A-1268-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1268-146/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07566-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. R. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. liepos 18 d. gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovo atstovas) pranešimą Nr. S-KV-0074926, kuriame nurodyta, kad Agentūra atmetė pareiškėjos 2012 m. kovo 29 d. Agentūrai pateiktą paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ (toliau – ir Paramos paraiška). Agentūra 2012 m. liepos 18 d. pranešime dėl Paraiškos atmetimo Nr. S-KV-0074926 nurodė, kad Paraiška buvo atmesta dėl to, kad pareiškėjos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga buvo pakeista į plieninę dangą prieš pusę metų iki Paraiškos pateikimo, o pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-943 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 20.4 punktą tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, pareiškėjo padarytos įgyvendinant projektą ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos.

Pareiškėjos manymu, šis formalus reikalavimas nepagrįstas jokia logika ir pažeidžia jos teisėtus lūkesčius. Minėta Kaimo plėtros programa apima 2007-2013 metus. Apie ją pradėta oficialiai skelbti 2007 m. pradžioje. Minėtu laikotarpiu buvo suteikti pagrįsti lūkesčiai, kad už nuodingų asbestinių stogų pakeitimą bus atlygintą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų. Žemės ūkio ministerija, nepaisydamas kaimo gyventojų teisėtų lūkesčių, Įgyvendinimo taisykles patvirtino tik 2011 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus ketveriems metams nuo šios programos pradžios. Pareiškėja teigė, kad Agentūrai atmetus jos Paramos paraišką, tarp pareiškėjos ir Lietuvos valstybės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurių reglamentavimo vienas iš principų – atsižvelgimas į teisėtus lūkesčius. Remdamasi išdėstytais argumentais, vadovaudamasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsniu, pareiškėja prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 42–45) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles (reg. Nr. 3KA-KV-12-1-008725-PR001). Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo būdu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-943 (2012 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 3D-20 redakcija), ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 3D-74 redakcija) (toliau – ir Administravimo taisyklės). Atliekant Paramos paraiškos vertinimą buvo nustatyta, kad Paramos paraiška negali būti toliau administruojama, atsižvelgiant į 2012 m. kovo 15 d. Agentūroje gautą raštą Nr. BR5.1-8498, kuriame pareiškėja nurodė, kad jos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga buvo pakeista į plieninę dangą prieš pusę metų iki Paramos paraiškos pateikimo, taip pat nurodė, kad stogą pakeitė ir atliekas išvežė UAB „Nord Profil“, o už paslaugas buvo sumokėta 44 260,17 Lt. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punktu, tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, pareiškėjo padarytos įgyvendinant projektą ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos. Pareiškėjos atveju tinkamos finansuoti išlaidos turėjo būti patirtos po 2012 m. kovo 29 d. Atsižvelgiant į tai, Agentūros direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BR1-487 buvo nuspręsta pareiškėjai neskirti paramos. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2012 m. liepos 18 d. pranešimu Nr. 854559, taip pat jai išaiškinta Agentūros sprendimų apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėja Agentūros sprendimo neskirti jai paramos pagal Paramos paraišką nustatyta tvarka neapskundė.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Agentūra, vertindama pareiškėjos Paraišką, vadovavosi Administravimo taisyklių ir Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, nepažeidė nei šių, nei kitų teisės aktų reikalavimų.

Viešoji atsakomybė (CK 6.271 straipsnis) atsiranda esant trims sąlygoms: valdžios institucijos neteisėtiems veiksmus (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo). Neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda. Agentūra nėra atlikusi pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėja neįrodė žalos, taip pat priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Taigi nėra visų sąlygų kilti viešajai (valstybės) atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 103–106) pareiškėjos L. R. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš Agentūros atsisakymo skirti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“. Pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles (reg. Nr. 3KA-KV-12-1-008725-PR001) (b. l. 4). Paramos paraiška buvo pateikta tikslu pakeisti Vilniaus rajono Rudaminos seniūnijos Rudaminos kaimo Taikos gatvės gyvenamojo namo Nr. 18 asbestinę stogo dangą aplinkai nekenksminga plieninių profiliuotų lakštų danga; prašoma paramos suma – 9 846 Lt. Paramos paraiška buvo vertinama vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo būdu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-943, ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153. Įvertinusi Agentūroje 2012 m. kovo 15 d. gautą pareiškėjos prašymą (b. l. 32), Agentūra 2012 m. liepos 18 d. pranešimu Nr. S-KV-0074926 (b. l. 33) informavo pareiškėją apie tai, kad Agentūros direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BR1-487 parama pareiškėjai nebus skiriama, nes jos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga buvo pakeista į plieninę dangą prieš pusę metų iki Paramos paraiškos pateikimo.

Pareiškėjos teigimu, toks formalus sprendimas nepagrįstas jokia logika ir pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, dėl to jai turėtų būti atlyginta neturtinė žala.

Nagrinėdamas kilusį administracinį ginčą teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Reiškiant reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 ir 6.270 straipsnių prasme.

Neturtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ įgyvendinant ją planavimo būdu teikiantiems paramos paraišką keisti asbestinių stogų dangą, kai prašomos paramos suma yra ne didesnė kaip 10 000 litų, taikomos Įgyvendinimo taisyklės. Šių Taisyklių 20.4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 13 d.) nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos tos išlaidos, kurios pareiškėjo padarytos įgyvendinant projektą ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos. Iš pareiškėjos 2012 m. kovo 15 d. prašymo (b. l. 32) teismas nustatė, kad pareiškėja savo gyvenamojo namo stogo asbestinę dangą į plieninę pakeitė prieš puse metų iki šio prašymo pateikimo. Šiame prašyme nurodyta, kad atliekas išvežė UAB „Nord Profil“, pareiškėja sumokėjo už darbus iš viso 44 260,17 Lt, įskaitant visus mokesčius valstybei (PVM Sąskaita faktūra Serija VSP Nr. 0015204, b. l. 95; PVM Sąskaita faktūra Nr. VINVI00121688, b. l. 96; 2013 m. kovo 26 d. pažyma, b. l. 97). Įvertinęs šiuos į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėja stogo keitimo išlaidas patyrė iki Paramos paraiškos pateikimo dienos, t.y. iki 2012 m. kovo 29 d.

Atsižvelgęs į tai, kad Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte imperatyviai nustatyta, kad finansuotinos galėtų būti tik išlaidos, kurios įgyvendinant projektą patirtos ne anksčiau, kaip po paramos paraiškos pateikimo datos, o pareiškėja stogo keitimo išlaidas patyrė iki Paramos paraiškos pateikimo dienos, teismas nusprendė, kad Agentūra, vertindama Paramos praišką, neturėjo teisinio pagrindo elgtis priešingai nei reglamentuota Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte ir toks Agentūros elgesys šioje situacijoje nelaikytinas neteisėtu. Neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai. Nustatęs, kad pareiškėja pateikdama Paramos paraišką prašė kompensuoti iki Paramos paraiškos pateikimo turėtas ir apmokėtas stogo dengimo išlaidas, teismas priėjo prie išvadų, kad Agentūros tarnautojų veiksmai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti paramą Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkto pagrindu nagrinėjamo ginčo kontekste nelaikytini neteisėtais. Agentūra veikė aptartų teisės aktų ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių lemti žalos pareiškėjai atsiradimą. Teismas konstatavo, kad nenustačius atsakovo atstovės neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), valstybei nekyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, o nesant vienos iš sąlygų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Teismas nustatė, kad pareiškėja neturtinę žalą įrodinėja nurodydama tik tai, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Įgyvendinimo taisyklės, kurių 20.4 punkto pagrindu galėtų būti finansuojamos patirtos išlaidos, įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 27 d. Iš byloje pateiktų 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitų faktūrų (b. l. 95, 96) teismas nustatė, kad sąskaitos išrašytos jau už suteiktas paslaugas, vadinasi, pareiškėja stogo darbus atliko dar iki minėto teisės akto priėmimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja stogo dengimo darbus atliko dar nesant priimtam teisės aktui, pagal kurį tokio pobūdžio darbai galėtų būti finansuojami, savaime negali būti pagrindas teisėtiems lūkesčiams kilti, nes vien dėl teisės akto leidėjo veiksmų laisvės asmuo negali tikėtis, kad viešojoje aplinkoje skleidžiama (skelbiama) informacija apie ateityje ketinamą priimti teisinį reguliavimą (pareiškėjos teigimu, apie programą dėl asbestinių stogų keitimo buvo paskelbta 2007 metais) išliks tapati skelbiamai. Kitų įrodymų, kokia žala jai tiesiogiai buvo padaryta (CK 6.250 str.), pareiškėja nepateikė. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja L. R. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 110–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliantė teigia, kad teismas neįsigilino į jos skundo esmę, nes pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, Agentūros veiksmų neskundė, o kėlė klausimą dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo tuo aspektu, jog Žemės ūkio ministras pavėluotai priėmė 2007-2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo taisykles (2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr.3D-20). Agentūros tarnautojų veiksmai sprendžiant pareiškėjos Paramos paraišką kilo iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 3D-20, kuris buvo priimtas pavėluotai, t. y. baigiantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programai. Todėl galima teigti, kad Žemės ūkio ministras, išleisdamas šį įsakymą baigiantis programai, neveikė taip, kaip pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metais programos priemones turėjo veikti. Apeliantės nuomone, Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punktas savo esme prieštarauja ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėms, kurias patvirtino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 3D-74 redakcija). Ta aplinkybė, kad po 5 metų buvo keičiama Administravimo taisyklių redakcija ir ja vadovaujantis buvo svarstoma apeliantės paraiška, rodo, jog šiuo atveju žemės ūkio ministras neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu buvo pažeisti apeliantės pagrįsti lūkesčiai, kad iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai skirtų lėšų už nuodingų asbestinių stogų pakeitimą bus atlyginta be išlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) atsakovo atstovas iš dalies remiasi tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjos lūkestis, jog už stogo keitimą bus atlyginta be išlygų, jokiu būdu negali būti laikomas pagrįstu, nes parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones gali būti teikiama tik pagal teisės aktuose numatytą tvarką ir tik tiems pareiškėjams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Todėl Agentūra pritaria teismo išvadai, kad aplinkybė, jog pareiškėja stogo dengimo darbus atliko dar nesant priimtam teisės aktui, pagal kurį tokio pobūdžio darbai galėtų būti finansuojami, savaime negali būti pagrindas teisėtiems lūkesčiams kilti, nes vien dėl teisės akto leidėjo veiksmų laisvės asmuo negali tikėtis, kad viešojoje aplinkoje skleidžiama (skelbiama) informacija apie ateityje ketinamą priimti teisinį reguliavimą išliks tapati skelbiamai. Agentūros nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir todėl negali būti naikinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos, atsiradusios iš viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo.

Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai 2013 m. kovo 26 d. paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ (reg. Nr. 3KA-KV-12-1-008725-PR001). Agentūros direktorius 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BRI-487 patvirtino sąrašą projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles, įtraukdamas į šį sąrašą (eil. Nr.8) pareiškėją L. R. G. (paraiškos reg. Nr. 3KA-KV-12-1-008725-PR001), kaip neatitinkančią šių Taisyklių 20.4 punkte nurodyto paramos skyrimo kriterijaus.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįsigilino į jos skundo esmę, nes neturtinės žalos atsiradimą, pasireiškusį teisėtų lūkesčių gauti gyvenamojo namo asbestinio stogo dangos pakeitimui paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ pažeidimu, ji kildino ne iš Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmų, o iš Žemės ūkio ministerijos neveikimo taip, kaip šis viešojo administravimo subjektas turėjo veikti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metais programos priemones. Pareiškėjos teigimu, Žemės ūkio ministerija Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles, kurias taikė Nacionalinė mokėjimo agentūra, neskirdama pareiškėjai paramos pagal 2012 m. kovo 29 d. Paramos paraišką, patvirtino pavėluotai (Žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 3D-943), t. y. baigiantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programai.

Bylos nagrinėjimo teisme dalyką, t.y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas skunde (prašyme) suformuluodamas materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo /prašymo pagrindą) (ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktai). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertino ne to viešojo administravimo subjekto (Žemės ūkio ministerijos), dėl kurio, pareiškėjos manymu, neteisėtų veiksmų jai kilo neturtinė žala, o kito viešojo administravimo subjekto (Nacionalinė sumokėjimo agentūros) veiksmus, t.y. Įgyvendinimo taisyklių taikymo veiksmus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo, 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 885/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles , taip pat siekdama užtikrinti Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai nustatytų priemonių įgyvendinimą, 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 189 paskyrė valstybės institucijas, atsakingas už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą. Šiuo Vyriausybės nutarimu Žemės ūkio ministerija buvo paskirta Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – ir EŽŪFKP) valdymo institucija ir kompetentinga institucija (1 punktas), o Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos buvo paskirta institucija, atsakinga už EŽŪFKP priemonių administravimą, lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę. Šiame Vyriausybės nutarime, be kita ko, yra suformuluoti atitinkami pavedimai valstybės institucijoms. Žemės ūkio ministerija, vykdydama vieną iš Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 4 punkte išdėstytų pavedimų, 2004 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 3D-153 patvirtino Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisykles, kuriose detalizuotos šios Programos institucinių struktūrų (valdymo, mokėjimo, sertifikavimo, kompetentingosios ir kt.) funkcijos. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Žemės ūkio ministerijai (valdymo institucija ir kompetentingajai institucija) ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai (EŽŪFKP priemonių administravimo, lėšų mokėjimo, apskaitos ir kontrolės institucijai) Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimo srityje yra pavestos atitinkamos skirtingos funkcijos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 straipsnis). Pareiškėjai pasirinkus galimai pažeistų jos teisių gynimo teisme būdą ir nurodžius iš kokio viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju Žemės ūkio ministerijos) veiksmų (neveikimo), kuriuos pareiškėja įvardija kaip neteisėtus, jai kilo neturtinė žala, teismas turėjo patikrinti pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą šiuo aspektu, tačiau to nepadarė. Tai reiškia, kad byla pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta iš esmės.

Šioje byloje yra aktualus ir atsakovo Lietuvos valstybės tinkamo atstovo klausimas. Ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo atveju buvo pradėtas pagal CPK normas pateikiant ieškinį bendrosios kompetencijos teismui (b. l. 2–3), o Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. birželio 9 d. nutartimi byla buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjos ieškinyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovu buvo nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Vilniaus miesto apylinkės teisme Lietuvos valstybės atstovas buvo pakeistas nurodant Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priėmęs bylą savo žinion, neįsigilino į pareiškėjos ieškinio, pateikto bendrosios kompetencijos teismui turinį, nesprendė ABTĮ nustatyta tvarka dėl atsakovo Lietuvos valstybės tinkamo atstovo įtraukimo į bylą (ABTĮ 10, 23, 54 straipsniai).

Administraciniai teismai pagal jiems priskirtą kompetenciją (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nagrinėdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), remiasi ne tik šiuo CK straipsniu, bet ir kitomis CK normomis. CK 6.273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo 3.23 papunktį, kitose nei šio nutarimo 3.22.2 papunktyje nurodytose bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, <...> < valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pareiškėjai reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.271 straipsnis) kildinant iš jos nurodyto viešojo administravimo subjekto (Žemės ūkio ministerijos) neteisėtų veiksmų, atsakovo Lietuvos valstybės atstovu byloje turėtų būti Žemės ūkio ministerija.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl pareiškėjos skundo esminio argumento, neišsprendė dėl atsakovo Lietuvos valstybės tinkamo atstovo, t. y. pažeidė procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas.

Pagal įstatymu nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik apeliacinės instancijos administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų atitinkamai bylos šaliai teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. R. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys