A-442-244-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-244/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00296-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ergo Insurance SE skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys S. T., J. Č., Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 329,64 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2010 m. vasario 19 d. tarp pareiškėjo (draudiko) ir S. T. (draudėjo) buvo sudaryta Transporto priemonės draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2010 m. balandžio 3 d. apie 23 val. 30 min. šio automobilio vairuotojas J. Č. tamsiu paros metu Pakraščio gatvėje, ties pastatu Nr. 20, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais bei buvo neapšviestame kelio ruože. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Draudėjas informavo pareiškėją (draudiką), kad dėl įvykusio eismo įvykio jai nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei buvo padaryta žala ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą – iš viso 2 329,64 Lt, kuriuos pervedė automobilį remontavusiai įmonei. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio pagrindu. Turtinė žala iki šios dienos atsakovo nėra atlyginta, nors dėl to pareiškėjas buvo kreipęsis į atsakovą ir neteismine tvarka. Pasak pareiškėjo, Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos.

Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytais preliminariais paskaičiavimais bei remonto įmonės sąmatomis, į paskaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas pridėtinės vertės mokestis, taip pat keistinų detalių nusidėvėjimo procentas. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nepriekaištingą automobilio būklę iki eismo įvykio, bei įrodymų, jog automobilis iš tiesų buvo suremontuotas. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai padarytą žalą buvo laikomasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pateikti duomenys patvirtina, jog buvo apgadintas 1 ratlankis, tačiau prašoma priteisti už 2 ratlankius. Be to, nėra pakankamo pagrindo duomenų, jog buvo sugadintos dvi padangos. Tvirtino, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą, pervesdamas jį remonto įmonei. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašė sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo priimti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad atsakingas už gatvių priežiūrą yra atsakovas. Atsakovui buvo skirta lėšų gatvių priežiūrai, kurias atsakovas gali naudoti savo nuožiūra. Be to, teisės aktai įpareigoja ir patį atsakovą numatyti lėšas gatvių tvarkymui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 2 329,64 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. balandžio 5 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme, kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Teismas konstatavo, kad sistemiškai vertinant 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo, Kelių įstatymo, bei CK 6.266 straipsnio 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje.

Rėmėsi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją). Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžė, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas. Darė išvadą, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Įrodymų visetas neginčijamai patvirtino patį eismo įvykio faktą bei dalį automobilio apgadinimų (1 ratlankio ir 2 padangų), kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Pažymėjo, jog atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, kad remonto darbų apimtis viršija policijos pareigūnų nurodytus apgadinimus, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų teismui nepateikta.

Teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtino realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Pažymėjo ir tai, jog franšizė bei keičiamų detalių nusidėvėjimas buvo atimtas iš prašomos priteisti sumos (taip pat ir iš draudimo išmokos).

Darė išvadą, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo, taip pat ir transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. Teismas rėmėsi CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu, pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalies aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 27, 46 straipsnių, taip pat Lietuvos aukščiausiojo teismo (2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012) suformuotos teismų praktikos analizė davė pagrindą išvadai, jog priteistina suma nemažintina pridėtinės vertės mokesčio dalyje.

Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad atskiruose dokumentuose dėl apsirikimo skirtingai nurodoma įvykio vieta – prie statinio Nr. 20 ir prie statinio Nr. 35, negali būti pakankamu pagrindu skundui atmesti, nes iš esmės eismo įvykio vieta yra nustatyta tinkamai bei tiksliai. Taip pat, vadovaudamasis CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad nepaisant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 ir 6 dalių, 68 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 81 straipsnio nuostatų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė įrodymų, kuriais vadovavosi, pakankamumo ir tinkamumo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą iškviesti liudyti automobilį vairavusį J. Č.. Mano, kad atsakovui buvo užkirstas kelias naudotis jam suteikta teise užduoti klausimus bylos šalims ir liudytojams, dėl to priėmtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

Pažymi, kad atsakovas apie Kelių policijos valdybos nutarimą sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl jis privalėjo būti tinkamai ir objektyviai ištirtas. Atsižvelgia į ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatą ir nurodo, jog teismas visiškai netyrė eismo įvykio aplinkybių, nevertino paties vairuotojo veiksmų, jo kaltės dėl patirtos žalos, o vadovavosi tik Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu, eismo įvykio vietos schema, kuriuose remtasi vien tik J. Č. rašytiniais paaiškinimais.

Teigia, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, kad vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių bei kad būtent dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės buvo apgadintas ginčui aktualus automobilis. Pažymi, kad šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, ar transporto priemonės vairuotojas buvo baustas administracine nuobauda, nes išlieka asmens, transporto priemonės kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai.

Pažymi, jog byloje nėra pateikta informacija, ar vairuotojas J. Č. laikėsi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklių nuostatų. Policija net netyrė, ar transporto priemonės apgadinimai atsirado dėl ginčo duobės, o rėmėsi tik paties vairuotojo, kuris galėjo būti ir įvykio kaltininku, paaiškinimais. Tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje bei automobilio apgadinimo mastas, atsakovo manymu, įrodo, kad vairuotojas nesilaikė jam Kelių eismo taisyklėse ir CK 6.270 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir būtent jo neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą.

Mano, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama atsižvelgiant į šalių kaltės dydį arba atsakovas turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, jog Vietos savivaldos įstatyme nenumatyta palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, mano, kad palūkanų dydis iš viso neturi būti skaičiuojamas.

Pareiškėjas prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6, 12.1 punktais. Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė kaip neveikimas, t. y. įstatyme numatytos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, o taip pat saugaus eismo organizavimą, nevykdymu. Pažymi, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulio eismo įvykio schema buvo sudaryta ir transporto priemonės apgadinimai surašyti eismo įvykio dieną, t. y. 2010 m. balandžio 3 d., todėl šie duomenys objektyvūs ir patikimi, realiai fiksuojantys situaciją iš karto po eismo įvykio. Policijos pareigūnus apklausiant teismo posėdyje, po eismo įvykio praėjus daugiau nei trejiems metams, toks liudijimas neduotų realių rezultatų bylos nagrinėjimui. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas detaliai nepaaiškino, kokie klausimai turėjo būti užduoti bylos šalims ir liudytojams, kokias bylos faktines aplinkybes papildomai turėjo paliudyti apklausiami asmenys, kokius prieštaravimus tarp esančių byloje įrodymų turėtų pašalinti šalių ir liudytojų parodymai. Pažymi, kad teismas vertino ir transporto priemonės vairuotojo J. Č. veiksmus. Vadovaujasi ABTĮ 57 straipsniu ir tvirtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo teoriniams pasvarstymams pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo priimti sprendimą dėl atsakovo apeliacinio skundo savo nuožiūra.

Atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad automobilis įvykio dieną buvo apdraustas transporto priemonių draudimu ADB „Ergo Lietuva“, kuri, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo 2 904,55 Lt draudimo išmoką. Eismo įvykio metu buvo sugadintos dvi padangos ir du ratlankiai. J. Č. sumokėjo paskaičiuotą susidėvėjimą už padangas bei ratlankius. Remiasi CK 6.280 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Ergo Insurance SE dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto nuostata, pažymi, kad eismo įvykis įvyko Kaune, todėl už kelių priežiūrą yra atsakinga Kauno miesto savivaldybė, tačiau ji netinkamai vykdo savo pareigas. Remiasi Kelių įstatymo 2 straipsnio 10 punktu, CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į tai prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog naudojosi advokato paslaugomis, kurios sudarė 1 000 Lt dydžio išlaidas ir remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu bei ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Civilinio kodekso 6.1015 str.).

Nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. Č., vairuodamas automobilį „VW Golf“, 2010 m. balandžio 3 d., apie 23 val. 30 min., įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Pakraščio gatvėje, ties pastatu Nr. 20, kelio ženklais nepažymėtą ir neaptvertą duobę bei apgadino vairuotą automobilį. Kadangi automobilis buvo apdraustas, Ergo Insurance SE dėl minėto įvykio, kurio metu buvo apgadinti automobilio dešinės pusės ratlankiai ir padangos, išmokėjo 2 329,64 Lt draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Ergo Insurance SE skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 2 329,64 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. balandžio 5 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Nagrinėjamu atveju atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – iš esmės nekelia ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (Pakraščio g.,) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad transporto priemonės „VW Golf“ apgadinimai atsirado šiam automobiliui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Pakraščio gatvėje, ties pastatu Nr. 20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visapusiškai ir išsamiai įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad transporto priemonės techninės apžiūros – defektų akte užfiksuoti automobilio dešinės pusės ratlankių ir padangų apgadinimai kilo automobiliui įvažiavus į minėto kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę. Iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 22-23) matyti, kad pareigūnai, apžiūrėję eismo įvykio vietą, užfiksavo padarytą žalą, kilusią dėl eismo įvykio, t. y. kad buvo apgadinti automobilio dešinė pusės ratai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai sudarinėdami įvykio schemą, ne tik rėmėsi vairuotojo paaiškinimais, tačiau ir patys apžiūrėjo įvykio vietą bei užfiksavo atsiradusią žalą. Kadangi atsakovas neįrodė, jog minėta žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Civilinio kodekso 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią trečiajam suinteresuotas asmeniui įvažiavus į duobę, nepažymėtą kelio ženklais ar aptvarais.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. balandžio 6 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvo nustatyta (b. l. 21). Šiame nutarime taip pat nurodyta, kad duobė, kurios gylis apie 0,3 m, plotis – 0,5 m, buvo nepažymėta ir neaptverta. Apžiūrėję įvykio vietą policijos pareigūnai nustatė, kad minėtas automobilis galėjo būti apgadintas 2010 m. balandžio 3 d., apie 23 val. 30 min., t. y. tamsiu paros metu nurodytoje vietoje įvažiavus į duobę. Esant šioms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą atidumą ir rūpestingumą.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad nepagrįstai neapklausti automobilį vairavęs J. Č. bei įvykio aplinkybes fiksavę policijos pareigūnai. Pažymėtina, kad byloje esant pakankami duomenų tikslioms įvykio aplinkybės nustatyti pagal J. Č. paaiškinimą, policijos pareigūno tarnybinį pranešimą, eismo įvykio vietos schemą ir kitus bylos duomenis, poreikio apklausti nurodytus asmenis nėra.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Byloje pateiktas transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, kuriame detaliai nurodyti su įvykiu susiję automobilio apgadinimai bei remontuojamos dalys ir papildomi darbai (b. l. 31), UAB „Autojuta“ 2010 m. balandžio 22 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje taip pat detaliai nurodytos remontuotos automobilio dalys ir atlikti darbai bei dalių ir darbų kaina (b. l. 30). Taigi bylos medžiaga patvirtina, jog dėl ginčo įvykio buvo apgadintos automobilio dešinės pusės padangos ir ratlankiai. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė visą nurodytų patirtų nuostolių sumą –2 329,64 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė