A-146-148-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-148/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03315-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–5) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 1P-1078 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-1078) paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) posto pareigūnas. Muitinės departamento generalinis direktorius 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 1P-1078 skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Iš 2012 m. spalio 10 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 7B-1062 (toliau – ir Pranešimas) tyrimą pareiškėjas sužinojo, kad jam pateikti kaltinimai dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir, PVM įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 40 straipsnio 4 dalies, 120 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (toliau – ir Muitinės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124, (toliau – ir Pašto siuntų deklaravimo taisyklės) 20, 21 punktų ir Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-285, (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1, 7.3, 7.4, 7.5, 7.15, 7.17, 7.21 punktų pažeidimo. Pranešime nurodytas terminas per tris kalendorines dienas pateikti paaiškinimą neatitiko protingumo ir teisingumo kriterijų, nes reikėjo paaiškinti dėl beveik dviejų mėnesių senumo įvykių. Pareiškėjo manymu, tokio trumpo termino paaiškinimui pateikti nustatymas liudija apie išankstinį komisijos pirmininko Žydrūno Butkevičiaus priešišką nusiteikimą pareiškėjo atžvilgiu ir neobjektyvų tarnybinio tyrimo atlikimą.

Griežtas papeikimas Įsakymu Nr. 1P-1078 buvo skirtas vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1B-688 sudarytos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 7B-1334 (toliau – ir TP išvada). Įsakyme Nr. 1P-1078 konstatuota, kad pareiškėjas yra baudžiamas už tai, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d. išleido į laisvą apyvartą prekes pašto siuntoje Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA buvusias prekes neapskaičiavęs importo mokesčio ir neįforminęs muitinės sąskaitų pašto siuntų gavėjams, tuo pažeisdamas PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 40 straipsnio 4 dalį, Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 ir 21 punktus, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktų reikalavimus. Įsakyme Nr. 1P-1078 nurodyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – skiriama už aplaidų tarnybinių pareigų, numatytų Pareigybės aprašyme (7.1, 7.3, 7.5, 7.6, 7.21 p.), vykdymą, – t. y. žinodamas apie pašto siuntose gabenamas prekes, turėdamas ir galėdamas nustatyti, kad pašto deklaracijose trūksta tam tikrų duomenų (nenurodytas siuntos pobūdis, valiutos rūšis), o siuntos Nr. CW165073384US CP 72 formos deklaracijoje nurodyta vertė aiškiai viršija teisės aktais nustatytą neapmokestinamą ribą, pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kad prekės būtų apmokestintos teisės aktų nustatyta tvarka, nors turėjo pareigą, reikiamus įgaliojimus ir realias galimybes tai padaryti.

Pareiškėjo nuomone, Įsakymas Nr. 1P-1078 naikintinas, nes jis priimtas remiantis TP išvada, kuri neatitinka Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 (toliau – ir TNS Taisyklės), 21 punkto reikalavimų. Tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai, TP išvadoje išsamiai neišanalizuota pareiškėjo kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Pareiškėjas teigė, jog savavališkai, be AB Lietuvos pašto žinios jis siuntų negalėjo paimti. Siuntos patenka pašto žinion, kai AB Lietuvos paštas pagal 2011 m. rugsėjo 2 d. sutartį su Vilniaus teritorine muitine Nr. 11/B-620001-1690/11VM03264 visas iš trečiųjų šalių įvežamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją pašto siuntas pateikia ir deklaruoja muitinėje (3.1 punktas) ir suveda į pašto apskaitos registrus informaciją apie pašto siuntas (3.6 punktas). Pareiškėjas mano, kad tai gali būti pašto specialistų sąmoningas rentgeno kontrolės vengimas, prisidengiant susitarimais (nes jie patys sprendžia, kas bus tikrinama, o kas – ne). Apie tokią situaciją pareiškėjas yra informavęs Vilniaus TM tarnybiniu raštu. Informacija apie laikiną siuntų saugojimą pašte suvesta į kompiuterines sistemas tik kitą dieną, iki tol visos pašto atidėtos siuntos buvo prekių fizinio tikrinimo vietoje, prie rentgeno aparato. Pareiškėjas nuolat tikrina pašto specialistų atidedamas siuntas ir dalį jų, jei nekelia įtarimų, išleidžia be mokesčių, kadangi pašto specialistai suinteresuoti (nuo kiekvienos apmokestintos siuntos gaunami procentai) sulaikyti pašto siuntas. Dirbant tokiomis įtemptomis sąlygomis atsiranda techninių klaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad siunta Nr. EB610539785UA (2012 m. rugpjūčio 11 d.) išleista be mokesčių (siuntėjo įvertinta 630 pinigų), siuntos Nr. EB610539771UA (2012 m. rugpjūčio 11 d.) CN23 pateiktos deklaracijos 6 langelyje įrašyta 330 pinigų. Siuntos pateiktos kartu su siuntomis iš Rusijos, šių siuntų CN numeriai užrašyti ranka, minėtų šalių CN formos yra labai panašios, o prie siuntos įvertinimo nebuvo nurodyta, kokia valiuta siuntėjas įvertino šias siuntas, todėl pareiškėjas nepastebėjo, iš kokios šalies yra šios siuntos. Siunta Nr. CW165073384US (2012 m. rugpjūčio 8 d.) išleista be mokesčių, CP72 pateiktoje deklaracijoje yra įrašai: 9 langelyje „total value“ – US-11,5, privatus – privačiam, dovana. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai tenka dirbti keliose darbo vietose iš karto (ir prie smulkių paketų, ir kitame salės gale prie stambių siuntų, ir kitame pastato aukšte esančiame eksportuojamų siuntų skyriuje), nors tai prieštarauja Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto vidaus darbo taisyklių, patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37, (toliau – ir Vidaus darbo taisyklės) 68 punktui, nustatančiam, jog muitinės pareigūnas gali dirbti tik viename darbo bare. Tas pats muitinės pareigūnas dirbti keliuose darbo baruose tuo pačiu metu gali tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių į skirtingas darbo vietas skirti atskirų muitinės pareigūnų. Komisija šios aplinkybės nevertino. TP išvadoje dėl padaryto nusižengimo Komisija konstatavo, kad siuntose buvo įvežamos prekės, nors kartu taip pat teigė, jog susisiekus su gavėjais nustatyta, kad tai dovanos.

Komisija nevertino Vidaus darbo taisyklių nuostatų. Pareiškėjas paaiškino, kad pašto poste muitinės pareigūnai pamainos pradžioje yra paskirstomi į darbo vietas, apie tai pažymint pamainų darbo paskirstymo žurnale. Su paskyrimu į atitinkamas darbo vietas pareigūnai supažindinami pasirašytinai (Vidaus darbo taisyklių 21.5.2 punktas). Poste yra išskirti trys muitinės veiklos vykdymo etapai, apimantys atskirus darbo barus ir muitinės pareigūnų darbo vietas: vadovavimas muitiniam tikrinimui; muitinės formalumai su keleiviais ir prekėmis; leidimų (sertifikatų) išdavimas ir priežiūra (Vidaus darbo taisyklių 38 punktas). Specializuota dokumentų tvarkymo darbo vieta yra priskirta leidimų (sertifikatų) išdavimo ir priežiūros etape (Vidaus darbo taisyklių 44.2 punktas). Pašto posto darbo vietų aprašymo (Vidaus darbo taisyklių 2 priedas) 15 punkte yra nustatyta, kad pareigūnas dirbantis (darbo vietoje) DV/K Nr. 2 yra atsakingas už dokumentų tvarkymą. Pagal nustatytą tvarką poste už dokumentų tvarkymą atsakingas yra vadovaujantis pareigūnas, kuris organizuoja muitinės dokumentų, įformintų pamainos darbo metu, tvarkymą, tikrinimą, kontrolę. Komisija nenagrinėjo ir netyrė ne tik šios aplinkybės, bet ir darbo organizavimo tvarkos pašto poste, kodėl vadovaujantis pareigūnas darbo pabaigoje neišsiaiškino, nesutikrino dokumentuose padarytų klaidų. Pašto siuntos po išleidimo į laisvą apyvartą dar apie dvi paras būna Pašto pervežimo centre (Rodūnios kelias 9, Vilnius), todėl buvo galimybė operatyviai ištaisyti technines klaidas. Komisija nesidomėjo, kodėl posto pareigūnams raštu fiksuojamos užregistruotos klaidos, tačiau tik pareiškėjui pradėtas tarnybinis patikrinimas ir paskirta neadekvati nuobauda. TP išvadoje neįrodyta aplinkybė, jog pareiškėjas neatliko savo pareigų dėl aplaidumo. Tarnybinė nuobauda buvo paskirta visapusiškai neištyrus ir neįvertinus visų tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių, nenustačius ir objektyviais įrodymais nepagrindus visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, ypač nusižengimo subjektyviosios pusės, tokiu būdu buvo pažeistos TNS Taisyklių nuostatos.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9–12) paaiškino, kad tarnybinė nuobauda Vilniaus TM posto inspektoriui A. B., atliekančiam pareigas Vilniaus pašto poste, skirta nustačius, kad jis 2012 m. rugpjūčio 8 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntoje Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA buvusias prekes nepagrįstai neapmokestinęs jų importo mokesčiais ir neįforminęs muitinės sąskaitų šių pašto siuntų gavėjams, tuo pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 40 straipsnio 4 dalį, Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20, 21 punktus, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktų reikalavimus.

Pareiškėjo tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas kaip padarytas dėl aplaidumo, nes žinodamas apie pašto siuntose gabenamas prekes, turėdamas ir galėdamas nustatyti, kad minėtų pašto siuntų deklaracijose trūksta tam tikrų duomenų (nenurodytas siuntos pobūdis, valiutos rūšis), o siuntos Nr. CW165073384US CP 72 formos deklaracijoje nurodyta vertė aiškiai viršija teisės aktais nustatytą neapmokestinamą ribą, pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kad prekės būtų apmokestintos teisės aktų nustatyta tvarka, nors turėjo pareigą, reikiamus įgaliojimus ir realias galimybes tai padaryti.

Pareiškėjas padarė kelis pažeidimus (išleido tris siuntas, neapmokestinęs jų importo mokesčiais ir neįforminęs muitinės sąskaitų pašto siuntų gavėjams), kurie galėtų būti vertinami kaip savarankiški tarnybiniai nusižengimai. Šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė turėdamas galiojančią tarnybinę nuobaudą, skirtą Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1P-667 už analogišką tarnybinį nusižengimą. Dėl tarnybinio nusižengimo reali žala valstybei neatsirado tik dėl to, jog Vilniaus TM buvo atlikti pašto siuntų supaprastinti patikrinimai ir jų gavėjai įvykdė mokestines prievoles valstybei.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalį, importo PVM neapmokestinamos prekės, atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntose. Siunta laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 Lt. Siunta laikoma nekomercinio pobūdžio, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

1) siuntos gavėjas – fizinis asmuo;

2) siuntą sudarantys daiktai yra akivaizdžiai skirti gavėjo ar jo šeimos narių asmeninimas poreikiams tenkinti, t. y. nei prekių kiekis, nei jų pobūdis nesudaro prielaidos manyti, jog šie daiktai skirti ekonominei veiklai;

3) siuntos gavėjas siuntą iš siuntėjo gauna neatlygintinai;

4) siuntoje nėra prekių, kurios pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą yra akcizų objektas;

5) siuntoje esančios kavos svoris neviršija 500 gramų (arba kavos ekstrakto ir esencijos – 200 gramų), arbatos svoris neviršija 100 gramų (arba arbatos ekstrakto ir esencijos – 40 gramų). Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad už pašto siuntose gaunamas prekes mokėtinus mokesčius apskaičiuoja muitinė, o 21 punkte nustatyta, kad šių taisyklių 20 punkte nurodyti mokesčiai įrašomi į muitinės sąskaitą pašto siuntos gavėjui. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pagal CP 72 formos deklaraciją Nr. CW165073384US pašto siuntos Nr. CW165073384US vertė buvo 115 USD, t. y. didesnė nei PVM įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka neapmokestinama 160 Lt prekių vertės riba, tačiau posto inspektorius A.

B. prekes išleido neapskaičiavęs už jas importo mokesčių bei neįforminęs muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje siuntoje atsiųstų prekių bendra vertė viršija nustatytą 160 Lt neapmokestinamą prekių vertės ribą, vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 32 punkto ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, minėtos importuotos prekės turėjo būti apmokestinamos standartiniu 21 procento importo PVM tarifu. Atlikus kontrolę, importuotoms prekėms buvo apskaičiuotas 68 Lt importo PVM, kuris buvo išieškotas iš importuotojo.

Tarnybinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d. iš Ukrainos buvo gauta pašto siunta Nr. EB610539785UA, kurioje atsiųsta 11 palaidinių, 14 sijonų, 2 suknelės, bendra prekių vertė nurodyta „630“, siuntimo išlaidos – 557,84 UAH. CN 23 formos deklaracijoje muitinei siuntos pobūdis nebuvo nurodytas. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių verte laikoma sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 32 ir 33 straipsniais, patikslinta transporto, draudimo, pakavimo ir kitomis išlaidomis.

Vilniaus TM, remdamasi muitinio tikrinimo metu pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija (komerciniai kiekiai, nenurodytas siuntos pobūdis), 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (9.2/41)-2B-16965 nurodė siuntos gavėjai pateikti atsiųstų prekių sandorio vertę pagrindžiančius dokumentus. Kadangi importuotų prekių sandorio vertę pagrindžiantys dokumentai muitinei nebuvo pateikti, jų muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas ir importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remiantis CN 23 formos deklaracijoje muitinei nurodyta informacija: siuntos Nr. EB610539785UA vertė – 1 187,84 UAH (630 UAH – prekių vertė ir 557,84 UAH – siuntimo išlaidos), t. y. 412 Lt (vertė nustatyta taikant deklaravimo dieną galiojusį oficialų UAH ir lito santykį (10 UAH = 3,4682 Lt)).

Siuntoje Nr. EB610539785UA importuotos prekės neatitiko PVM įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punkte, 40 straipsnio 4 dalyje numatytų neapmokestinimo sąlygų (412 Lt bendra prekių vertė yra didesnė nei 75 Lt, siunta nelaikoma nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siunta), todėl pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 32 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatas minėtos prekės turėjo būti apmokestintinos standartiniu 21 procento importo PVM tarifu, tačiau posto inspektorius A. B. prekes išleido neapskaičiavęs už jas importo mokesčių bei neįforminęs muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui.

Siuntoje Nr. EB610539785UA atsiųstoms prekėms pritaikius 21 procento PVM tarifą, buvo apskaičiuotas 87 Lt importo PVM, kuris importuotojo buvo sumokėtas 2012 m. spalio 19 d. Tarnybinio patikrinimo metu papildomai nustatyta, kad pareiškėjas siuntoje Nr. EB610539771UA atsiųstas prekės 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą neapmokestinęs jų importo mokesčiais ir neįforminęs muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui. Minėtoje siuntoje atsiųsta 11 palaidinių, 6 sijonai, 8 kelnės, 4 suknelės, bendra prekių vertė nurodyta „530“, siuntimo išlaidos – 557,84 UAH.

CN 23 formos deklaracijoje muitinei siuntos pobūdis nebuvo nurodytas. Vilniaus TM, remdamasi muitinio tikrinimo metu pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija (komerciniai kiekiai, nenurodytas siuntos pobūdis), 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (9.2/41)-2B-16966 nurodė siuntos gavėjai pateikti siuntoje Nr. EB6105397715UA atsiųstų prekių sandorio vertę (jei pardavimo–pirkimo sandoris buvo sudarytas) pagrindžiančius dokumentus. Kadangi importuotų prekių sandorio vertę pagrindžiantys dokumentai muitinei nebuvo pateikti, jų muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas ir importuotų prekių muitinė vertė turėjo būti nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remiantis CN 23 formos deklaracijoje muitinei Nr. EB610539771UA nurodyta informacija: muitinė vertė – 1 087,84 UAH (530 UAH – prekių vertė ir 557,84 UAH – siuntimo išlaidos).

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 35 straipsniu, taikant deklaravimo dieną galiojusį oficialų UAH ir lito santykį, siuntoje Nr. EB610539771UA atsiųstų prekių vertė buvo 377 Lt. Importuotos prekės neatitiko PVM įstatyme nustatytų neapmokestinimo sąlygų, tačiau pareiškėjas išleido į laisvą apyvartą prekes pašto siuntoje Nr. EB610539771UA neapskaičiavęs importo mokesčio ir neįforminęs muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui. Atlikus kontrolę, vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 32 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siuntoje importuotoms prekėms buvo pritaikytas 21 procento PVM tarifas ir apskaičiuoti 79 Lt importo PVM.

Mokestinė skola muitinei buvo apmokėta 2012 m. spalio 5 d. Savo veika (neveikimu) pareiškėjas pažeidė eilę nurodytų teisės aktų, aplaidžiai atliko muitinės pareigūno pareigas, nepaisant to, jog turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą už analogiškų teisės aktų pažeidimus ir pareigų neatlikimą.

Pareiškėjas nepagrįstai kaltina Komisiją dėl, jo manymu, per trumpo paaiškinimo pateikimo termino. Pareiškėjui pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 7B-1062 buvo įteiktas 2012 m. spalio 10 d. Jame buvo paprašyta pateikti paaiškinimą per tris dienas nuo pranešimo gavimo dienos. Komisijai buvo žinoma, kad pareiškėjas jau anksčiau aiškinosi dėl to paties fakto Vilniaus TM viršininkui (2012 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjo paaiškinimas) ir žinojo anksčiau minėtų pašto siuntų tikrinimo aplinkybes. Pareiškėjas paaiškinimą apie Pranešime nurodytas aplinkybes pateikė ne per tris kalendorines dienas nuo Pranešimo gavimo, tačiau jau kitą dieną, tokiais savo veiksmais patvirtindamas, jog papildomo laiko pateikti paaiškinimą jam nereikėjo. Paaiškinime Komisijai pareiškėjas dėl konkrečių siuntų įforminimo nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir paaiškinime, Vilniaus TM viršininkui. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, jog Pranešime nustatytas terminas pateikti paaiškinimą neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisių gynimui tarnybinio patikrinimo metu.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su pašto siuntų savavališku paėmimu, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjui už tai nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, todėl šie argumentai neturi reikšmės pareiškėjo tarnybinei atsakomybei. Pareiškėjo aiškinimas apie tai, jog pareigūnas, dirbantis leidimų (sertifikatų) išdavimo ir priežiūros etape, turėjo kontroliuoti ir tikrinti pareiškėjo, atlikusio pareigas muitinės formalumų su prekėmis etape, įformintus dokumentus, prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Vidaus darbo taisyklių 38 punkte nustatyta, kad užtikrinant muitinės formalumų su prekėmis proceso vykdymą poste, išskiriami šie muitinės veiklos vykdymo etapai, apimantys atskirus darbo barus ir muitinės pareigūnų darbo vietas kiekviename terminale:

1) vadovavimas muitiniam tikrinimui;

2) muitinės formalumai su keleiviais ir prekėmis;

3) leidimų (sertifikatų) išdavimas ir priežiūra. Tų pačių taisyklių 51 punkte nustatyta, kad muitinės pareigūnai, dirbantys muitinės formalumų su prekėmis etape, yra atsakingi už tinkamą pateiktų muitinės deklaracijų, CN22, CN23 deklaracijų duomenų ir pašto siuntų muitinį tikrinimą ir įforminimą. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. ir 2012 m. rugpjūčio 11 d. buvo paskirtas dirbti būtent muitinės formalumų su keleiviais ir prekėmis etape Prekių, siuntų važtų ir transporto priemonių tikrinimo bare, darbo vietose SDV Nr. 1, SDV Nr. 2, SDV Nr. 3, SDV Nr. 4 (Pamainos perdavimo ir pareigūnams išduodamų antspaudų apskaitos žurnalo duomenys).

Pareiškėjas buvo asmeniškai atsakingas už tinkamą pašto siuntų mutinį tikrinimą ir įforminimą, todėl skunde nepagrįstai, prieštaraudamas teisės aktų nuostatoms perkelia atsakomybę už savo atliekamas pareigas pareigūnui, dirbusiam etape, susijusiame su informacijos asmenims teikimu ir statistinės informacijos apdorojimu. 2012 m. rugpjūčio 8 d. Pamainos perdavimo ir pareigūnams išduodamų antspaudų apskaitos žurnalo duomenys taip pat paneigia ir pareiškėjo argumentą, kad jis nurodytą dieną dirbo dviejuose darbo baruose, nors Vidaus darbo taisyklių 24 punktas to nedraudžia.

Atsižvelgdamas į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtino pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtį (pažeidimo padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių ir pareiškėjo kaltę), kad tarnybinis patikrinimas atliktas ir Įsakymas Nr. 1P-1078 priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, atsakovas teigė, jog tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu (b. l. 105–114) pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2012 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (3.10)2B-17365 informavo Muitinės departamentą apie tai, kad Vilniaus TM inspektorius A. B. netinkamai vykdė savo tiesiogines pareigas įformindamas siuntas Nr. EB610539785UA (2012 m. rugpjūčio 11 d.), Nr. EB610539771UA ir Nr. CW165073384US (2012 m. rugpjūčio 8 d.), nes jomis atsiųstos prekės nepagrįstai išleistos neapmokestinus jų importo mokesčiais (b. l. 21). Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 7 d.

įsakymu Nr. 1B-688 buvo sudaryta komisija Vilniaus TM posto inspektoriaus A. B. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (b. l. 20). Komisijos pirmininkas 2012 m. rugsėjo 11 d. pateikė pareiškėjui pranešimą Nr. 7B-1062 apie galbūt jo padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. apie tai, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. ir 2012 m. rugpjūčio 11 d. AB Lietuvos pašto darbuotojams nustatyta tvarka nepateikus muitiniam tikrinimui siuntos Nr. CW165073384US (gautos 2012 m. rugpjūčio 8 d.) ir siuntų Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA (gautų 2012 m. rugpjūčio 11 d.), o jas laikinai saugant dėl trūkstamos informacijos deklaracijose patikslinimo iš siuntų gavėjų, pareiškėjas, nesilaikydamas Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 7 ir 13 punktuose bei AB Lietuvos pašto ir Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. rugsėjo 2 d. susitarimo Nr. 11/B-620001-1690/11VM03264 11.1 punkte nustatytos tvarkos, minėtas siuntas (Nr. CW165073384US, Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA) savavališkai paėmė iš AB Lietuvos pašto žinios ir nepagrįstai bei neteisėtai išleido neapskaičiavęs importo PVM ir neįforminęs muitinės sąskaitų pašto siuntų gavėjams (b. l. 43). 2012 m. spalio 11 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad jei ir padarė klaidų, jos yra techninio pobūdžio dėl didelio darbo krūvio ir įtemptų santykių su pašto specialistais, šias klaidas galima ištaisyti išieškant mokesčius iš gavėjų, konkrečios siuntos išleistos be mokesčių tik dėl techninių klaidų, neturint jokio asmeninio suinteresuotumo (b. l. 44). 2012 m. spalio 18 d. pareiškėjas dar kartą nurodė, kad sutinka, jog minėtas siuntas neteisėtai išleido į laisvą apyvartą neapskaičiavęs privalomų mokesčių, bet tai padarė netyčia, dėl skubėjimo ir nepastebėjęs, kad nėra nurodyta valiuta (b. l. 45–47).

Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1B-688 sudaryta komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, surašė TP išvadą, kurioje nustatė, kad posto inspektorius A. B. 2012 m. rugpjūčio 8 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntoje Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA buvusias prekes nepagrįstai jų neapmokestindamas importo mokesčiais ir neįformindamas muitinės sąskaitų šių pašto siuntų gavėjams, tuo pažeidė PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 40 straipsnio 4 dalį, Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 ir 21 punktus, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktų reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, pažeidimas padarytas neveikimu, pareiškėjas padarė ne vieną pažeidimą (išleido tris siuntas, neapmokestindamas jų importo mokesčiais ir neįformindamas muitinės sąskaitų pašto siuntų gavėjams), kurie galėtų būti vertinami kaip savarankiški tarnybiniai nusižengimai, be to, šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė turėdamas galiojančią tarnybinę nuobaudą, skirtą Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 9 d.

įsakymu Nr. 1P-667 už analogišką tarnybinį nusižengimą (b. l. 14–19). Muitinės departamento generalinis direktorius, atsižvelgdamas į TP išvadą, 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 1P-1078 paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Ginčas kilęs dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 1P-1078 teisėtumo ir pagrįstumo, Vertinant, ar teisėtai ir pagrįstai paskirta konkreti tarnybinė nuobauda, būtina nustatyta, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė. Tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo, privalu nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir valstybės tarnautojo kaltę.

Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas (toliau – ir Statutas) įtvirtina pagrindinius muitinės pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo pagrindus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintoje Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklėse. Statuto 33–38, 42 straipsniuose nustatyti esminiai reikalavimai, kurių turi būti laikomasi skiriant tarnybinę nuobaudą: 1) turi būti atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas Taisyklių nustatyta tvarka; 2) tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo; 3) tarnybinė nuobauda negali būti paskirta, jei praėjo vieneri metai nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą (šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos); 4) už vieną tarnybinį nusižengimą gali būti skiriama tik viena tarnybinė nuobauda. TNS Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinis nusižengimas – kalta pareigūno veika (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (TNS Taisyklių 4 punktas). Ar muitinės pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Statuto 42 straipsnis, TNS Taisyklių 21 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti ir kituose su administracinio akto priėmimu susijusiuose dokumentuose (2004 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-750/2004, 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-203/2005). Taigi įsakyme dėl nuobaudos skyrimo neprivalo būti nurodyti visi nuobaudos skyrimo motyvai – jie gali atsispindėti motyvuotoje išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik Įsakymą Nr. 1P-1078, bet ir TP išvados argumentus ir motyvus dėl paskirtos nuobaudos. Iš TP išvados teismas nustatė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Vilniaus TM posto inspektorius A. B. 2012 m. rugpjūčio 8 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntoje Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA buvusias prekes nepagrįstai neapmokestindamas jų importo mokesčiais ir neįformindamas muitinės sąskaitų šių pašto siuntų gavėjams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorius, privalėjo vykdyti jam priskirtas funkcijas, apibrėžtas Pareigybės aprašymo 7 punkte, kuriame inter alia nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas privalo atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaudamasis teisės aktais (7.1 punktas), apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, taikyti priemones, kurios užtikrintų įsipareigojimų muitinei įvykdymą, rinkti muitus, kitus mokesčius bei rinkliavas (7.3 punktas), klasifikuoti prekes, nustatyti jų kilmę ir muitinę vertę, apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, taikyti priemones, kurios užtikrintų įsipareigojimų muitinei įvykdymą, rinkti muitus, kitus mokesčius bei rinkliavas (7.5 punktas), vykdyti kitas įstatymų ir kitų teisės aktų numatytas pareigas (7.21 punktas).

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d. ir 11 d. pareiškėjas siuntose Nr. CW165073384US ( vertė 115 USD, pagal oficialų kursą – 322,75 Lt), Nr. EB610539785UA (vertė 630 UAH, pagal oficialų kursą – 412 Lt) ir Nr. EB610539771UA (vertė 530 UAH, pagal oficialų kursą – 377 Lt) skirtas prekes į laisvą apyvartą išleido neapmokestinęs jų importo mokesčiu, taip pat neįforminęs muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui.

PVM įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad importo PVM neapmokestinamos prekės, atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntose (dokumentų siuntose, pašto siuntose ar pašto siuntiniuose). Siunta laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 Lt, o laikoma nekomercinio pobūdžio, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) siuntos gavėjas – fizinis asmuo; 2) siuntą sudarantys daiktai yra akivaizdžiai skirti gavėjo ar jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. nei prekių kiekis, nei jų pobūdis nesudaro prielaidos manyti, jog šie daiktai skirti ekonominei veiklai; 3) siuntos gavėjas siuntą iš siuntėjo gauna neatlygintinai; 4) siuntoje nėra prekių, kurios pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą yra akcizų objektas; 5) siuntoje esančios kavos svoris neviršija 500 gramų (arba kavos ekstrakto ir esencijos – 200 gramų), arbatos svoris neviršija 100 gramų (arba arbatos ekstrakto ir esencijos – 40 gramų). Išanalizavęs šioje teisės normoje įtvirtintas nuostatas, teismas konstatavo, kad paštu atsiunčiamos prekės neapmokestinamos tik nustačius visas PVM įstatymo 40 straipsnio 4 dalies sąlygas ir tik tuo atveju, jei siuntoje esančių prekių vertė nėra didesnė kaip 160 Lt.

Vadovaujantis Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 punktu, už pašto siuntose gaunamas prekes mokėtinus mokesčius apskaičiuoja muitinė, o 21 punkte numatyta, kad šių taisyklių 20 punkte nurodyti mokesčiai įrašomi į muitinės sąskaitą pašto siuntos gavėjui. Atsižvelgęs į tai, kad siuntoje Nr. CW165073384US siųstų prekių vertė lygi 322,75 Lt, siuntoje Nr. EB610539785UA – 412 Lt, o siuntoje Nr. EB610539771UA – 377 Lt, teismas konstatavo, kad šioms prekėms turėjo būti apskaičiuotas importo mokestis, kuris, vadovaujantis Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 21 punktu, privalėjo būti įrašytas į muitinės sąskaitą pašto siuntos gavėjui.

Pareiškėjo skunde teismui ir Komisijai pateiktuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją (neva padarytos techninės klaidos) teismas vertino kaip pareiškėjo siekį pateisinti savo veiksmus, pagrįstą subjektyviu faktinės situacijos aiškinimu, prieštaraujančią teisės aktuose nustatytam reglamentavimui ir todėl atmestiną. Teismas konstatavo, kad TP išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas siuntų Nr. CW165073384US, Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA muitinį patikrinimą atliko netinkamai ir šiais savo veiksmais pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, susijusius su pašto siuntų savavališku paėmimu, teismas pripažino nereikšmingais , nes jie nepatenka į padaryto pažeidimo sudėtį.

Teismas pažymėjo, kad administracinės procedūros pažeidimai (juos nustačius) vertinami jų reikšmingo objektyvaus bylos nagrinėjimo užtikrinimo aspektu. Tik pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas teismo gali būti pripažintas pagrindu panaikinti administracinėje byloje skundžiamą administracinį sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas konstatavo, kad atsakovas tokių procedūrinių pažeidimų nepadarė. Prie tokių išvadų teismas priėjo įvertinęs tai, kad tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas turėjo visas galimybes gintis nuo jam pateikto kaltinimo ir, kaip matyti iš tarnybinio tyrimo eigos, šias galimybes realizavo. Bylos duomenys patvirtina, kad Pranešimas pareiškėjui buvo įteiktas 2012 m. spalio 10 d. (b. l. 43). Pranešime nurodyta pateikti paaiškinimą per 3 dienas nuo pranešimo gavimo dienos, tačiau pareiškėjas paaiškinimą pateikė kitą dieną nuo pranešimo gavimo dienos, t. y. 2012 m. spalio 11 d. (b. l. 44). Todėl teismas sutiko su atsakovu, kad Pranešime nurodytas 3 dienų terminas pateikti paaiškinimą neturėjo įtakos pareiškėjo teisių gynimui tarnybinio patikrinimo metu. Dėl NTN Taisyklių 22 punkto teismas pažymėjo, kad nustatytas reglamentavimas neįpareigoja teikti paaiškinimus dėl išvados. TNT Taisyklių 22 punktas nustato, kad su išvada per 3 darbo dienas nuo jos surašymo, neįskaitant laiko, per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo darbe dėl ligos arba atostogavo, pasirašytinai supažindinamas tikrinamas pareigūnas, kuris per vieną darbo dieną turi teisę dėl jos pateikti papildomą pasiaiškinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvadomis, kuriose yra išaiškinta teisė pateikti papildomą paaiškinimą (b. l. 14–19). Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė , kad ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti TNT Taisyklių nuostatų pažeidimą.

Ištyręs bei įvertinęs bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad TP išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas savo veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą. Tarybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių pareigų atlikimą, nuostatas, savo pareigas atliko nerūpestingai ir aplaidžiai, t. y. nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Komisija tarnybinį patikrinimą atliko objektyviai ir nešališkai išnagrinėjusi visas tarnybinės atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeistos nebuvo. Atsižvelgęs į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį ir jų kiekį, teismas vertino, kad paskirtoji tarnybinė nuobauda savo griežtumu yra adekvati padarytiems pažeidimams. 2012 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda už tokį patį tarnybinį nusižengimą, padarytą 2012 m. birželio 4 d. Skiriant skundžiamą tarnybinę nuobaudą pagrįstai buvo įvertintos ir šios aplinkybės.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad TP išvadoje ir šios išvados pagrindu priimtame Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 19 d. įsakyme Nr. 1P-1078 faktinės aplinkybės vertintos bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, skundžiamas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 118–124) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant proceso ir materialiosios teisės normas, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ABTĮ 57, 81, 86 straipsnių reikalavimus, nes sprendime nepagrįstai nevertino įrodymų (Vilniaus TM viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37 patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto vidaus darbo taisyklių su priedu Nr. 2), kurie tiesiogiai susiję su skundo reikalavimais. Teismas nepasisakė dėl šių įrodymų teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą, nors šie argumentai sudarė pareiškėjo reikalavimų pagrindą ir turėjo būti visapusiškai ištirti bei įvertinti. Apelianto nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas tik TP išvados duomenimis.

2. TP išvadoje nurodyti apelianto veiksmai buvo įvertinti kaip prieštaraujantys PVM įstatymo, Pašto siuntų deklaravimo taisyklių, Pareigybės aprašymo reikalavimams. Pagal PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu. PVM įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2002 m. gegužės 1 d. patvirtina šio įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus arba įgalioja kitas institucijas tai padaryti iki šios datos. Atsižvelgęs į tai, apeliantas mano, kad PVM įstatymas tiesiogiai vertinant jo veiksmus netaikytinas, kadangi juo nėra apibrėžiamos jo (muitinės pareigūno), teisės ir pareigos bei reikalavimai jo funkcijų vykdymui. Šiuo teisės aktu galima remtis tik nustatant, ar prekės buvo PVM objektas ar ne. Apelianto teigimu, jis savo veiksmais nepažeidė PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 40 straipsnio 4 dalies reikalavimų, kadangi šiuo teisės aktu jam nėra deleguotos jokios tarnybinės funkcijos.

Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 ir 21 punktai numato tik bendrus principus, kad už siuntas mokėtinus mokesčius apskaičiuoja muitinė, o apskaičiavusi mokesčius muitinė išrašo sąskaitą arba teisės aktų nustatytais atvejais sąskaita neišrašoma. Tų pačių taisyklių 14 punkte numatyta, kad siuntas į apmokestinamąsias ir neapmokestinamąsias skirsto AB Lietuvos paštas. Apelianto manymu, TP išvadoje nurodyti Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 ir 21 punktai taikytini muitinei, o ne konkrečiam muitinės pareigūnui, todėl siekiant taikyti individualią atsakomybę muitinės pareigūnui būtina nustatyti, kokių konkrečiai veiksmų neatliko traukiamas atsakomybėn pareigūnas, nors pagal jo veiklą reglamentuojančius aktus privalėjo atlikti.

TP išvadoje ir teismo sprendime konstatuotas Pareigybės aprašyme nustatytų pareigų nesilaikymas yra deklaratyvus, kadangi pareiškėjui nebuvo pavesta vykdyti funkcijas, kurias vykdant privalu laikytis pareigų, nurodytų Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5 punktuose. Pareiga, numatyta Pareigybės aprašymo 7.21 punkte, negali būti traktuojama kaip savarankiška pareiga be atitinkamos nuorodos į kitą įstatymo ar kito teisės akto nuostatą. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad tiek TP išvados ir teismo sprendimo dalys, kuriose nurodytos jo tariamai pažeistos teisės aktų nuostatos, yra deklaratyvios, nepagrįstos ir neteisėtos.

3. TP išvadoje ir teismo sprendime nėra analizuojama apelianto veiksmų atitiktis tiesiogiai jo pareigų atlikimą reglamentuojančiam teisės aktui, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto vidaus darbo taisyklėms, patvirtintoms Vilniaus TM viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37, bei jų 2 priedui „Pašto posto darbo vietų aprašymas“. Remdamasis Vidaus darbo taisyklių 1 punktu, apeliantas pažymi, kad Vilniaus TP Pašto postas neatlieka abstraktaus muitinio tikrinimo ir įforminimo, o atlieka tik posto kompetencijai priskirtus muitinius formalumus bei kitas teritorinės muitinės pavestas funkcijas.

Vidaus darbo taisyklių 20, 21.5.1, 21.6, 46 punktų analizė leidžia daryti išvadą, kad ne kiekvienas Vilniaus TM Pašto posto pareigūnas turi teisę vykdyti muitinį tikrinimą, o tik pareigūnai, kurie gavo atitinkamą pavedimą. Iš nurodyto reguliavimo taip pat darytina išvadą, kad posto viršininkas priskiria muitinės pareigūnui darbo vietą, o pareigūnas privalo vykdyti darbo funkcijas, kurios vykdomos konkrečioje darbo vietoje. Vidaus darbo taisyklių 40 punkte numatyta, kad muitinės formalumų su prekėmis etape nustatyti šie barai: 40.1. muitinės deklaracijų duomenų ir dokumentų muitinio tikrinimo; 40.2. prekių, siuntų važtų ir transporto priemonių tikrinimo.

TP išvadoje nustatyta, kad apeliantas buvo paskirtas ir pareigas vykdė prekių, siuntų važtų ir transporto priemonių tikrinimo bare, o ne muitinės deklaracijų duomenų ir dokumentų muitinio tikrinimo bare, nors būtent kitame – muitinės deklaracijų duomenų ir dokumentų muitinio tikrinimo darbo bare įrengtos šios darbo vietos: 42.1. įvežimo/išvežimo bendrųjų deklaracijų įforminimas; garantijų įforminimas ir (arba) registravimas, muitinės deklaracijų, CN22, CN23 deklaracijų, bei kartu pateikiamų dokumentų, kurie priklauso pateikti muitinės postui pagal kompetenciją, priėmimas ir įforminimas, MSPSG (Muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjams) įforminimas; 42.2. tarifinio prekių klasifikavimo kontrolė, netarifinių priemonių taikymo kontrolė (esant specializuotiems tikrinimams); 42.3. prekių išleidimas; 42.4. prekių tikrinimas po įforminimo.

Iš TP išvados matyti, kad apeliantas yra kaltinamas tų darbo funkcijų neatlikimu, kurios jam nebuvo priskirtos ir jis neturėjo teisės jų atlikti, kadangi buvo paskirtas į kitą darbo barą. Apelianto darbo bare yra įrengtos tokios darbo vietos: 43.1. siuntų važtų ir transporto priemonių tikrinimas; 43.2. pašto siuntų tikrinimas; 43.3. prekių tikrinimas techninių kontrolės priemonių pagalba (rentgeno kontrolės sistema); 43.4. smulkių siuntų tikrinimas ir įforminimas. Detalesnis darbo vietų bei jose atliekamų funkcijų aprašymas detalizuotas Vidaus darbo taisyklių priedo Nr. 2 dalyje „Prekių, siuntų važtų ir transporto priemonių tikrinimo baras“, kurios 10–13 punktuose nurodytos pareigūno funkcijos (atliekami darbai) darbo vietoje, tačiau nei viena iš nurodytų funkcijų nėra susijusi su pareigomis apskaičiuoti mokesčius, išrašyti MSPSG ar išleisti/neišleisti prekes į laisvą apyvartą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo tariamas pažeidimas užfiksuotas vaizdo kamerose, kai jis atlikto minėtų siuntų patikrą rentgeno aparatu. Iš to darytina išvada, kad dirbdamas su TP išvadoje minimomis siuntomis, apeliantas dirbo darbo vietoje Nr. 2 „Prekių tikrinimas techninių kontrolės priemonių pagalba (rentgeno kontrolės sistema)“. Dirbant šioje darbo vietoje yra nustatytos tokios darbo funkcijos: prekių tikrinimas rentgeno kontrolės priemonėmis; rizikos vertinimas; detalus pašto siuntos tikrinimas, tikrinimo rezultatų įforminimas nustatyta tvarka; nustačius pažeidimus, prekių sulaikymo protokolo surašymas (Vidaus darbo taisyklių priedo Nr. 2 12 p.).

Apeliantas pažymi, jog šios darbo vietos esminė paskirtis yra siuntų patikra, kad nebūtų įvežamos neleistinos prekės (ginklai, narkotinės medžiagos ir pan.), o ne mokesčių apskaičiavimas, sąskaitų išrašymas, prekių išleidimas ir pan. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliantas teigia, kad tiek atsakovas, tiek teismas vertino jo veiksmus visiškai neatsižvelgę į jam konkrečiu metu pavestas vykdyti darbo funkcijas ir taikė atsakomybę už veiksmus, kurie apelianto darbo bare nėra numatyti ir negalėjo būti atliekami.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad pareigūno kalta veika vykdant tarnybinę pareigą gali būti konstatuojama tuomet, kai pareigūnas netinkamai atlieka jam pavestą darbą arba jam pavesto darbo neatlieka apskritai. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliantas mano, jog buvo nubaustas nepagrįstai, kadangi ginčo atveju nėra būtinųjų tarnybinio nusižengimo požymių, ir jis atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad neatliko jam nepriskirtų vykdyti funkcijų.

4. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas pripažino, jog neapskaičiuodamas mokesčių jis galbūt suklydo dėl per didelio darbo krūvio. Tai, pasak apelianto, negali būti tapatinama su teisės pažeidimo buvimu ar nebuvimu. Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina apelianto darbo funkcijų apimtį bei pobūdį, todėl jo prisipažinimas ar nuomonė dėl pareikštų kaltinimų neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl pažeidimo kvalifikavimo.

5. Apelianto nuomone, net jeigu jis ir būtų padaręs TP išvadoje nurodytus pažeidimus, jie laikytini mažareikšmiais ir padarytais netyčia. Byloje pateiktos siuntų deklaracijos turi trūkumų, kadangi siuntos Nr. CW165073384US deklaracijoje jos vertė klaidingai nurodyta 11,5 USD, o ne 115 USD, siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA nenurodyta siuntos vertės valiuta, o jų vertę muitinė nustatė tik atlikusi papildomas muitinio tikrinimo procedūras (apklausos, papildomų duomenų reikalavimas, vertės skaičiavimas pagal specialų reguliavimą ir pan.). Dėl minėtų aplinkybių apeliantas mano, kad net jeigu jis ir turėtų atlikti siuntos vertės skaičiavimą, galėjo sąžiningai suklysti. Be to, siuntų patikra mokesčių apskaičiavimo tikslais yra pasirinktinė, ir pagal Muitinės kodeksą ne kiekviena siunta yra bei privalo būti tikrinama.

6. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad skundžiamu Įsakymu Nr. 1P-1078 jam skirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui, kadangi jokia kita tarnybinė nuobauda jam anksčiau nebuvo paskirta ir negaliojo. Apelianto 2012 m. rugpjūčio 11 d. tariamai padarytų pažeidimų metu jam dar nebuvo žinoma, kad 2012 m. rugpjūčio 9 d. jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 130–133) dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodo šiuo nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino apelianto veiksmus prieštaraujančiais TP išvadoje ir Įsakyme Nr. 1P-1078 nurodytiems teisės aktams. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad apeliantas 2012 m. rugpjūčio 8 d. atliko pašto siuntos Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. atliko pašto siuntų Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA muitinį tikrinimą. Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-285, 7.1 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis statutinis valstybės tarnautojas privalo atlikti per postą gabenamų prekių muitinį tikrinimą ir įforminimą vadovaudamasis teisės aktais. Tam, kad galima būtų nustatyti, ar pareigūnas muitinį tikrinimą atliko vadovaudamasis teisės aktais, reikia išnagrinėti šių teisės aktų nuostatas. Byloje nustatytas ir neginčijamas faktas, kad pašto siuntas Nr. CW165073384US, Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA apeliantas išleido į laisvą apyvartą be mokesčių. Kas apmokestinama importo PVM, yra nustatyta PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, importo PVM tarifo taikymą reglamentuoja to paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, o kokios pašto siuntos gali būti išleidžiamos be mokesčių, nustatyta šio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje. Apelianto tikrintos siuntos neatitiko PVM įstatymo sąlygų, todėl TP išvadoje pagrįstai konstatuota, kad jis nesilaikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų ir Pareigybės aprašymo 7.1 punkto. Taigi apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliantas savo veiksmais nepažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų.

Apeliantas teigia, kad išleidęs į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. CW165073384US, Nr. EB610539785UA, Nr. EB610539771UA buvusias prekes neapmokestinant jas importo mokesčiu, jis neprivalėjo tikrinti, ar jos atitinka sąlygas, kurioms esant siuntos neapmokestinamos importo PVM, ir neturėjo vadovautis Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20, 21 punktais. Šis apelianto teiginys yra nepagrįstas ir nelogiškas, kadangi nustatyta, kad apeliantas, nesivadovaudamas darbo vietų, į kurias buvo paskirtas, aprašymais, sąmoningai savarankiškai atrinko tris minėtas siuntas muitiniam tikrinimui, kurį užbaigęs, išleido šias pašto siuntas neapmokestinęs jų importo mokesčiais. Pagal Pareigybės aprašymo 7.1 punkto nuostatas, išleisti pašto siuntas, neapmokestinant jų importo mokesčiais, muitinės pareigūnas gali tik nustatęs, kad tokie veiksmai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Priešingu atveju būtų paneigtos muitinės funkcijos, nustatytos Muitinės įstatymo 9 straipsnyje.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsakovas vertina kaip nepagrįstus bei prieštaraujančius faktinėms aplinkybėms apelianto argumentus esą atsakovas ir teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jam pavestas vykdyti darbo funkcijas.

2. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, esą jo padaryti pažeidimai yra mažareikšmiai, ir kad siuntos Nr. CW165073384US deklaracijoje klaidingai nurodyta jos vertė (11,5 USD, o ne 115 USD), o kitose siuntose nenurodyta valiuta ir jų vertė buvo nustatyta tik atlikus papildomas muitinio tikrinimo procedūras. Pašto siuntos Nr. CW165073384US deklaracijoje siuntos vertė nurodyta aiškiai. Deklaraciją pildantis asmuo turi įrašyti reikiamus siuntos prekių duomenis į tam skirtą blanką. Šio blanko 9 langelyje „Total value US$ (all items)“ prašoma nurodyti bendrą prekių vertę, o deklaranto patogumui formoje piniginiai vienetai atskirti nuo centų tašku. Siuntėjas bendrą prekių sumą „115,00“ nurodė padarydamas įrašą ranka, po skaičių „115“ pats aiškiai uždėjęs tašką, taip atskirdamas centus. Be to, blanko 4 langelyje „Value (US$)“ yra aiškiai nurodyta kiekvienos prekės vertė: „25.00“, „45.00“ ir „45.00“, kurių suma sudaro „115.00“. Vertinant pateiktą deklaraciją, joje įrašyti duomenys turi būti vertinami logiškai ir visapusiškai. Prekės, nurodytos deklaracijose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA, buvo atsiųstos iš Ukrainos, tai nurodyta deklaracijose. Šiose deklaracijose prekių vertės nurodomos Ukrainos grivnomis (UAH). Po atliktos rekontrolės muitinė atliko papildomus veiksmus, siekdama išsiaiškinti sandorio vertės pagrindimą. Atlikdamas šių siuntų muitinį tikrinimą, apeliantas galėjo aiškiai matyti, jog siuntų pobūdis nėra nurodytas, siunčiami komerciniai prekių kiekiai, ir turėjo imtis priemonių nustatyti, ar šioms siuntoms gali būti taikomas sandorio vertės metodas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas to nepadarė, atlikus minėtų siuntų rekontrolę, šiuos veiksmus atliko kiti įgalioti muitinės pareigūnai.

3. Apelianto argumentas, kad muitinis tikrinimas yra pasirinktinis ir ne kiekviena siunta privalo būti tikrinama, nepašalina jo tarnybinės atsakomybės, kadangi šis principas nereiškia, jog atlikus atranką ir pasirinkus siuntas muitiniam tikrinimui, jų tikrinimas gali būti atliekamas pasirinktinai – vadovaujantis teisės aktais ar jais nesivadovaujant. Atliekant siuntos muitinį tikrinimą privalu vadovautis teisės aktų reikalavimais, net jeigu siunta buvo atrinkta pasirinktinai.

4. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad jam buvo paskirta neadekvati tarnybinė nuobauda. Atsakovo nuomone, tarnybinė nuobauda atitinka Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatytų tarnybinių nuobaudų vidurkį ir nagrinėjamu atveju negali būt laikoma per griežta, kadangi tokį tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė trijų pašto siuntų netinkamų muitiniu tikrinimu ir analogiškų teisės aktų pažeidimu, apeliantas padaro ne pirmą kartą. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 301 straipsnio 2 dalis numato, jog tarnybinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma aplinkybė, kai per vienerius metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas. Įstatymas tarnybinę atsakomybę sunkinančią aplinkybę sieja su tarnybinės nuobaudos paskyrimu, o ne su kitomis aplinkybėmis, nurodytomis apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 1P-1078, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pagrįstumo ir teisėtumo. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu sudarytos komisijos 2012 m. spalio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadą.

Bendrosios valstybės tarnautojų pareigos įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Byloje nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantas užėmė Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus, atliekančio pareigas Vilniaus pašto poste pareigas. Taigi apeliantas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio atžvilgiu sprendžiant dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taikytinas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas.

Kiekvienai valstybės tarnybos pareigybei priskirtos funkcijos pagal suvienodintų pareigybių sąrašus nurodomos pareigybių aprašymuose, kurias valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai turi parengti ir patvirtinti vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi bei Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (galioja 2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) nuostatomis. Pareiškėjo pareigybės aprašyme, be kita ko, nustatytas specialusis reikalavimas būti susipažinus su Europos Bendrijos muitų teisės aktais, Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais muitinės veiklą, gebėti taikyti juos praktikoje, taip pat būti susipažinus su kitų institucijų veikla reglamentuojančiais teisės aktais tiek, kiek tai susiję su muitinės veikla (Pareigybės aprašymo 6.1 punktas).

Skundžiamu Įsakymu apeliantui skirta tarnybinė nuobauda už aplaidumų tarnybos pareigų atlikimą, t.y. už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 8 d. išleido į laisvą apyvartą prekes pašto siuntoje Nr. CW165073384US, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. išleido į laisvą apyvartą pašto siuntose Nr. EB610539785UA ir Nr. EB610539771UA buvusias prekes neapskaičiavęs importo mokesčio ir neįforminęs muitinės sąskaitų pašto siuntų gavėjams, žinodamas apie šiose pašto siuntose gabenamas prekes, turėdamas ir galėdamas nustatyti, kad pašto deklaracijose trūksta tam tikrų duomenų (nenurodytas siuntos pobūdis, valiutos rūšis), o siuntos Nr. CW165073384US CP 72 formos deklaracijoje nurodyta vertė aiškiai viršija teisės aktais nustatytą neapmokestinamą ribą, nesiėmė veiksmų, kad prekės būtų apmokestintos teisės aktų nustatyta tvarka, nors turėjo pareigą, reikiamus įgaliojimus ir realias galimybes tai padaryti. Minėti pažeidimai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu ir Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo buvo kvalifikuoti kaip PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalį, 40 straipsnio 4 dalies, Pašto siuntų deklaravimo taisyklių 20 ir 21 punkto, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktų reikalavimų pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nustatė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatytos pareiškėjo veikos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, kurios tarnybinio patikrinimo išvadoje pagal minėtas teisės aktų normas kvalifikuotos teisingai, tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas nepažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, neanalizavo kai kurių pareiškėjo argumentų ir dėl jų nepasisakė.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatant, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G.

R. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT nutartis: 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotą reikalavimą dėl skundžiamo akto panaikinimo. Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, atsakė į pagrindinius argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimą dėl skundžiamo administracionio akto panaikinimo.

Teismo sprendime nurodyti įrodymai ir motyvai, kuriais remdamasis teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo, jie pagrįsti teisės normomis. Nė vienos bylos proceso šalies pateikti įrodymai, paaiškinimai ar pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma ir joks įrodymas byloje neturi išskirtinės galios (ABTĮ 57 str. 6 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis (ABTĮ 57 str.6 d.). Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain) teisėjų kolegija nekartoja ir papildomai nepasisako dėl apelianto argumentų, jog jis tarnybos pareigas dėl ginčui aktualių siuntų, atliko tinkamai, taip pat dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros, nes šias aplinkybes jis buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir teismas jas įvertino sprendime, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis sutinka.

Apelianto padaryti pažeidimai, be kita ko, atsakovo buvo kvalifikuoti pagal Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.5, 7.21 punktus, kuriuose Vilniaus teritorinės muitinės inspektoriui (šiuo atveju apeliantui) nustatytos pareigos atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaudamasis teisės aktais (7.1 punktas); apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, taikyti priemones, kurios užtikrintų įsipareigojimų muitinei įvykdymą, rinkti muitus, kitus mokesčius bei rinkliavas (7.3 punktas), klasifikuoti prekes, nustatyti jų kilmę ir muitinę vertę, apskaičiuoti muitus ir kitus mokesčius, taikyti priemones, kurios užtikrintų įsipareigojimų muitinei įvykdymą, rinkti muitus, kitus mokesčius bei rinkliavas (7.5 punktas). Pabrėžtina, kad Pareigybės aprašymo normos yra blanketinės, jos nukreipia į specialiuosius atitinkamų muitinės procedūrų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus (tai itin aiškiai nurodyta Pareigybės aprašymo 7.1 punkte), kuriais muitinės pareigūnas kiekvieną kartą turi vadovautis, atlikdamas atitinkamą tarnybos funkciją. Muitinės pareigūnas, pažeisdamas kurią nors iš pareigybės aprašyme nustatytų tarnybos pareigų, atitinkamai pažeidžia ir atitinkamo aukštesnės galios teisės akto normą, kuri reglamentuoja kaip turi būti atlikta konkreti muitinės procedūra. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas išleido į laisvą apyvartą trijose pašto siuntose buvusias prekes neapmokestindamas jų importo mokesčiais, todėl atsakovas pažeidimą pagrįstai kvalifikavo, kad apeliantas, neatlikdamas tarnybos pareigų, nurodytų Pareigybės aprašymo 7 punkte, pažeidė ir atitinkamas ginčo įsakyme nurodytas PVM įstatymo bei Pašto siuntų deklaravimo taisyklių normas. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už Įsakyme Nr. 1P-1078 nurodytus pažeidimus. Pašto posto vidaus darbo taisyklių pažeidimas nebuvo nustatytas. Todėl šio akto nuostatų nagrinėjimas šiuo atveju nėra aktualus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys