A-752-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-752-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01476-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.6; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl nepagrįsto nušalinimo nuo pareigų, tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą, kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 2/01-109 „Dėl Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas dėl nušalinimo nuo pareigų, 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 2/01-109) ir K. B. nušalinimą nuo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigų nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. pripažinti neteisėtu; 2) panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 2/01-116 „Dėl Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. nubaudimo“ (toliau – ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-116) ir pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos; 3) panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 2/01-117 „Dėl Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-117); 4) grąžinti pareiškėją į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigas; 5) priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo įskaityti į pareiškėjo tarnybos stažą; 6) priteisti pareiškėjui iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – po 99,25 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir 0,07 procento delspinigius už priteistą sumą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo pareigų buvo nušalintas vadovaujantis atsakovo Vidaus tyrimų skyriaus specialisto O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog jis pamatė pareiškėją stovintį prie atidarytų kameros Nr. 63 durų ir, pasivedus jį į šalį bei paklausus, ką jis turi kelnių kišenėje, pareiškėjas padavė popieriaus ritinėlį ir paaiškino, kad tai modemas, paimtas iš kameroje Nr. 57 laikomų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, jog Įsakyme dėl nušalinimo nuo pareigų nėra nurodytas joks norminis teisės aktas, kuris draustų paimti iš nuteistųjų draudžiamus jiems turėti daiktus, draustų atidaryti kameros duris ir pan., todėl Įsakymas dėl nušalinimo nuo pareigų turėtų būti pripažintas neteisėtu.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, jog pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, o 2 punktas – kai neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų, ir pažymėjo, jog tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 37/05-184 nėra nustatyta objektyvių faktų, kad pareiškėjas būtų pažeminęs pareigūno vardą, neteisėtai perdavęs suimtiesiems ar nuteistiesiems kokius nors daiktus ar neteisėtai gavęs iš šių asmenų daiktų ar paslaugų. Iš pareigūnų O. J. ir R. G. tarnybinių pranešimų matyti, kad pareiškėjas paketą iš kelnių kišenės ištraukė prie jų, būdamas prie kameros Nr. 63 net nemėgino jo išsitraukti, o išvada, jog pareiškėjas ketino perduoti paketą kitos kameros suimtiesiems, padaryta remiantis tariamu pareiškėjo prisipažinimu, kuris buvo išgautas naudojant psichologinį spaudimą, grasinant.

Pareiškėjas nurodė, kad, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-01455-13, jis 2013 m. rugpjūčio 2 d. 20.30 val. jau buvo faktiškai sulaikytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu. Nurodydamas BPK 50 straipsnį, pareiškėjas pažymėjo, kad, jį apklausiant, minėtas straipsnis buvo pažeistas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju, kai nebuvo daromas spaudimas, pareiškėjas pateikė išsamius parodymus. Tarnybinio tyrimo išvada paremta prielaidomis ir dėl psichologinio spaudimo išgautu pareiškėjo tariamu prisipažinimu. Nesant pagrindo pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-116 pripažintinas neteisėtu. Pripažinus Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo neteisėtu, turi būti pripažintas neteisėtu ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-117 ir pareiškėjas grąžintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigas. Pripažinus pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų ir atleidimą iš tarnybos neteisėtais, pareiškėjo tvirtinimu, už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis – 99,25 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną ir 0,07 procento delspinigių (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 341 str.).

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius nesutiko su pareiškėjo skundu.

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius apie pareiškėjo įtariamą padarytą tarnybinį nusižengimą buvo informuotas Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 11/01-18045. Vadovaudamasis Statuto 28 straipsniu bei 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybos metu buvo pastebėtas, kaip įtariama, darantis tarnybinį nusižengimą – pažeidžiantis teisės aktuose nustatytas pareigūnų elgesio taisykles. Dėl pareiškėjo veikos, už kurią jam galėjo būti paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos, buvo pradėtas tarnybinis tyrimas, todėl, atsižvelgus į galiojančius teisės aktus, pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, kol bus atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas.

Atsakovas nurodė, kad pagal surinktą medžiagą nustatyta, jog pareiškėjas tyčia neužkirto kelio suimtųjų ir nuteistųjų daromam drausmės pažeidimui, neužtikrino, kad minėti asmenys laikytųsi jiems teisės aktuose nustatytų pareigų ir draudimų, pats prisidėjo prie vykdomo drausmės pažeidimo, tikėtina, iš anksčiau susitaręs su suimtaisiais (nuteistaisiais), tarnybos metu pasinaudodamas einamomis pareigomis, neteisėtai gavo suimtiesiems (nuteistiesiems) draudžiamą turėti daiktą, turėdamas tikslą neteisėtai perduoti kitoje kameroje laikomiems asmenims, ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Be to, kad pareiškėjas niekuomet, vykstant tarnybinio nusižengimo tyrimo procesui, neneigė savo 2013 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinime Nr. 11/01-18046 nurodytų aplinkybių, šių aplinkybių netikslino, nepildė ir abejonių dėl jų neišreiškė, nors Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Organizavimo taisyklės) 71 punkte inter alia įtvirtinta tokia pareiškėjo teisė.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad minėtas jo prisipažinimas 2013 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinime Nr. 11/01-18046 buvo BPK nuostatų pažeidimų pasekmė, pareiškėjui turėjus įtariamojo statusą ir neišaiškinus jam teisės turėti gynėją bei užtikrinti jo dalyvavimą, atsakovas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procesas yra individualus ir netapatus baudžiamajam procesui, ir atkreipė dėmesį, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnį valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Todėl, atsižvelgiant į tarnybinio tyrimo išvadą, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 2/01-116 pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 2/01-109, kuriuo, vadovaudamasis Statuto 28 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdamas į atsakovo Vidaus tyrimų skyriaus specialisto O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 11/01-18045, nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki bus atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas. 2013 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334, kuriame nurodyta, kad įtariama, jog pareiškėjas pažeidė Statuto 21 straipsnio 7 dalį ir Kalėjimų departamento pareigūno etikos principus, ir kuriuo taip pat buvo prašoma pateikti paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo per tris darbo dienas nuo susipažinimo dienos. 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gautas pareiškėjo paaiškinimas. 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius priėmė įsakymą Nr. 1/01-174 „Dėl Komisijos sudarymo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. tarnybiniam nusižengimui tirti“, vadovaudamasis Organizavimo taisyklių 66 punktu bei atsižvelgdamas į O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 11/01-18045, sudarė trijų asmenų komisiją pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti. 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo pateikta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37/05-184 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 1-os pamainos prižiūrėtojo K. B. tarnybinio nusižengimo“. 2013 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 2/01-116, kuriuo, vadovaudamasis Statuto 24 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14.1 punktu, bei atsižvelgdamas į 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 37/05-184, pripažino pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą, numatytą Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. 2013 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius priėmė įsakymą Nr. 2/01-117, kuriuo nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. atleido pareiškėją iš tarnybos.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų vykstant tarnybinio nusižengimo tyrimui ar tarnybiniam patikrinimui dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Todėl, atsižvelgęs į tai, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu Nr. 1/01-174 „Dėl Komisijos sudarymo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. tarnybiniam nusižengimui tirti“ buvo sudaryta trijų asmenų komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti, bei į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius buvo informuotas, jog pareiškėjas su savimi turėjo, kaip įtariama, draudžiamą suimtiesiems (nuteistiesiems) turėti daiktą, o Statuto 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų, teismas sprendė, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymas Nr. 2/01-109 yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš skundžiamo 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 2/01-116 teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju skiriant tarnybinę nuobaudą buvo vadovaujamasi ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, kurios, teismo vertinimu, iš esmės atitinka Organizavimo taisyklių nustatytą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir joms neprieštarauja. Įvertinęs O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 11/01-18045 ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymą Nr. 1/01-174 „Dėl Komisijos sudarymo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo K. B. tarnybiniam nusižengimui tirti“, teismas nurodė, kad buvo laikomasi Organizavimo taisyklių 66 punkto ir Statuto 26 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad D. G., kuris buvo komisijos pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti pirmininkas, laikydamasis nustatytų terminų, 2013 m. rugpjūčio 2 d. surašė nustatytos formos pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334, su kuriuo pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas. 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334 pareiškėjui buvo aiškiai nurodytos aplinkybės, kodėl jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, taip pat nurodytos teisės normos, kurios, kaip įtariama, buvo pažeistos, ir pasiūlyta pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo per tris darbo dienas nuo susipažinimo.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jo paaiškinimas surašytas naudojant psichologinį spaudimą, teismas nurodė, kad pareiškėjas minėtas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo D. G. parodymais, kuriuose pažymėta, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta rašyti paaiškinimą, nebuvo jokio gąsdinimo, vyko geranoriškas pokalbis. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad tariamas pareiškėjo prisipažinimas išgautas darant grubius BPK pažeidimus.

Iš minėto rašytinio pareiškėjo paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. turėjo tikslą perduoti draudžiamą suimtiesiems (nuteistiesiems) turėti daiktą. Tai, kad pareiškėjas nešė perduoti draudžiamą daiktą iš vienos kameros į kitą, teismo vertinimu, patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 1-os pamainos korpuso vyresniojo R. G. tarnybinis pranešimas, Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. birželio 3 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“ pateikti liudytojo E. A. parodymai, teismo posėdžio metu apklausti liudytojai O. J. ir D. G.. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog pareiškėjas neketino perduoti draudžiamo daikto iš vienos kameros į kitą, atmestini.

Vadovaudamasis 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37/05-184 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 1-os pamainos prižiūrėtojo K. B. tarnybinio nusižengimo“ teismas nustatė, kad anksčiau aptartas pareiškėjo elgesys išvadoje įvertintas kaip šiurkštus duotos priesaikos pažeidimas, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, veikiant priešingai valstybės tarnybos interesams, sumenkinant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos autoritetą ir prestižą, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių 3.3.2, 3.3.5, 3.4.1 ir 3.4.2 punktų nuostatas ir padarant tarnybinį nusižengimą, numatytą Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatuose. Teismo vertinimu, 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37/05-184 atitinka Organizavimo taisyklių 74 punkto nuostatas ir teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2013). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nėra nustatytų objektyvių faktų, jog pareiškėjas būtų pažeminęs pareigūno vardą, neteisėtai perdavęs suimtiesiems ar nuteistiesiems kokius nors daiktus ar neteisėtai gavęs iš šių asmenų daiktų ar paslaugų. Teismas konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 37/05-184 nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai neabejotinai žemina tarnybos Kalėjimų departamente sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą šia tarnyba, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad iš esmės tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas nepažeidžiant Statuto ir Organizavimo taisyklių nuostatų. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasirašytinai supažindintas su 2013 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu Nr. 2/01-116, kaip to reikalauja Statuto 26 straipsnio 8 dalis, tačiau, teismo vertinimu, tai nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi pareiškėjui tai nesutrukdė laiku apskųsti minėto įsakymo. Teismas sprendė, kad tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatavus pareiškėjo veiką, pažeistus teisės aktus, taip pat akcentavo, jog pareiškėjui paskirta nuobauda siekiama apsaugoti vidaus reikalų sistemos, šiuo atveju ir Kalėjimų departamento, autoritetą visuomenėje. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymas Nr. 2/01-116 yra teisėtas ir pagrįstas.

Vertindamas pareiškėjo prašymą panaikinti 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 2/01-117, teismas nurodė, kad pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 14 punktą pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Kadangi pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 2/01-116 teisėtai ir pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundžiamas 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-117 taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Byloje pripažinęs, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 2/01-109, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-116, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 2/01-117 yra teisėti ir pagrįsti, teismas konstatavo, kad nėra juridinio bei faktinio pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų.

III. Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skunde nurodytus reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi analogiškais argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui, bei papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė ir įvertino, ar tiriant pareiškėjui inkriminuotą tarnybinį nusižengimą buvo tinkamai laikytasi tarnybinių nusižengimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo procedūrų, netinkamai įvertino įrodymus, kuriais atsakovas grindė pareiškėjui inkriminuotą tarnybinį nusižengimą, nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nuosekliais parodymais.

2. Pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo tyrimo metu buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, dėl kurių pažeidimo tyrimas ir jo metu priimti administraciniai aktai negali būti pripažinti teisėtais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ant 2013 m. rugpjūčio 2 d. O. J. tarnybinio pranešimo, taip pat ant pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. pasiaiškinimo yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus R. Z. vizos su 2013 m. rugpjūčio 2 d. data, pasiaiškinimas registruotas spaudu „Gauta“ taip pat 2013 m. rugpjūčio 2 d. data, 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakyme Nr. 2/01-109 ne R. Z. parašas, o 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 1/01-174 dėl komisijos pažeidimui tirti sudarymo pasirašytas R. Z. ranka, tačiau 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo penktadienis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija darbą baigia ne vėliau nei 16 val., o, pareiškėjo žiniomis, tuo metu R. Z. atostogavo ir buvo išvykęs. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nors Šiaulių apygardos prokuratūra 2014 m. birželio 10 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, pareiškėjas dėl minėto nutarimo yra padavęs skundą aukštesniajam prokurorui, skundas iki šiol neišnagrinėtas. Pareiškėjo vertinimu, jei R. Z. 2013 m. rugpjūčio 2 d. vakare į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo atvykęs ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 2/01-109 nepasirašė, darytina išvada, kad jis šio įsakymo nepriėmė. Tuo atveju, jei minėtą įsakymą priėmė neįgaliotas asmuo, pareiškėjo nuomone, dokumentas turėtų būti vertinamas kaip suklastotas. Komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-174, tačiau ta aplinkybė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius tuo metu nebuvo darbo vietoje, pareiškėjui leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 1/01-174 buvo pasirašytas atgaline data, todėl 2013 m. rugpjūčio 2 d. komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti nebuvo sudaryta ir jokių įgaliojimų neturėjo.

3. Pareiškėjas pažymi, kad, sudarant komisiją tirti tarnybinį nusižengimą, turi būti garantuotas komisijos nešališkumas ir nepriklausomumas, tačiau nagrinėjamu atveju komisijos pirmininku paskirtas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas D. G., kuris dėl jo vaidmens įvykiuose, susijusiuose su pareiškėjo inkriminuotu pažeidimu, negalėjo būti skiriamas komisijos nariu ir jos pirmininku.

4. Pareiškėjui įteiktame D. G. pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyta Statuto 21 straipsnio 7 dalis neapima pranešime aprašyto nusižengimo.

5. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtintas prižiūrėtojo pareigybių aprašymas inter alia įtvirtina prižiūrėtojo funkciją užkirsti kelią kamerose suimtųjų (nuteistųjų) šiurkštiems drausmės pažeidimams ir nusikaltimams. Liudytojas D. G. teismui patvirtino, kad prižiūrėtojas turi teisę ir pareigą paimti kaliniams draudžiamą turėti daiktą. Tai, kad pareiškėjas paėmė kalinio E. A. jam duodamą paketą su draudžiamu kaliniui turėti daiktu, savaime nėra tarnybinis nusižengimas. Vertinant pareiškėjo veiksmų teisėtumą, esminės reikšmės turi tai, kokį tikslą pareiškėjas turėjo paimdamas šį daiktą ir ką su juo darė ar ketino daryti. Šiuo aspektu, pareiškėjo vertinimu, jo kaltė nenustatyta ir neįrodyta.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris atsakovo vertinimu, buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Atsiliepime pateikiami iš esmės analogiški argumentai, nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas pažymi, jog pareiškėjo teiginiai dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje klastojamų dokumentų yra nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais ir prieštarauja byloje esantiems dokumentams bei pareiškėjo inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas taip pat nepateikia jokių D. G. šališkumą patvirtinančių įrodymų. Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjas nešė perduoti draudžiamą daiktą iš vienos kameros į kitą, patvirtina komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti išvados, Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. birželio 3 d. nutarime pateikti liudytojo E. A. parodymai bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Įvertinus pareiškėjo K. B. skunde bei apeliaciniame skunde nurodytus reikalavimus bei aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, darytina išvada, kad šios bylos esminis klausimas – ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjas (statutinis pareigūnas – Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas) atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 2/01-109 bei 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymais Nr. 2/01-116 ir Nr. 2/01-117 buvo nušalintas nuo pareigų bei jam (pareiškėjui) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinį nusižengimą.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo statutiniam pareigūnui, pažymėtina, jog, sprendžiant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, taikytinas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (šioje byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d.), inter alia reglamentuojantis Kalėjimų departamento pareigūnų teisinę padėtį, tarnybos atlikimo, atsakomybės sąlygas. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką bei tarnybinių nusižengimų tyrimo taisykles nustato teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnybos santykiams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas.

Kaip nurodoma Statuto 26 straipsnyje, teisingumo ministras, Kalėjimų departamento direktorius arba šiam departamentui pavaldžios įstaigos direktorius turi teisę inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą (1 d.). Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas nedelsiant, kai gaunamas rašytinis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų pavedimas (įsakymas, rezoliucija) pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą (2 d.), pareigūną į pareigas paskyręs įstaigos vadovas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po šios informacijos gavimo paveda savo vadovaujamos įstaigos tarnybinius nusižengimus tiriančio administracijos padalinio vadovui ar kitam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą arba šiam nusižengimui tirti sudaro komisiją ir nustato terminą tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš trijų asmenų.

Esant pagrindui manyti, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, būtina sudaryti komisiją (Organizavimo taisyklių 66 p.). Tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas asmuo arba komisija per penkias darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos arba nuo komisijos sudarymo dienos surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą. Šiuo pranešimu pasirašytinai informuojamas pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir jam pateikiama turima informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos turi teisę pateikti tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijai rašytinį pasiaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (Organizavimo taisyklių 69 p.). Statuto 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodomus argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas, kai pareiškėjas rašė pasiaiškinimą, turėjo vadovautis BPK nuostatomis ir užtikrinti pareiškėjui teisę turėti advokatą, pažymi, kad BPK nuostatos nereglamentuoja tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarkos.

Tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas asmuo arba komisija, siekdami gauti tarnybinio nusižengimo tyrimui reikalingą informaciją, turi teisę apklausti pareigūną, kuris įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu, taip pat kitus asmenis, siekiant išsiaiškinti su tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, patikrinti su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, kreiptis dėl informacijos ir dokumentų, susijusių su tarnybinio nusižengimo tyrimu, į valstybės ir savivaldybės institucijas ir įstaigas, juridinius ir fizinius asmenis bei konsultuotis su specialistais. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę teikti tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijai informaciją bei dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijos nariui (-iams), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančio įgalioto asmens arba komisijos ar jos nario (-ių) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga (Organizavimo taisyklių 70 ir 71 p.).

Tarnybinio nusižengimo tyrimas baigiamas surašant tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai. Vadovaujantis Organizavimo taisyklių 80 punktu, įstaigos vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, patvirtinęs šių taisyklių 74 punkte nustatytą tyrimo išvadą, per dvi darbo dienas priima individualiu administraciniu aktu įformintą sprendimą. Skiriant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes (Organizavimo taisyklių 81 p.). Su šių taisyklių 80 punkte nustatytu įstaigos vadovo sprendimu pareigūnas supažindinamas pasirašytinai per Statuto 26 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą (Organizavimo taisyklių 82 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo esminės reikšmės turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Būtent tarnybinio nusižengimo tyrimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Pabrėžtina, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta tarnybos Kalėjimų departamente tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu paaiškėjo, jog pareiškėjas, paėmęs iš suimtųjų (nuteistųjų) draudžiamą jiems turėti daiktą (modemą), ketino jį perduoti kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 2/01-109 buvo nušalintas nuo pareigų, o, nustačius, jog pareiškėjas įvykdė tarnybinį nusižengimą, įtvirtintą Statuto 31 straipsnio 1 ir 2 punktuose, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 2/01-117 ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 2/01-116 pareiškėjui taikyta tarnybinė atsakomybė ir jis atleistas iš pareigų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus, susijusius su pareiškėjo nušalinimu nuo pareigų ir tarnybinės nuobaudos paskyrimu, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nuo pareigų nušalintas ir tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, jam paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu bei pažymi, kad nuo pareigų buvo nušalintas nepagrįstai, o byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas ketino draudžiamą suimtiesiems (nuteistiesiems) turėti daiktą perduoti suimtiesiems (nuteistiesiems), t. y. kad jis padarė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodytą tarnybinį pažeidimą, už kurį buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neteisėtai sudaryta komisija, kurios nešališkumu pareiškėjas abejoja, 2013 m. rugpjūčio 2 d. vakare buvo įvykdyta D. G. iš anksto parengta provokacija prieš pareiškėją.

Pareiškėjui abejojant pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai ir t. t. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo

Nušalinimo nuo pareigų teisinius santykius reglamentuoja Statutas, Valstybės tarnybos įstatymas bei Organizavimo taisyklės. Pagal Statuto 28 straipsnį pareigūnai nuo pareigų nušalinami Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų, 1 ir 2 dalys nustato atvejus, kada valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų. Minėto straipsnio 2 dalis inter alia nustato, kad valstybės tarnautojas gali būti nušalinamas nuo pareigų, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Tokiu atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui (34 str. 2 d. 2 p.). Valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens sprendimu, jame nurodant laikotarpį, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastis, teisinį pagrindą, sprendimo apskundimo tvarką ir terminus (34 str. 3 ir 4 d.). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, pastebėtina, kad pareigūnų nušalinimas nuo pareigų galimas esant dviem sąlygoms: 1) kai atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinamas ir 2) toks tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų.

Nagrinėjamu atveju ginčijamame 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakyme Nr. 2/01-109 (I t., b. l. 6) nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis atsakovo Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniu pranešimu, pačiame įsakyme neaptariant pareiškėjo nušalinimo priežasčių. Tačiau iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas buvo pastebėtas prie atidarytų suimtųjų (nuteistųjų) kameros Nr. 63 durų su draudžiamu suimtiesiems (nuteistiesiems) turėti daiktu (modemu), kurį pareiškėjas paėmė iš suimtųjų (nuteistųjų) kameroje Nr. 57 (I t., b. l. 7). 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 26), su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas pranešimo surašymo ir įtariamo tarnybinio nusižengimo padarymo dieną, patvirtina, jog pareiškėjui buvo aiškios jo nušalinimo priežastys.

Vertinant pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų teisinį pagrindą, pirmiausia pastebėtina, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 2/01-109 priimtas vadovaujantis anksčiau aptartomis Statuto 28 straipsnio bei Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Atsižvelgus į O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodytas faktines aplinkybes bei Statuto 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, jog pareigūnas gali būti atleidžiamas iš tarnybos nustačius, kad jis neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų, darytina išvada, jog šiuo atveju buvo faktinis ir teisinis pagrindas nušalinti pareiškėją nuo pareigų.

Minėtas įsakymas taip pat turi būti vertinamas Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų šiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų aspektu. Teisėjų kolegija nustatė, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 2/01-109 1 punkte aptartas pareiškėjo nušalinimo laikas, t. y. pareiškėjas nuo pareigų nušalintas iki bus atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas, o 2.2 punkte nurodyta minėto įsakymo apskundimo tvarka ir terminai. Su šiuo įsakymu pareiškėjas supažindintas įsakymo priėmimo dieną, tai patvirtina pareiškėjo parašas. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 2/01-109 teisėtu ir pagrįstu, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei taikė šį konkretų ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo teisėtumo

Kaip nurodyta Statuto 26 straipsnio 2 dalyje, tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, kai gaunamas rašytinis įgalioto asmens pavedimas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pastebėtina, jog šiuo konkrečiu atveju, vadovaujantis Organizavimo taisyklių 66 punktu bei atsižvelgiant į įtariamo tarnybinio nusižengimo pobūdį, buvo privaloma sudaryti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad operatyvumo principas pradedant ir vykdant tarnybinio nusižengimo tyrimą bei siekiant kuo greičiau ir efektyviau nustatyti realias įtariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, yra ypač svarbus. Greita ir operatyvi Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų reakcija į įtariamą tarnybinį nusižengimą buvo būtina, siekiant užtikrinti sklandų Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbą, vidaus drausmės palaikymą, kokybišką įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimą, realių faktinių aplinkybių nustatymą, ir vertintina kaip užkertanti kelią galimam liudytojų poveikiui ir, atitinkamai, garantuojanti, jog bus tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės įtariamo tarnybinio nusižengimo aplinkybės ir pagrįstai pritaikyta tarnybinė atsakomybė.

Pagal Organizavimo taisyklių 67 ir 69 punktus įgaliotas asmuo surašo tarnybinį pranešimą apie įtariamą tarnybinį nusižengimą, kuriuo pasirašytinai informuojamas pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir jam pateikiama turima informacija apie įtariamą tarnybinį nusižengimą bei pareigūnui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijai rašytinį pasiaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

Kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešimo apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334 (I t., b. l. 26), pareiškėjas buvo informuotas, jog yra įtariamas padaręs Statuto 21 straipsnio 7 dalies pažeidimą bei pažeidęs Kalėjimų departamento pareigūno etikos principus. Pranešime daroma nuoroda į O. J. tarnybinį pranešimą bei išdėstomos faktinės įtariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma, kad pareiškėjas buvo pastebėtas prie atidarytų suimtųjų (nuteistųjų) kameros Nr. 63 durų su į ritinėlį susuktu modemu, kurį pareiškėjas paėmė iš suimtųjų (nuteistųjų) kameros Nr. 57. Pareiškėjas su šiuo pranešimu supažindintas 2013 m. rugpjūčio 2 d., jam išaiškinta teisė teikti pasiaiškinimą dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo, kuria pareiškėjas pasinaudojo, ir tą pačią dieną pateikė pasiaiškinimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjui įteiktame 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334 nurodytas įtariamas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas neapima Statuto 21 straipsnio 7 dalyje aprašytų tarnybinių nusižengimų sudėties. Su tokia pozicija nesutiktina.

Statuto 21 straipsnio 7 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog pareigūnams draudžiama turėti alkoholinių gėrimų, taip pat narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jų pirmtakų (prekursorių), stipriai veikiančių medikamentų ir daiktų (reikmenų), kurių sąrašą nustato Kalėjimų departamento direktorius, Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų teritorijose, kuriose laikomi asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, bei atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes nuteistieji, taip pat įmonių teritorijose, kuriose dirba nuteistieji. Taigi pareiškėjui buvo žinoma, kad jis tarnyboje negali turėti daiktų (reikmenų), kuriuos draudžiama turėti suimtiesiems bei nuteistiesiems. Pažymėtina, kad iš Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-163 patvirtinto Draudžiamų turėti daiktų (reikmenų) sąrašo matyti, jog pareigūnai tarnybos vietoje negalėjo turėti tokio daikto, kuris buvo rastas pas pareiškėją, t. y. modemo (8 p.).

Įvertinus Statuto 21 straipsnio 7 dalies dispoziciją bei 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334 nurodytas faktines aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas tarnybos metu kelnių kišenėje turėjo modemą ir nurodė, kad jį paėmė iš kameros Nr. 57, nėra pagrindo konstatuoti, kad nepagrįstai 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 20/01-2334 nurodytas Statuto 21 straipsnio 7 dalis.

Vadovaujantis Organizavimo taisyklių 67 punktu, pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareigūnui turi būti pateikiama turima informacija apie įtariamą tarnybinį nusižengimą. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktais asmuo, įgaliotas pareigūnui surašyti pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, nėra įpareigojamas teisiškai kvalifikuoti įtariamo pareigūno veiksmų – toks reikalavimas keliamas tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Organizavimo taisyklių 74 p.). Antra, pareiškėjui įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą detaliai aptartos įtariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie įtariamo nusižengimo pobūdį. Tai, kad pareiškėjas suprato, kuo yra įtariamas, patvirtina jo 2013 m. rugpjūčio 2 d. pateiktas pasiaiškinimas, kuriame pareiškėjas inter alia nurodo, kad iš suimtųjų (nuteistųjų) kameros Nr. 57 paėmė paketą, kuriame buvo modemas, ir norėjo jį nunešti į suimtųjų (nuteistųjų) kamerą Nr. 63.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad, pareiškėjui surašant pasiaiškinimą, buvo naudojamas psichologinis spaudimas, todėl pareiškėjo pasiaiškinimas, pateiktas 2013 m. rugpjūčio 2 d., negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, taip pat pažymima, kad buvo pažeistos BPK 50 straipsnyje įtvirtintos įtariamojo (kaltinamojo) teisės. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėtų vadovautis vėlesniais jo parodymais, kurie yra išsamūs ir neprieštaringi.

Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie galbūt padarytą neleistiną poveikį jam surašant pasiaiškinimą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas savanoriškai nedelsdamas pateikė pasiaiškinimą apie įtariamo tarnybinio nusižengimo aplinkybes, t. y. įtariamo tarnybinio nusižengimo padarymo dieną – 2013 m. rugpjūčio 2 d., nors, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pasiaiškinimo pateikimo tvarką ir terminus (pranešime apie tarnybinį nusižengimą yra nurodyta, kad pasiaiškinimą prašoma pateikti per tris darbo dienas nuo supažindinimo dienos). Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas pasiaiškinimo surašymo aplinkybes. Atsižvelgusi į tai, jog teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo diskrecija per tris darbo dienas pateikti pasiaiškinimą, ir į tai, kad nėra pateikta įrodymų apie darytą psichologinį spaudimą, pareiškėjo argumentą, jog jam surašant pasiaiškinimą buvo daromas psichologinis spaudimas, teisėjų kolegija vertina kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, kurios nepagrindžia į bylą pateikti įrodymai.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodo, jog D. G. negalėjo būti skiriamas komisijos nariu ir jos pirmininku. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Organizavimo taisyklių 71 punktą pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę pareikšti nušalinimą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijos nariui (- ams), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančio įgalioto asmens arba komisijos ar jos nario (-ių) veiksmus ar neveikimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktų nuostatos nedraudžia asmeniui, kuris ikiteisminiame tyrime dėl padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauja kaip liudytojas, dalyvauti tarnybinį nusižengimą tiriančios komisijos veikloje. Pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nepasinaudojo jam teisės aktų suteikiama teise reikšti nušalinimą D. G., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą neabejojo D. G. kompetencija profesionaliai ir nešališkai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

Pareiškėjo argumentai, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. vakare buvo įvykdyta D. G. suplanuota ir parengta provokacija prieš pareiškėją tam, kad jį būtų galima atleisti iš tarnybos ir pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat nėra patvirtinti įrodymais. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos draudžiamo daikto patekimo į nuteistojo E. A. rankas aplinkybės, nesudaro pagrindo teigti, kad modemas E. A. buvo perduotas su D. G. žinia tam, kad būtų sukompromituotas pareiškėjas. Pažymėtina, kad E. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog būtent prižiūrėtojas K. jam perdavė cigarečių pakelį, kuriame buvo modemas (I t., b. l. 172).

Pastebėtina, kad, vadovaujantis Organizavimo taisyklių 70 punktu, tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas asmuo arba komisija, siekdami gauti tarnybinio nusižengimo tyrimui reikalingą informaciją, turi teisę apklausti pareigūną, kuris įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu. Tarnybinio nusižengimo tyrimas yra detaliai reglamentuojamas Statuto, Valstybės tarnybos įstatymo bei Organizavimo taisyklių nuostatomis, kurio rezultatas – tarnybinės atsakomybės taikymas, nustačius, jog pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamojo proceso paskirtis inter alia yra atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, t. y. taikyti asmeniui baudžiamąją atsakomybę (BPK 1 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Šiaulių apskrities Vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. 2014 m. birželio 3 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (I t., b. l. 170–175). Minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjas iš suimtųjų (nuteistųjų) paimtą modemą ketino perduoti kitoje kameroje esantiems nuteistiesiems siekdamas kokios nors turtinės ar asmeninės naudos, tačiau pažymėta, kad pareiškėjo atlikti teisei priešingi veiksmai turėtų būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas negali būti prilyginamas ikiteisminių pareigūnų atliekamam ikiteisminiam tyrimui, todėl pareiškėjo nurodomi argumentai, jog, pareiškėją apklausiant dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo, turėjo būti garantuojamos BPK 50 straipsnyje įtvirtintos teisės turėti gynėją, atmestini.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad tarnybinio nusižengimo, dėl kurio padarymo įtariamas pareiškėjas, tyrimą vykdė neteisėtai sudaryta komisija, t. y. 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo Nr. 1/01-174 pasirašytas ne Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus R. Z. arba pasirašytas atgaline data, nes 2013 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus R. Z. nebuvo darbe.

Vadovaudamasi į bylą pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija nurodo, jog 2013 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apskrities Vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog baudžiamoji atsakomybė taikoma asmeniui, kuris pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius R. Z. 2013 m. rugpjūčio 2 d. neatostogavo, jam buvo darbo diena ir jis buvo Lietuvoje (I t., b. l. 166). Ikiteisminio tyrimo metu parodymus teikusios liudytojos Z. U. ir E. S. patvirtino, kad pareiškėjo kvestionuojami dokumentai buvo parengti 2013 m. rugpjūčio 2 d. vakare. Liudytojos pažymėjo, jog joms yra žinoma, kad R. Z. pasirašo skirtingai ir šio skirtingo tipo R. Z. parašai liudytojoms yra pažįstami, todėl ant 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymų esantys R. Z. parašai joms įtarimų nesukėlė. R. Z. patvirtino, jog į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko tik apie 23 val. ir tik tuo metu pasirašė jau paruoštus 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymus Nr. 2/01-109 dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų ir Nr. 1/01-174 dėl komisijos sudarymo tirti įtariamą tarnybinį nusižengimą. R. Z. taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikrais atvejais ant dokumentų deda spaudą su savo parašu, nurodydamas, kad ranka rašytas ir parašas ant spaudo yra skirtingi, bei pažymėjo, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. vakarą skubėdamas ant dalies dokumentų galėjo uždėti spaudą su savo parašu, o ant kitų – pasirašyti, kadangi dalis paruoštų dokumentų galėjo būti kitame kabinete. Ikiteisminio tyrimo metu šios R. Z. nurodytos aplinkybės patvirtintos, nustačius, kad ant 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 2/01-109 dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų atspaustas faksimilinis R. Z. parašas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, 2014 m. birželio 10 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinusi tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių jo nurodomus argumentus, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 2/01-109 dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų ir Nr. 1/01-174 dėl komisijos sudarymo tirti įtariamą tarnybinį nusižengimą buvo priimti klastojant Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus parašą ar pasirašyti atgaline data, daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų bei komisija sudaryta neteisėtai. Šią išvadą taip pat patvirtina ir paties pareiškėjo elgesys: pareiškėjas įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu turėjo teisę pareikšti nušalinimą tarnybinį nusižengimą tiriančiai komisijai ar jos nariui arba apskųsti minėtų asmenų veiksmus (neveikimą), tačiau viso tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nereiškė abejonių dėl komisijos ar pavienių jos narių nešališkumo ar jų įgaliojimų teisėtumo, o į Šiaulių apygardos prokuratūrą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. po pareiškėjui nepalankios 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados Nr. 37/08-184 bei 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos Nr. 2/01-117 priėmimo ir pirmosios instancijos teismui pradėjus nagrinėti administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą.

Dėl pareiškėjui taikytos tarnybinės atsakomybės teisėtumo ir pagrįstumo

Atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašoma tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai. Konstatavus, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tyrimo išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas pažeistas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis ir punktas), jo padarymo ir paaiškėjimo diena, aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, tarnybinio nusižengimo padariniai, ar nėra suėję Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatyti nuobaudos skyrimo terminai, ir pateikiamas siūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos. Pagal Organizavimo taisyklių 80 punktą įstaigos vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, patvirtinęs šių taisyklių 74 punkte nustatytą tyrimo išvadą, per dvi darbo dienas priima individualiu administraciniu aktu įformintą sprendimą. Skiriant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes (Organizavimo taisyklių 81 p.). Su šių taisyklių 80 punkte nustatytu įstaigos vadovo sprendimu pareigūnas supažindinamas pasirašytinai per Statuto 26 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).

Vertindama 2013 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. 37/05-184 (I t., b. l. 33–36), kaip sudedamąją administracinio akto dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta išvada atitinka formaliuosius Organizavimo taisyklėse jai keliamus reikalavimus: išvadoje detaliai apibūdintas tarnybinis nusižengimas, nurodyta jo padarymo ir paaiškėjimo diena, aplinkybės. Iš išvados matyti, kad pareiškėjui siūloma skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, už tai, kad jis tyčiniais veiksmais pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių 3.3.2, 3.3.5, 3.4.1 ir 3.4.2 punktų nuostatas ir padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatose, t. y. savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, paimdamas iš suimtųjų (nuteistųjų), kalinčių kameroje Nr. 57, jiems pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį draudžiamą turėti daiktą – bevielį interneto modemą, ir ketindamas jį neteisėtai perduoti kameroje Nr. 63 kalintiems asmenims. Išvadoje pažymima, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas šiurkščiai pažeidė duotą pareigūno priesaiką, veikė pažeisdamas valstybės tarnybos interesus, sumenkino Kalėjimo departamento autoritetą. Išvadoje atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas nebuvo skatintas ar baustas.

Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo sudėties, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos atleistas vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, kurie nustato, kad pareigūnas gali būti atleidžiamas iš tarnybos, kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu pažemino pareigūno vardą (1 p.) ir neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų (2 p.). Minėtų nuostatų taikymas iš esmės grindžiamas tuo, jog pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 2 d. apie 20.30 val. paėmė iš kameroje Nr. 57 kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) bevielio interneto ryšio modemą, kuris yra priskiriamas prie draudžiamų turėti suimtiesiems (nuteistiesiems) daiktų, kartu su savadarbe USB jungtimi, bei turėjo tikslą juos neteisėtai perduoti kameroje Nr. 63 kalintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), tačiau to padaryti nespėjo, nes buvo sulaikytas pareigūno O. J.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, kuri nukreipia į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedą, nuteistiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemonės. Atsižvelgus į tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas iš nuteistųjų kameroje Nr. 57 paėmė nuteistiems draudžiamą turėti daiktą, t. y. bevielio interneto ryšio modemą. Be to, su šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis sutinka ir pareiškėjas.

Būtina pažymėti, kad, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, vien pats faktas, jog pareiškėjas iš nuteistųjų paėmė jiems draudžiamą turėti daiktą, negali sukelti tarnybinės atsakomybės, tačiau šiuo atveju yra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas neteisėtai gavo tą daiktą, t. y. jis tą daiktą (bevielio interneto ryšio modemą) gavo, turėdamas priešingą teisei tikslą – perduoti bevielio interneto ryšio modemą kameroje Nr. 63 kalintiems nuteistiesiems.

2013 m. rugpjūčio 2 d. teiktame pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, kad iš kameroje Nr. 57 kalinamo suimtojo (nuteistojo) paėmė modemą ir norėjo eiti jį perduoti kameroje Nr. 63 kalinamiems suimtiesiems (nuteistiesiems), tačiau jam sutrukdė kitas Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šis pareiškėjo paaiškinimas turėtų būti vertinamas kritiškai ir teismas turėtų vadovautis kitais vėliau ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme pareiškėjo teiktais parodymais. Pastebėtina, kad, kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog jam rašant 2013 m. rugpjūčio 2 d. pasiaiškinimą buvo daromas neteisėtas poveikis. Priešingai, tai, kad pareiškėjas ketino gautą iš nuteistųjų paimtą bevielio interneto ryšio modemą neteisėtai perduoti kameroje Nr. 63 kalinamiems suimtiesiems (nuteistiesiems), inter alia patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai bei rašytiniame įrodyme (2014 m. birželio 3 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo) nustatytos aplinkybės.

2014 m. birželio 3 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodyta, kad liudytojas E. A. parodė, jog pareiškėjui perdavė bevielio interneto ryšio modemą su savadarbe jungtimi, nurodydamas juos perduoti į nuteistųjų kamerą Nr. 63 (I t., b. l. 172). Šiame nutarime įvertinus liudytojo E. A. bei liudytojų T. D., A. Z. bei J. J. (šio liudytojo parodymais pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą) parodymus, susijusius su šluotos prašymu, bei kitus surinktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai gavo iš kameroje Nr. 57 laikomo suimtojo (nuteistojo) draudžiamą nuteistiesiems ir suimtiesiems turėti daiktą, turėdamas tikslą tą daiktą perduoti kameroje Nr. 63 laikytiems asmenims (I t., b. l. 174).

Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos prižiūrėtojo aprašymo (t. I, b. l. 52–56) 7.5 punkte nurodoma, kad posto prižiūrėtojas privalo nedelsdamas apie pastebėtus suimtųjų (nuteistųjų) padarytus pažeidimus pranešti korpuso skyriaus vyresniajam, tardymo izoliatoriaus direktoriaus budinčiam padėjėjui arba jo pavaduotojui, tačiau pareigūno O. J. 2013 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinis pranešimas (I t., b. l. 25) patvirtina, kad pareiškėjas, užuot nedelsdamas informavęs apie suimtųjų (nuteistųjų) draudžiamus turėti daiktus įgaliotus asmenis, buvo pastebėtas prie atidarytų kameros Nr. 63 durų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo elgesys patvirtina, kad iš suimtųjų (nuteistųjų) kameroje Nr. 57 paimtą bevielį interneto ryšio modemą pareiškėjas paėmė (gavo), siekdamas jį perduoti suimtiesiems (nuteistiesiems) kameroje Nr. 63.

Pareiškėjas šioje byloje akcentuoja aplinkybę, kad į kamerą Nr. 63 jis nuėjo pasiteirauti, ar ten kalinamiems nuteistiesiems nereikia šluotos, kadangi jie anksčiau jos prašė, tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia pirmiau nurodytos šioje byloje nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo neteisėtą bevielio interneto ryšio modemo gavimą (turint tikslą jį perduoti suimtiesiems (nuteistiesiems) kameroje Nr. 63). Be to, pastebėtina, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad stovėdamas prie kameros Nr. 63 atidarytų durų, pareiškėjas turėjo šluotą. Iš liudytojo D. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nuteistųjų kamerų durys būna atidaromos, norint jiems perduoti didesnį daiktą, pvz., šluotą, tačiau tokiu atveju pareigūnas tokį daiktą turi turėti kartu su savimi (I t., b. l. 171). Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog pagal Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos prižiūrėtojo aprašymo 7.11 punktą suimtajam (nuteistajam) kreipiantis su prašymu, prižiūrėtojo reikalaujama apie tai pranešti korpuso skyriaus vyresniajam. Byloje nepateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų informavęs korpuso skyriaus vyresnįjį apie kameroje Nr. 63 kalinamų asmenų prašymą atnešti šluotą.

Apibendrinus byloje surinktus ir iširtus įrodymus, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis nuostatomis dėl įrodymų vertinimo, konstatuotina, kad pareiškėjas neteisėtai gavo bevielio interneto ryšio modemą, turėdamas tikslą – perduoti bevielio interneto ryšio modemą kameroje Nr. 63 kalintiems nuteistiesiems, bei ketino neteisėtai perduoti vienam suimtųjų (nuteistųjų), kalinamų kameroje Nr. 63, jiems draudžiamą turėti daiktą – bevielio interneto ryšio modemą su savadarbe USB jungtimi. Pažymėtina, kad tokią išvadą patvirtina iš skirtingų šaltinių surinkti įrodymai: ikiteisminio tyrimo metu nustatyti duomenys; prieštaringi paties pareiškėjo paaiškinimai apie tai, jog jis ketino suimtiesiems (nuteistiesiems) kameroje Nr. 63 perduoti šluotą, tačiau, vadovaujantis bylos duomenimis, tuo metu jos neturėjo, kitų Šiaulių tardymo izoliatoriuje tarnaujančių pareigūnų parodymai apie tai, kokiais atvejais yra atveriamos nuteistųjų (suimtųjų) kamerų durys, bei pirminis pareiškėjo paaiškinimas, kuriuo pareiškėjas prisipažino turėjęs ketinimą bevielio interneto ryšio modemą perduoti nuteistiems kameroje Nr. 63. Pareiškėjo nurodomo ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo R. G. parodymų apie tai, kad pareiškėjas nurodė, jog ruošėsi nunešti draudžiamą daiktą „korpusiniui“, nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nurodytą Statuto 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai atleistas iš tarnybos ir negali būti į ją grąžintas, teisinga.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo nustatyta, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjo poelgį vertino ir kaip pareigūno vardo pažeminimą, t. y. buvo nustatyta, jog byloje nagrinėjami pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, siejamais su Kalėjimo departamento pareigūnais, kad pareiškėjas aptariamu tarnybiniu nusižengimu sumenkino Kalėjimo departamento autoritetą ir prestižą. Pažymėtina, kad pareiškėjo, kaip Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo, pareigos inter alia apima nuolatinę suimtųjų (nuteistųjų) elgesio kontrolę, šiurkščių drausmės pažeidimų užkardymą, tačiau pareiškėjas, privalėdamas užtikrinti tinkamą Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) elgesį, ne tik neužkirto kelio suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekant teisės aktais draudžiamus veiksmus, tačiau pats juose dalyvavo. Toks tyčinis pareiškėjo elgesys pakerta visuomenės pasitikėjimą Šiaulių tardymo izoliatoriaus skaidria ir teisėta veikla, taip pat – ir Kalėjimo departamento gebėjimu užtikrinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos kontrolę.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs teisinių argumentų, kurių pagrindu ginčytų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareigūno vardo pažeminimo (išskyrus tai, kad jis nepadarė tarnybinio pažeidimo), todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įvertinimo, kad pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, ir pripažinimo, jog pagrįstai ir teisėtai atsakovas, atleisdamas iš tarnybos pareiškėją, nurodė ir Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui aktualias materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, pagrįstą visapusišku ir išsamiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė