A-575-1923-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1923/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02601-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, jog nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) perpildytose kamerose. Pažymėjo, jog visų kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas buvo panašus (siekė apie 12 kv. m) ir jose buvo laikoma nuo 6 iki 12 žmonių. Manė, jog tokiu būdu jam teko per maža gyvenamojo ploto norma, kas žemino jo orumą. Taip pat pažymėjo, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, nuolat buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, langai būdavo kiauri, o patalpa – blogai šildoma. Taip pat skundėsi patalynės, pasivaikščiojimų kokybe, kamerų nedezinfekavimu, nevalymu, valymo priemonių neišdavimu, stalo bei kitų baldų trūkumu. Nurodė ir tai, jog kamerose rūkantieji asmenys būdavo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pagrįsdamas savo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK), Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencija bei 2006 m. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis.

Taip pat pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnis, jo manymu, yra diskriminacinis. Toliau dėstė, jog Šiaulių TI tikrinamųjų daiktų (pavyzdžiui, elektrinių prietaisų) kalinamiems asmenims negrąžina ir iki 5 dienų. Skundėsi, jog Šiaulių TI taip pat neleidžia naudotis nuosava patalyne, dėl ko jis buvo priverstas naudotis nehigieniška Šiaulių TI išduota patalyne. Teigė, jog asmenų krata Šiaulių TI vyksta žmogų nurengiant net esant itin žemai temperatūrai, šie asmenys iki paskirstymo į kameras iš pradžių iki 4-6 valandas laikomi šaltose patalpose. Tikino, jog dėl visų minėtų faktorių patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, miego sutrikimus, irzlumą, pablogėjo jo reputacija.

Pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu papildomai skundėsi tuo, jog daiktų (plaukų kirpimo mašinėlių) jam negalėjo perduoti sesuo. Papildomai paaiškino, jog iš pradžių buvo laikomas su rūkančiaisiais, vėliau dvi savaites gruodžio mėnesį nerūkė. Tačiau jį įkėlus pas rūkančiuosius, vėl pradėjo rūkyti.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas, kuris nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Išdėstė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas buvo 2013 m. liepos 16 d. ir įstaigoje laikytas periodiškai iki 2013 m. gruodžio 16 d. Detalizavo, jog jis, iš viso 130 dienų, buvo laikomas: kameroje Nr. 17 laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 24 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. su dar 6 – 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,6 kv. m iki 2,63 kv. m, kameroje Nr. 92 – laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. su dar 5 – 11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 3,15 kv. m, kameroje Nr. 51 – laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. su dar 4 – 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,71 kv. m iki 3,77 kv. m. Atkreipė dėmesį į tai, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra nekintantis (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Rėmėsi LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146 – 1527/2012 ir pažymėjo, jog minėta aplinkybė turi įtakos asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Pridūrė, jog pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Teigė, jog pareiškėjo teises pažeidžianti situacija susiklostė ne dėl Šiaulių TI kaltės.

Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams nurodė, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams 2013 m. rugsėjo 4 d. kameroje Nr. 92 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad režiminio korpuso kameroje Nr. 92 yra veidrodis, lentynėlė tualeto reikmenims. Sanitarinio įrenginio vamzdis plastikinis, tualetas atitvertas užuolaidomis, patalpoje ant sienų, lubų apie lango angokraščius yra pelėsis, kameroje reikalingas remontas. Daugiau kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta.

Apžvelgė Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 13 punktus bei pažymėjo, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgdamas į tai, nurodė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos įrengimo, nepakankamo šviesos patekimo į kameras ar blogo šildymo patalpose, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pridūrė, jog Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu pagal HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Taip pat nurodė, jog nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai dėl to, kad nėra kur susidėti rūbų ar maisto produktų, nes kameros Šiaulių TI įrengtos vadovaujantis atitinkamais teisės aktais.

Apžvelgė HN 76:2010 58 punktą bei akcentavo, jog švara kamerose pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Dėl valymo inventoriaus pridūrė, jog esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris pasinaudojus turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Papildomai nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso patalpos yra valomos kasdien pagal poreikį ir vieną kartą per savaitę vykdomas pagrindinis valymas, kuris organizuojamas Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. 20/01-2720 patvirtintu „Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-2013 patalpų valymo grafiku“. Be to, vadovaujantis direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekacija ir deratizacija.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis rėmėsi Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsniu ir 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 76:2010 6 punktu ir 14 punktu. Pažymėjo, jog nei BVK, nei Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, o Šiaulių TI nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Atkreipė dėmesį, jog, nepaisant to, Šiaulių TI nuo 2010 metų yra taikoma praktika, kad pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pažymėjo, jog 2013 m. liepos 16 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 72/04-4260, kad jis būtų paskirtas į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Teigė, jog pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą, tačiau pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo tose pačiose kamerose fakto, o fakto, kad būtų pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais, nenurodo. Be to, Šiaulių TI negali būti laikoma atsakinga už situacijas, kilusias dėl to, jog nuteistieji arba suimtieji nuo administracijos nuslėpė savo žalingų įpročių pakitimą.

Dėl karšto vandens tiekimo kamerose pažymėjo, jog tinkamai įgyvendina HN 76:2010 21 punkte ir 27 punkte įtvirtintus reikalavimus, o atsakovo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos, nes teisės aktai reikalauja kamerose įrengti vien šalto vandens tiekimo sistemą.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nurodė, jog Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Taisyklių 21 punktu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl ant stogų įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių neturi jokio teisinio pagrindo. Pridūrė, jog Šiaulių TI pasivaikščiojimų tvarka vykdoma vadovaujantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) XVI skyriumi bei Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, užtikrinant suimtųjų (nuteistųjų) teisę kiekvieną dieną ne ilgiau nei vieną valandą praleisti gryname ore.

Dėl oro temperatūros priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje pažymėjo, jog krata pagal Departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143 ir 144 punktus skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Nurodė, jog pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos. Detalizavo, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje iki 2014 m. sausio mėn. buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Rėmėsi HN 76:2010 26 punktu bei pažymėjo, jog apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje pareiškėjo kalinimo laikotarpiu 2013 m. liepos 16 d. – 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimų nebuvo atlikta, tačiau šių patalpų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013 m. vasario 7 d., kurio metu nustatyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje. Atkreipė dėmesį, jog mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Be to, asmuo, kuriam atliekama krata išsirengęs iki apatinių rūbų būna vos 1 – 2 minutes, kas neturėtų būti pripažįstama kaip situacija, galinti sukelti neigiamus išgyvenimus, o pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Dėl pareiškėjo galimybės naudotis savo patalyne rėmėsi SVĮ 44 straipsnio 2 dalimi ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu bei nurodė, jog Šiaulių TI laikomiems asmenims yra sudaroma galimybė naudotis sava patalyne, o įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama. Atkreipė dėmesį, jog, atsižvelgiant į tai, kad jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė neteisėtai. Priešingai, kaip matyti iš pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2324 (toliau – ir Asmeninė sąskaita), jis nė karto nėra atsisakęs įstaigos išduodamos patalynės. Taip pat rėmėsi HN 76:2010 63 punktu ir 4.20 punktu bei pažymėjo, jog pareiškėjo pretenzijos, kad antklodės buvo be užvalkalų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes teisės aktuose numatyta, kad vietoj užvalkalo antklodei gali būti išduodamos dvi paklodės, kas matyti ir iš pareiškėjo Asmeninės sąskaitos. Pridūrė, jog pareiškėjo teiginiai dėl patalynės susidėvėjimo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Dėl teisės naudotis televizoriais, kompiuteriais ir kitais įrenginiais, nurodė, jog Šiaulių TI televizorių, radijo imtuvų, kompiuterių, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų daiktų priėmimo ir naudojimosi tvarka vykdoma vadovaujantis BVK, SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Apžvelgė BVK 96 straipsnį ir SVĮ 27 straipsnį bei pažymėjo, jog nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į BVK 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą“, todėl pareiškėjo neteisingai suprastas teisinis reglamentavimas neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių TI pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti. Atkreipė dėmesį, kad daiktų patikrinimo tvarka vykdoma vadovaujantis Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausimo ir laikymo tvarkos aprašu (toliau – ir Perduotų daiktų tvarkos aprašas), kurio 12 punkte numatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per 10 darbo dienų nuo jų priėmimo. Pažymėjo, jog elektrinių prietaisų, tokių kaip virduliai, patikrinimas nėra reglamentuotas (nebent pareigūnams jis sukeltų įtarimą dėl draudžiamo jame daikto buvimo), todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pareigūnai 5 dienas laiko ir tikrina virdulius, yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Atsakovas taip pat apžvelgė neturtinės žalos atsiradimo sąlygas bei pažymėjo, jog pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimais, depresija, reputacijos pablogėjimu, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Nurodė, jog iš pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 864 išrašų matyti, kad jis nesiskundė depresine būsena, nemiga ar kitais emociniais sunkumais, tačiau dažniausiai skundėsi bendrais sveikatos sutrikimais, tokiais kaip ausies užgulimas ar galvos skausmas. Manė, jog minėti sveikatos sutrikimai, kurie gali būti būdingi ir bet kuriam laisvėje esančiam žmogui, neįrodo buvus priežastinio ryšio tarp jų atsiradimo ir pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Pridūrė, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje yra įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų, o EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Manė, jog konkrečiu atveju užtektų apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė naujas faktines aplinkybes dėl galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo plaukų nusikirpimu mašinėle, kuriomis savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo 2013 m. gruodžio 17 d. skunde negrindė, todėl minėtų argumentų nutarė nevertinti.

Apžvelgė CK 6.247 straipsnyje, 6.248 straipsnyje, 6.271 straipsnyje įtvirtintą pareigą atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir neturtinės žalos atsiradimo sąlygas.

Taip pat vadovavosi LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Nr. A444-619/2008 pateiktu išaiškinimu, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Apžvelgė EŽTK 3 straipsnį bei su juo susijusią EŽTT jurisprudenciją. Taip pat apžvelgė ir Šiaulių TI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punktą ir 12.3 punktą bei Įsakymo 1.3.1 punktą.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų nurodė, jog iš Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 31 d. pažymos Nr. 69/06-5106 matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (2013 m. liepos 16 d. –2013 m. liepos 24 d., 2013 m. liepos 24 d. – 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. –2013 m. rugsėjo 10 d., 2013 m. rugsėjo 13 d. – 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. rugsėjo 13 d. – 2013 m. rugsėjo 24 d.), iš viso 56 dienas, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 17, 92, 51, kuriose vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko nuo 1,57 kv. m iki 3,158 kv. m. Konstatavo, jog tai laikytina teisės aktų pažeidimu. Taip pat nurodė, jog 2013 m. spalio 1 d. – 2013 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu 77 dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kameroje Nr. 51 buvo 3,72 kv. m ir tai teismas vertino kaip priartėjimą prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Pridūrė, jog nesant šių duomenų nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip santykinė drėgmė, oro temperatūros atitikties higienos normos reikalavimams.

Dėl aprūpinimo valymo inventoriumi rėmėsi HN 76:2010 56 ir 58 punktais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, kuriose numatyta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti vienas komplektas valymo inventoriaus, kurį sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Konstatavo, jog teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo laikomasi aukščiau nurodytų nuostatų, įpareigojančių laisvės atėmimo vietoje laikomą pareiškėją aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Todėl sprendė, jog Šiaulių TI veikė pažeisdamas HN 76:2010 58 punktą.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, išdėstė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300, kuris surašytas atlikus patikrinimą vietoje 2013 m. rugsėjo 4 d., nurodoma, kad kameroje Nr. 92 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d.) operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad minėtoje kameroje yra veidrodis bei lentynėlė tualeto reikmenims sudėti. Sanitarinio įrenginio vamzdis plastikinis; tualetas atitvertas užuolaidomis. Patalpoje ant sienų, lubų apie lango angokraščius yra pelėsis, kameroje reikalingas remontas (HN 76:2010 X sk. 56 p., X sk. 62 p. pažeidimas). Apgyvendinimo kameroje Nr. 92 nustatyta oro temperatūra 19,2 0 C, neapibrėžtis 0,18 0 C; santykinė oro drėgmė 55,2 0 C, neapibrėžtis 0,96 %, dirbtinė apšvieta 127 lx, matavimų neapibrėžtis 21,3, lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas). Apžvelgė HN 76:2010 56 ir 58 punktą bei nurodė, jog konkrečiu atveju HN 76:2010 58 punkte numatyta pareiga laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, negali būti priskirtina tik pareiškėjui, neatsižvelgiant į Šiaulių TI padarytus pažeidimus (HN 76:2010 X sk. 56 p., 58 p.).

Dėl dezinfekcijos pažymėjo, jog teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog Šiaulių TI nevykdo nurodytų planų, nenaudoja dezinfekcijai planuose nurodytų priemonių, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl dezinfekcijos atlikimo.

Dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose pažymėjo, jog įvertinus bylos medžiagą matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad gruodžio mėnesį dvi savaites buvo metęs rūkyti, tačiau jį įkėlus pas rūkančiuosius, vėl pradėjo rūkyti. Konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Todėl sprendė, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Dėl visos kratos (išrengiant) atlikimo rėmėsi Instrukcijos 144 punktu, 145.1 punktu ir 146 punktu. Konstatavo, jog pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad visa krata (išrengiant) pareiškėjui buvo atlikta pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką arba, jog nepagrįstai buvo atlikta būtent visa krata (išrengiant), o ne dalinė krata (neišrengiant).

Dėl naudojimosi televizoriumi, personaliniu kompiuteriu, radijo ir kitais buitiniais prietaisais apžvelgė BVK 96 straipsnio 1 dalį ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą. Pažymėjo, jog įvertinus turimus rašytinius duomenis, negalima daryti išvados, jog Šiaulių TI veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės naudotis televizoriumi, personaliniu kompiuteriu, radijo ir kitais buitiniais prietaisais, įgytais už savo lėšas arba perduotais sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių.

Dėl daiktų tikrinimo trukmės rėmėsi Perduotų daiktų tvarkos aprašo 12 punktu bei darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl Šiaulių TI atliekamų elektrinių prietaisų patikrinimo trukmės atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo vietos rėmėsi HN 76:2010 18.4 punktu ir Taisyklių 21 punktu bei pažymėjo, jog įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos atmestini.

Dėl patalynės nurodė, jog iš pareiškėjo Asmeninės sąskaitos matyti, kad ginčijamu laikotarpiu jam buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodės, pagalvės užvalkalai, rankšluosčiai. Apžvelgė HN 76:2010 66 punktą bei sprendė, jog įvertinus pareiškėjui išduotų daiktų sąrašą, spręstina, jog Šiaulių TI, neišduodamas jam užvalkalų antklodei, minėtąjį punktą pažeidė. Pridūrė, jog atsakovo argumentai dėl patalynės vertintini kritiškai, nes juose neatsižvelgiama, kad būtent HN 76:2010 numato detalų daiktų sąrašą, kurį pareiškėjui turi perduoti Šiaulių TI. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisės naudotis nuosava patalyne kaip nepagrįstus, nurodydamas, jog pareiškėjas savo argumentus grindė Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatomis, tačiau šis įstatymas nuo 2008 m. liepos 1 d. neteko galios. Apžvelgė ir SVĮ 44 straipsnio 2 dalį ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą bei nurodė, kad teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas raštu atsisakė atsakovo suteikiamos patalynės.

Dėl sveikatos sutrikimų (depresijos) nurodė, jog teismui pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašuose nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl depresijos, jog jam būtų buvusi diagnozuota depresija.

Sprendė, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl HN 76:2010 22 punkto, 56 punkto, 58 punkto ir 66 punkto pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (133 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt suma neturtinei žalai, atsiradusiai dėl HN 76:2010 pažeidimų, atlyginti.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124 – 126), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad 77 dienų laikotarpis, kai vienam asmeniui kameroje tenkanti viršutinė gyvenamojo ploto riba siekė 3,72 kv. m „vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas“. Teigė, jog teisės aktuose aiškiai nurodyta minimali vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto riba – 3,6 kv. m (Įsakymo 1.3 punktas), todėl teisinio pagrindo vertinti asmeniui tenkantį 3,72 kv. m plotą kaip priartėjimą prie teisės aktų reikalavimų pažeidimo ribos nėra. Taigi, 77 dienų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis negalėjo būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus ir sudarantis prielaidas neturtinei žalai atlyginti, o teismas be teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo laikotarpį prailgino nuo 53 iki 130 dienų.

Taip pat teigia, jog teisės aktuose yra numatyta pareiga ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu inventoriumi. Tačiau teisės aktuose nėra numatyta pareiga kaupti tokius duomenis, kuriuose būtų užfiksuota, kokiose kamerose ar kurie kalinamieji naudojosi teise gauti švarų ir tvarkingą inventorių. Akcentuoja, jog Šiaulių TI tokių duomenų nepateikė, nes jis nėra įpareigotas tokius duomenis sisteminti. Teiginiui pagrįsti rėmėsi LVAT 2014 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146 – 150/2014.

Pažymėjo ir tai, jog CK 1.138 straipsnyje įtvirtinta keletas galimų asmens teisių gynimo būdų, o EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Mano, jog konstatavus, jog konkrečiu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 131 – 132) prašo: 1) atsakovo apeliacinį skundą atmesti; 2) priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos.

Atsiliepime pabrėžia, jog Šiaulių TI kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo ne tik perpildytos, bet ir itin prastos būklės (kamerose būdavo drėgmė, grybelis, pelėsis, šaltis), todėl atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti teiginiai laikytini nepagrįstais. Priduria, jog dėl minėtų veiksmų patyrė sveikatos sutrikimus, buvo laikomas pavojingoje ir antisanitarinėje aplinkoje, nesudarant jam galimybės bausmę atlikti normaliomis, orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, sietinos su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, jog Šiaulių TI tam tikrą laiko tarpą (133 dienas) neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalią gyvenamojo ploto normą, be to, pažeidė higienos normos reikalavimus, už ką teismas priteisė pareiškėjui 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo (atitinkamai – 500 ir 300 Lt už skirtingų pažeidimų rūšis).

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašydamas konkrečioje situacijoje apsiriboti teisės pažeidimo konstatavimu, kaip pakankama satisfakcija patirtai skriaudai atlyginti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog teismas nepagrįstai prailgino pažeidimo trukmę (nuo 53 iki 133 dienų), pripažindamas, jog 77 dienas Šiaulių TI pareiškėjui skirdama 3,72 kv. m „priartėjo prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas“. Taip pat atsakovas argumentuoja, jog teisės aktuose jam nėra įtvirtinta pareiga kaupti duomenis apie valymo inventoriaus išdavimą Šiaulių TI laikomiems asmenims, todėl ši aplinkybė jo atžvilgiu neturėjo būti vertinama nepalankiai.

Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo.

Dėl pastarojo pareiškėjo reikalavimo nurodytina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 133 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. ABTĮ 72 straipsnis savo ruožtu inter alia įtvirtina, jog atsiliepimą teikianti bylos šalis nurodo, ar ji sutinka, ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje.

Taigi, atsiliepime pareiškėjas galėjo išreikšti savo poziciją, ar jis sutinka, ar nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, tuo tarpu atsiliepime kelti priešpriešinius reikalavimus ABTĮ administracinės bylos proceso šalims nesuteikia teisės (žr. LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-772/2011). Tam tikslui pareiškėjas turėjo savarankiškai pateikti apeliacinį skundą ir pats inicijuoti apeliacinį procesą, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, jo savarankiškas atsiliepime iškeltas reikalavimas nenagrinėtinas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Minėta, jog pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 31 d. pažymos Nr. 69/06-5106 (b. l. 14) nustatė, jog 56 pareiškėjo buvimo Šiaulių TI dienas, jam kamerose Nr. 17, 92, 51 nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kuri pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą turėjo siekti 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, jog minėtu laikotarpiu vienam nurodytose kamerose laikytam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 3,158 kv. m. Teismas taip pat konstatavo, jog 77 pareiškėjo buvimo Šiaulių TI dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kameroje Nr. 51 buvo 3,72 kv. m, kas, vertintina kaip „priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas“. Ginčijamo sprendimo paskutinėje pastraipoje pirmosios instancijos teismas, kaip suprastina, įtraukė minėtas 77 dieną į visą pažeidimo laikotarpį, konstatuodamas, jog minimali gyvenamojo ploto norma Šiaulių TI pareiškėjui nebuvo užtikrinama 133 dienas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutikti negali. Atkreiptinas dėmesys, jog „priartėjimo prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas“ išskyrimas pažeidžia trečiojo negalimo dėsnį (lot. – tertium non datur), nes įveda papildomą kategoriją, kuri nėra aktuali konstatuojant teisės aktų pažeidimą arba jo nebuvimą. Pagal minėtąjį formaliosios logikos dėsnį, atsižvelgiant į Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą konkrečią minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui tardymo izoliatorių kamerose, pažeidimą galima arba konstatuoti (kai vienam asmeniui tenkantis plotas yra žemiau 3,6 kv. m ribos), arba jo nepripažinti (kai vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka arba yra aukščiau 3,6 kv. m ribos). Todėl teismo sprendimo motyvacija minėtoje bylos plotmėje yra klaidinga ir šiuo aspektu sutiktina su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, minėtos kategorijos išskyrimas galėtų būti pagrįstas ne konstatuojant teisės aktų pažeidimą, kaip privalomąją sąlygų viešajai atsakomybei kilti, o kaip šalutinis argumentas, pasitelkiant kurį, vertinamas pareiškėjo laikymo sąlygų visetas, tačiau iš ginčijamo sprendimo matyti, jog konkrečiu atveju tokiu jis nebuvo.

Nepaisant to, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvesdamas tarpinę „priartėjimo prie teisės aktų pažeidimo“ kategoriją, nepagrįstai pailgino pažeidimo trukmę (nuo 56 iki 133 dienų), minėta faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaida nelaikytina lemtinga bylos baigčiai. Atsižvelgiant į tai, jog iš esmės nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą laikomas 56 dienas, manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaip pagrindą pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo priteistos neturtinės žalos dydžiu, argumentuodamas tuo, jog konkrečiu atveju galima būtų apsiriboti teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimu, kaip pakankama satisfakcija patirtai skriaudai atlyginti.

Pasisakydama šiuo bylos aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, nes net ir trumpesnis, nei pirmosios instancijos teismo įvardintas, pareiškėjo laikymas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus sukėlė jam rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Todėl 800 Lt suma (500 Lt už apgyvendinimą perpildytose kamerose bei 300 Lt už higienos reikalavimų neužtikrinimą) laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Atsakovas taip pat tikino, jog pagal teisės aktų reikalavimus jis neprivalo kaupti įrodymų, jog Šiaulių TI laikomus asmenis aprūpina švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, todėl pirmosios instancijos teismas minėtąją aplinkybę nepagrįstai vertino kaip nepalankią atsakovui ir konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir HN 76:2010) 58 punkto pažeidimą. Taigi, šioje bylos plotmėje atsakovas iš esmės kelia įrodinėjimo naštos klausimą.

Pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Šiaulių TI) sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

HN 76:2010 58 punktas įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtoji teisės norma pareigos aprūpinti laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis valymo inventoriumi nesieja su jų prašymu minėtąjį inventorių gauti. Tuo tarpu atsakovas konkrečių duomenų apie tai, jog minėtoji nuostata pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta nepateikė, vietoje to nurodydamas, kad dėl nepakankamo finansavimo neturi galimybės visų gyvenamųjų kamerų aprūpinti valymo inventoriaus komplektu. Todėl nors teisės aktai Šiaulių TI expressis verbis ir nenumato pareigos kaupti duomenis apie įstaigoje laikomų asmenų aprūpinimą valymo inventoriumi, konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įtikinamai pareiškėjo nuosekliai išdėstytų teiginių apie jo neaprūpinimą valymo inventoriumi, nepaneigė, tai pagrįstai įvertinta jo nenaudai. Be to, pastebėtina, jog HN 76:2010 58 punkto pažeidimas tebuvo vienas iš higienos normų pažeidimo daugeto, remiantis kurio nustatymu pareiškėjui priteista neturtinė žala.

Apibendrinus pasakytina, jog atsižvelgiant į byloje nustatytą kalinimo pažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto normos trukmę bei kitus higieninių normų pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, konkrečiu atveju neužtenka vien apsiriboti pažeistos teisės konstatavimu, kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Priešingai – pareiškėjo dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai buvo pakankamai intensyvaus pobūdžio, todėl už juos turi būti atlyginama ir pinigine išraiška. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo priteista 800 Lt suma neturtinės žalos atlyginimo yra adekvati bei atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pridurtina, jog kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų higieninių normų pažeidimų atsakovas apeliaciniame skunde neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisakys.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors kai kurie pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo motyvai vertintini kritiškai, iš esmės jis priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, kurio remiantis atsakovo išdėstytais argumentais naikinti nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistu, atsakovo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė