A-602-744-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-744/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01626-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gegužės 15 d. skundu (pagal spaudą ant voko) (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1D-4644 (11) (toliau – ir ginčo aktas, skundžiamas sprendimas) (b. l. 5); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius, už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 747,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Paaiškino, kad VRM sekretoriaus 2010 m. gegužės mėn. sprendimu jam paskirta 747,21 Lt pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM sumažino pensiją, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 5 straipsnio 1 dalių nuostatas. Pasak pareiškėjo, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) (23, 52 straipsniai), valstybei nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, kyla pareiga jį garantuoti tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais, teigdamas, jog šiuo atveju jam kyla teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas.

Nagrinėjant analogišką ginčą, buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 3254-643/2012.

Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus pareiškėjo skundą tenkinti (priteisiant pareiškėjui neišmokėtos pensijos atitinkamą dalį), prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsiliepime į skundą (b. l. 11-13) paaiškino, jog atsakovas, atsižvelgęs į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą pensiją. 2010 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui – Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui paskirta pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

VRM 2013 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 1D-4644 (11) (b. l. 5) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjo pensijos sumažėjimą, nurodė pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinius pagrindus ir tai, kad mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu vieną iš pareiškėjo pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo įstatyminių pagrindų – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai.

Pareiškėjas su skundu į VRM kreipėsi 2013 m. balandžio 25 d., t. y. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų termino, nes pirma sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d., todėl byla turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 7 punkto pagrindu. Pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo VRM padavimo dienos (2013 m. balandžio 25 d.) buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena (2012 m. rugsėjo 21 d.). Be to, Socialinio draudimo įstatymo nustatytas 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo mėnesius, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. kovo 20 d., 2010 m. balandžio 20 d., o į VRM kreiptasi tik 2013 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas neįrodė, kad VRM neveikė ar neveikia taip, kaip pagal galiojusius ar galiojančius įstatymus ši institucija privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo K. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 7 306,80 Lt valstybinės pensijos nepriemoką; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl termino kreiptis ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir termino kreiptis į teismą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju 2005 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalis pagal analogiją netaikytina. Kreipimosi ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, pradedant nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. (t. y. nuo pensijos pareiškėjui perskaičiavimo) buvo reglamentuota Socialinio draudimo įstatyme bei Pensijų įstatyme. 2005 m. gegužės 19 d. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto, atsakingo už valstybinės pareigūno pensijos paskyrimą, jo dydžio apskaičiavimą ir t. t. (t. y. VRM) veiklos, skirtos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: neteisėto individualaus (t. y. skirto pareiškėjui) administracinio sprendimo priėmimo, netinkamos įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, netinkamo įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimo (neteikimo), netinkamo viešųjų paslaugų teikimo administravimo. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų), kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas nekonstitucinėmis, priėmimo. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 6 d.), o jo veikla – įstatymų leidyba – nėra nei viešasis, nei tuo labiau vidaus administravimas. Tokio pobūdžio pensijos gavėjo skundas (t. y. dėl pensijos nepriemokos, kuri, kaip yra šiuo atveju, atsirado ne dėl VRM netinkamo viešojo administravimo) ginčas gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka.

Net ir tokiu atveju, jei pareiškėjas turėtų dėl tokio pobūdžio ginčo kreiptis privaloma ikiteismine tvarka, atsakovo teiginiai dėl pareiškėjo nesikreipimo yra neteisingi, nes pensija jam paskirta 2010 m. birželio 9 d. sprendimu nuo 2010 m. gegužės 20 dienos (b. l. 16), tad pirmą perskaičiuotą pensiją jis gavo 2010 m. birželio ar net liepos mėnesį; prašymą VRM padavė 2013 m. balandžio 25 dieną, t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis ir nagrinėjamu atveju taikytinus teisės aktus, darytina išvada, jog pareiškėjui pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo konstitucinių teisių nepažeidė, todėl buvo atliktas teisėtai, tačiau pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama ir reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo tenkintinas.

Pareiškėjas yra valstybinės pareigūno pensijos gavėjas. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad VRM 2010 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 11SP-1559 K. T. nuo 2010 m. gegužės 20 d. neterminuotai paskirta 747,21 Lt dydžio Pensija (b. l. 16). Vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 11PP (P)-3151 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 19), K. T., perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, 2010 m. gegužės mėn. buvo priskaičiuota 247,13 Lt pensijos, 2010 m. birželio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius buvo priskaičiuota po 650,00 Lt pensijos kas mėnesį, iš viso priskaičiuota per šį laikotarpį 17 797,13 Lt. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo iš viso išmokėta 10 490,33 Lt. Pagal pažymą skirtumas tarp pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos yra 7 306,80 Lt (17 797,13 – 10 490,33).

Dėl reikalavimo panaikinti VRM 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1D-4644 (11) pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo aktas iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus, nes VRM iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją, o įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui – neturi teisinio pagrindo pareiškėjui geruoju išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, ir neturi teisinio pagrindo mokėti visą paskirtą pensiją, nes pensijos ribojimai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį tebegalioja. Dėl išdėstytų motyvų teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti minėtą sprendimą.

Dėl reikalavimo ir toliau mokėti visą paskirto dydžio pensiją teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31. Kelis kartus pakeitus Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nurodyti VRM pareiškėjui toliau mokėti jam paskirtą 747,21 Lt pensiją.

Dėl atsakovo prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario d. pagrįstumo teismas sprendė, kad šis prašymas negali būti tenkinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui visa paskirta pensija nemokama nuo 2010 m. gegužės mėn., t. y. jau beveik 3 metus. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tai pakankamai ilgas laiko tarpas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų neteisinga pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti kitiems metams.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantai), 2013 m. spalio 23 d. gautu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde (b. l. 38) paaiškina, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija. Atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais ir teismo sprendimais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex no nogit ad impossibilia). Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį Vidaus reikalų ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013 atidėjo analogiško sprendimo įvykdymo terminą.

Pareiškėjas K. T. 2013 m. lapkričio 6 d. (pagal spaudą ant voko) atsiliepimu į apeliantų apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 43-44) pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Sistemiškai aiškinant Konstitucinio Teismo doktriną (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo apskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo, priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui 2010 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 11SP-15598 paskirta 747,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2010 m. gegužės 20 d. neterminuotai (b. l. 16). Pareiškėjui 2010 m. birželio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu paskaičiuota pensija iš viso sudarė 20 463,91 Lt. Pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuota pensija iš viso sudarė 17 797,13 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuota pensija atitinkamai sudarė 10 4790,33 Lt. Pareiškėjui 2010 m. gegužės 20 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu susidariusi pensijos nepriemoka yra 7 306,80 Lt (b. l. 7).

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Pareiškėjui iš atsakovo priteista 7 306,80 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis pagal analogiją netaikytina, taip pat ginčui nėra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Tokią poziciją teismas grindė tuo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto veiklos. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų), kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas nekonstitucinėmis, priėmimo, todėl tokio pobūdžio pensijos gavėjo skundas gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad net ir tokiu atveju, jei ginčui būtų taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, 3 metų terminas nėra praleistas, kadangi pensija jam paskirta 2010 m. birželio 9 d. sprendimu nuo 2010 m. gegužės 20 dienos (b. l. 16), tad pirmą perskaičiuotą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. birželio ar net liepos mėnesį; prašymą VRM padavė 2013 m. balandžio 25 dieną, t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 bei vėlesne nuosekliai plėtojama administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko iš esmės teisėtu ir pagrįstu.

Pastebėtina tik tai, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl termino ginti savo pažeistas teises teisme, nors ir padarė pagrįstą išvadą, jog šis terminas nėra praleistas, ją grindė neteisingais argumentais. Nusistovėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šio pobūdžio bylose procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Ši aplinkybė yra papildomas pagrindas teigti, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja – valstybinio socialinio draudimo teisės aktų analogija šiai asmenų grupei yra taikoma tik įvertinus konkrečias kilusio ginčo aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai, nei išaiškino pirmosios instancijos teismas, šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Šiame kontekste reikia priminti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išaiškinta, pirmosios instancijos teismo prielaida, kad tokiu atveju, jei 3 metų terminas nagrinėjamu atveju būtų taikomas, jis nėra konkrečiu atveju praleistas, yra pagrįsta. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją 3 metų terminas yra taikomas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino termino taikymo ir jo eigos klausimus. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pensija pareiškėjui paskirta 2010 m. birželio 9 d. sprendimu nuo 2010 m. gegužės 20 dienos (b. l. 16); pirmą perskaičiuotą pensiją jis gavo 2010 m. birželio ar liepos mėnesį; skundas teisme gautas 2013 m. gegužės 17 d., todėl 3 metų terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, jog apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjo teisė į priteistą sumą neginčijama, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašoma pakeisti tik ta apimtimi, kad būtų nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2014 m. vasario 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl ginčo esmės ir pareiškėjo teisės į aptariamu laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, plačiau nepasisako.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nėra kvestionuojamas (b. l. 39). Apeliantai tik prašo atidėti šio sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. datos, kuri jau yra suėjusi. Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų VSDF biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o patenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė