AS-752-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-752-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 4 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-674(11); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 647,98 Eur (12 595,74 Lt).

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, nors buvo įsitikinęs, kad skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir pareiškėjas sužinojo apie teisės pažeidimą. Be to, jo pažeistos teisės gynybą apsunkino teisinis neaiškumas, nes tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino tokios teisės gynybos terminus ir tvarką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi (b. l. 11–13) nutarė netenkinti pareiškėjo E. A. prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, E. A. skundą atsisakyti priimti ir nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti E. A..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2015 m. sausio 14 d. pažyma Nr. 11DP(P)-395). Pažymėjo, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, suformuluotomis tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisyklėmis (2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kuriomis išaiškinta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia; nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka). Todėl į teismą kreipdamasis tik 2015 m. vasario 2 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu), praleido skundo padavimo terminą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Taigi iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Tačiau vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu.

Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti dėl to, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį. Tačiau konstatavo, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų.

Daryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio – delsimo kreiptis į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pažymėjo, jog reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Kita vertus, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose nutartyse, valstybinės pensijos išmokėjimo klausimais nėra nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, o kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas privalo įrodyti dėl to kilusį ginčą – kad atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju nuginčydamas skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą pareiškėjas nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasis į teismą – neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes jis skundą teismui padavė praleidęs pensiją mokėjusios institucijos veiksmų apskundimo terminą. Bylos dėl sprendimo, nesukeliančio teisinio pasekmių, nagrinėjimas teisme būtų beprasmis, todėl jį atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas E. A. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 36–39), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei skundą priimti.

Atskirajame skunde tvirtina, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Rėmėsi ankstesne patirtimi, kai 2001–2003 metais sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir Konstituciniam Teismui priėmus 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, visiems be išimties pensininkams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota pensijos nepriemoka.

Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pažymi, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos.

Atkreipia dėmesį, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatos. Todėl dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, termino kreiptis į teismą pareiškėjas nėra praleidęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas E. A. 2015 m. vasario 2 d. teismui išsiuntė skundą (teisme gautas 2015 m. vasario 4 d.), prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-674(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 647,98 Eur (12 595,74 Lt). Taigi, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 9) matyti, kad pareiškėjui E. A. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 2 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas E. A. kreipėsi tik 2015 m. vasario 2 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo taip pat ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 2 d., todėl gali būti, kad jis nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas