A-146-2392-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2392/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00577-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. U. dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno AVPK, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5–7) panaikinti Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga, atsakovas) komiteto 2014 m. balandžio 4 d. protokole Nr. 3 įformintą sprendimą (2014 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 83) neduoti sutikimo skirti M. U. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 24 d. Kauno AVPK buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro 2014 m. vasario 21 d. raštas Nr.(KT-6992-13)35-15419, kuriame nurodyta, kad Kauno AVPK Kauno miesto Panemunės PK pareigūnai 2013 m. vasario 25 d. išvykę pagal iškvietimą į Upelio g.12, Kaune, galimai netinkami atliko arba neatliko savo pareigų, o pareigūnai, privalėję kontroliuoti jų darbą, galėjo netinkamai (aplaidžiai) atlikti tarnybos pareigas. Todėl prokuratūra šiuo raštu prašė atlikti tarnybinį patikrinimą. Atsižvelgiant į šį prokuratūros raštą, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. 2014 m. kovo 27 d. patvirtintoje tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-61 buvo nustatyti atitinkami pažeidimai ir pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir VTV OVS) Panemunės grupės vyriausiajam postiniam M. U. už Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25.6.1 punkto, Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija), 13.1, 13.2, 32. punktų, taip pat už Kauno AVPK VTV OVS pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr.20-V-330, 7.1 ir 7.4 punktų reikalavimų pažeidimus.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareigūnas M. U. yra profesinės sąjungos narys, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 punktu, Kauno AVPK viršininkas 2014 m. kovo 27 d. raštu Nr. 20-S-936 kreipėsi į Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui M. U.. Profesinė sąjunga 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 83 atsisakė duoti sutikimą, motyvuodama tuo, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarka) 22 punktas pagal kurį tikrintojas tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų, o atsakovo skaičiavimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliekamas ilgiau, t. y. 31 dieną. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neteisingai nustatė datą nuo kurios skaičiuotinas Tvarkos 22 punkte nustatytas terminas, nes tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neviršijant 30 dienų termino. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas pabrėžė, kad šį klausimą atsakovas ėmėsi vertinti nepagrįstai, nes profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Taigi atsakovas neturėjo vertinti procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimo teisėtumo aspektų.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, suvaržė jo (darbdavio) teises, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tarnyba vidaus reikalų įstaigose grindžiama statutiniais santykiais, kurių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigoje, o statutinės tarnybos specifika kelia šiems pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamas drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas gali sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeldamas pavojų viešajam interesui. Teisės normos profesinėms sąjungoms nustato pareigą savo teisėmis naudotis sąžiningai, protingai, jomis nepiktnaudžiauti. Pareiškėjas akcentavo, kad iš pateiktos medžiagos akivaizdu, jog nustatytas M. U. tarnybinis nusižengimas nėra susijęs su jo naryste Profesinėje sąjungoje.

Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 19–20) paaiškino, kad Profesinės sąjungos komiteto nariai, 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje susipažinę su Kauno AVPK raštu, kuriame buvo prašoma sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui M. U. ir pridėta medžiaga, vadovaudamiesi Darbo kodekso 19, 20 straipsnių, 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 33 straipsnio, taip pat Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra turėjo būti atlikta griežtai laikantis Tvarkos reikalavimų. Profesinės sąjungos komiteto nariai, atsižvelgdami į tai, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidus Tvarkos reikalavimus, t.y. atliktas ne per 30 dienų, o per 31 dieną, priėjo prie išvadų, kad taikyti drausminio poveikio priemones pareigūnui M. U. nėra teisinio pagrindo. Apie tokią Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) nuomonę pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 83. Pasak atsakovo, Profesinės sąjungos komitetas 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje nepriėmė nutarimo neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą minėtam pareigūnui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 41–44) pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą patenkino – panaikino Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos komiteto 2014 m. balandžio 4 d. protokole Nr. 3 išdėstytą sprendimą (nutarimą) neduoti sutikimo skirti pareigūnui M. U. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad dėl Kauno AVPK VTV OVS Panemunės grupės vyriausiojo postinio M. U. galimo tarnybinio nusižengimo tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2014 m. vasario 25 d. Pagrindas – Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014 m. vasario 21 d. raštas Nr. (KT-6992-13)35-15419 „Dėl tarnybinio patikrinimo“ (b. 1. 16), kuriame buvo nurodyta, jog Kauno AVPK Kauno miesto Panemunės PK pareigūnai, 2013 m. gruodžio 25 d. išvykę pagal iškvietimą į Upelio g.12, Kaune, galimai netinkamai atliko arba neatliko savo pareigų, taip pat pareigūnai, privalėję kontroliuoti jų darbą, galėjo netinkamai (aplaidžiai) atlikti tarnybos pareigas. Rašte pažymėta, kad jeigu pareigūnai, išvykę pagal minėtą iškvietimą būtų tinkamai atlikę savo pareigas, būtų užkirstas kelias labai sunkaus nusikaltimo padarymui. Prokuratūros rašte buvo prašoma atlikti tarnybinį patikrinimą, o nustačius nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams požymius, spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (b. 1. 9–15).

Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2014 m. kovo 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-61 buvo konstatuota, jog Kauno AVPK VTV OVS Panemunės grupės vyriausiasis postinis M. U. pažeidė Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25.6.1 punktą, Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija), 13.1, 13.2, 32. punktus, todėl pasiūlyta skirti šiam pareigūnui tarnybinę nuobaudą – pastabą. Kauno AVPK 2014 m. kovo 27 d. raštu Nr. 20-S-936 kreipėsi į Profesinę sąjungą sutikimo skirti M. U. tarnybinę nuobaudą (b. l. 17). Profesinė sąjunga 2014 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 83 (b. 1. 18) nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti M. U. drausminio poveikio priemones. Motyvavo tuo, kad Profesinės sąjungos renkamasis organas 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje (b. l. 30) konstatavo, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant Tvarkos 22 punktą, numatantį, kad tikrintojas tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų, o šiuo atveju tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas ilgiau, t. y. 31 dieną, todėl nėra teisinio pagrindo skirti M. U. drausminio poveikio priemones.

Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis. Statuto 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vidaus reikalų įstaigų pareigūnams yra suteikta teisė steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti. Statuto IX skirsnyje (43–45 str.) yra reglamentuoti profesinių sąjungų veiklos ypatumai vidaus reikalų įstaigose. Statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba jų veiklos profesinėse sąjungose. Todėl įstatymu nustatyta būtinybė gauti išankstinį profesinės sąjungos sutikimą dėl darbdavio taikomos tarnybinės atsakomybės tuo pačiu yra garantija profesinės sąjungos nariams, kad būtų išvengta galimybės diskriminuoti pareigūnus dėl jų veiklos profesinėse sąjungose, ir kad su jais nebūtų susidorota už tokią veiklą, taip pat užtikrinant lygias su kitais pareigūnais teises. Teismas pažymėjo, kad tarnyba vidaus reikalų įstaigose grindžiama statutiniais (pavaldumo) santykiais. Statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Taigi statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamas drausmės užtikrinimas – tai vidaus reikalų įstaigos veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip pat sukelti pavojų viešajam interesui. Minėtos teisės normos nustato profesinėms sąjungoms pareigą savo teisėmis naudotis sąžiningai, protingai, jomis nepiktnaudžiauti ir be pakankamo pagrindo neriboti darbdavio teisių.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad dėl profesinės sąjungos renkamo organo atsisakymo duoti sutikimą patraukti tarnybinėn atsakomybėn profesinės sąjungos narį nuosekliai laikomasi pozicijos, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs vidaus tarnybos įstaigos vadovo, priėmusio sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kreipimąsi sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, svarstydamas dėl priimamo sprendimo (sutikimo ar nesutikimo) turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti tik tai, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, t. y. neturi teisinio pagrindo (įstatymas nesuteikė kompetencijos) analizuoti ir vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti iš esmės dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės. Profesinė sąjunga, svarstydama, ar duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymų nesusijusių priežasčių, t. y. dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (Statuto 43 straipsnio 4 dalis).

Teisę spręsti tarnybinės (drausminės) atsakomybės klausimus, tarp jų ir tai, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, ar yra dėl to kaltas, kokia konkreti nuobauda turi būti skiriama ir pan., įstatymų leidėjas suteikė darbdaviui (pagal Statuto 26 straipsnio 8 dalį, tarnybines nuobaudas pareigūnams skiria vadovai, turintys teisę skirti į pareigas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007, 2008 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1751/2008, 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009 ir kt.).

Tuo atveju, jei profesinės sąjungos renkamasis organas nustato, jog vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas nori skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės profesinėse sąjungoje, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, šią nustatytą aplinkybę turi pagrįsti nutarime dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą konkrečiais įrodymais bei turimais įrodymais pagrįstais motyvais, o ne prielaidomis ar įtarimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009).

Taigi profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas skiriant nuobaudą vidaus reikalų tarnybos pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, išskyrus nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, reikalingas visais atvejais. Nesant profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo tarnybinei nuobaudai skirti pareigūnui – profesinės sąjungos nariui arba atsisakymą duoti sutikimą panaikinančio teismo sprendimo, paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, jog tarnybinės nuobaudos skyrimas M. U. yra susijęs su šio pareigūno naryste profesinėje sąjungoje. Profesinė sąjunga, neduodama sutikimo tarnybinei nuobaudai skirti, vertino M. U. tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros teisėtumą ir jokių pagrindų, kad nuobauda galbūt bus skiriama dėl M. U. narystės Profesinėje sąjungoje, nenurodė (b. l. 22, 30). Atsakovas Profesinė sąjunga atsisakymą duoti sutikimą skirti M. U. tarnybinę nuobaudą grindė tuo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas M. U. atžvilgiu buvo atliekamas pažeidus tarnybinio nusižengimo tyrimo 30 dienų terminą, nustatytą Tvarkos 22 punkte. Teismas pabrėžė, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma pareigūnui dėl jo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Atsakovas, vertindamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros teisėtumą, viršijo profesinei sąjungai suteiktą diskrecijos teisę nuspręsti, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje ir dėl to duoti ar neduoti sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui M. U. yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Atsakovo argumentus, esą Profesinės sąjungos renkamasis organas (komitetas) 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje nepriėmė nutarimo neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui M. U., o tik išreiškė nuomonę, jog nėra teisinio pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, teismas vertino kaip akivaizdžią aplinkybę, jog atsakovas 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje nepritardamas tarnybinės nuobaudos skyrimui pareigūnui M. U., tokiu būdu atsisakė duoti sutikimą dėl nuobaudos skyrimo.

Teismas pažymėjo, kad spręsdamas šį ginčą, nevertino numatomos skirti pareigūnui M. U. tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, šio pareigūno kaltės dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, nes tai nėra susiję su šioje byloje iškelto ginčo dalyku.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į Profesinės sąjungos atsiliepime išdėstytas ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes ir neatsižvelgė į jas priimdamas sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjo prašymą. Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo prašymą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) narių nuomonės išsakymą neteisingai suprato kaip oficialų nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui. Iš teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad profesinės sąjungos renkamasis organas (komitetas) neturi jokios teisės tarnybinių nuobaudų skyrimo atveju pareikšti vienokią ar kitokią nuomonę, o gali tik duoti ar neduoti sutikimą. Apelianto manymu, taip būtų paneigta įstatyminė profesinių sąjungų teisė vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi priežiūrą bei vykdymo kontrolę, taip pat pažeidžiama Konstitucijos garantuojama žodžio laisvė.

Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 52–53) pareiškėjas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, taip pat palaiko savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą vidaus tarnybos sistemos (policijos) pareigūnui – profesinės sąjungos nariui.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio prasme yra statutiniai valstybės tarnautojai. Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis Įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas.

Bendrasis įstatymas, kuris reglamentuoja profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus, yra Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (bylai aktuali 2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-364 redakcija). Aptariamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad tarptautinės teisės aktuose įtvirtinant kiekvieno asmens laisvę jungtis į asociacijas, profesines sąjungas, kartu yra numatyti atitinkami profesinių sąjungų veiklos ypatumai statutinėse tarnybose (ginkluotosiose pajėgose, policijoje).

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas siekiant ginti savo interesus. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos interesais, gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo taikyti teisėtų naudojimosi šia teise apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose ir policijoje.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnio 1 dalyje. Konvencijos 11 straipsnio 2 dalis nustato iš esmės analogišką teisinį reguliavimą, kaip ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnio 2 dalis, tačiau jis yra išdėstytas detaliau. Konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisinius naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės valdymo organuose.

Taigi, minėtas teisinis reguliavimas leidžia, kad statutinėse tarnybose įstatymais būtų nustatyti profesinių sąjungų veiklos ypatumai. Vidaus tarnybos statuto (bylai aktualus nuo 2013 m. gruodžio 30 d. galiojančios redakcijos įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant šio įstatymo paskirtį, be kita ko, nustatyta, kad šis įstatymas nustato profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Šiems klausimams reglamentuoti yra skirtas Vidaus tarnybos statuto IX skirsnis (43–45 straipsniai).

Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnyje, nustatančiame profesinių sąjungų veiklos įstaigose, kurioms taikomas šis Statutas ypatumus, yra įtvirtinta nagrinėjamam ginčui aktuali nuostata, kad profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas (Statuto 43 straipsnio 4 dalis). Tarnybinių nuobaudų skyrimo sąlygas ir tvarką nustato Statuto 26 straipsnis, šias įstatymo nuostatas detalizuoja Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (bylai aktuali Vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija), be kita ko, ir kreipimosi išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo bei jo pateikimo aspektais (Tvarkos 29 punktas).

Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnis skirtas reglamentuoti vidaus reikalų įstaigos vadovų ir profesinės sąjungos santykius. Šioje įstatymo normoje, nurodyta, kad profesinės sąjungos veiklai vidaus reikalų įstaigoje sudaromos sąlygos, nustatytos jos susitarime su vidaus reikalų įstaigos vadovu (1 d.); profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo (2 d.); pareigūnui, išrinktam į renkamuosius vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos organus ir tarnaujančiam vidaus tarnyboje, skiriant tarnybines nuobaudas (išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos) reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas (3 d.); pareigūnai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant pareigūnų profesinius, ekonominius bei socialinius klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. Tam skiriama iki 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnesį ir už šį laiką mokamas darbo užmokestis (4 d.).

Iš minėtų Vidaus tarnybos statuto normų matyti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų įstaigose ypatumus, sureglamentavo vidaus reikalų įstaigos vadovų ir profesinės sąjungos santykių ribas, nustatė šių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų apimtį. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas turi sudaryti sąlygas profesinių sąjungų ir jų atstovų veiklai ta apimtimi, kuri numatyta šio įstatymo IX skirsnyje, o profesinės sąjungos vidaus reikalų įstaigose turi veikti, atsižvelgdamos į Vidaus tarnybos statuto IX skirsnyje nustatytus veiklos šiose statutinėse įstaigose ypatumus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra aktualus Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas, kuriame išaiškinta, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Nors minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pasisakyta dėl ankstesnės redakcijos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatų, tačiau šie išaiškinimai yra aktualūs ir pagal naujos įstatymo redakcijos (2013 m. birželio 13 d.

įstatymo Nr. XII-364 redakcija) įstatymo nuostatas, kadangi esminė taisyklė, jog skiriant drausminę nuobaudą atitinkamoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo (valdymo) organo sutikimas, liko nepakeista. Pažymėtina, kad pagal Vidaus tarnybos statuto IX skirsnyje nustatytus profesinių sąjungų vidaus reikalų įstaigose veiklos ypatumus (Statuto 43 straipsnio 4 dalis), Statute yra įtvirtinta platesnės apimties statutinių įstaigų pareigūnų – profesinės sąjungos narių garantija, nei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje, t. y. pagal Vidaus tarnybos statutą profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinis sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą (išskyrus atleidimą iš tarnybos) reikalingas visais atvejais skiriant tarnybinę nuobaudą pareigūnams – profesinės sąjungos nariams, o ne tik tais atvejais, kai tarnybinė nuobauda skiriama profesinės sąjungos renkamojo (valdymo) organo nariams.

Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarime pateiktas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje numatytos profesinių sąjungų renkamųjų organų narių papildomos garantijos skiriant tarnybines nuobaudas nustatymas yra aktualus ir Vidaus tarnybos statuto IX skirsnyje numatytų profesinių sąjungų vidaus reikalų įstaigose ypatumų kontekste, nes šios garantijos paskirtis ir tikslai yra analogiški tiek pagal Profesinių sąjungų įstatymą, tiek pagal Statutą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, profesinių sąjungų veiklos reglamentavimą tarptautiniuose teisės aktuose, taip pat į šiuo aspektu aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, yra suformavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuoseklią praktiką, kad teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti (neduoti) sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apsaugoti savo narius nuo galimo administracijos neteisėto poveikio dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos narui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui veikos, už kurią vidaus reikalų įstaigos vadovas yra numatęs skirti tarnybinę nuobaudą, pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (pvz., ar įrodytas pažeidimo faktas, kaip kvalifikuotina veika, kokia konkreti tarnybinė nuobauda skirtina pareigūnui ir pan.) ir aiškiai išdėstyti savo poziciją (sutinka/nesutinka) dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui.

Nesant įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti profesinės sąjungos tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių darbuotojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., LVAT 2004 m. balandžio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, Administracinių teismų praktiką Nr. 5, p. 110-123; 2012 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr. 23, taip pat nutartis 2006 m. vasario 3 d.

Nr. A2-748/2006, 2007 m. rugsėjo 28 d. Nr. A5-791/2007, 2008 m. spalio 24 d. Nr. A438-1751/2008; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A146-900/2009; 2009 m. spalio 26 d. Nr. A146-1227/2009; 2010 m. sausio 4 d. Nr. A146-1370/2009; 2010 m. kovo 1 d. Nr. A756-165/2010; 2010 m. liepos 30 d. Nr. A662-1080/2010, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A662-798/2010;2011 m. kovo 28 d. Nr. A662-954/2011, 2012 m. gegužės 10 d. Nr. A520-2288/2012, 2013 m. kovo 27 d. Nr. A552-535/2013, 2014 m. kovo 18 d. Nr.A146-153/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Vidaus tarnybos statutą profesinės sąjungos renkamojo organo

diskrecijos ribos dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą apima tik tarnybinės nuobaudos įvertinimą tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra ginčijamas profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, tokioje byloje privalo patikrinti tik tai, ar nesutikimas yra grindžiamas dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar dėl kitų priežasčių, tačiau, spręsdamas ginčą, teismas neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo ribas byloje nustatė teisingai, tinkami įvertino aplinkybe ir, ištyręs įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Profesinės sąjungos komiteto 2014 m. balandžio 4 d. protokole Nr. 3 įformintas sprendimas, apie kurį atsakovas informavo pareiškėją 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 83, yra nepagrįstas ir neteisėtas nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą policijos pareigūnui M. U.

Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) nuomonės pareiškimą, teisėjų kolegija vertina kaip neatitinkančius ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nepagrįstus, pabrėždama kiekvieno teisinių santykių subjekto pareigą savo teisėmis naudotis sąžiningai. Minėta, kad pagal Vidaus tarnybos statuto IX skirsnyje įtvirtintus profesinių sąjungų veiklos ypatumus, vidaus reikalų įstaigos vadovui kyla pareiga (Statuto 43 str.4 d.) kreiptis į profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo skirti pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, tarnybinę nuobaudą.

Profesinės sąjungos renkamajam organui iš šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies bei 43 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio bei Tvarkos 29 punkto nuostatų kyla pareiga atsakyti į tokį vidaus reikalų įstaigos vadovo kreipimąsi taip, kaip to reikalauja įstatymas, t.y. priimti sprendimą duoti ar neduoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Tvarkos 29 punkte, be kita ko, nustatyti terminai, per kurios vidaus reikalų įstaigos vadovas turi kreiptis į profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo skirti pareigūnui – profesinės sąjungos nariui tarnybinę nuobaudą, o profesinės sąjungos renkamasis organas nuspręsti dėl tokio prašymo tenkinimo.

Minėtame Tvarkos punkte įtvirtinta, kad vadovas, priėmęs sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną kreipiasi į profesinės sąjungos renkamąjį organą sutikimo. Profesinės sąjungos renkamasis organas per 14 dienų privalo nuspręsti, ar patenkinamas toks prašymas, ir atsakyti raštu. Jeigu per šį laikotarpį profesinės sąjungos renkamasis organas nepateikia atsakymo, vadovas turi teisę skirti tarnybinę nuobaudą. Profesinės sąjungos nesutikimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Tvarkos 29 p.).

Šiuo poįstatyminiu teisės aktu, kuris vidaus reikalų ministro buvo priimtas vykdant įstatymų leidėjo pavedimą (Statuto 26 straipsnio 12 dalis) nustatyti tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarką, turėjo vadovautis ne tik pareiškėjas, bet ir atsakovas. Iš minėtų Statuto ir Tvarkos 29 punkto normų kyla reikalavimai profesinės sąjungos renkamojo organo sprendimo, kuris turi būti priimtas dėl vidaus reikalų įstaigos vadovo kreipimosi išankstinio sutikimo skirti pareigūnui – profesinės sąjungos nariui tarnybinę nuobaudą, turiniui, t.y. tokiame sprendime turi būti atsakyta, ar profesinės sąjungos renkamasis organas duoda sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą , ar atsisako jį duoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, profesinės sąjungos nariui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Šioms aplinkybėms įvertinti reikia nustatyti: pirma, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir, antra, ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr. 23).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjas pirmosios instancijos teisme įrodė, kad Profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Pareiškėjas savo prašyme pirmosios instancijos teismui dėl atsakovo atsisakymo duoti sutikimą skirti pareigūnui M. U. tarnybinę nuobaudą panaikinimo nurodė konkrečius ir teisės aktų normomis pagrįstus argumentus, kad Profesinės sąjungos renkamojo organo neteisėtas atsisakymas duoti sutikimą skirti pareigūnui M. U. tarnybinę nuobaudą, trukdo policijos įstaigos vadovui įgyvendinti tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, pažeidžia visų pareigūnų lygybės principą ir viešąjį interesą.

Pareiškėjas akcentavo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra susijęs su pareigūno naryste Profesinėje sąjungoje. Minėtų teiginių pagrindimui pareiškėjas kartu su prašymu pateikė pirmosios instancijos teismui atitinkamus įrodymus (prokuroro 2014 m. vasario 21 d. raštą, tarnybinio patikrinimo 2014 m. kovo 27 d. išvadą) iš kurių matyti, kad tarnybinis patikrinimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo Kauno AVPK buvo pradėtas atsižvelgiant į minėtame prokuroro rašte pateiktą pagal ikiteisminio tyrimo dėl asmens nužudymo medžiagą informaciją apie tai, jog 2013 m. gruodžio 25 d. budėję policijos pareigūnai galimai netinkamai reagavo į pranešimą telefonu ir dėl to galimai nebuvo užkirstas kelias labai sunkaus nusikaltimo padarymui.

Atliekant šį tarnybinį patikrinimą buvo įvertinti pagal teisės aktus 2013 m. gruodžio 25 d. budėjusių Kauno AVPK VTV OVS pareigūnų (vienas iš jų – M. U.) veiksmai dėl reagavimo į pranešimą telefonu apie įvykius Upelio g. 2, Kaune, ir buvo nustatyti atitinkami pažeidimai. Iš minėtos bylos medžiagos nekyla jokių abejonių dėl to, kad Kauno AVKP vadovo ketinimas skirti pareigūnui M. U. tarnybinę nuobaudą yra pagrįstas atlikto vykdant Statuto 26 ir Tvarkos nuostatas, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadomis už nustatytus tarnybinius nusižengimus, t.y. nėra susijęs su šio pareigūno naryste profesinėje sąjungoje.

Iš atsakovo pateiktų teismui įrodymų (2014 m. balandžio 4 d. posėdžio protokolas Nr. 3, 2014 m. balandžio 7 d. raštas Nr.

83) matyti, kad Profesinės sąjungos renkamasis organas, atsisakydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, nenustatė ir nenurodė, kad yra kitaip nė teigia pareiškėjas, t.y. kad tarnybinės nuobaudos skyrimas M. U. yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje. Atsakovas savo diskreciją duoti ar neduoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo policijos pareigūnui – profesinės sąjungos nariui šiuo atveju panaudojo aiškiai klaidingai, nes pasisakė profesinės sąjungos renkamojo organo kompetencijai tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūroje nepriskirtu klausimu – ėmėsi vertini ar yra teisinis pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą.

Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad statutiniams valstybės tarnautojams dėl jiems priskirtų funkcijų pobūdžio, statutinės tarnybos specifikos ypatumų keliami griežti tarnybinės drausmės reikalavimai. Priimant į vidaus tarnybą keliamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas (Statuto 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat su tuo susiję priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai (Statuto 11 straipsnis). Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis.

Pagal Policijos veiklos įstatymą pagrindiniai policijos uždaviniai yra: žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Pagal policijos veiklos įstatyme įtvirtintus policijos veiklos principus policijos veikla grindžiama pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo ir kitais nurodytais principais.

Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Kompetencija skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą suteikta pareigūną į pareigas skiriančiam vadovui (Statuto 26 straipsnio 10 dalis). Statuto 26 straipsnio ir Tvarkos nuostatos įpareigoja vidaus reikalų įstaigų vadovus gavus informaciją apie pareigūno galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, pradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, t. y. imtis įstatymu numatytų priemonių ir operatyviai bei veiksmingai reaguoti į kiekvieną vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinį nusižengimą.

Profesinės sąjungos renkamojo organo (šiuo atveju atsakovo) nepagrįstas ir neteisėtas atsisakymas duoti sutikimą skirti vidaus tarnybos (šiuo atveju policijos) pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, tarnybinę nuobaudą trukdo vidaus reikalų įstaigos (šiuo atveju Kauno AVPK) vadovui vykdyti savo funkcijas personalo valdymo ir tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje, pažeidžia teisėtą interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią policijos veiklą pagal įstatymų leidėjo pavestus uždavinius (viešąjį interesą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas. Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą, kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tiek vidaus reikalų įstaigų pareigūnai - profesinių sąjungų nariai, tiek šių įstaigų pareigūnai, nepriklausantys profesinėms sąjungoms) padarę tarnybinius nusižengimus turi būti vertinami laikantis minėto konstitucinio principo. Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus, o įstatymų nuostatos (Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalis) dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, kaip minėta pirmiau, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų narius nuo galimo neteisėto administracijos poveikio dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Neteisėtas profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą pažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesus, kliudo įstaigos vadovui užtikrinti nepriekaištingą vidaus tarnybos įstaigos veiklą, o tuo pačiu ir viešąjį interesą – piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir nagrinėjamoje byloje nėra faktinio bei teisinio pagrindo kurti naują precedentą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a : :

Atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius