AS-238-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-238-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05017-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1, 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. (V. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. 2014 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: a) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821), kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms iki 2012 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; b) ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-92), kuriuo iki 2013 m. gruodžio 31 d. šio įstatymo taikymas pratęstas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29,30,52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. ID-7624(11) kaip nepagrįstą ir neteisėtą;

3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 2 828,88 Lt;

4) priteisti pareiškėjui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas;

5) atnaujinti V. G. skundo padavimo terminą;

6) sustabdyti V. G. skundo nagrinėjimą iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimų atitikimo Konstitucijai.

Dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjas paaiškino, kad apie tai, jog pensija mažinama, raštiškų pranešimų negavo. Apie tai, kad sumažintos pensijos dalys nebus grąžinamos iki 2016 metų, sužinojo 2014 m. spalio 1 d. iš Seimo, Vyriausybės, ministerijų atsakymų. Tada kreipėsi į VRM dėl pensijos grąžinimo. Gavęs neigiamą atsakymą, įgijo teisę kreiptis į teismą. Apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi (b. l. 41–43) netenkino V. G. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2014 m. lapkričio 19 d., t. y. ženkliai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Teismas akcentuoja, kad nors pareiškėjas prašo priteisti pensijos dalį nuo 2012 m., tačiau pagal LVAT praktiką laikytina, kad apie pirmąją sumažintą pensiją jis sužinojo 2010 m. vasario mėnesį.

Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos tam tikros laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. lapkričio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011).

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatė. Pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti apskundimo terminą atmestinas. Atmetus prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-562/2013 ir kt.). LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Atsižvelgiant į tai, skundo reikalavimą panaikinti atsakovo VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. ID-7624(11) atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. G. atskiruoju skundu (b. l. 45–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai suprato pareiškėjo reikalavimus, savaip juos aiškino. Be to, teismas neatsižvelgė į skundo argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

2. Teismas nesprendė klausimo dėl galimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

3. Teismo nutartis nepagrįsta, nes teismas neišsprendė ir motyvuotai neatsakė į visus pareiškėjo skundo reikalavimus, nepasisakė dėl skundo argumentų, nevertino byloje surinktų įrodymų ir duomenų.

4. Teismas klaidingai (pagal analogiją) taikė 3 metų terminą – pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, todėl 3 metų terminas nėra praleistas. Sužinojimo apie pažeistas teises diena reiktų laikyti 2014 m. spalio 31 d., kai pareiškėjas gavo VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. ID-7624(11), kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjo pensija sumažinta, nurodytas sumažinimo pagrindas. Treji metai nepraėjo ir nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

5. Teismas, nepriėmęs pareiškėjo skundo, nesilaikė naujausios LVAT praktikos.

6. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra pensininkas, turi sveikatos problemų, neturi teisinio išsilavinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Iš pirmosios instancijos teismui 2014 m. lapkričio 19 d. pateikto skundo (b. l. 1–4) matyti, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas: kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. bei 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijų) atitikimą Konstitucijai (ir šią administracinę bylą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą); panaikinti VRM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. ID-7624(11); priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 2 828,88 Lt; priteisti pareiškėjui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas; taip pat atnaujinti pareiškėjui skundo teismui padavimo terminą.

Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 m. ir 2013 m. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį adm. Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo, kuriame prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė termino atnaujinimo klausimą, nes pareiškėjas skundą padavė nepraleidęs nustatyto termino.

Kitus pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimų iš esmės, neatsakė į pareiškėjo skunde pateiktus argumentus ir nevertino pateiktų įrodymų, taip pat, kad nesprendė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos nagrinėjimo sustabdymo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šie klausimai gali būti sprendžiami tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. (V. G.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė