A-492-1572-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1572/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01267-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaiduoklių draustinio“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaiduoklių draustinio“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vaiduoklių draustinis“ 2013 m. spalio 21 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, pateikdamas skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba), prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-232 „Dėl netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, t. y. 22 punktą, kuriuo į šį sąrašą įrašytas UAB „Vaiduoklių draustinis“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – Liepų g. 47, Klaipėdoje, esantis dujų sandėlis, unikalus Nr. 2190-3000-3034, ir gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. 2190-3000-3012 (toliau – ir Statiniai).

Pareiškėjas paaiškino, jog nurodytą turtą tvarko, prižiūri ir naudoja kaip kultūros paveldo vertybės ekspoziciją, taip pat rengia menines akcijas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 39-43), prašydamas skundą atmesti.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai į netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą (toliau – ir Sąrašas) buvo įtraukti vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-126 patvirtinto Netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) 4 punkto nuostatomis, t. y. atsižvelgiant į pastatų naudojimo, techninių savybių, priežiūros būklės kriterijus, t. y. kai patalpų ir statinių naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį ir kai statinys atitinka Aprašo 4.1 ir 4.2 punktuose nurodytus požymius. Pažymėjo, jog Aprašo 4 punkte įtvirtintų požymių buvimą ar nebuvimą identifikuoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos padalinių, turinčių teisę atlikti statinių, patalpų apžiūrą, specialistai vizualinės apžiūros metu. Paaiškino, jog dalyvaujant pareiškėjo atstovams 2013 m. balandžio 29 d. buvo atliktas pareiškėjui priklausančių statinių techninės priežiūros patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas. Patikrinimo akte konstatuota, kad Liepų g. 47, Klaipėdoje esančio pastato-gyvenamojo namo ir pastato-dujų sandėlio būklė yra bloga: sutrūkinėjęs išorinės sienos raudonų plytų mūras, sienų viršutinės dalies mūras apgriuvęs, auga žolė, fasaduose daugelyje vietų ištrupėjusi plytas rišanti medžiaga, plytos nutrupėjusios, iškritusios, vietomis atsivėrusios angos, pastatų stogo, perdengimų, vidinių sienų konstrukcijos ir vandens pašalinimo nuo pastato įrenginiai neišlikę, pastato viduje kaupiasi ir laikosi vanduo, pastatų antro aukšto angos neužsandarintos, prie gyvenamojo namo yra po 2011 m. lapkričio 28 d. griūties išlikęs apirusių raudonų plytų mūro sienos fragmentas. Nurodo, jog pareiškėjui priklausantys statiniai yra blogos būklės jau nuo 2005 m. gegužės 8 d., kuomet pareiškėjui buvo išsiųstas pirmasis raštas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 113-117) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog ginčijamas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-232 priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, jog mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, o mokesčio mokėtojai yra nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys (3 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos prerogatyva nustatyti konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje.

Šioje normoje savivaldybės tarybai taip pat suteikta teisė nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Ginčijamu sprendimu pareiškėjui priklausantys Statiniai į Sąrašą įrašyti tuo pagrindu, jog yra „nenaudojami, angos atviros, aptrupėjusios fasadų plytos“.

Teismas pažymėjo, jog kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybė įtraukia nekilnojamojo turto objektus į Sąrašą, yra įtvirtinti Aprašo 4.1-4.3 punktuose, t. y. patalpos ir statiniai nenaudojami – ilgiau kaip šešis mėnesius jų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos arba kitaip neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jį konkretizuojančių teisės aktų bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – Savivaldybės taryba) patvirtintų teisės aktų keliamų reikalavimų statinių techninei būklei (4.1 punktas); patalpos ir statiniai naudojami ne pagal nustatytą nekilnojamojo turto paskirtį, nėra veiklos, atitinkančios nekilnojamojo turto paskirtį, buvimą patvirtinančių požymių (4.2 punktas); patalpos ir statiniai apleisti arba netvarkomi, t.y. apdegę, apgriuvę ar kitaip fiziškai pažeisti ir netvarkomi, apleisti, neprižiūrimi arba kitaip neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jį konkretizuojančių teisės aktų bei Savivaldybės tarybos patvirtintų teisės aktų keliamų reikalavimų statinių techninei būklei (4.3 punktas).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo turtas į Sąrašą buvo įtrauktas pagrįstai, kadangi pastatai nenaudojami, atviros angos, aptrupėjusios fasado plytos. Teismas pažymėjo, kad patikrinimo akte, kuris buvo surašytas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus Statinių priežiūros poskyrio vyr. specialistei atlikus pareiškėjui priklausančių statinių vizualinę apžiūrą, pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2013 m. birželio 30 d. paskirti pastatų techninį prižiūrėtoją, įsigyti ir užpildyti statinio techninės priežiūros dokumentus bei atlikti veiksmus, užtikrinančius, kad pastatai atitiktų esminius statinių reikalavimus, bei informuoti apie reikalavimų įvykdymą Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją.

Teismas pažymėjo, kad apie minėtų reikalavimų įvykdymą byloje duomenų nėra. Remdamasis Statinio techninės priežiūros 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 23 nurodytomis aplinkybėmis, prie akto pridėtomis fotonuotraukomis, kurios patvirtina akte užfiksuotą pastatų būklę, teismas darė išvadą, jog statinių savininkas nevykdo Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų statinių naudotojų pareigų, visų pirma, laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (40 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą (40 straipsnio 1 dalies 3 punktas); suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas); pateikti statinių naudojimo priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų pareigūnams su statinio naudojimu ir jų technine priežiūra susijusius dokumentus (40 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo atstovo argumentus, jog nagrinėjamu atveju Statybos įstatymo nuostatos netaikytinos dėl to, kad Statiniai yra nekilnojamosios kultūros vertybės. Remdamasis Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, jog šis įstatymas netaikomas nustatant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir kultūros paveldo statinių tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir su jais susijusių procedūrų reikalavimus, kuriuos nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, išskyrus Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus ir šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, teismas darė išvadą, jog Statybos įstatymo nuostatos netaikomos nustatant paveldo tyrimų, paveldosaugos darbų ir su jais susijusių procedūrų reikalavimus, tačiau ne apskritai kultūros paveldo objektų atžvilgiu bet kokiu atveju.

Tokią išvadą, pasak teismo, patvirtina ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostata, jog specialieji paveldosaugos reikalavimai tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir statybą leidžiantys dokumentai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog bendrosios statinio savininko (naudotojo) pareigos, įtvirtintos Statybos įstatymo 40 straipsnyje nagrinėjamu atveju yra taikomos ir pareiškėjas, kaip statinių savininkas, privalo jas vykdyti. Pažymėta, jog aplinkybė, kad Statiniai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje, nepaneigia nurodytame Statybos įstatymo straipsnyje įtvirtintų pareigų.

Priešingai, šalia nurodytų, pareiškėjas dar turi ir papildomų pareigų, įtvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnyje. Teismas nurodė, kad dėl šalia Statinių esančios teritorijos tvarkymo byloje ginčo nekyla, tačiau vertino, kad tai neįrodo pačių statinių tvarkymo. Teismas pažymėjo, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Statiniai yra neprižiūrimi ilgą laiką. Įvertinęs nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes teismas konstatavo, jog pareiškėjas žinojo ir žino apie Statinių būklę, tačiau veiksmų šiai būklei pakeisti nesiima.

Pareiškėjas nepateikė argumentų nei įrodymų, kurie paneigtų byloje nustatytą Statinių nenaudojimo ir nepriežiūros faktą. Faktinė Statinių būklė paneigia pareiškėjo teiginius, jog pastatai yra užkonservuoti, o tai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodytas pastatų baigtumas yra 23 proc. sąlygota pastatų irimo ir griuvimo, o ne to, kad Statiniai nepastatyti, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas. Faktas, jog statiniai fiziškai pažeisti, nurodytas ir Nekilnojamojo turto registro išraše. Pripažinti pagrįstais Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos argumentai, jog byloje esantis pareiškėjo pateiktas Statinių tvarkybos darbų aprašas (b. l. 14-30) neįrodo Statinių tvarkymo.

Pareiškėjo pateiktas Tvarkybos darbų aprašas neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio reikalavimų, nes parengti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus, paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, vadovauti tokiems darbams turi teisę kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuotas specialistas (23 straipsnio 6 dalis).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119-121), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Statybos įstatymas neapibrėžia tokių sąvokų kaip „netvarkomas“, „apleistas“, „nenaudojamas“, „naudojamas ne pagal paskirtį“, taip pat teigia, kad Statybos įstatymas netaikomas nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir kultūros paveldo statinių tvarkomiesiems paveldosaugos darbams ir su jais susijusiems reikalavimams, kuriuos nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Laikosi nuomonės, kad Statiniai nebaigti statyti, yra statybos užkonservavimo stadijoje, todėl jiems negali būti taikomi statybos techniniai reglamentai STR 1.12.05:2010 ir STR 01.12.07:2004. Tvirtina, kad negali vykdyti statinio naudojimo priežiūros, kadangi Statiniai naudojami viešam pažinimui, kaip to reikalauja nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Teigia, kad vykdo kasmėnesinę ir dažnesnę Statinių apžiūrą, šalina statinio pakitimus, kurie galėtų sukelti grėsmę aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjo nuomone, savivaldybės tarybos sprendime įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos statiniai pripažįstami „netvarkomais“, „apleistais“, „nenaudojamais“, „naudojamais ne pagal paskirtį“, nėra pagrįsti įstatymais ar kitais teisės aktais, taip pat yra neobjektyvūs. Nurodo, jog tik dabar Seime yra svarstomas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo projektas ir diskutuojama dėl apleistų ir neprižiūrimų statinių sąvokos apibrėžties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas skundu administracinėje byloje ginčija atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-232 dalį (22 p.), kuria pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas – Liepų g. 47, Klaipėdoje, esantis dujų sandėlis, unikalus Nr. 2190-3000-3034, ir gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. 2190-3000-3012 – buvo įrašytas į Netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą. Ginčijamas sprendimas „Dėl netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsniu ir įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl 2013 metų mokestinio laikotarpio nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 2 punktą.

Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos.

Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl 2013 metų mokestinio laikotarpio nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 2 punktu nustatyta, kad netvarkomo arba apleisto, nenaudojamo arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą kasmet tvirtina Klaipėdos miesto savivaldybė.

Be to, šiuo aktu buvo nustatyti 2013 metų mokestinio laikotarpio nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, tarp jų 1.2. punktu 1,0 procento netvarkomam arba apleistam, nenaudojamam arba naudojamam ne pagal paskirtį nekilnojamam turtui (www.klaipeda.lt, teisės aktai). Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad ginčijamu Sprendimu, kuriuo pareiškėjui priklausantis turtas (dujų sandėlis, unikalus Nr. 2190-3000-3034, ir gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. 2190-3000-3012, esantys Liepų g. 47, Klaipėdoje), buvo įrašytas į Netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą, sukelia pareiškėjui teisines pasekmes – jam atsiranda pareiga mokėtis tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokesčius, kurių tarifai nustatyti kituose, paminėtuose Tarybos sprendimuose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamoje byloje pasirinktą pareiškėjo teisių gynimo būdą – jis neginčija savo prievolės mokėti konkrečius mokesčius ir nustatytų padidintų mokesčių tarifų, bet ginčija Turto įtraukimo į Netvarkomo arba apleisto, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas administracinę bylą pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimų ribose.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-126 patvirtino Netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto nustatymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, kurie yra netvarkomi arba apleisti, arba nenaudojami, arba naudojami ne pagal paskirtį, nustatymo ir tokių objektų einamųjų metų sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu. Aprašo 4 punktas numato, kad į Sąrašą nekilnojamasis turtas yra įtraukiamas, atsižvelgiant į jo naudojimo, techninių savybių, priežiūros būklės kriterijus, tai yra, kai patalpų ir statinių naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį ir kai jis atitinka vieną arba kelis iš šių požymių: patalpos ir statiniai nenaudojami, t. y. ilgiau kaip šešis mėnesius jų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos arba kitaip neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jį konkretizuojančių teisės aktų bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintų teisės aktų keliamų reikalavimų statinių techninei būklei (4.1. p.); patalpos ir statiniai naudojami ne pagal nustatytą nekilnojamojo turto paskirtį, nėra veiklos, atitinkančios nekilnojamojo turto paskirtį, buvimą patvirtinančių požymių (4.2. p); patalpos ir statiniai apleisti arba netvarkomi, t. y. apdegę, apgriuvę ar kitaip fiziškai pažeisti ir netvarkomi, apleisti, neprižiūrimi arba kitaip neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jį konkretizuojančių teisės aktų bei Savivaldybės tarybos patvirtintų teisės aktų keliamų reikalavimų statinių techninei būklei (4.3. p.).

Statybos įstatymo 40 straipsnis (2013 m. birželio 27 d. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 16 d.) įtvirtino statinių naudotojo pareigas: 1) naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką; 3) laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus; 4) šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą; 5) suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai; 6) leisti statinių naudojimo priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų pareigūnams, atliekantiems savo funkcijas, įstatymų nustatyta tvarka patekti į naudojamą statinį, butą ir kitas gyvenamąsias patalpas ir apžiūrėti juos; pateikti šiems pareigūnams su statinio, buto ir kitų gyvenamųjų patalpų naudojimu ir jų technine priežiūra susijusius dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomas dujų sandėlis, unikalus Nr. 2190-3000-3034, ir gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. 2190-3000-3012, esantys Liepų g. 47, Klaipėdoje, į Sąrašą buvo įtraukti pagrįstai, kadangi pastatai nenaudojami, jų angos atviros, aptrupėjusios fasado plytos. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo pareigos vykdyti Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytas bendrąsias statinio savininko (naudotojo) pareigas nepaneigia aplinkybė, kad Statiniai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta pagrįstomis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ribose sprendžiant dėl Statinių įtraukimo į Netvarkomo arba apleisto, arba nenaudojamo, arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašą vienas esminių kriterijų lemiančių šio turto įtraukimą į Sąrašą yra statinių būklė, kuri nustatoma pagal objektyvius požymius, atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Statiniai yra nenaudojami, apleisti, nevykdoma statinių techninė priežiūra kaip ji apibrėžiama Statybos įstatymo 2 straipsnio 75 punkte, t. y. statinio naudotojo organizuojama šio ir kitų įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytų techninių, organizacinių priemonių visuma, užtikrinanti Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo naudojamos priemonės statiniams prižiūrėti nėra pakankamos ir veiksmingos, pateikti duomenys patvirtina, kad darbai atliekami fragmentiškai, dažniausiai yra susiję su įvykusios griūties ar vandalizmo padarinių šalinimu, teritorijos aplink statinius tvarkymu ir tai nepaneigia Klaipėdos miesto savivaldybės statinių naudojimo priežiūros vykdytojo patikrinimo metu nustatyto fakto, kad Statinių būklė yra bloga, jie yra apleisti, apgriuvę.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomi Statiniai atitinka Aprašo 4.3 punkte įtvirtintą kriterijų. Ta aplinkybė, kad Statiniai yra nekilnojamosios kultūros vertybės nepaneigia jų savininko pareigos vykdyti bendrąsias statinių naudotojo pareigas, įtvirtintas Statybos įstatymo 40 straipsnyje, atsižvelgiant į išimtis, numatytas Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2013 m. birželio 27 d. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 16 d.) numatyta, kad Statybos įstatymas netaikomas nustatant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir kultūros paveldo statinių tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir su jais susijusių procedūrų reikalavimus, kuriuos nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, išskyrus Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus ir šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje teisės normoje įtvirtinta išimtis dėl esminių statinių reikalavimų reiškia, kad statinio inter alia nekilnojamosios kultūros vertybės naudotojas privalo laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Statybos įstatymo 40 str. 3 p.).

Statybos įstatymas taip pat nenumato išimčių dėl statinio techninės priežiūros organizavimo ir atlikimo, atsižvelgiant į šiame bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, taip pat išimčių dėl statinių remonto, rekonstrukcijos arba nugriovimo, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (Statybos įstatymo 40 str. 4-5 p.).

Pareiškėjo argumentas, kad Klaipėdos savivaldybės sprendime įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos statiniai pripažįstami „netvarkomais“, „apleistas“, „nenaudojamais“, ar „naudojimais ne pagal paskirtį“ neturi įstatyminio pagrindo yra nepagrįstas. Kaip jau minėta, pagrindas savivaldybės tarybai nustatyti konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, be kita ko atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, jo technines savybes, priežiūros būklę, yra įtvirtintas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Minėtas įstatymas nenumato išimčių dėl nekilnojamojo kultūros paveldo. Kiekviena savivaldybė, kai nėra imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų priimti konkrečius sprendimus, turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją, nustatytą įstatymuose. Šioje byloje ištirtos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius visus teisinę reikšmę turinčius faktus bei nėra prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad Statiniai nėra baigti statyti, todėl jų priežiūra neturi būti vykdoma. Statybų įstatymo prasme nebaigtas statinys – statinys, kurio statybos darbai, nustatyti statinio projekte ir teisės aktuose, yra neužbaigti (Statybos įstatymo 2 str. 5 d.). Šiuo atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Statiniai buvo pastatyti prieš daugelį metų ir šiuo metu jie yra stipriai apgriuvę, o tai nereiškia, kad jie nėra baigti statyti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaiduoklių draustinio“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė