A-438-1309-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1309/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00707-2011-2 Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 11.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos

M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., Vitalijai J. A., G. Ž. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 5–7), kurį patikslino (I t., b. l. 84–86, 107–109), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 02-05-1842 „Dėl Domeikavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo (Kauno r.)“ 5 punktu patvirtinto Domeikavos kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės, miško fondo sklypų sąrašo 150 eilutę, kurioje nurodytas 0,22 ha sklypas Nr. 152, (duomenys neskelbtini), Domeikavos sen.; 2) panaikinti 2007 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą dalyje dėl 0,20 ha sklypo Nr. 1043-1 paženklinimo V. S. (duomenys neskelbtini), Domeikavos sen.; 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 02-05-2536 3.1 punktu patvirtinto piliečių, kuriems suprojektuoti lygiaverčiai žemės, miško sklypai, sąrašo 96 eilutę dalyje dėl V. S. suprojektuoto 0,20 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Nr. 1043‑1 ((duomenys neskelbtini)), Domeikavos sen., Kauno raj.; 4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 02‑05‑4493 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ 6 priedo sąrašo 1 eilutę dalyje, kuria V. S. suteikiamas 0,20 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 1043-1 (duomenys neskelbtini); 5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 52/23281

1.2 punktą, kuriuo perduotas nuosavybėn V. S. lygiavertis turėtam 0,66 ha žemės sklypas dalyje dėl 0,20 ha žemės sklypo Nr. 1043-1 (duomenys neskelbtini), Domeikavos sen., Kauno raj., perdavimo. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno rajono Domeikavos apylinkės 1-ojo šaukimo tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu jai buvo skirtas 12 arų žemės sklypas Nr. 37 individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. 1992 m. rugsėjo 22 d. buvo sudarytas žemės sklypo raudonųjų linijų planas. 1995 m. kovo

22 d., nustačius ribų koordinates, paruoštas namų valdos žemės sklypo Nr. 37 ribų planas, kurio buvo nustatytas 1291 kv. m plotas. Pagal mokėjimo pranešimą ir žemės sklypo įkainojimo aktą pareiškėja 1995 m. birželio 9 d. sumokėjo už žemės sklypą 72,62 rublių investiciniais čekiais ir tokiu būdu pilnai atsiskaitė su valstybe. UAB „Architektų pastogė“ 2009 m. rugsėjo 10 d. surašė 0,1501 ha žemės sklypo Nr. 37 ribų paženklinimo–parodymo aktą. Pareiškėja 2009 metais pateikė prašymą jai parduoti 0,1501 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 02-05-2280 priede buvo nustatyti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Domeikavos seniūnijoje, Kauno rajone, kadastro duomenys: 0,1502 užstatyta teritorija, gyvenamosios teritorijos pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. 2011 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja gavo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pranešimą, jog VĮ Registrų centras šio žemės sklypo registre užregistruoti negali, nes sklypo ribos persidengia su jau viešajame registre įregistruotu sklypu, kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui V.

S.. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjai įteikė V. S. 2007 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą. Iš šio dokumento duomenų matyti, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo paženklintas 0,20 ha žemės ūkio veiklai žemės sklypas Nr. 1042-1 (bloko Nr. 0014) (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su namų valdomis. 2011 m. rugsėjo 13 d. atsakovas pareiškėjai pateikė Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 14 d. įsakymą, kurio 2 dalyje patvirtintas Vandžiogalos, Domeikavos ir Lapių seniūnijų Domeikavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos.

Minėto įsakymo 96 punktu patvirtina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suprojektuotas 0,20 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Nr. 1043-1. Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. įsakymo 5 punktu buvo patvirtintas Domeikavos kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės, miško fondo sklypų sąrašas, jame nurodytas sklypas Nr. 152 (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,22 ha. Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d.

sprendimu trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo atkurtos nuosavybės teisės į S. Č. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą

nekilnojamąjį turtą – 1,47 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiaverčius turėtam 0,66 ha žemės ir 0,89 ha miško sklypus Kauno rajone, Domeikavos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini). Pagal tos pačios dienos (2008 m. balandžio 14 d.) Kauno apskrities viršininko įsakymą trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktas 0,20 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Nr. 1043-1, kuris 1992 metais buvo suteiktas pareiškėjai. Administraciniai aktai, kuriais įtvirtintos trečiajam suinteresuotam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės, apimant ir pareiškėjai 1992 metais skirtą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Domeikavos seniūnijoje, yra neteisėti, nes atsakovas pripažino pareiškėjos teisę pirkti namų valdos žemės sklypą, už kurį buvo sumokėta, bei buvo paruoštas žemės sklypo raudonųjų linijų planas. Atsakovas, priimdamas administracinius aktus dėl trečiojo suinteresuoto asmens teisių realizavimo, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas)

12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, t. y. neatsižvelgė į tai, jog žemė suteikta individualaus gyvenamojo namo statybai, todėl yra užimta dar iki administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo bei yra valstybės išperkama. Pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių 2.3 punktą ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio nuostatas turi teisę pirkti žemės sklypą, už kurį sumokėtos įmokos dar iki trečiojo suinteresuoto asmens teisių atsiradimo Domeikavos kadastro vietovėje. Atsakovas, nenuginčijęs ir nepaneigęs žemės sklypo suteikimo pareiškėjai teisėtumo pagrindo, negali atsisakyti vykdyti pareigos, atsiradusios iš sandorio ir priskirtos jam vykdyti pagal kompetenciją. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 43–44) prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pareiškėjai Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu buvo skirtas 12 arų žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Šis 0,1291 ha žemės sklypas buvo įkainotas 2 904,75 Lt grynaisiais pinigais arba 72,62 Lt investiciniais čekiais. 1995 m. birželio 6 d. pareiškėja sumokėjo 72,62 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis už minėtą žemės sklypą. Buvo parengtas sklypo Nr. 37 raudonųjų linijų planas, tačiau tuo metu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 2009 metais pareiškėja kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti jai skirtą žemės sklypą. Pagal pateiktus sklypo kadastrinius matavimus buvo parengtas Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymas „Dėl valstybinės žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo“, tačiau žemės sklypas viešajame registre nebuvo įregistruotas. VĮ Registrų centro Kauno filialas atsisakė pažymėti sklypą kadastro žemėlapyje, nes sklypas iš dalies dengia viešajame registre jau anksčiau įregistruotą žemės sklypą. Vėliau paaiškėjo, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo paminėtas 0,20 ha žemės sklypas į kadastro

žemėlapį buvo įklotas dar 2008 m. gegužės 7 d., ir nuosavybės teise priklauso V. S.. Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d.

sprendimu ir 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu trečiajam suinteresuotam asmeniui pagal Kauno apskrities viršininko 2005 m. liepos 11 d. išvadą buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,01 ha žemės. Buvo nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui perduoti neatlygintinai 4 lygiaverčius žemės sklypus, tarp jų ir ginčo žemės sklypą. Remiantis nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d. galiojusia Atkūrimo įstatymo redakcija, už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygino perduodama lygiavertį žemės, miško plotą.

Lygiaverčiai žemės sklypai buvo formuojami laisvame valstybinės žemės fonde. Pagal paminėto įstatymo 12 straipsnio nuostatas kaimo vietovės teritorijos, kuri pagal įstatymus yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų, žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, o ne laisvam valstybiniam žemės fondui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai žemės sklypas buvo skirtas įstatymų nustatyta tvarka ir už jį pareiškėja buvo sumokėjusi numatytą kainą, ši žemė negalėjo būti priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir tuo pačiu negalėjo būti suteikiama neatlygintinai piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 49–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ji nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo pagal Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą bei sprendimą. 2008 m. liepos 24 d. ji žemės sklypą pardavė G. Ž., kuris 2008 m. spalio 7 d. žemės sklypą pardavė Vitalijai J. A.. Po to, V. S. ginčo žemės sklypą nuosavybės teise vėl įgijo pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1399-230/2009.

Prieš tai paminėtos pirkimo–pardavimo sutartys ir Kauno apygardos teismo nutartis yra galiojančios ir sukeliančios teisines pasekmes tiek proceso šalims, tiek ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pabrėžė, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą pirkėjui pereina nuo žemės sklypo perdavimo dienos ir, nežiūrint to, jog pareiškėja apmokėjo už jai skirtą žemės sklypą, ji negalėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procedūros tuo ir užsibaigs. Akivaizdu, kad pareiškėja neketino įsigyti žemės ir ją naudoti pagal paskirtį, todėl kadastro vietovės žemėtvarkos projekto autorius teisingai nurodė sklypo plotą bei vietą, nes sklype nebuvo ir nėra statinių, o žemė nenaudojama, apleista.

Pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kad ji rūpinosi žeme ir mokėjo žemės nuomos mokesčius. Iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja 14 metų nenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį, todėl Kauno rajono Domeikavos apylinkės 1-ojo šaukimo tarybos 21 sesijos 2 posėdžio 1992 m. vasario 28 d. sprendimas laikytinas niekiniu ir nesukeliančiu teisinių pasekmių. Be to, pareiškėja yra sumokėjusi tik už 0,1291 ha dydžio žemės sklypą, o ne už jai prašomą parduoti 0,1501 ha dydžio žemės sklypą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu (I t., b. l. 118‑123) pareiškėjos skundą tenkino visiškai ir panaikino ginčijamus administracinius aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi (I t., b. l. 162–167) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 124‑130) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, ginčydama administracinius aktus, iš esmės siekia sudaryti žemės sklypo, kuris Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu jai buvo suteiktas individualiam namui statyti ir vėliau pateko į žemės sklypo, kuris 2008 m. balandžio 14 d. buvo suteiktas kaip ekvivalentinė natūra nuosavybės teisių atkūrimo procese trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S., pirkimo–pardavimo sutartį bei įgyti jį asmeninės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad ginčas iš esmės kyla dėl to, kuris subjektas, t. y. ar pareiškėja, ar V.

S. turi pirmenybės teisę į ginčo žemę. Teismas nurodė, kad būtent iš atsakovo Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio

24 d. rašto Nr. 7SD-1870, kuris pareiškėjos buvo gautas 2011 m. rugpjūčio 26 d., pareiškėjai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą, konkrečių administracinių aktų priėmimą, todėl konstatuotina, jog pareiškėja nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio

1 dalyje nustatyto procesinio termino skundui paduoti. Teismas pabrėžė, kad Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo suteiktas ginčo žemės sklypas, 2 punkte jai buvo nustatyti konkretūs įpareigojimai – sudaryti Kauno rajono architektų gamybiniame personale techninę dokumentaciją ir su apylinkės tarybos įgaliotu asmeniu sudaryti žemės naudojimo sutartį, notariškai ją patvirtinant. Pareiškėja nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad būtų įvykdžiusi minėtame Domeikavos apylinkės tarybos sprendime nustatytas sąlygas, t. y. būtų sudariusi techninę dokumentaciją, pasirašiusi su įgaliotu asmeniu žemės naudojimo sutartį ir ją būtų notariškai patvirtinusi. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai iš esmės patvirtino faktinę aplinkybę, jog pareiškėja minėtų veiksmų neatliko. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad viso bylos nagrinėjimo proceso metu jam nebuvo pateiktas ir dokumentas, kurio pagrindu pareiškėja teigia įgijusi teisę į žemės sklypą, t. y. Kauno rajono Domeikavos apylinkės 1-ojo šaukimo tarybos 21 sesijos 2 posėdžio 1992 m. vasario 28 d. sprendimo originalas arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta kopija, o byloje yra tik šio sprendimo išrašas. Be to, nors pareiškėja pagal žemės sklypo įkainojimo aktą ir mokėjimo pranešimą 1995 m. birželio 9 d. už šį žemės sklypą sumokėjo 72,62 Lt investiciniais čekiais, tačiau svarbu ir tai, kad iki 2009 metų, kuomet kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti jai skirtą žemės sklypą, pareiškėja neatliko jokių veiksmų, siekdama įgyti ginčo žemę nuosavybėn (sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį). Teismo posėdžio metu liudytoja, tik 2009 m. rugsėjo

10 d. surašiusi žemės sklypo ribų paženklinimo­–parodymo aktą, parodė, kad ji pareiškėjos asmeniškai nematė, jai nepateikė akto susipažinimui, taip pat nežino, kada aktą pasirašė pareiškėja. Taip pat parodė, kad surašyti aktą jos paprašė bendrovės direktorius, siekdamas ištaisyti kažkokias klaidas, tačiau detalių aplinkybių nežino. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuo 1995 iki 2009 metų (t. y. per pakankamai ilgą 14 metų laiko tarpą) pareiškėja būtų kokiu nors būdu (veiksmais) bandžiusi realizuoti savo teises. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu būtų kreipusis į valstybės institucijas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kad jos būtų atsisakiusios tokią sutartį sudaryti. Taigi byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo (ABTĮ 57 straipsnis). Taip pat bylai reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad pareiškėjai žemės sklypas Kauno rajono Domeikavos apylinkės 1-ojo šaukimo tarybos

21 sesijos 2 posėdžio 1992 m. vasario 28 d. sprendimu buvo suteiktas konkrečiam tikslui – individualaus gyvenamojo namo statybai. Byloje nėra duomenų, kad po sklypo suteikimo, įmokų įmokėjimo pareiškėja kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekusi šį tikslą įgyvendinti – byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemėje iki šiol jokie statybos darbai nėra pradėti (šias aplinkybes proceso šalys iš esmės pripažįsta). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jai suteikto sklypo nenaudojo pagal paskirtį, nesudarė projektinės dokumentacijos, nesudarė ir notariškai netvirtino sutarties, nestatė namo ir net nepradėjo jokių veiksmų, susijusių su namo statyba (kaip jau buvo paminėta – nesudarė techninės dokumentacijos, nepasirašė žemės naudojimo sutarties, nepatvirtino jos notariškai), darytina išvada, jog būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju buvo nerūpestinga tvarkydama jai suteikto sklypo įteisinimo klausimus.

Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėja už jai skirtą sklypą, kuris dar nėra jos nuosavybė, mokėjo kokius nors mokesčius (pavyzdžiui, nuomos). Iš to seka, kad pareiškėja turėjo teisę pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise išpirkti žemės sklypą individualaus namo statybai, tačiau jos neįgyvendino teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamų aktų priėmimo metu ji turėjo pirmenybę pirkti ginčo žemę iš valstybės ir, tuo pačiu, ši žemė nebuvo laisva. Be to, Kauno rajono Domeikavos apylinkės 1-ojo šaukimo tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Žemės kodekso 43 straipsnio redakcija reglamentavo, kad teisė naudotis žemės sklypu galėjo būti nutraukiama, jeigu 2 metus iš eilės žemės sklypas buvo nenaudojamas arba jeigu jis buvo naudojamas ne tam tikslui, kuriam jis suteiktas.

Nors Žemės kodekso 44 straipsnis numatė institucijas, kurios turėjo spręsti klausimą dėl teisės naudotis žeme nutraukimo, tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-2848/2008) (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis), jog vien tai, kad atitinkama institucija nėra priėmusi sprendimo dėl žemėnaudos santykių pasibaigimo, negalėtų būti kliūtis spręsti klausimą, kad, atitinkamoms aplinkybėms esant, žemės sklypo naudojimo santykiai pasibaigė.

Be to, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ Nr. 89 4.1.2 punkte buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad jeigu sklype, skirtame individualiai statybai, per 1 metus nuo jo suteikimo naudotis dienos nebuvo pakloti namo pamatai, šis sklypas asmeniui neparduodamas. Pareiškėjai sklypas buvo suteiktas 1992 metais ir ji iki šiol jokių pamatų nepaklojo bei net neparengė projektinės dokumentacijos (dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra).

Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (ginčui aktuali 2007m. gegužės 29 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalis numatė, jog asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais žemėtvarkos projektuose) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės. Sisteminė minėtų Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad, reglamentuodamas žemės reformos procesą, įstatymų leidėjas prioritetą suteikė asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, bet ne valstybinės žemės pardavimui (ABTĮ 57 straipsnis).

Administracinėje byloje nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėja byloje aptariamu atveju įgijo pirmenybės teisę pirkti ginčo žemę, reikšminga ir tai, kad pareiškėjai žemės sklypas 1992 m. vasario 28 d. sprendimu buvo suteiktas konkrečiam tikslui – individualaus gyvenamojo namo statybai. Pareiškėja turėjo teisę pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise išsipirkti žemės sklypą individualaus namo statybai, tačiau jos neįgyvendino teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamų aktų priėmimo metu ji turėjo pirmenybę pirkti ginčo žemę iš valstybės (ABTĮ 57 straipsnis).

Kaip buvo paminėta, turint galvoje ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjai skirtas sklypas nebuvo net pažymėtas žemėtvarkos projekte, ginčo žemė nėra užstatyta jokiais statiniais, nebuvo pakloti namo pamatai, trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis sklypas pažymėtas žemėtvarkos projekte, nėra pagrindo teigti, kad Atkūrimo įstatymo prasme žemės sklypas laikytinas valstybės išperkama ir negrąžintina asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, žeme.

III.

Pareiškėja, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–139), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir jos patikslintą skundą tenkinti. Teigia, kad reikalavimą pateikti techninę dokumentaciją įvykdė, nes 1992 m. rugsėjo 22 d. paruošė žemės sklypo raudonųjų linijų planą. Tretieji suinteresuoti asmenys neįrodė, kad apylinkės taryboje buvo skirtas atsakingas asmuo sudaryti žemės naudojimo sutartis ir kad tokios sutartys realiai buvo sudaromos. Be to, rašytinės sutarties nebuvimas nedaro pačios sutarties negaliojančia. Apylinkės tarybos sprendimu jai suteiktas teises įrodo jai įteiktas pranešimas ir įkainojimo aktas, pagal kuriuos ji 1995 m. birželio 9 d. už žemės sklypą sumokėjo 72,62 Lt investiciniais čekiais, ir valstybė šį mokėjimą priėmė. Tai rodo jos apsisprendimą sutartį sudaryti. Be to, jos teisės į žemės sklypą buvo pripažįstamos ir pasirašant gretimybių planuose. Pažymi, kad prašymą jai parduoti žemės sklypą pateikė 2009 m. Nors šis prašymas nebuvo tinkamai įregistruotas, tačiau parodo, kad ji atliko aktyvius veiksmus nuo 1992 iki 2009 m. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. Ž. buvo matininkas ir V.

S. įgaliotas asmuo, todėl žinojo faktinę situaciją ir turėjo savų interesų. Teismas neįvertino, kad 1992 m. žemės sklypas buvo skirtas gyvenamojo namo statybai,

teritorija priskirta gyvenamajai, todėl žemė, atkuriant nuosavybės teises V. S., pagal žemės reformos projektą negalėjo būti priskirta

žemės ūkio paskirties žemei. Byloje liko nenuginčytas Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 02-05-2280 „Dėl valstybinių žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo“, kuris pareiškėjai nustatė 0,1501 ha žemės sklypo plotą. Jos žemės sklypas niekada nebuvo įrašytas į apleistų, platinančių piktžoles sklypų sąrašą. Ji turėjo teisę į žemės sklypą bei gyvenamojo namo statybą, šių teisių realizavimo termino įstatymas nenustatė, už sklypą buvo sumokėta. Nurodo, kad

teismas neteisingai taikė Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punktą. V. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos ekvivalentine natūra, o

ne žemės buvimo vietoje, todėl ji pirmumo teisės neturėjo. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 153–154) prašo jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir kituose savo procesiniuose dokumentuose. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 145–150) prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

V. S. savo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir kituose savo procesiniuose dokumentuose. Nurodo, kad apylinkės tarybos sprendime yra įrašyta ne pareiškėja M. S., o M. S.. Pareiškėjos teiginiai, kad jos teisės į žemės sklypą buvo pripažįstamos ir pasirašant gretimybių planuose, yra nepagrįsti, tai paneigė liudytoja, duodama parodymus. Nors pareiškėjos teigimu, ji 2009 m. padavė prašymą parduoti jai žemės sklypą, tačiau šis prašymas nebuvo užregistruotas, jame nėra tikslios datos, todėl jis neatitinka prašymams keliamų reikalavimų. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kodėl ji nesikreipė dėl jos prašymo neišnagrinėjimo 2009 m. Pažymi, kad žemės sklypo raudonųjų linijų planas nėra sprendime nurodyta techninė dokumentacija, nes tokia dokumentacija rengiama naujo individualaus namo statybai, o ne žemės sklypui. Aplinkybė, kad žemės sklypas buvo apleistas, konstatuota atsakovo rašte Nr. 78D-1870, pareiškėja nesirūpino žemės sklypu, nemokėjo mokesčių. Nurodo, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo 2009 m. rugsėjo 10 d., kai pasirašė UAB „Architektų pastogė“ žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktą, kuriame pažymėta, jog žemės sklype yra riboženkliai, jis yra prižiūrėtas (žolė nupjauta). Taigi pareiškėja turėjo suprasti, kad kažkas žemės sklypą tvarko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. - 2008 m. priimtų sprendimų, kuriuo trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S., ekvivalentinės natūros būdu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha žemės sklypą, Nr. 1043-1, esantį (duomenys neskelbtini), Domeikavos sen., Kauno raj.. Šiuos sprendimus pareiškėja ginčija tuo pagrindu, kad šis ginčo žemės sklypas Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu jai buvo suteiktas individualaus gyvenamojo namo statybai, už kurį (žemės sklypą) ji 1995 m. sumokėjo atsakovui pinigus bei 2009 m. siekė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Kadangi į ginčo žemės sklypą nuosavybės teisės jau buvo atkurtos trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S., todėl nebebuvo galimybės šio sklypo parduoti pareiškėjai. Teigia, kad šis žemės

sklypas negalėjo būti suteiktas trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S., nes jis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) taikymo prasme negali būti laikomas laisva žeme, o yra priskirtinas išperkamos žemės kategorijai. Laisvos ir išperkamos žemės požymiai bei nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygos yra reglamentuojamos minėtu Atkūrimo įstatymu bei kitais teisės aktais susijusiais su jo įgyvendinimu. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji <...> kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio

1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus <...> yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose“. Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra teisinės kategorijos - suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai, sąvoka bei jos taikymo sąlygos, t. y., kokios teisinės prielaidos bei sąlygos ginčo žemės sklypui gali (galėjo) sukurti minėtos žemės statusą, o jeigu šis statusas buvo sukurtas, tai kokia šio statuso atsiradimo data ir pan..

Paprastai konkretaus žemės sklypo naudojimo sąlygas bei leidžiamą jame veiklą apsprendžia šiam žemės sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas. Savo ruožtu pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas konkrečiam žemės sklypui yra nustatoma bei keičiama kompetentingų valstybinės valdžios institucijų sprendimais, kurie priimami remiantis atitinkamais teritorijų planavimo dokumentais. Be to, šia tvarka konkrečiam žemės sklypui nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis yra registruojami Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo kadastro duomenis įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypą registruojant Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka (Žemės įstatymo 24-29 str.).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Žemės kodekso 6 ir 7 straipsniai, taip pat nustatė, jog žemės naudojimo sąlygas apsprendžia pagrindinė tikslinė žemės paskirties kategorija, kurią konkrečiam žemės sklypui nustato bei keičia kompetentingos valstybinės valdžios institucijos. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad žemės sklypo statusas – „suteiktas individualių gyvenamųjų namų statybai“, atsiranda, kai šiam žemės sklypui teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatoma bei Nekilnojamojo turto registre įregistruojama tokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas bei pobūdis, pagal kuriuos šiame žemės sklype yra leidžiama vykdyti individualių gyvenamųjų namų statybą (pvz., Kita paskirtis - Žemės įstatymo 29 str.).

Iš bylos matyti, kad ginčo žemės sklypui nustatyti tokią pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį, pagal kuriuos šiame žemės sklype būtų leidžiama vykdyti individualių gyvenamųjų namų statybą, buvo bandyta Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo

16 d. įsakymu Nr. 02-05-2280, tačiau to nepavyko padaryti, nes šis žemės sklypas, kaip žemės ūkio paskirties, jau prieš tai buvo suteiktas trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S. (t. 2; b. l. 15; 18-19; 38-40). Byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypui, iki jis ginčijamais sprendimais buvo suteiktas trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S., buvo nustatyta tvarka suteikta aptariama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas bei pobūdis, nėra. Iš Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimo matyti, kad juo buvo nuspręsta, suderinus su žemės naudotoju, pareiškėjai skirti ginčo žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, įpareigojant pareiškėją parengti šio žemės sklypo techninę dokumentaciją bei su Domeikavos apylinkės taryba sudaryti notariškai patvirtintą žemės naudojimo sutartį.

Iš šiame sprendime nustatytų sąlygų pobūdžio matyti, kad juo nebuvo nustatytas ginčo žemės sklypui byloje aptariamas statusas – „suteiktas individualių gyvenamųjų namų statybai“, o juo tik buvo sudarytos prielaidos, tokiam statusui atsirasti (sukurti). Pagal šio sprendimo sąlygas, kad toks statusas atsirastų, visų pirma, turėjo būti sudaryta žemės sklypo „techninė dokumentacija“, t. y., turėjo būti parengtas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame būtų numatyti naujai formuojamo žemės sklypo duomenys – ribos, plotas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas bei pobūdis, ir kt..

Pagal antrąją sąlygą, kad šie naujai formuojamo žemės sklypo duomenys būtų realizuoti (įteisinti), t.y., kad ginčo žemės sklypas įgytų naują statusą, jis turėjo būti perduotas naudotis pareiškėjai, tarp pareiškėjos ir Domeikavos apylinkės tarybos, tuo reikalu sudarant notariškai patvirtintą žemės naudojimo sutartį. Byloje nustatyta, kad tokia sutartis tarp pareiškėjos ir Domeikavos apylinkės tarybos nebuvo sudaryta. Visa tai lemia, kad Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimas nebuvo įgyvendintas, o tuo pačiu ginčo žemės sklypui nebuvo sukurtas sklypo skirto individualių gyvenamųjų namų statybai statusas.

Kaip minėta, šiuo Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjai tik buvo sudarytos teisinės prielaidos ginčo žemės sklypui sukurti aptariamą statusą, o kad toks statusas atsirastų turėjo būti įvykdytos šio sprendimo sąlygos. Apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog ginčo žemės sklypui teisės aktų nustatyta tvarka, byloje ginčijamų sprendimų priėmimo metu, buvo suteiktas žemės sklypo „suteikto individualių gyvenamųjų namų statybai“ statusas. Tokio statuso ginčo žemės sklypui nebuvimas, savo ruožtu lemia, kad nėra teisinių sąlygų jį pripažinti valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme.

Dėl šių priežasčių nėra ir teisinio pagrindo naikinti byloje ginčijamų sprendimų, kuriais trečiajam suinteresuotajam asmeniui, V. S., buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Šiuo atveju pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta galimybės pareiškėjai ginti savo galimai pažeistą teisę - įsigyti nuosavybėn, be aukciono, valstybinės žemės sklypą, ir kitais būdais. Pavyzdžiui, prašant atsakovą atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau byloje kilęs ginčas, apeliacine tvarka nagrinėjamas antrą kartą. Tai patvirtina, kad šalys visus argumentus galėjo bei privalėjo išsakyti ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose. Dėl ko tenkinti apelianto prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, netikslinga.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas