2K-473/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-473/2014

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01334-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2;

1.1.3.3;

1.2.4.8.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

išteisintajai R. S.,

gynėjui advokatui Raimondui Jurkai,

nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą M. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno ir nukentėjusiosios S. K. atstovo pagal įstatymą M. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendžiu R. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos, per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Priteista iš R. S. 1000 Lt mažametei nukentėjusiajai S. K. neturtinei žalai atlyginti ir 86,86 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: R. S. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios S. K. vardu jos atstovo pagal įstatymą M. K. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. buvo nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2012 m. gegužės 28 d., kieme, esančiame Vilniuje, Mindaugo g. 22, rankine sudavė ne mažiau kaip tris kartus mažametei S. K., gimusiai 2010 m. liepos 30 d., į galvą, kurią ant rankų laikė tėvas M. K., padarydama jai veido srities sumušimą, t. y. sužalojimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas R. S. pagal BK 140 straipsnio išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismo manymu, R. S. veiksmuose yra neatsargi kaltė dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis), nes nors ji ir nenorėjo sutrikdyti sveikatos mažametei, tačiau numatė, kad dėl jos veiksmų tai gali atsitikti, ir lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Esant neatsargiai kaltės formai S. S. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine kaltininko tyčia.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Motiejūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nes, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, kai kuriems bylos įrodymams neteikė reikšmės, dėl to teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl R. S. nuteisimo panaikino. Šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad R. S., suduodama smūgius M. K., kuris tuo metu ant rankų laikė mažametį vaiką, suvokė, jog smūgiai gali kliudyti ir vaiką, tačiau nenutraukė savo pavojingos veikos ir nepaisė pareigos elgtis apdairiai. Pagal nustatytas aplinkybes R. S., sudavusi pirmą smūgį, nesustojo, bet sudavė dar keletą smūgių, kurių dalis (ne mažiau kaip trys) kliuvo M. K. ant rankų laikomam vaikui. Jos veiksmai buvo nutraukti tik tada, kai M. K. vieno smūgio metu sugriebė rankinę ir numetė ant žemės. Tai patvirtina R. S. veikus netiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl to veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas R. S. kaltės klausimą, neteikė reikšmės liudytojos I. L. S. parodymams, kuriuose ji teigė mačiusi R. S., suduodančią smūgį rankine, dėl kurio vaikas pradėjo verkti. Pasak šios liudytojos, vaikui rankine nepataikyti buvo neįmanoma. Be to, ir liudytoja S. K. nurodė, kad R. S. rankine taikėsi suduoti M. K., tačiau pataikė ir vaikui, kuris tuo metu buvo išsigandęs ir klykė. Nors R. S. tai girdėjo, ji nenustojo mušti rankine tol, kol vyrui pavyko pačiupti rankinę ir numesti ant žemės. Taigi akivaizdu, kad R. S., nenutraukdama savo veiksmų ir suduodama dar keletą smūgių rankine, sąmoningai leido kilti nustatytiems padariniams, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Savo veiksmais R. S. padarė mažametei nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą, pasireiškusį galvos plaukuotosios dalies bei veido sumušimu. Tarp išteisintosios veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi R. S. veikoje yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių išsamiai neanalizavo, nors jos yra svarbios bylai teisingai išspręsti.

Nukentėjusiosios S. K. atstovas pagal įstatymą M. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 15 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, tai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui. Šios instancijos teismas neteisingai nustatė R. S. kaltės formą. Priešingai negu nurodoma išteisinamajame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. S. jai inkriminuotą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia, nes ji suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad R. S. turėjo konkretų tikslą sužaloti S. K. ir tų sužalojimų norėjo. Tačiau tai tik paneigia galimybę, kad sveikatos sužalojimas padarytas tiesiogine tyčia, ir visiškai nereiškia, jog nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. S. kaltė neatsargi, galėjo būti padaryta tik nuteistosios apeliacinio skundo motyvais, nes bylos įrodymų visuma patvirtina R. S. veikus netiesiogine tyčia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. nukentėjusiajai rankine sudavė 3-4 kartus ir savo veiksmus nutraukė tik tada, kai iš jos rankų buvo išplėšta rankinė. Tai rodo, kad ji smūgiavo nukentėjusiajai rankine sąmoningai ir suprato daranti pavojingą, baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką. Kasatorius manymu, R. S., suprasdama, kad jos, kaip moters, smūgis ranka nėra stiprus ir kad M. K. pasitraukdamas gali jo išvengti, siekdama suduoti stiprų ir tikslingą smūgį, sąmoningai pasinaudojo ant peties kabojusia sunkia, pilna daiktų ir metalinėmis sagtimis dekoruota rankine ilga rankena. R. S., pati būdama motina, dirbdama sukarintoje organizacijoje, kurioje apibūdinama puikiai, geriau nei eilinis visuomenės pilietis suprato ir numatė, kad, smūgiuodama M. K. į galvą, neišvengs smūgių į S. K. galvą, nes ši, būdama ant rankų, nuo smūgių instinktyviai glaudėsi prie tėvo galvos. Tačiau R. S. į tai nekreipė dėmesio ir nusikalstamą veiką tęsė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad išteisintoji numatė dėsningumais pagrįstą veiksmų ir padarinių ryšį.

Įvertinus faktinių bylos aplinkybių visumą kasatoriui nekyla abejonių, kad R. S., suduodama 6-7 smūgius M. K., ant rankų laikančiam mažametį vaiką, suprato, kad elgiasi pavojingai, neteisėtai, suvokė, kad smūgiuoja ir nukentėjusiajai S. K. ir tokiais veiksmais sukelia jai sužalojimus, tačiau savo pavojingos veikos nenutraukė, bet sąmoningai leido padariniams kilti. Tai, kad R. S. smūgiuodama M. K., veikė išankstine tyčia ir vienodai norėjo sužaloti tiek M. K., tiek nukentėjusiąją S. K., patvirtina byloje esanti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato medžiaga Nr. ROIK 01120000559649 ir ROIK 0112000403928, iš kurios matyti, jog prieš M. K. ir S. K. vaikus ji smurtauja sistemingai.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nežymus sveikatos sutrikdymas yra neatsargaus R. S. elgesio padarinys, yra neteisinga. Bylos įrodymai patvirtina, kad R. S. po mažamečio vaiko sužalojimo nejautė atgailos dėl savo neteisėtos veikos, bet priešingai, piktybiškai užtvėrė išvažiavimo vartus ir, matydama pačios sumuštą verkiantį vaiką, neleido nuvežti nukentėjusiosios į medicinos įstaigą. Taigi R. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui vaikui, veikdama netiesiogine tyčia: tyčia suduodama smūgį ji suprato savo veiksmo pavojingumą, numatė padarinius, kurie gali atsirasti, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti, todėl turi atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarinius, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios S. K. atstovo pagal įstatymą kasaciniai skundai netenkinami.

Dėl R. S. kaltės formos ir kaltės rūšies

Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kai kuriems bylos įrodymams neteikė reikšmės, o BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, liečiančius objektyvias padarytos veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino apylinkės teismo išvadą, kad R. S. sudavė M. K. smūgius rankine ir dėl to nukentėjo vaikas, kurį rankoje laikė M. K.. Teismo nuosprendyje pasisakyta, kad „nors nuteistoji R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padariusi nusikaltimą, teigė, kad, prasidėjus žodiniam konfliktui tarp M. ir S. K., S. K. pirma įsikabino jai į ranką, o M., laikydamas vaiką ant rankų, spyrė jai į dešinę koją, kolegijos nuomone, tokią apeliantės versiją nuneigia tiek nukentėjusiojo M. K. parodymai, tiek jo žmonos, apklaustos liudytoja S. K. parodymai, kurie, priešingai nei skunde teigia nuteistoji, patvirtina smūgių sudavimo faktą. Taigi dėl šios dalies pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados yra analogiškos.“ Todėl kasacinio skundo dalis dėl neva apeliacinės instancijos teismo neteisingo faktinių aplinkybių vertinimo netenka prasmės.

Pagrindinė problema, dėl kurios išsiskyrė teismų pozicijos, yra kaltės dėl vaiko sužalojimo klausimas. Nors R. S. apskritai neigė sudavusi smūgius M. K. ir vaikui, Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo R. S. kaltę netiesioginės tyčios forma. Savo išvadą teismas pagrindė teiginiu, kad rankine suduodama smūgius M. K., kuris tuo metu laikė ant rankų dvejų metų neturintį vaiką, R. S. suvokė, kad smūgiai gali kliudyti ir jį, tačiau ji nenutraukė savo pavojingos veikos. Teismas padarė išvadą, kad ji suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, jog dėl jos veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi teismas iš esmės perrašė netiesioginės tyčios apibrėžimą, bet nemotyvavo, kas nurodo į tokį nuteistosios psichinį santykį.

Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas, padaręs išvadą, kad R. S. kaltė visiškai įrodyta tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga, pažymėjo, jog iš aptartų byloje esančių įrodymų vienareikšmiškai negalima teigti, kad nuteistoji R. S. turėjo tyčią sužaloti vaiką. „Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad apeliantė veikė būtent netiesiogine tyčia, tačiau kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja esant neatsargią kaltę nuteistosios R. S. veiksmuose. Akivaizdu, kad iš pirmiau aptartų įrodymų išplaukia, jog apeliantė turėjo tyčią sužaloti tik tėvą. Visgi tokioje situacijoje, kada tėvas ant rankų laiko mažametį vaiką, nuteistoji turėjo pareigą atsižvelgti į tai ir elgtis apdairiai. Kolegijos manymu, nuteistoji R. S., nors ir nenorėjo sutrikdyti sveikatos mažametei, tačiau numatė, kad dėl jos veiksmų gali tai atsitikti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, tai atitinka neatsargią kaltės formą dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis).“

Teismai nustatė skirtingas kaltės formas R. S. veikoje. Tačiau nei apylinkės, nei apygardos teismai neatskleidė R. S. kaltės turinio, t. y. kokie reikalavimai keliami asmens psichiniam santykiui su veika ir padariniais, esant tyčinei ir neatsargiai kaltei, nepagrindė savo išvadų atsižvelgiant į BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. S. veikoje nenustatyta netiesioginė tyčia.

Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

Nors netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo apibrėžimai iš dalies panašūs, iš tikrųjų šios kaltės rūšys skiriasi tiek daromos veikos pavojingumo suvokimu, tiek padarinių numatymu, tiek psichiniu santykiu su padarinių kilimu. Pirmiausia skiriasi daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltės formoms. Kadangi R. S. buvo kaltinama ir nuteista dėl tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui vaikui, ji turėjo suvokti, kad suduoda smūgius būtent vaikui arba abiem asmenims. Tačiau iš bylos medžiagos darytina išvada, kad ji konfliktavo ne su vaiku, o su M.

K. ir S. K., ir susinervinusi puolė būtent juos, o ne vaiką. Iš jos parodymų bei jos apeliacinio skundo išplaukia, kad ji sudavė smūgius M. K. ir suvokė, kad smūgiai teks būtent jam. Apeliaciniam skunde ji rašė, kad konflikto metu gindamasi nuo M. K., jeigu ir suprato, kad tokie smūgiai yra pavojingi, tačiau smūgių metu ji tikėjo, kad vaikas, kuris tuo metu buvo ant tėvo M. K. rankų, tikrai nenukentės. Tą patį ji pakartojo duodama paaiškinimus kasacinės bylos nagrinėjimo metu. Liudytojos S. K. parodymai, kad „kaimynė R.

S. kieme šaukė ant jų, po to griebė iš jos rankų telefoną, metė jį į žemę, kaimynė pradėjo mosuoti prieš ją rankomis, kumščiais, nenurimo, ėjo su tais pačiais kumščiais vyro link, vėliau pradėjo savo rankinės smūgiais taikyti į vyrą, tačiau kadangi vaikas buvo laikomas priekyje, tie smūgiai nuėjo vaikui, kuris tuo metu buvo išsigandęs, klykiantis“, nepaneigia R. S. parodymų, kad smūgiai buvo nukreipti į M. K., o ne į vaiką. Tačiau, kadangi M. K. rankose laikė vaiką ir R. S. tai suvokė, akivaizdu, kad ji suvokė, jog jos elgesys šioje situacijoje yra rizikingas, nes ji gali sužaloti ne tik M.

K., bet ir vaiką, kurį M. K. laiko ant rankų. Toks psichinio santykio turinys dėl veiksmų prieš vaiką būdingas nusikalstamo pasitikėjimo kaltei.

Antra, nusikalstamas pasitikėjimas nuo netiesioginės tyčios atribojamas ir pagal pavojingų padarinių numatymą. Darant nusikaltimą tyčia baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai numatomi kaip labai tikėtini ar net neišvengiami, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – kaltininkas juos numato kaip mažai tikėtinus. Nors prokuroro skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas R. S. kaltės klausimą, neteikė reikšmės liudytojos I. L. S. parodymams, pagal kuriuos vaikui rankine nepataikyti buvo neįmanoma, kolegija laiko tai tik liudytojos subjektyviu įspūdžiu, nes to vienareikšmiai nepatvirtina kiti įrodymai, esantys byloje. Taigi teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmės išvados, kad vaiko sužalojimas byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo neišvengiamas ir R. S. tai numatė.

Pagaliau esant netiesioginei tyčiai turi būti nustatytas kaltininko abejingumas kilsiantiems padariniams, t. y. jam tas pats, ar jie atsiras ar neatsiras (vaikas bus sužalotas ar ne). Šiuo atveju netiesioginė tyčia būtų, jei puldama M. K., ji abejingai žiūrėtų į galimybę sužaloti vaiką. Bet tokios aplinkybės, būtinos veikai įvertinti kaip padarytai netiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir savo išvados dėl netiesioginės tyčios nemotyvavo. To nepatvirtina ir R. S. parodymai bei kitos bylos aplinkybės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo siekiama sužaloti vaiką ar ji buvo abejinga vaiko galimam sužalojimui

O dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tai esant šiai kaltės rūšiai kaltininkas ne tik nesiekia padarinių, o netgi stengiasi jų išvengti, tačiau dėl lengvabūdiško apskaičiavimo jų išvengti nepavyksta. Nors kasatorius teigia, kad R. S., smūgiuodama M. K., veikė išankstine tyčia ir vienodai norėjo sužaloti tiek M. K., tiek nukentėjusiąją S. K., to neįrodo bylos medžiaga. Tai kasacinės instancijos teismo posėdyje neigė ir pati R. S.. O kasatoriaus M. K. cituojama byloje esanti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3–iojo PK medžiaga Nr. ROIK 01120000559649 ir ROIK 0112000403928, iš kurios matyti, jog prieš M. K. ir S. K. vaikus ji smurtauja sistemingai, neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Kasatoriaus teiginys, kad R. S. po mažamečio vaiko sužalojimo nejautė atgailos dėl savo neteisėtos veikos, bet priešingai, piktybiškai užtvėrė išvažiavimo vartus ir, matydama pačios sumuštą verkiantį vaiką, neleido nuvežti nukentėjusiosios į medicinos įstaigą, nerodo nei jos kaltės formos dėl vaiko sužalojimo, nei kaltės rūšies.

Teisėjų kolegija laiko, kad byloje nenustatyta tyčinė kaltė sužaloti mažametį vaiką, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino apkaltinamąjį nuosprendį. Kita vertus, bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nes apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo nusikalstamo pasitikėjimo valinio momento. Tačiau kadangi BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai ir Baudžiamajame kodekse nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už R. S. padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais formoms, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno ir nukentėjusiosios S. K. atstovo pagal įstatymą M. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas