui, bei reikalauja iš pareiškėjo jokiais įrodymais nepagrįstos ir nesąžiningai apskaičiuotos jo skolos sumos bei neprotingai ir nepagrįstai priskaičiuotų delspinigių taip pat neteisėtų ir nesąžiningų išieškojimo išlaidų padengimo, todėl teismas turėjo skubiai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip apsaugodamas pareiškėjo interesus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nagrinėtos bylos dalykas yra tik klausimas dėl įmokų įsiskolinimo mokėjimo neatidėjimo, dėl kurio sprendimą priėmė Fondo valdybos direktoriaus pavaduotojas. Nagrinėtos bylos dalykas neapėmė Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų perduoti UAB „AC invest“ skolos išieškojimą antstolei ir antstolės veiksmų vykdomosiose bylose. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nutartyje nurodė, kad UAB „AC invest“ prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ne šioje teismo nagrinėjamoje byloje dėl Fondo valdybos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo, o antstolės vedamose vykdomosiose bylose, ir dėl to toks prašymas procesiškai negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos.

Net ir tuo atveju, jeigu Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai perduoti UAB „AC invest“ skolos išieškojimą antstolei ir antstolės veiksmai vykdomosiose bylose būtų nagrinėjamos administracinės bylos dalyku, pareiškėjo nurodytos aplinkybės (skolos Valstybinio socialinio draudimo fondui išieškojimo perdavimas antstolei) neįrodo, kad būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus pareiškėjui, įvykdymas pasunkėtų. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8584-580/2014 2015 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Fondo valdybos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-31 „Dėl UAB „AC invest“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“, atmetė, taigi, buvo priimtas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 4, 5 d.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ne šioje teismo nagrinėjamoje byloje, o antstolio vedamose vykdomosiose bylose, todėl toks prašymas procesiškai negali būti tenkinimas. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, jog vykdomosios bylos gali būti stabdomos pagal Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias vykdymo procesą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti vykdomųjų bylų (Nr. 0015/14/04642, 0015/14/04643, 0015/14/04644, 0015/14/04645, 0015/14/04646, 0015/14/04647, Nr. 0015/14/27524, 0015/14/27525, 0015/14/27526, 0015/14/27527, 0015/14/27528, 0015/14/27529) vykdymą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė tokius reikalavimus: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta neatidėti UAB „AC invest“ 3 106,48 Lt VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimo; 2) atidėti įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008, 2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui reiškė reikalavimus, susijusius su VSDFV sprendimu dėl įmokų įsiskolinimo mokėjimo neatidėjimo, o vykdomosios bylos Nr. Nr. 0015/14/04642, 0015/14/04643, 0015/14/04644, 0015/14/04645, 0015/14/04646, 0015/14/04647, Nr. 0015/14/27524, 0015/14/27525, 0015/14/27526, 0015/14/27527, 0015/14/27528, 0015/14/27529, kurių vykdymą pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti, pradėtos pagal kitus atsakovo (VSDFV) prašymus ir sprendimus perduoti pareiškėjo skolos išieškojimą, adresuotus antstoliams, akivaizdu, kad pareiškėjo prašymas laikinai sustabdyti minėtų vykdomųjų bylų vykdymą nėra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo (pirmosios instancijos teismo) priimtais nagrinėti pareiškėjo reikalavimais. Minėtų vykdomųjų bylų sustabdymas šiuo atveju neturės įtakos administracinio teismo galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje vykdymo pasekmėms, nes tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė tiesiogiai nesusijusi su ginčo dalyku, t. y. su VSDFV sprendimu dėl įmokų įsiskolinimo mokėjimo neatidėjimo. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šiuo atveju nėra akivaizdaus priežastinio ryšio tarp skundžiamo Fondo valdybos priimto sprendimo neatidėti skolos apmokėjimo termino ir Fondo pradėto neteisėto išieškojimo ar antstolių veiksmų vykdymo proceso metu.

Pažymėtina, jog institucijų ir pareigūnų (šiuo atveju atsakovo VSDFV) sprendimai vykdomi pagal CPK VI dalies nuostatas, kurių 625-627 straipsniuose numatyti vykdymo veiksmų sustabdymo ar atidėjimo pagrindai. Šiuo atveju vykdomosios bylos Nr. 0015/14/04642, 0015/14/04643, 0015/14/04644, 0015/14/04645, 0015/14/04646, 0015/14/04647, Nr. 0015/14/27524, 0015/14/27525, 0015/14/27526, 0015/14/27527, 0015/14/27528, 0015/14/27529 galėtų būti sustabdytos tik minėtais pagrindais ir tik bendrosios kompetencijos teismo (CPK 1 str. 1 d.). Todėl ir dėl šios priežasties ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AC invest“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas