A-160-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-160-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03532-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. P. su skundu, kurį vėliau patikslino (b. 1. 1– 2; 21– 23) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (10.1)3-97140; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6131; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti 1 215,59 Lt dydžio pensijos nepriemoką.

Skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnio nuostatomis, jai buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Pažymėjo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 1 215,59 Lt pensijos nepriemoka. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių dėl susidariusios pensijos dalies nepriemokos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. (10.1)3-97140 išaiškino, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, kad nėra priimto teisės akto, kuriuo remiantis gali būti kompensuojama neišmokėta pensijos dalis, todėl atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Pareiškėja nesutiko su tokiu sprendimu ir kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6131 pareiškėjos skundo iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, kad yra praleistas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas.

Pareiškėja skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija analogiškose bylose dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taikymo. Pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 1 d., kuri taikytina ir pareiškėjai, buvo nustatyta, jog valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų kausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Pareiškėja ginčydama VSDFV 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą, teigė nepraleidusi 3 metų termino. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje AS502-709/2013, teigė, kad VSDFV atsisakymas išnagrinėti jos pateiktą skundą, nėra kliūtis reikšti reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, o taip pat ir jos keliamą ginčą išspręsti iš esmės teismine tvarka.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. 1. 29–31) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį pensijos dydį, todėl jai senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi. Be to, pareiškėja po senatvės pensijos paskyrimo dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl teisėtai, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą bei išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Pabrėžė, kad pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį, sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. 1. 35-41) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jei A. P. reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį būtų tenkintas, prašė priteistą sumą priteisti išmokėti dalimis.

Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį ir ji apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pabrėžė, kad pareiškėja su skundu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugsėjo 1 d., o į teismą 2013 m. spalio 12 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjos A. P. skundą tenkino iš dalies.

Teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (10.1)3-97140 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-6131 dalį, kurioje atsisakyta A. P. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ajį pensijų skyrių išmokėti A. P. 1 215,59 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors VSDFV ginčijamame 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime Nr. (6.5)1-6131 pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 1 d. skundą nagrinėti atsisakė, tačiau jame nurodė, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. Taip pat jame pažymėjo ir tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. (10.1)3-97140 nurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis pareiškėjai mokėjo pensiją 2010-2011 metais, pateikė duomenis apie jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas bei neišmokėtos pensijos dalies dydžius. Be to, nurodė, kad šiuo informacinio pobūdžio raštu pareiškėjai pateikta išsami, teisinga informacija, todėl nėra pagrindo šį raštą naikinti. Teismas konstatavo, kad toks VSDFV ginčijamo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-6131 turinys rodo, jog pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 1 d. skundas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. ginčijamas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas paliktas galioti. Nors VSDFV ir nurodė, kad pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė, tačiau tame pačiame rašte nurodė motyvus ir dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų. Taigi pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jos skundas buvo išnagrinėtas iš esmės ir priimtas sprendimas atsisakyti panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą. Nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir kliūčių nagrinėti ginčą teisme neliko.

Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjai priteisus visą pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nebus pažeista Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra, be to, bus užtikrinta veiksminga pareiškėjos teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjai neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (10.1)3-97140 ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-6131 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pažymėjo, kad pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. VSDFV prašymo nedetalizavo ir nepagrindę jokiais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą pareiškėjai priteistą sumą išdėstyti dalimis. Be to, pareiškėjai priteista suma 1 215,59 Lt yra nedidelė, todėl teismas VSDFV prašymo, priteistą sumą išmokėti dalimis, netenkino.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti (b. l. 74–77).

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas į bylą įtraukė netinkamą atsakovą. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, neturintis juridinio asmens statuso, negali būti atsakovu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. liepos 31 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau minėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. spalio 4 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 12).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas. Todėl vertindama VSDFV apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl atsakovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamu atsakovu byloje laikytinas ne VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, o VSDFV Vilniaus skyrius.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 31 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, VSDFV paminėtame 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 1 215,59 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą 1 215, 59 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. (10.1)3-97140 sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, o pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6131 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas pagrįstai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas išsprendus tinkamo atsakovo byloje klausimą. Pažymėtina, kad 1 215,59 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjai įpareigotinas išmokėti ne VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyrius, o VSDFV Vilniaus skyrius.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti, įpareigojant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus skyrių išmokėti A. P. 352,06 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt dviejų eurų ir šešių euro centų) dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė