AS-143-640-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS143-640/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05063-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. patikslintą skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo G. K. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. spalio 11 d. paduotas skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) 2013 m. rugsėjo 20 d. atsakymą Nr. 1D-8444(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) iš esmės išnagrinėti 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymą, taip pat nusprendus, kad praleistas kreipimosi į Vidaus reikalų ministeriją terminas, – atnaujinti šį terminą.

Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 11PP(P)-5087 apie 2010–2012 m. pensijos dydį, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. dėl to, kad dirbo ir gavo draudžiamųjų pajamų, jam buvo neišmokėta 13 587,15 Lt valstybinės pensijos dalis. Su 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas ne teismo keliu atkurti pažeistą teisę – išmokėti pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministras 2013 m. rugsėjo 20 d. atsakymu Nr. 1D-8444(11) informavo, jog prašymas nebus nagrinėjamas, o paliekama galioti Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikta išankstinė informacija, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas. Teigė, kad su 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas pateikti informaciją apie mokamos valstybinės pensijos išmokų dydžius per konkretų laikotarpį, bet neprašė išmokėti pensijos nepriemoką. Neišnagrinėjus Vidaus reikalų ministerijai prašymo iš esmės ir nepriėmus sprendimo, negali kreiptis į teismą.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje pateikė patikslintą skundą, kuriuo jis prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 1D-7701(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1D-8444(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo“; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 13 587,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią įgyvendinant antikonstitucinę įstatymo normą; 4) teismui nusprendus, kad yra praleistas kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos terminas, šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 11 d. skunde pateikė argumentus, kurie įrodo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija nurodytu laikotarpiu buvo mažinama antikonstitucinės normos pagrindu, ir dėl to valstybė turi pareigą atlyginti turtinius praradimus. Jau teismui pradėjus skundo nagrinėjimo procedūrą, paaiškėjo kai kurie nauji teisiniai aspektai. Sužinojo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikė išaiškinimą, jog skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo neprivaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. kai išmokantis pensiją subjektas atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Pagal tokį teismo išaiškinimą, Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. atsakymas Nr. 1D-7701(11) ir 2013 m. rugsėjo 20 d. atsakymas Nr. 1D-8444(11) gali būti pripažinti sprendimais atsisakyti išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Be to, iš Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą turinio taip pat matyti aiškiai išreikšta pozicija atsisakyti išmokėti pensijos nepriemoką. Dėl tokių papildomai paaiškėjusių aplinkybių atsirado galimybė šioje byloje iš esmės nagrinėti klausimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, o skundo prašymas dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti 2013 m. gegužės 30 d. prašymą tapo neaktualus, todėl jo atsisako.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. 1D-7701(11) yra nepagrįstas ir neteisėtas. Institucija viršijo savo kompetenciją. Su 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymu nesikreipė į sprendimą priėmusią instituciją ir neprašė išmokėti pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1D-8444(11) yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nesikreipė į instituciją pakartotinai, todėl sprendimas priimtas netinkamais teisiniais pagrindais. Dėl tokių aplinkybių šie sprendimai pašalintini iš teisės sistemos.

Be to, apie padarytus turtinius praradimus dėl antikonstitucinės įstatymo nuostatos taikymo galėjo sužinoti tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Kai paaiškėjo, kad valstybė taikė antikonstitucinę įstatymo nuostatą, ir toliau tikėjosi, jog valstybė elgsis teisingai ir ištaisys padarytą skriaudą be teismo įsikišimo, todėl nepuolė tuoj pat ieškoti savo jėgomis teisinės gynybos nuo valstybės. Tik po to, kai valstybė gera valia nesiėmė ir nenumatė spręsti pažeistų teisių atkūrimo klausimo, pats pradėjo savo teisių gynimo procedūras.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 5, 8 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1D-8444(11) panaikinimo atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), kadangi pareiškėjo skundas dėl šio sprendimo panaikinimo jau yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėdamas, kad pareiškėjas patikslintame skunde prašė atnaujinti skundo dėl valstybinės pensijos priteisimo padavimo teismui terminą. Nurodė, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, vadovaujasi būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Pareiškėjas pirmąją sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėn. gavo 2010 m. vasario 26 d., o skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. kovo 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmosios sumažintos pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas valstybinės pensijos gavimo 2010 m. vasario 26 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jis nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad paminėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Pareiškėjo įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Teismas, nepatenkinęs pareiškėjo prašymo dėl termino skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti atnaujinimo, skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 587,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią įgyvendinant antikonstitucinę įstatymo normą (t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas), atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Teismas, be to, konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1D-7701(11) panaikinimo taip pat atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), kadangi šis sprendimas priimtas 2013 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjas jį gavo 2013 m. rugpjūčio 28 d., tačiau skundą dėl jo pateikė teismui tik 2014 m. kovo 31 d.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo bei atsisakyta priimti šią patikslinto skundo dalį, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti iš esmės; teismui nusprendus, kad yra praleistas kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos terminas, šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas nurodo, kad esminis patikslinto skundo tikslas yra prašymas, jog teismas spręstų dėl neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Pažymi, kad apie padarytus turtinius praradimus dėl antikonstitucinės įstatymo nuostatos taikymo galėjo sužinoti tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Kai paaiškėjo, kad valstybė taikė antikonstitucinę įstatymo nuostatą, ir toliau tikėjosi, jog valstybė elgsis teisingai ir ištaisys padarytą skriaudą be teismo įsikišimo, todėl nepuolė tuoj pat ieškoti savo jėgomis teisinės gynybos nuo valstybės. Toks įstatymui paklusnaus valstybės piliečio elgesys neturėtų būti pagrindu pripažinti, kad elgėsi neapdairiai, nesąžiningai ar aplaidžiai ir tik dėl to neteko teisės į teisminę gynybą. Tik po to, kai valstybė gera valia nesiėmė ir nenumatė spręsti pažeistų teisių atkūrimo klausimo, pats pradėjo savo teisių gynimo procedūras.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti bei atsisakyta priimti šią patikslinto skundo dalį pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Konstitucijai prieštaravusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas iš esmės kreipėsi 2013 m. spalio 11 d. (tikslus reikalavimas suformuluotas 2014 m. kovo 31 d.), t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarties dalis atsisakyti priimti aptartą pareiškėjo patikslinto skundo dalį pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjo G. K. prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutarties dalį panaikinti ir patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis