eAS-248-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-248-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05442-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 18 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė: įpareigoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją (toliau – ir Direkcija) išnagrinėti jo 2014 m. vasario 18 d. prašymą, išduodant specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus projektuojamam statiniui žemės sklype unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g. (toliau – ir Specialieji sklypo tvarkymo ir apsaugos reikalavimai) arba priimant individualų administracinį aktą, kuriuo motyvuotai atsisakoma išduoti prašomus specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus. Kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Paaiškino, kad 2014 m. vasario 18 d. pateikė prašymą Direkcijai, kuri atsakė 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 33 (toliau – ir Raštas Nr. 33) nenurodydama jo apskundimo tvarkos, nepatvirtindama antspaudu. Pareiškėjo teigimu, jis manė, jog tokio turinio raštas yra ne individualus administracinis aktas, o informacinis raštas, kuris nėra skundžiamas. Tokius Direkcijos veiksmus vertino kaip neveikimą. Dėl minėtų veiksmų jis 2014 m. liepos 24 d. kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), o 2014 m. spalio 31 d. į Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninę administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybės VAGK), tačiau byla buvo nutraukta dėl praleisto termino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi pareiškėjo L. R. skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).Rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, kuris nustato, kad jei skundas pareiškiamas praleidus įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjo prašymu terminas skundui paduoti gali būti atnaujintas, jei teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

Iš pateiktos skundo medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 18 d. kreipėsi į Direkciją dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo. Direkcija Raštu Nr. 33 atsisakė išduoti jo prašomus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. skundu dėl Direkcijos vilkinimo atlikti veiksmus kreipėsi į Inspekciją, o 2014 m. lapkričio 3 d. į kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės VAGK, kuri VAGK 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 9-222/14(1.1.43-EM4) bylą nutraukė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad skundas dėl vilkinimo atlikti veiksmus, taip pat dėl Rašto Nr. 33 galimo ginčijimo, pateiktas praleidus terminą. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl, kaip pats teigia, 2014 m. balandžio 16 d. gavęs Raštą Nr. 33, jo neskundė per įstatymo nustatytą terminą, į Inspekciją dėl vilkinimo atlikti veiksmus kreipėsi tik 2014 m. liepos 24 d. Pareiškėjo delsimas ginti savo teises, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu. Pareiškėjo nurodyti motyvai nelaikytini pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti. Terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.

III. Pareiškėjas L. R. 2014 m. gruodžio 22 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti skundo pateikimo terminą.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, esą delsimas ginti savo teises, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu, o pareiškėjo nurodyti termino atnaujinimo motyvai, nelaikytini tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas Rašte Nr.33 nenurodė kokiu įstatymu remiantis, kam ir per kuri laikotarpį skųsti šį raštą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, o 3 dalis nustato, kad administracinis aktas turi būti patvirtintas antspaudu. Tokie patys reikalavimai keliami ir kitiems viešojo administravimo subjektų parengtiems dokumentams. Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 11 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiasis archyvaras nustato savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, oficialių dokumentų įforminimo ir rengimo bendruosius reikalavimus. Šiuo metu galioja 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintos Dokumentų rengimo taisyklės, kurių 18 punktas nustato, kad akte turi būti nurodoma akto rūšis. Kadangi Rašte Nr.33 tai nenurodyta, pareiškėjas vertino, kad tai ne individualus administracinis aktas, o informacinis raštas. Informaciniai raštai neskundžiami, todėl atsakovo veiksmus pareiškėjas kvalifikavo kaip neveikimą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Skundo teismui padavimo termino praleidimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.AS525-49/2010 pateisino, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamuose administraciniuose aktuose nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad institucija savo sprendime ar kitokio pobūdžio rašte turi nurodyti jo apskundimo tvarką, o tuo atveju, jeigu nenurodo arba nurodo netinkamai, sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, aplinkybė, kad skundžiamame akte subjektas neišaiškino arba netinkamai išaiškino jo apskundimo tvarką, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008 konstatuota, kad VAĮ 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte įrašyta bendro pobūdžio nuoroda į atitinkamą įstatymą, kuriame nustatyta sprendimo apskundimo tvarka, nelaikytina tinkamu VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų vykdymu.

Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas.

Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės į teisminę gynybą užtikrinimo konstitucinę reikšmę, sutrumpintą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo apskundimo terminą, tai, kad ginčytame sprendime, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 2 dalimi, nebuvo tinkamai išaiškinta apskundimo tvarka, tokią situaciją įvertino, kaip objektyvią aplinkybę, sukliudžiusią pareiškėjai laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008).

Todėl darytina išvada, kad viešojo administravimo apskundimas dėl neveikimo pažymint, kad jis savo rašte nenurodė apskundimo tvarkos laikytina svarbia priežastimi atnaujinant skundo padavimo terminą.

Atsakovas vilkina atlikti veiksmus ne tik nagrinėjamu atveju, bet ir pareiškėjui padavus kitą prašymą dėl administracinių paslaugų suteikimo 2014 m. liepos 24 d., kai jam buvo nesuteiktos administracinės paslaugos, todėl mano, kad atsakovas elgsis taip ir toliau. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms inter alia ir savivaldybės valdžios įtaigai yra privaloma elgtis apdairiai ir laikytis VAĮ nustatyto 1 ir 3 straipsniuose nustatytų viešojo administravimo principų.

Pareiškėjas manydamas, kad pagal naują Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros institucija yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kreipėsi į ją 2014 m. liepos 24 d., tačiau paaiškėjus, kad ji nėra įgaliota nagrinėti tokio ginčo, 2014 m. spalio 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės VAGK, tačiau Komisija priėmė sprendimą nutraukti bylą, kadangi praleisti terminai, o ginčai dėl savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų nutarčių neatnaujinti skundo padavimo terminus nenagrinėtini pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Šiuo atveju pareiškėjas, 2014 m. gruodžio 18 d. kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl Direkcijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 18 d. prašymą išduodant Specialiuosius sklypo tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga naudotis šia teise pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT nutartis Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr. LVAT 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Šiuo atveju pareiškėjas prašyme dėl termino atnaujinimo nurodo, kad jis prašo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Direkcijos vilkinimo išduoti Specialiuosius sklypo tvarkymo ir apsaugos reikalavimus dėl kurių išdavimo pateikė 2014 m. vasario 18 d. prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks jo neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr. LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (žr. LVAT 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4, 296 p.). Tačiau sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr. LVAT 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad Direkcija atsakė į jo 2014 m. vasario 18 d. prašymą ir pats nurodo, kad tai padare Direkcijos 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 33. Iš Rašto Nr.33 turinio matyti, kad Direkcija jame aiškiai išdėstė savo poziciją, kad Specialiųjų sklypo tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išduoti negali ir nurodė tokio savo sprendimo teisinį pagrindą, t.y. priėmė neigiamą sprendimą. Nors pareiškėjas skunde žodine išraiška nurodo, kad jis kreipiasi į teismą dėl Direkcijos vilkinimo išduoti Specialiuosius sklypo tvarkymo ir apsaugos reikalavimus ir neprašo panaikinti Raštą Nr.33, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis siekia iškelti administracinį ginčą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kurį sieja su Direkcijos neigiamu sprendimu dėl pareiškėjo prašymo, įformintu Rašte Nr.33.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį Nr. AS552-494/2014, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis, vertino, kad terminas praleistas dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių (pareiškėjo nerūpestingumo), pažymėdamas, kad terminas praleistas abiem atvejais (tiek dėl vilkinimo, tiek dėl Rašto Nr. 33 apskundimo). Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu vertinimu, atskirajame skunde teigia, kad jo nurodytos aplinkybės teismo turėjo būti įvertintos kaip pakankamas pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat remiasi atitinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus bei aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad šiuo konkrečiu atveju atnaujinti skundo padavimo terminą nėra pagrindo.

Pareiškėjas akcentuoja aplinkybę, kad Direkcija 2014 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 33 nenurodė jo apskundimo tvarkos, nepatvirtino antspaudu, nenurodė akto rūšies, todėl pareiškėjo teigimu, jis vertinio, kad Raštas Nr.33 yra informacinio pobūdžio, o ne individualus administracinis aktas, kuris gali būti skundžiamas teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskundimo tvarkos administraciniame akte nenurodymas kiekvienu atveju turi būti įvertintas konkrečių aplinkybių visumos kontekste ir sprendžiama dėl šios aplinkybės galimos įtakos termino praleidimui. Pažymėtina, kad toks vertinimas buvo atliktas ir pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-49/2010 ir 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008). Administracinėje byloje Nr. AS525-49/2010, be kita ko, viena iš vertinamųjų aplinkybių buvo asmens sveikatos problemos, o administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008 buvo įvertinta neišsamaus apskundimo tvarkos išaiškinimo įtaka tame kontekste, kad asmuo nežymiai (kelias) dienas praleido skundo padavimo terminą, be to, pareiškėjas siekė teisminės gynybos, tačiau pirmiausia kreipėsi ne į tos apygardos administracinį teismą, į kurį turėjo kreiptis. Taigi, pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo atvejo, todėl pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju kaip teismų precedentu negali būti vadovaujamasi.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad jam gavus Direkcijos 2014 m. balandžio 11 d. raštą Nr. 33 ir turint pagrindą manyti, kad Direkcija jo 2014 m. vasario 18 d. prašymo neišsprendė taip, kaip turėjo išspręsti pagal teisės aktų reikalavimus, buvo objektyvių kliūčių kreiptis į teismą anksčiau nė 2014 m. gruodžio 18 d. Asmens, praleidusio skundo padavimo terminą, elgesys savo teisių įgyvendinimo prasme vertinamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio standartą. Pareiškėjo elgesys pagal pateiktus įrodymus reaguojant į Direkcijos Raštą Nr. 33 teisės kreiptis į teismą realizavimo prasme šių standartų neatitinka.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju esant pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui pateikti.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis