A-442-255-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-255/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00735-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hago“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hago“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Hago“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2013 m. vasario 20 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10951 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad skundžiamame sprendime ir jo priede „Prievolių ataskaita“ nepagrįstai nurodytas išieškomos prievolės dydis bei delspinigių suma. Paaiškino, kad su atsakovu 2012 m. balandžio 11 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (32.24-08)-327-1952 dėl 326 620,03 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo. Vykdydamas mokestinės paskolos sutartį pagal nurodytą grafiką, nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. spalio 30 d. atsakovui iš viso sumokėjo 13 971,46 Lt. Mokestinės paskolos grafike nėra detalizuojama, kokie mokesčiai yra dengiami konkrečia įmoka. Nėra aišku, kokie konkrečiai mokesčiai buvo padengti sumokėjus įmokas pagal mokestinės paskolos sutartį, ar apskritai šios įmokos buvo įskaičiuotos. Manė, kad šiomis įmokomis turėjo būti, tačiau nebuvo padengta dalis skundžiamame sprendime nurodytų įmokų. Nurodė, kad atsakovas dar prieš sudarydamas mokestinės paskolos sutartį kreipėsi į antstolį A. B. dėl priverstinio išieškojimo. Nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 29 d. antstolis iš pareiškėjo sąskaitų išieškojo 14 936 Lt, tačiau nėra aišku, kokie konkrečiai mokesčiai buvo padengti šia suma. Paaiškino, kad prievolių atskaitos 2 lape nuo 20 eilutės iki pat pabaigos nurodyta, jog prievolės suma lygi 0,00 Lt, tačiau vis tiek priskaičiuoti delspinigiai. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl skaičiuojami delspinigiai nuo prievolės, kuri yra lygi 0,00 Lt, už kokią konkrečiai prievolę ir už kokį konkretų periodą jie yra apskaičiuoti. Vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad sprendime (jo priede) nėra nurodyta, kaip, nuo kokios sumos ir už kokį laikotarpį mokesčių administratorius apskaičiavo būtent tokio dydžio delspinigius nuo priverstinai išieškomų sumų.

Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 33 straipsnio 8 punktu, 88 straipsnio 1, 7 dalimis, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 106 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas, pasirašydamas mokestinės paskolos sutartį, žinojo mokestinės prievolės sumą, su ja sutiko bei jos neginčijo. Pareiškėjui nemokant pagal grafiką įmokų, VMI 2012 m. spalio 12 d. bei 2012 m. gruodžio 14 d. išsiuntė įspėjimus apie ketinimą nutraukti sutartį, o pareiškėjui toliau delsiant mokėti įmokas, 2013 m. sausio 9 d. nutraukė mokestinės paskolos sutartį.

Pareiškėjas pagal mokestinės paskolos sutartį nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. spalio 30 d. sumokėjo 15 813,86 Lt įmokų, iš kurių buvo padengtos 10 000 Lt mokestinės paskolos sutarties įmokos, 197,94 Lt palūkanų, o 5 615,92 Lt suma liko kaip permoka, nes mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Pareiškėjas taip pat nemokėjo einamųjų mokesčių, todėl pagal mokesčių mokėtojo 2013 m. vasario 20 d. balansą jo skola valstybės (savivaldybės) biudžetui sudarė 441 552,42 Lt (385 359,71 Lt mokesčių, 56 192,71 Lt delspinigių).

Paaiškino, kad išsiuntė pareiškėjui 2013 m. sausio 23 d. raginimą Nr. (23.22-08)-325-201 per 20 dienų susimokėti 316 835,35 Lt mokestinę nepriemoką, tačiau jam neatsiskaičius per nustatytą terminą, VMI ėmėsi priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo ir priėmė ginčijamą sprendimą bei pateikė jį vykdyti antstoliui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 11 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartį bei jos priedą – mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką, kuriame nurodomas palūkanų mokėjimo terminas, įmokų išdėstymo terminas bei pagal grafiką mokėtinos įmokos suma, taigi jis žinojo sutarties formą bei turinį ir jos neginčijo.

Be to, priedo „Mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafikas“ turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 236, kuriame nėra imperatyvios nuostatos grafike detalizuoti mokesčių padengimą. Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11, kuriame nėra nuostatos nurodyti laikotarpį, už kurį priskaičiuojami delspinigiai, todėl ginčijamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą tik dėl dalies mokestinės nepriemokos išdėstymo, todėl VMI 2012 m. balandžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20251 dėl 11 659,44 Lt nesumokėtos mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto.

Sprendimai 2012 m. balandžio 16 d. perduoti vykdyti antstoliui, kuris nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 20 d. į VMI sąskaitą pervedė 11 395,09 Lt, iš šios sumos padengta 10 495,09 Lt gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka ir 900 Lt nekilnojamojo turto mokesčio nepriemoka. Mokestinės nepriemokos buvo padengtos iki 2013 m. sausio 21 d., t. y. iki priimant skundžiamą sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10951, todėl pareiškėjo teiginys, jog VMI neįskaitė antstolio išieškotų sumų jo mokestinei nepriemokai padengti, yra nepagrįstas.

Atsakovas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjui deklaravus pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto, gyventojų pajamų ir žemės mokesčius ir laiku jų nesumokėjus mokesčių į biudžetą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos, kai toks mokestis turėjo būti sumokėtas. Nuo nulinės prievolės delspinigiai neskaičiuojami, o šiuo atveju pareiškėjas pavėluotai į biudžetą sumokėjo deklaruotą mokestį, sumokėjus mokestį prievolės suma lygi nuliui, tačiau už pavėluotas dienas buvo priskaičiuoti delspinigiai.

Teigė, kad pareiškėjas nepasinaudojo jam Mokesčių administravimo įstatymo suteikta teise gauti iš VMI reikalingą informaciją jo mokestinėms prievolėms vykdyti ir nebendradarbiavo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 2 punktą, t. y. nesikreipė į VMI dėl antstolio išieškotos sumos įskaitymo ar delspinigių apskaičiavimo paaiškinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino VMI 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-10951 dalį išieškoti 43 288,41 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo UAB „Hago“ turto bei įpareigojo VMI šioje dalyje priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VMI ir pareiškėjas 2012 m. balandžio 11 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1952 dėl 326 620,03 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei patvirtino mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką. Pareiškėjui nemokant įmokų pagal grafiką (nevykdant mokestinės paskolos sutarties sąlygų), VMI 2012 m. spalio 12 d. bei 2012 m. gruodžio 14 d. išsiuntė įspėjimus apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, o 2013 m. sausio 9 d. nutraukė mokestinės paskolos sutartį ir 2013 m. sausio 23 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. (23.22-08)-325-201sumokėti 316 835,35 Lt sumą. 2013 m. vasario 20 d.

VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17)-08-320-10951 išieškoti 360 123,76 Lt mokestinę nepriemoką iš UAB „Hago“ turto. Teismas apžvelgė Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalies, 7 dalies nuostatas ir pažymėjo, jog nurodytos nuostatos buvo aptartos ir 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjo su VMI pasirašytoje mokestinės paskolos sutartyje. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad, pareiškėjui nevykdant pasirašytos mokestinės paskolos sutarties, atsakovas turėjo teisę ją nutraukti ir priimti sprendimą likusią nesumokėtą mokestinės nepriemokos dalį išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir nustatė, kad UAB „Hago“ pagal mokestinės paskolos sutartį nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. spalio 30 d. sumokėjo 15 813,86 Lt įmokų. Kadangi mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, pareiškėjo sumokėta 5 615,92 Lt suma liko kaip permoka, kuri buvo įskaityta naujai atsiradusioms prievolėms padengti. Taigi pareiškėjas pagal mokestinės paskolos sutartį liko nesumokėjęs 316 422,09 Lt mokestinės nepriemokos.

Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 5 d. pareiškėjas valstybės biudžetui buvo skolingas 382 770,51 Lt, o mokestinės paskolos sutartis sudaryta ne dėl visos sumos. VMI 2012 m. balandžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20198 pakeisti savo 2011 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. 14-19-6515 nurodytą išieškomą sumą iš 171 802,88 Lt į 50 260,11 Lt bei sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20200 pakeisti savo 2010 m. sausio 5 d. sprendime Nr. 14-19-86 nurodytą sumą iš 68 687,28 Lt į 4,98 Lt. Dėl dalies likusios mokestinės nepriemokos sumos 2012 m. balandžio 12 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20251 išieškoti 11 659,44 Lt mokestinės nepriemokos iš pareiškėjo turto.

Nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. antstolis į VMI sąskaitą pervedė 11 395,09 Lt. Iš šios sumos mokestinės nepriemokos padengtos iki 2013 m. sausio 21 d. Teismas iš aptartų įrodymų darė išvadą, kad antstolis vykdė išieškojimą tų sumų, dėl kurių su pareiškėju nebuvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, kad VMI ginčijamame sprendime neįskaitė antstolio išieškotų sumų. Teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23–24 straipsnių nuostatomis bei atsižvelgęs į bylos medžiagą sprendė, kad pareiškėjas 2012 m. spalio – 2013 m. vasario mėnesiais pateikė gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas (laiku nesumokėjus deklaruoto mokesčio, skaičiuoti delspinigiai), taip pat turėjo sumokėti 31,50 Lt žemės mokesčio delspinigių.

Taigi likusi pagal mokestinės paskolos sutartį nepadengta mokestinės nepriemokos suma padidėjo iki raginime nurodytos 316 835,35 Lt sumos. Pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamame 2013 m. vasario 20 d. VMI sprendime Nr. (23.17)-08-320-10951 nurodyta išieškoti 360 123,76 Lt mokestinę nepriemoką iš UAB „Hago“ turto. Sprendė, jog ši suma neatitinka 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjui įteiktame raginime Nr. (23.22)-08-325-201 nurodytos sumos ir yra 43 288,41 Lt didesnė. Pažymėjo, jog tam, jog atsirastų mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, privalu mokesčių mokėtojui įteikti raginimą.

Mokesčių administratorius privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų. Tai lemia ir mokesčių administratoriaus pareigą priimant individualų teisės aktą laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų. Nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo ginčijamame 2013 m. vasario 20 d. VMI sprendime aiškiai ir suprantamai, pagrindžiant objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nėra nurodyta, kokiu pagrindu iš pareiškėjo turto siekiama išieškoti didesnę nepriemoką, nei buvo nurodyta 2013 m. sausio 23 d. raginime.

Iš prievolių ataskaitos, pridėtos prie ginčijamo sprendimo, taip pat negalima padaryti aiškios išvados, kodėl išieškotina iš pareiškėjo turto suma padidėjo 43 288,41 Lt. Todėl darė išvadą, kad 2013 m. vasario 20 d. VMI sprendimo Nr. (23.17)-08-320-10951 dalis dėl 43 288,41 Lt išieškojimo iš pareiškėjo turto neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Teismas, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, nurodė, jog nėra paneigiama mokesčių administratoriaus teisė išieškoti iš pareiškėjo turto 43 288,41 Lt sumą mokestinės nepriemokos, tačiau pažymėjo, kad tokios sumos išieškojimas laikytinas nepagrįstu nagrinėjamo ginčo ribose, t. y. vertinant 2013 m. vasario 20 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjo prašymas iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjamas, kadangi pareiškėjas nepateikė detalaus patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas, kurias sudaro pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos metu sumokėtas žyminis mokestis.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad dalis pareiškėjo sumokėtų įmokų buvo įskaitytos mokestinės nepriemokos paskolos padengimui, o dalis pareiškėjo sumų, t. y. 5 615,92 Lt, įskaityta nebuvo ir buvo laikoma permoka, kurią atsakovas įskaitė naujai atsiradusioms prievolėms padengti. Pareiškėjo manymu, ši 5 615,92 Lt dydžio įmoka buvo nepagrįstai neįskaityta prievolėms pagal senesnę įmokų eilę dengti – t. y. šia įmoka turėjo būti padengta dalis skundžiamame VMI sprendime nurodytų įmokų. Pažymi, kad nors atsakovas yra nurodęs, jog iš antstolio A. B. gauta 11 395,09 Lt dydžio išieškota suma buvo padengta kita nepriemokos dalis, tačiau šių teiginių įrodymais nepagrindė, o dėl dalies antstolio išieškotos sumos apskritai pateikė tik prielaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo detaliau išnagrinėti ir išreikalauti iš atsakovo įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius. Pareiškėjo manymu, tai, kad ši suma buvo išieškota anksčiau nei buvo priimtas skundžiamas VMI sprendimas, neįrodo, jog ji nesusijusi su mokestine paskola. Juo labiau, dar prieš sudarant mokestinės paskolos sutartį, atsakovas taip pat buvo pradėjęs atitinkamus išieškojimo veiksmus. Pareiškėjas teigia, kad byloje nebuvo paaiškintas ir išnagrinėtas neatitikimas tarp antstolio iš pareiškėjo išieškotos 14 936 Lt sumos bei atsakovui pervestos 11 395,09 Lt sumos. Mano, kad atsakovas neįskaitė antstolio nurašytų sumų, todėl išieškomos nepriemokos dydis yra didesnis nei iš tikrųjų būtų įskaičius antstolio išieškotas sumas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl nepagrįstai apskaičiuotų delspinigių, nors šie argumentai svarbūs galutinei skundžiamo VMI sprendimo prievolės dydžio sumai nustatyti.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymi, jog į VMI 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10951 buvo įtraukta visa mokestinė nepriemoka, kuriai 2013 m. vasario 20 d. suėjo priverstinio išieškojimo terminas, tai yra: 2013 m. sausio 23 d. raginime nurodyta pagal mokestinės paskolos sutartį likusi nesumokėta nepriemokos dalis – 316 835,35 Lt ir papildomai į sprendimą įtraukta mokestinė nepriemoka 43 288,41 Lt sumai. Papildomą 43 288,41 Lt sumą sudaro: 26 265 Lt mokestinė nepriemoka, atsiradusi papildomai pateikus Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją, 6 790 Lt mokestinė nepriemoka, kuriai nebuvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, bei 10 233,41 Lt dydžio delspinigiai nuo nesumokėtų mokesčių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. vasario 20 d. Pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnis numato galutinį sąrašą atvejų, kai siunčiamas raginimas ir nenumato mokesčių administratoriui pareigos siųsti raginimą mokesčių mokėtojui nesumokėjus deklaruoto mokesčio. Taip pat nurodo Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuostatą. Teigia, kad VMI pagrįstai į skundžiamą sprendimą įtraukė 43 288,41 Lt mokestinę nepriemoką, kuriai suėjo priverstinio išieškojimo terminas, nes mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti deklaruoto mokesčio ir su juo susijusių sumų nepriemoką kitą dieną po mokesčio sumokėjimo termino, nustatyto atitinkamo mokesčio įstatyme, todėl raginimas tokiu atveju nesiunčiamas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė pareiškėjo skundą.

Atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei atsakovo apeliaciniame skunde. Pažymi, kad 5 615,92 Lt suma liko kaip permoka, nes buvo nutraukta mokestinės paskolos sutartis, tačiau vėliau ši suma buvo įskaityta pareiškėjo nesumokėtiems mokesčiams padengti. Nurodo, jog VMI, teikdama atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui, buvo pridėjusi UAB „Hago“ operacijų ataskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d., iš kurios matyti, kas buvo padengta iš 11 395,09 Lt antstolio į VMI sąskaitą pervestos sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-10951 išieškoti 360 123,76 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas panaikino šio sprendimo dalį dėl 43 288,41 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimo, iš esmės motyvuodamas tuo, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nusprendė išieškoti 43 288,41 Lt didesnę mokestinę nepriemoką, nei buvo nurodęs 2013 m. sausio 23 d. raginime Nr.(23.24-08)-327-327 (šiame raginime nurodyta 316 835,35 Lt mokestinės nepriemokos suma).

Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Taigi įstatyme yra nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet mokesčių administratorius privalo mokesčių mokėtojui siųsti raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Kadangi pareiškėjas buvo sudaręs mokestinės paskolos sutartį, kuri buvo nutraukta tik dėl dalies nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų, todėl, nagrinėjamu atveju, atsakovas, priimdamas sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, privalėjo įteikti pareiškėjui raginimą tik dėl tos mokestinės nepriemokos dalies, kuri liko nesumokėta pagal nutrauktą mokestinės paskolos sutartį. Priimdamas sprendimą dėl kitų pareiškėjo deklaruotų mokesčių, kurie nebuvo sumokėti per atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytą terminą ir nėra susiję su atvejais, nurodytais Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje, priverstinio išieškojimo, atsakovas neprivalėjo įteikti pareiškėjui raginimo geruoju sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius, prieš priimdamas sprendimą dėl visų pareiškėjo nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų priverstinio išieškojimo, privalėjo įteikti pareiškėjui raginimą geruoju sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas, yra neteisinga, pagrįsta netinkamu Mokesčių administravimo įstatymo normų aiškinimu bei negali būti pagrindas skundžiamam atsakovo sprendimui panaikinti.

Atsakovas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, apeliaciniame skunde nurodė, jog pagal nutrauktą mokestinės paskolos sutartį likusi pareiškėjo nesumokėta nepriemokos dalis yra 316 835,35 Lt. Byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog ši suma yra apskaičiuota neteisingai. Tokia pati suma yra nurodyta ir raginime pareiškėjui geruoju sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo turto, Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Viešojo administravimo įstatymo straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-10951 priedas yra prievolių ataskaita, kurioje nurodyta prievolės tipas (konkretus mokestis), mokestinis laikotarpis, deklaracijos pateikimo data, prievolės ir delspinigių suma. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo kaip mokesčio mokėtojo pareigas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje, jis privalėjo ir turėjo galimybę pagal savo apskaitos dokumentus žinoti, kokias mokesčių sumas jis deklaravo, per kokį terminą jis turėjo sumokėti mokesčius pagal pateiktas atitinkamo mokesčio deklaracijas, kokius privalėjo mokėti delspinigius, jeigu nesumokėjo mokesčio per atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytą terminą. Be to, pasirašydamas mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjas žinojo, kokias sumas ir kokiais terminais jis privalėjo sumokėti į valstybės biudžetą, kokias sumas jis pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėjo. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra nurodyta, kokiu pagrindu iš pareiškėjo turto siekiama išieškoti didesnę nepriemoką, nei nurodyta raginime. Taip pat yra nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, jog iš skundžiamo atsakovo sprendimo neaišku, už kokias neįvykdytas mokestines prievoles ir už kokius laikotarpius yra skaičiuojami delspinigiai.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu mokesčiu ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokestį ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Nors pareiškėjas tiek skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu priverstinai išieškomos mokestinės nepriemokos sumos yra didesnės, nes atsakovas neįskaitė pareiškėjo sumokėtų sumų, jog nebuvo įskaityta antstolio išieškota mokestinės nepriemokos suma, o be to, nepagrįstai apskaičiuoti delspinigiai, kurie yra aiškiai per dideli, tačiau šių teiginių nepagrindė objektyviais įrodymais. Todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti atsakovo skundžiamame sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos sumos apskaičiavimo teisingumu.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas bei jį panaikinti, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hago“ skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hago“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė