A-2849-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2849-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00146-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 144 810 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 144 810 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1–3, 34–36; II t., b. l. 29–33; III t., b. l. 96–99).

Paaiškino, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nusprendė, jog baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamasis, bus nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 6 dalį teisę pratęsti suėmimo terminą turi teismas, kurio žinioje yra byla, šiuo atveju – Klaipėdos apygardos teismas. Tuo tarpu pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1.4 punktą asmenys, kuriems suėmimą paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, turi būti skiriami į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI).

Nepaisant šios nuostatos, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, o į teismo posėdžius, vykstančius Klaipėdos apygardos teisme, kiekvieną kartą konvojuojamas iš Vilniaus. 2011 m. gruodžio 20 d. buvo gautas Kalėjimų departamento atsakymas į jo prašymą supažindinti su sprendimu laikyti jį Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. rašto Nr. 1S-827 išrašas, iš kurio matyti, jog Kalėjimų departamentas neprieštarauja, kad pareiškėjas būtų laikomas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigė, kad šis raštas laikytinas Įsakymo dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas 1.2 punkto reikalavimus atitinkančiu nurodymu laikyti asmenį suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į šio įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktų nustatytą tvarką.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, teigė, kad bet koks teisės aktas, kuris sudaro prielaidas asmenį kankinti, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Pareiškėjas kiekvieną kartą į vykstančius teismo posėdžius buvo konvojuojamas visą dieną iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2011 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-537 nurodo, jog konvojavimas dideliu atstumu negali būti laikomas ekonomišku ir racionaliu. Kiekvieną kartą išvykstant į teismo posėdžius jis buvo verčiamas pasiimti su savimi visus savo turimus asmeninius daiktus, nepaisant to, kad raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu leisti palikti asmeninius daiktus išvykstant į teismo posėdžius. Pareiškėjas manė, jog dažnas suimtojo vežiojimas didelį atstumą, nepaisant to, kad egzistuoja galimybė jį laikyti arčiau esančiame Šiaulių TI, vertimas kiekvieną kartą susirinkti visus turimus asmeninius daiktus, negali būti vertinama kitaip, kaip nereikalingų nepatogumų sudarymas ir suimtojo orumo žeminimas.

Tokiu elgesiu yra pažeidžiamos Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, Konvencijos bei Konstitucijos nuostatos, draudžiančios asmens orumą žeminantį elgesį ir kankinimą. Nors Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskelbtu 2013 m. birželio 14 d., pareiškėjas buvo nuteistas pagal dalį jam pareikštų kaltinimų ir šį nuosprendį yra apskundęs apeliacine tvarka, o tolesnis bylos nagrinėjimas vyks Vilniuje, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju tikslinga spręsti dėl Kalėjimų departamento nurodymo laikyti jį Lukiškių TI-K teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ji gali būti grąžinta nagrinėti į Klaipėdą.

Pareiškėjas tvirtino, jog Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymas pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K yra nepagrįstas, neteisėtas ir privalo būti panaikintas.

Pareiškėjas skunduose pažymėjo, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K yra itin prastos. Tai konstatuota Seimo kontrolieriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje Nr. 4D-2010/1-540. Be to, aplinkybė, jog kameroje, kurioje jis yra laikomas, nėra užtikrinta tinkamo lygio natūrali apšvieta, buvo patvirtinta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.9-A-1288. Taip pat byloje yra pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. ir 2013 m. vasario 19 d. patikrinimų aktai, kuriuose nurodyta, kad temperatūra kameroje, kurioje jis laikomas, nesiekia minimalios Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nustatytos 18 ºC temperatūros. Be to, drėgmė kameroje viršija maksimalią higienos normoje nurodytą vertę. Kameroje net nėra įrengtas radiatorius, o tualetas įrengtas toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas tik sienele, be to, vienam nuteistajam per mėnesį skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis. Pareiškėjas teigė, kad nuolatinis šaltis trikdo kraujotaką, dėl to jis nuolat kenčia sąnarių ir širdies skausmus, nevyksta tinkamas nervų galūnių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis, ūmėja nervų ligos, kameroje formuojasi pelėsis, kuris per kvėpavimo takus patenka į organizmą, o dėl natūralaus apšvietimo trūkumo silpnėja regėjimas. Lukiškių TI-K patalpose nuolat veisiasi žiurkės ir kiti kenkėjai, tai patvirtina Lukiškių TI-K vedamas kenkėjų naikinimo žurnalas.

Taip pat kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, kadangi laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. jis kartu su kitais nuteistaisiais buvo laikomas kamerose Nr. 215, 226 ir 227, kurių plotas 6,90 kv. m. Jose atskirais laikotarpiais buvo laikomas dviese su kitais nuteistaisiais, taip pat kai kuriais laikotarpiais buvo laikomas kamerose Nr. 177, 314, 328, 263, kurių plotas nuo 7,57 iki 7,94 kv. m. kartu su dviem ar daugiau kitų asmenų. Be to, kamera Nr. 227 itin ilgai nebuvo remontuojama, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje nuo sienų ir lubų vietomis atsilupę dažai, lubos vietomis pajuodę, o tai neatitinka HN 76:2010 62 punkto reikalavimų.

Kapitalinis remontas padarytas tik po šios Vilniaus visuomenės sveikatos centro išvados. Gyvenamojoje kameroje yra tiekiamas tik šaltas vanduo, karštas vanduo yra tik duše, kuriuo naudotis galima tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, į dušą jis vedamas kartu su kitais suimtaisiais, dušai yra bendri, be jokio atskyrimo, juose nėra įrengtų langų, todėl dėl drėgmės užsikrėtė grybeliu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu šioje byloje pripažino, kad 51 dieną pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko 1,90–2,65 kv. m. ploto, t. y.

ženkliai pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 4 d. atsiliepimas į skundą patvirtina, kad nurodytomis ženkliai blogesnėmis, nei minimalios, sąlygomis iš viso buvo laikomas ne 51, o 66 dienas.

Be to, nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. didžiąją laiko dalį buvo laikomas 6,90 kv. m. dydžio kameroje su vienu asmeniu. Iš viso per nurodytą laikotarpį tokiomis sąlygomis buvo laikomas 656 dienas. Šiais laikotarpiais vienam asmeniui formaliai teko 3,45 kv. m. kameros ploto, tačiau Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Tuo tarpu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nustačius, kad pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko minimalių reikalavimų, reikia atsižvelgti ir į tai, kad šis plotas buvo apstatytas lovomis ir kitais baldais ir reikmenimis. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. vasaros pareiškėjas buvo laikomas I korpuse, II sparne, 6 poste, kuriam priklausė pasivaikščiojimų kiemelis Nr. 1, kurio plotas yra 12 kv. m, o tokio dydžio plote neįmanoma pasivaikščioti.

Kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3 valandas, todėl jis negali klausytis norimos muzikos, vesti užrašų, elektra yra atjungiama 22.00 val. ir įjungiama tik 06.00 val. ryte. Atkreipė dėmesį, jog per pastaruosius metus Seimo kontrolierius ištyrė ne vieną skundą dėl blogų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir ne kartą pažymėjo, kad suimtųjų laikymas norminių aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis gali sukelti neigiamus fizinius ir psichologinius išgyvenimus, sąlygoti nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir taip pažeisti Konvencijos 3 straipsnį.

Tuo tarpu aplinkybę, kad pareiškėjas yra kankinamas, jau konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartyje, spręsdamas kardomosios priemonės klausimą.

Pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinant teisės aktų numatyto minimalaus kiekvienam asmeniui turinčio tekti ploto, nesilaikant minimalių higienos normų reikalavimų, jam yra sukeliamos fizinės kančios ir neigiami dvasiniai išgyvenimai. Dėl Lukiškių TI-K taikomų sąlygų jam padaryta 144 810 Eur dydžio neturtinė žala. Tokio dydžio sumą prašo priteisti dėl to, kad itin blogomis laikymo sąlygomis yra laikomas jau itin ilgą laiką, o tai žemina jo orumą ir sukelia dideles kančias. Dėl tokių laikymo sąlygų yra suprastėjusi sveikata. Pareiškėjo teigimu, tokiu atveju, jei Kalėjimų departamentas nebūtų priėmęs neteisėto ir nepagrįsto 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827, bylos Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjimo metu jis būtų laikytas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos. Todėl Kalėjimų departamentas priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą sukėlė 144 810 Eur dydžio neturtinę žalą. Tokio dydžio žala kilo dėl to, kad dėl Kalėjimų departamento nurodymo buvo perkeltas į Lukiškių TI-K, kuriame taikomos kankinančios ir žmogaus orumą žeminančios sąlygos. Be to, dėl Kalėjimų departamento sprendimo be jokio realaus pagrindo 22 kartus buvo konvojuojamas iš Vilniaus į teismo posėdžius Klaipėdoje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose (II t., b. l. 85–94, III t., 103–105) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. pateikė tik 2013 m. rugpjūčio 21 d. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl natūralaus apšvietimo pabrėžė, kad tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis HN 76:2010 reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas.

Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo, paaiškino, jog pagal galiojančius teisės aktus pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pagal HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atitinkamai, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 buvo patvirtinti Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) bei Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijai (toliau – ir Kriterijai).

Aprašo 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems laisvės atėmimo vietos direktorius gali nustatyti skirtingą naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laiką, neviršijantį 3 val. Laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą vadovaudamasis 1.1–1.8 punktuose numatytais kriterijais (Kriterijų 1 p.).

Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą dienotvarkę laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 06.00 val. yra nepertraukiamas miegas, todėl šiuo metu elektra yra išjungiama. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m. iki 23,14 kv. m. I korpuse esančio pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 1 plotas – 17,94 kv. m. II korpuse yra 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m. iki 37,40 kv. m.

III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m. iki 31,05 kv. m.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Kalėjimų departamentas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 62–64; II t., b. l. 151–154; III t., 106–110).

Atsiliepimuose paaiškino, kad 2011 m. vasario 25 d. buvo gautas tos pačios dienos Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos raštas Nr. 38-S-3-686, kuriame buvo prašoma pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K yra siekiama užtikrinti jo tinkamą izoliaciją, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Kartu buvo pateikta informacija, jog Klaipėdos apygardos teismas neprieštarauja, kad pareiškėjas būtų laikomas Lukiškių TI-K. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą – paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, Kalėjimų departamento direktorius, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra, kadangi tokia diskrecija Kalėjimų departamento direktoriui ar jo pavaduotojui yra suteikta Įsakymo dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas 1.2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas teigia, jog ginčijamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 1S-827 „Dėl suimtojo H. D. laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime“, o ne Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra teisėtas ir pagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jo kalinimo sąlygų, Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, o savo skunde išreiškė tik subjektyvų nepasitenkinimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K bei varginančių ir ilgai trunkančių etapavimų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas manė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo jam sukelti žymių nepatogumų.

Šiame kontekste akcentavo, jog pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, pabrėžė, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Pareiškėjas nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, todėl teigė, kad jis nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankamas. Taip pat akcentavo, kad HN 76:2010 2 punktas nustato, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Tuo tarpu minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas kartais neužtikrinamas dėl to, jog Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu (III t., b. l. 133–150) pareiškėjo H. D. skundą tenkino iš dalies: priteisė H. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad H. D. nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu. LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio priėmimo Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymas pareiškėjui iš esmės nebesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu, tačiau atkreipė dėmesį, kad minėto Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumas, įvertinus pareiškėjo skundo motyvus ir argumentus, reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas vadovavosi Įsakymo 1.1.1, 1.1.4, 1.2 punktų nuostatomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą paskyrė Klaipėdos apygardos teismas. 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas turėjo būti pristatytas į teismą suėmimo terminui pratęsti. 2011 m. vasario 25 d. Kalėjimų departamente buvo gautas tos pačios dienos Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos raštas Nr. 38-S-3-686, kuriame buvo prašoma pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad laikant H.

D. Lukiškių TI-K siekiama užtikrinti jo tinkamą izoliaciją išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Taip pat buvo pateikta informacija, jog Klaipėdos apygardos teismas neprieštarauja, kad pareiškėjas būtų laikomas Lukiškių TI-K. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriui ar jo pavaduotojui Įsakymo 1.2 punktu suteikta diskrecija skirti asmenis, kuriems paskirtas suėmimas, ne pagal Įsakymo 1.1.1 – 1.1.4 punktais reglamentuojamą tvarką. Įsakymas nenustato jokių kriterijų, į kuriuos tokiu atveju turėtų būti atsižvelgiama, ar atlikti kokius nors veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, Kalėjimų departamento direktorius, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra. Teismas darė išvadą, kad Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymas laikyti H. D. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad priimant Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827 pareiškėją skirti į Lukiškių TI-K, atsakovas būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, žeminti jo orumą.

Pareiškėjo nurodyti įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, dėl jo konvojavimo į teismą Klaipėdoje ir atgal, teismo nuomone, yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas tiesiog pateikė savo asmeninę subjektyvią nuomonę, kurią grindžia bendro pobūdžio teiginiais, nesistengia įrodyti kuo konkrečiai pažeidžia jo teises teismui skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas. Todėl H. D. skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento 144 810 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestas.

Pareiškėjas neturtinės žalos, prašomos priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiradimą iš esmės grindė netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, skundą teismui teikė 2012 m. sausio 13 d., tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo suformulavo tik 2013 m. rugpjūčio 21 d. Tokiu būdu, atstovo prašymas ieškinio senaties terminą taikyti tenkintas ir ginčo atveju, sprendžiant reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertinti ir analizuoti atsakovo veiksmai nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas H. D. nurodytu atveju. Vadovavosi SVĮ 5 straipsnio 3 dalies, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, HN 76:2010 6 punkto nuostatomis. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat buvo aktualus Konvencijos 3 straipsnis.

Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja HN 76:2010, kurios bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 10 d. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytų duomenų buvo matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. liepos 28 d., pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 215 (plotas 6,96 kv. m.), Nr. 227 (plotas 6,90 kv. m.), Nr. 226 (plotas 6,90 kv. m.), Nr. 177 (plotas 7,94 kv. m.), Nr. 341 (plotas 7,95 kv. m.), Nr. 328 (plotas 7,57 kv. m.), Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 314 (plotas 7,58 kv. m.), Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m.), o kartu su juo taip pat buvo laikoma iki 3 asmenų.

H. D. dažniausiai buvo laikomas kameroje Nr. 227 vienas arba kartu su kitu asmeniu. Įvertinus šios kameros plotą, pripažino, kad vienam asmeniui teko 3,45 kv. m., t. y. ši vertė labai nežymiai skyrėsi nuo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos normos. Kita vertus, pareiškėjas 66 dienas, t. y. 2013 m. gegužės 15 d. – 2013 m. gegužės 28 d. (14 dienų), 2013 m. birželio 4 d. – 2013 m. birželio 12 d. (9 dienas), 2013 m. birželio 25 d. – 2013 m. liepos 18 d. (24 dienas) ir 2013 m. liepos 20 d. – 2013 m. rugpjūčio 7 d. (19 dienų) buvo laikomas kamerose kartu su daugiau kaip vienu asmeniu ir tuo metu vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo apie 1,90 – 2,65 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas akcentavo, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. didžiąją laiko dalį buvo laikomas 6,90 kv. m. dydžio kameroje kartu su vienu asmeniu. Iš viso per nurodytą laikotarpį tokiomis sąlygomis buvo laikomas 656 dienas. Šiais laikotarpiais vienam asmeniui formaliai teko 3,45 kv. m. kameros ploto, tačiau akcentavo, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m.

– neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi nustačius, kad pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko minimalių Įsakyme Nr. V-124 numatytų reikalavimų, reikia atsižvelgti ir į tai, kad šis plotas buvo apstatytas lovomis ir kitais baldais ir reikmenimis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010 m. balandžio 1 d. sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai.

HN 76:2010 22 ir 23 punktuose yra nustatyti gyvenamųjų kalinimo patalpų apšvietimo reikalavimai, 26 punkte nustatyti gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judėjimo parametrai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte konstatuota, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 227 natūralios apšvietos koeficientas neatitiko HN 76:2010 22 punkte nustatytų verčių, oro temperatūriniai ir kiti rodikliai atitiko normatyvinius. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte konstatuota, kad 2012 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 227 oro temperatūra buvo 15,7 Co, t. y.

žemesnė negu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta minimali (18 Co). Taip pat konstatuota, kad kameros būklė neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų – nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, lubos vietom pajuodę. Lukiškių TI-K įpareigotas pašalinti pažeidimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 18 d. patikrinimo akte konstatuota, kad 2013 m. vasario 5 d. kameroje Nr. 227 oro temperatūra buvo 13,3 Co, santykinė oro drėgmė 63,5 proc. (pagal HN 76:2010 maksimali leistina oro drėgmė – 60 proc.).

Lukiškių TI-K įpareigotas pašalinti pažeidimus. Šiuo aktu nustatyti pažeidimai pašalinti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 22, 26 ir 62 punktų reikalavimų, ir tuo pažeistos pareiškėjo teisės.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Todėl minimalus privatumas ir atskirtumas nuo likusių asmenų yra užtikrintas. Teismas taip pat atsižvelgė į HN 76:2010 68 punkto normą. Pareiškėjas pats savo skunde nurodė, jog kartą į savaitę jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, tačiau skirtas 15 min laikas jam yra per trumpas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas nenustatytas, pareiškėjui naudotis dušu buvo skiriama pakankamai laiko.

Todėl teisės aktų reikalavimai susiję su sanitarinio mazgo įrengimu, taip pat su naudojimosi dušu pažeisti nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog sveiką gyvenamąją aplinką užtikrina higienos reikalavimų laikymasis. Laisvės atėmimo įstaigų kameros ar kitos patalpos, kuriose apgyvendinami nuteistieji ar suimtieji, privalo būti švarios. Teismas rėmėsi HN 76:2010 58, 60, 65 punktais. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateikto paaiškinimo, nustatė, kad Lukiškių TI-K švarai palaikyti yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog Lukiškių TI-K laikosi teisės aktų nurodymų kiek įmanoma labiau užtikrinti Higienos normos reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentas, jog kamerose buvo žiurkių, nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas. Rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtinto Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1 punktu ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų (toliau – ir Kriterijai) 1 punktu.

H. D. į Lukiškių TI-K dėl naudojimosi kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą nesikreipė, todėl toks klausimas nebuvo svarstomas. Atsižvelgus į tai, pripažino, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu Tvarkos aprašo nustatyta tvarka, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Taip pat pripažino, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64, nepertraukiamo miego metu, t. y. nuo 22 val. iki 6 val., pagrįstai yra atjungiamas elektros tiekimas į kameras ir tokiu būdu užtikrinamas nuteistųjų režimo laikymasis.

Asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas nustato SVĮ. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu laikytas suimtuoju, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. priimtas nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, nėra įsiteisėjęs. Teismas rėmėsi SVĮ 29 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Pareiškėjo skundo argumentas dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei HN 76:2010 vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta. Be to, Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime nurodytų visų kiemelių plotai yra ženkliai didesni nei teigia pareiškėjas, nuo 15,55 kv. m. iki 37,40 kv. m. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, jog pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje.

Nors ir nustačius nagrinėjamoje byloje tam tikrus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (per mažas kameros gyvenamasis plotas, Higienos normos reikalavimų neatitinkantys apšvietimas ir temperatūra, drėgmė kameroje), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t. y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažintina kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Taigi, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš dalies yra pagrįstas. Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo sulaikymo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, daryta išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, reikalavimus neatitinkančio dirbtinio apšvietimo kamerose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 000 eurų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas H. D. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 155–157) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartyje Nr. A822-433/2013 pateiktam išaiškinimui, kad Kalėjimų departamentas, nors teisės aktai ir nenumatė konkrečių kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl asmenų, kuriems paskirtas suėmimas, laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose, neatsižvelgiant į Įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, turi pareigą atsižvelgti, pavyzdžiui, į tai, ar suėmimą vykdančioje įstaigoje suimtasis nebus kankinamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas, taip pat, ar suimtajam bus užtikrinama lygybė nuteistųjų atžvilgiu prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus ir t. t. Tokią tvarką numato ir teisės aktai – SVĮ 5 straipsnio 3 dalis, Konstitucijos 21 straipsnis, Konvencijos 3 straipsnis. Nurodo, jog pačiame nurodyme motyvai jame nėra nurodyti.

Pažymi, kad tinkamą suimtųjų izoliaciją ir saugumą užtikrina ne tik Lukiškių TI-K, bet ir Šiaulių tardymo izoliatorius (ginčo laikotarpiu galiojusių Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 8.2. ir 12.1. p.). Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad į pareiškėją galėjo būti rengti kokie nors pasikėsinimai. Teigia, kad grėsmė gyvybei yra didesnė jį tolimesniu atstumu konvojuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, nei iš Šiaulių.

Nurodo, kad administraciniuose teismuose per pastaruosius metus yra išnagrinėta daugybė bylų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, kuriose pareiškėjų skundai pripažinti pagrįstais. Tai patvirtina, kad suimtųjų ir nuteistųjų teisės dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K yra pažeidžiamos itin dažnai. Tad Kalėjimų departamento direktorius, priimdamas 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827, galėjo ir privalėjo žinoti, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K taip pat bus pažeidžiamos. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad dėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymo pareiškėjas buvo sąmoningai perkeltas į tokią suėmimo vykdymo įstaigą, kurioje nuolatos taikomos teisės aktų reikalavimų neatitinkančios, žeminančios orumą ir kankinančios sąlygos, kurios yra blogesnės, nei Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Nesutinka su teismo išvada, kad įvairūs nepatogumai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl konvojavimo į teismą Klaipėdoje ir atgal yra neišvengiama suėmimo pasekmė. Tokių nepatogumų ir išgyvenimų išvengia kiekvienas suimtasis, kurio atžvilgiu Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimu nėra taikoma išskirtinė tvarka.

Nesutinka su tuo, kad pareiškėją laikant 6,9 kv. m. dydžio kameroje kartu su vienu asmeniu jam tenkanti ploto norma buvo artima nustatytai, kadangi Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Įvertinus ir kitus teismo nustatytus pažeidimus, laiko, kad trejų metų laikymas šiomis sąlygomis sukelia akivaizdžiai didesnius išgyvenimus, kurie vertintini gerokai didesne nei 2 000 Eur suma. Be to, neatsižvelgta ir į tai, kad pasivaikščiojimų kiemelis yra itin mažas, o jame pareiškėjas gali vaikščioti tik vieną valandą per dieną. Taip pat neįvertinta tai, kad kamerose toje pačioje gyvenamojoje patalpoje yra įrengtas ir tualetas, kuris yra atskirtas tik su sienele, vienam nuteistajam per mėnesį yra skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas aiškiai nurodė, kad kamerose yra žiurkių ir tarakonų, o Lukiškių TI-K tą iš esmės patvirtino, kadangi nurodė, jog samdo įmonę, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Nurodo, jog dėl pareiškėjo skunde įvardintų pažeidimų stipriai pablogėjo jo sveikata.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 163–165) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pabrėžia, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš to, kad jis, kaip suimtasis, baudžiamosios bylos nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme metu buvo nepagrįstai laikomas Lukiškių TI-K, o ne Šiaulių TI, bei iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymas laikyti H. D. Lukiškių TI-K yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, o dėl šio nutarimo pareiškėjui kilusios žalos faktas nebuvo nustatytas, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl šio nurodymo panaikinimo ir dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstus. Nustatęs tam tikrus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (per mažas kameros gyvenamasis plotas, higienos normos reikalavimų neatitinkantys apšvietimas ir temperatūra, drėgmė kameroje), teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 000 eurų patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, kad teismas nepagrįstai nepanaikino Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827, o priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pakankama.

Kalėjimų departamento direktorius 2011 m. vasario 28 d. nurodymu Nr. 1S-827 (I t., b. l. 65), įvertinęs rašte Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 2011 m. vasario 25 d. rašte Nr. 38-S-686 (I t., b. l. 66), kuriuo buvo prašoma leisti H. D. laikyti Lukiškių TI-K ir užtikrinti jo apsaugą šioje įstaigoje, nurodytas aplinkybes, siekiant užtikrinti tinkamą H. D. izoliaciją, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio, neprieštaravo, kad H. D. būtų laikomas Lukiškių TI-K ir buvo prašoma užtikrinti tinkamą jo apsaugą įstaigoje.

Įsakymo 1.1.1. punktas nustato, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą skiriami pilnamečiai asmenys, kuriems suėmimą skyrė Vilniaus, Alytaus, Utenos ir Marijampolės apskrityse esantys teismai ir Rokiškio rajono apylinkės teismas, o 1.1.4. punktas – kad į Šiaulių tardymo izoliatorių skiriami pilnamečiai asmenys, kuriems suėmimą skyrė Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio (išskyrus Rokiškio rajono apylinkės teismą), Tauragės, Telšių apskrityse esantys teismai, Kėdainių ir Raseinių rajonų apylinkės teismai. Įsakymo 1.2. punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus arba jo pavaduotojo nurodymu asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, gali būti laikomi suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į 1.1.1 – 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką. Įsakymas nenustato kriterijų, į kuriuos tokiu atveju turėtų būti atsižvelgiama, priimant minėtą nurodymą remiantis Įsakymo 1.2 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje jau yra pažymėjęs (2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-433/2013), kad Kalėjimų departamentas, nors teisės aktai ir nenumatė konkrečių kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl asmenų, kuriems paskirtas suėmimas, laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose, neatsižvelgiant į Įsakymo Nr. V-121 1.1.1 – 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, turi pareigą atsižvelgti, pavyzdžiui, į tai, ar suėmimą vykdančioje įstaigoje suimtasis nebus kankinamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas, taip pat, ar suimtajam bus užtikrinama lygybė nuteistųjų atžvilgiu prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus ir t. t.

Taigi, sprendimo dėl asmens laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į 1.1.1 – 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką priėmimas yra Kalėjimų departamento direktoriaus diskrecija, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas, priimtas atsižvelgus į konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo Kalėjimų departamento nurodymą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos rašte, į kurį, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė Kalėjimų departamento direktorius, taip pat kurio turinį analizavo pirmosios instancijos teismas, buvo nurodyta, jog H.

D. prašoma laikyti Lukiškių TI-K siekiant užtikrinti tinkamą jo izoliaciją, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko ir į bylą pateiktų duomenų (I t., b. l. 78–79) matyti, kad Klaipėdos apygardos teismui perduotoje nagrinėti baudžiamojoje byloje, H. D. buvo kaltinamas padaręs eilę apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato griežtas laisvės atėmimo bausmes. Be to, H. D. buvo kaltinamas organizavęs ir ilgą laiką vadovavęs nusikalstamam susivienijimui, savo veikloje naudojusiam šaunamuosius ginklus ir sprogmenis, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, iki suėmimo buvo apsimetęs kitu asmeniu ir gyveno Bulgarijos Respublikoje.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas šioje administracinėje byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose teigė nebuvus jokių duomenų dėl gresiančio pasikėsinimo į jį, dėl galimo psichologinio poveikio, baudžiamojoje byloje, svarstant kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo klausimą, pareiškėjas pats teigė, kad iš Lietuvos Respublikos išvyko dėl jo gyvybei grėsusio pavojaus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 1S-86/2011). Atsižvelgiant į tai, poreikis imtis priemonių, kad suimtas pareiškėjas būtų laikomas jo saugumą užtikrinančiomis sąlygomis, buvo, kas šiuo atveju lėmė sprendimą jį laikyti ne Šaulių TI, o Lukiškių TI-K.

Nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog jis buvo sąmoningai perkeltas į suėmimo vykdymo įstaigą (Lukiškių TI-K), kurioje buvimo sąlygos suimtiesiems, pasak pareiškėjo, yra blogesnės nei Šiaulių TI: duomenų, kad asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose, esančiuose Lietuvos Respublikoje, sąlygos esmingai skirtųsi, t. y. kad asmens patalpinimas į Lukiškių TI-K savaime apspręstų blogesnes laikymo sąlygas, nėra; taip pat nėra duomenų, kad pareiškėją būtų siekiama laikyti Lukiškių TI-K kitais nei Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 2011 m. vasario 25 d. rašte Nr. 38-S-686 nurodytais tikslais; pareiškėją laikant Šiaulių TI, jis, nors ir trumpesniu atstumu, būtų konvojuojamas į Klaipėdos apygardos teismą, todėl su tuo susijusius nepatogumus bet kokiu atveju būtų patyręs.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. nurodymas Nr. 1S-827 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, kaip ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą, kurios atsiradimą jis sieja su šio 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827 vykdymu, nesant būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu pareiškėjui tekusiu plotu kamerose. Pabrėžtina, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13).

Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Taigi, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą kamerose, pagrįstai neatėmė baldų ir kitų įrenginių ploto, tačiau, nustatęs pareiškėjui tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgė nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išvardintų kalinimo sąlygų (pasivaikščiojimų trukmės ir tam skirtų kiemelių ploto, tualetų kamerose įrengimo, šalto vandens, ribotų galimybių naudotis dušu ir kompiuteriu), pažymėtina, kad jas, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas vertino ir pripažino, kad jos atitinka teisės aktuose nustatytus minimalius reikalavimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo graužikų, vabzdžių ar kitų kenkėjų: pareiškėjas bylai reikšmingu laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl graužikų ar kitų kenkėjų kamerose buvimo, tokių faktų nenustatė ir Visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu. Tai, kad Lukiškių TI-K samdo įmonę, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patvirtina, kad dalyje Lukiškių TI-K patalpų jų galėjo būti ar buvo, taip pat kad yra sistemingai vykdoma tokio pobūdžio priežiūra ir profilaktika, o ne graužikų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvimo faktą, kaip kad teigia pareiškėjas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog H. D. į Lukiškių TI-K dėl naudojimosi kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą nesikreipė: byloje esantys duomenys (II t., b. l. 49) patvirtina, jog pareiškėjas teikė tokį prašymą, tačiau jo Lukiškių TI-K 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 22-3134 netenkino, kadangi pareiškėjas neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintų „Leidimo nuteistiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau nei tris valandas per parą kriterijų“ 1.8 punkte nurodytam kriterijui. Kadangi duomenų, kad būtų buvęs teisės aktuose nustatytas pagrindas pareiškėjui suteikti leidimą naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei tris valandas, nėra, pripažintina, kad teisė naudotis kompiuteriu pareiškėjui buvo suteikta Tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala vertintina gerokai didesne nei 2 000 eurų suma. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo nurodomus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, įvertinęs visas byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 66 paras kamerose, kuriose jam tenkantis plotas ženkliai neatitiko normų, 90 parų jis buvo kalinamas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo tik nežymiai (0,15 kv. m) mažesnis nei nustatyta norma. Atsižvelgiant į šio pažeidimo trukmę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma apskaičiuota atsižvelgus į tiek pažeidimą, susijusį su pareiškėjui kamerose tenkančiu plotu, tiek į HN 76:2010 normų pažeidimus (dėl temperatūros, drėgmės, apšvietimo normų, patalpos sienų būklės neatitikimo). Byloje yra tik išrašas apie 1 kartą nustatytą (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 172–173), duomenų, jog ji nebūtų išgydyta, tęstųsi, kartotųsi, nėra. Kitų duomenų, kad pareiškėjo sveikata būtų sutrikusi dėl įkalinimo sąlygų, kurios neatitinka nustatytų teisės aktais, į bylą nepateikta. Pareiškėjo teiginiai apie suprastėjusį regėjimą dėl prasto patalpų apšvietimo tardymo izoliatoriuje nėra įrodyti, kadangi jo regėjimo pakitimai gali būti susiję tiek su didėjančiu amžiumi, tiek su (duomenys neskelbtini), kuria, pasak paties pareiškėjo, jis serga nuo 2007 metų (II t., b. l. 36).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens patalpinimas į tardymo izoliatorių, dėl tokio pobūdžio įstaigose esančio režimo, neabejotinai lemia eilės nepatogumų ir išgyvenimų, susijusių su asmens judėjimo ir veikimo laisvės apribojimu, atsiradimą, kurie savo ruožtu gali neigiamai įtakoti suimto asmens tiek fizinę, tiek psichologinę būklę, tačiau, nesant neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų, valstybės civilinė atsakomybė dėl tokių potyrių neatsiranda. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 000 Eur, t. y. teismas aiškiai nurodė kriterijus, pagal kuriuos nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, aiškus, pagrįstas byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, galiojančios teisės normomis bei teismų praktika. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta 2 000 eurų suma (dėl pareiškėjui tekusio ploto kameros tipo patalpose normų neatitikimo, HN 76:2010 22, 26, 62 punktų pažeidimo) yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė

.