A-602-725-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-725/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02321-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 32–37) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo Pensijų skyriaus (toliau – ir Valdybos Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (10.1)3-63887 „Dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4145 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“ ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti 2013 m. gegužės 29 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo; 3) įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 4) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 5) atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio gavo sumažintą senatvės pensiją. 2013 m. gegužės 7 d. perskaitė internetiniame tinklalapyje informaciją, kad sumažintos pensijos nebus grąžintos, todėl 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl sumažintos pensijos grąžinimo. 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu buvo atsakyta, kad sumažintos pensijos nebus grąžintos iki kol nepriimtas kompensavimo įstatymas.

2013 m. gegužės 29 d. pareiškėja kreipėsi į Valdybą, kuri 2013 m. birželio 19 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniu, 48 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos jai taikytos nepagrįstai, dėl ko ji patyrė žalą, buvo diskriminuojama. Pensija yra nuosavybė, kuri neliečiama, ji iki šiol negrąžinta ir nemokamos palūkanos, atsakovas neteisėtai naudojasi negrąžintais pinigais. Pensijų kompensavimo įstatyminis reguliavimas iki šiol nepriimtas. Valstybė netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas, atsisakydamas nagrinėti skundą, pažeidžia turtines teises.

Patikslintame prašyme (b. l. 39–46) be aplinkybių, išdėstytų skunde, pareiškėja nurodė, kad jokių raštiškų pranešimų ar sprendimų apie sumažintą pensiją ji negavo. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį nepriimdamas nagrinėti skundo. Termino skundui paduoti nepraleido, kadangi apie aplinkybę, kad pensija nebus grąžinta, sužinojo tik 2013 m. gegužės 7 d. Be to, manė, kad jai taikytinas 10 metų senaties terminas, nurodytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 53–57) prašė pareiškėjos skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti; teismui patenkinus pareiškėjos skundą, prašė priteistą sumą leisti išmokėti dalimis. Taip pat prašė pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir patraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių, remiantis Civilinio kodekso 2.53 straipsnio 2 dalimi, kadangi Valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nėra juridinis asmuo.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėja 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Valdybą. Valdybos Vilniaus skyriaus priimtas ginčijamas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas nelaikytinas sprendimu, tai yra tik paaiškinimas dėl pensijos perskaičiavimo. Pirmąją sumažintą pensiją pareiškėja gavo 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamasi į Valdybą 2013 m. gegužės 29 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalį praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti. Pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2013 m. liepos 1 d. įrodymams dėl praleisto termino pateikti, tačiau pareiškėja kreipėsi į teismą. Prašė taikyti suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl 3 metų senaties termino (administracinė byla Nr. A552-432/2013; Nr. A602-167/2013). Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl senatvės pensija buvo sumažinta teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Atsakovas veikė pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62–66) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pašalinti iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir patraukti trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių, remiantis Civilinio kodekso 2.53 straipsnio 2 dalimi, kadangi Valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nėra juridinis asmuo.

Nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Pažymėjo, kad teisės aktai galioja tik į ateitį. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurių konstitucingumu atsakovas neturėjo teisės abejoti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų projektus dėl pensijų kompensavimo tvarkos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 86–91) pareiškėjos V. T. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4145 ir įpareigoti ją iš naujo išnagrinėti 2013 m. gegužės 29 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą. Skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo Pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (10.1)03-6388 dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė bei išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su prašymu atnaujinti skundo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su juo pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį perskaičiuota senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Valdybos administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami Valdybai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD Įstatymas) 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjos skundą dėl Valdybos teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tuo užkirsdama kelią pareiškėjai pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ginant savo pažeistas teises. Tačiau, kaip matyti iš ginčyto Valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimo, atsakovė, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 punktu, išaiškino pareiškėjai teisę per nustatytą terminą pateikti Valdybai prašymą atnaujinti kreipimosi į Valdybą terminą bei įrodymus, dėl kurių šis terminas buvo praleistas.

Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 31 punktą Valdyba 2013 m. birželio 19 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 29 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėja V. T. apeliaciniu skundu (b. l. 95–112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas visiškai nevertino įrodymų, paliko neaiškumų, neatsakė į skundo argumentus.

Paaiškina, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio gavo sumažintą pensiją. 2013 m. gegužės 7 d. perskaitė internetiniame tinklalapyje informaciją, kad pensijos nebus grąžintos bei 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, prašydama grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kol nėra parengta kompensavimo tvarka, pensija nebus grąžinta. Šį sprendimą 2013 m. gegužės 29 d. apskundė Valdybai, kuri 2013 m. birželio 19 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsakovai turėjo pakankamai laiko įgyvendinti Laikinojo įstatymo 16 straipsnį. Pareiškėja nurodo, kad pažeistas jos teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principas. Pareiškėja yra diskriminuojama, jai negrąžinama jos prarasta pensijos dalis, teismas sprendimu taip pat neapgynė jos nuosavybės. 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Teisė į teisminę gynybą yra fundamentali pareiškėjos teisė, tačiau teismas sprendimu šią teisę atėmė. Mano, kad jai turėtų būti taikomas 10 metų senaties terminas, reglamentuotas Civiliniame kodekse. Tiek teismas, tiek atsakovai rėmėsi negaliojančiais teisės aktais. Apie Taisykles, kurios reglamentuoja ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, jai, kaip pensininkei, nebuvo pranešta, šios Taisyklės ar kitokia tvarka niekur nėra iškabintos. Pareiškėjos niekas raštu neinformavo apie pensijos sumažinimą. Iš teismo sprendime išdėstytų argumentų neaišku, ar laikytina, kad pareiškėja pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, ar ne.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–127) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. 2013 m. gegužės 27 d. raštu Valdybos Vilniaus skyrius tik išaiškino pareiškėjai pensijos sumažinimo pagrindą. Pareiškėja, pateikdama 2013 m. gegužės 29 d. skundą, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų senaties terminą, todėl jai buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, pagrindžiančius termino praleidimo priežastis. Teismas teisėtai ir pagrįstai paliko Valdybos sprendimą galioti.

Pareiškėjai pensija buvo sumažinta pagal tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios buvo taikytos teisėtai ir pagrįstai. Teismas teisingai įvertino teisės aktus ir nurodė, kad pareiškėja dar gali pasinaudoti ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128–130) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėja pirmąją dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, todėl Valdyba pagrįstai atsisakė jos skundą narinėti, kadangi praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas. Pagal Taisyklių 31 punktą pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 11-17-1278 pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 16 d. paskirta 893,47 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 67) (ši pensija pagal naujus duomenis iš naujo paskirta 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 11-17-19643 – 933,16 Lt (nuo 2010 m. spalio 27 d.) (b. l. 68), o 2012 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 11-17-1169 – 951,18 Lt (nuo 2011 m. spalio 27 d.) (b. l. 70)).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant inter alia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 8 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti jai pensijos dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. (b. l. 72) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius pareiškėjai atsakė 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (10.1)3-6388, kuriame, be kita ko, nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 17). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2013 m. gegužės 29 d. skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydama panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 58–59). Valdyba 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. (6.5)I-4145 (b. l. 18–19) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytas 3 metų terminas. Šiuo raštu Valdyba pareiškėją informavo, jog jeigu ji iki 2013 m. liepos 1 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą, skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Duomenų, kad pareiškėja būtų minėtus įrodymus pateikusi bei pakartotinai kreipusis į Valdybą, byloje nėra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valdybos 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4145 ir įpareigoti ją iš naujo išnagrinėti 2013 m. gegužės 29 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą. Skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo Pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (10.1)03-6388 dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį paliko nenagrinėtą bei išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į Valdybą su prašymu atnaujinti skundo dėl Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su juo pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydama inter alia įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pažymėtina, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

VSD Įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu). Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek VSD Įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Pastebėtina, jog sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi konstatuotina, jog būtent nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtų veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą padavė ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškino, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas kreipiasi pirma į Valdybos teritorinį skyrių, o tik vėliau į Valdybą, laikoma, jog kreipimosi į Valdybos teritorinį skyrių diena yra kreipimosi į Valdybą diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Pareiškėja į Valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. gegužės 14 d. prašymu, kuriame prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, jog jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai. Todėl būtent nurodyta data, t. y. 2013 m. gegužės 14 d., laikytina pareiškėjos kreipimusi į Valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei VSD Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau net laikant, kad pareiškėja skundą Valdybai padavė 2013 m. gegužės 14 d., akivaizdu, kad Pensijų įstatyme nustatytas 3 metų terminas buvo praleistas.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, 2013 m. gegužės 14 d. kreipdamasi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau pareiškėjos ir Valdybos ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. Valdyba 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. (6.5)I-4145 aiškiai nurodė, kad nenagrinėja jai pateikto skundo dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos grąžinimo pareiškėjai, šį atsisakymą pagrįsdama Taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nes skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėja neprašė jo atnaujinti. Dėl įvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti, jog pareiškėja V. T. pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė pareiškėjai kreiptis į Valdybą su prašymu atnaujinti skundo dėl Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu pateikiant įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimo priežastis.

Nepagrįsti yra pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas, nepriėmęs sprendimo dėl bylos esmės, paneigė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą, neteisingai pasisakė dėl terminų. Teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą dėl bylos esmės, pasisakydamas dėl Valdybos sprendimo nenagrinėti pareiškėjos skundo, teismas teisingai vertino, kad sprendimas yra teisėtas, nes Valdyba veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Minėta, kad įstatyme nustatytas 3 metų kreipimosi į instituciją terminas, ir institucija turėjo ir privalėjo vertinti, ar šis terminas nebuvo praleistas, šis vertinimas yra institucijos kompetencija.

Teismas, nagrinėdamas bylą, vertina, ar institucijos veiksmai yra teisėti (ABTĮ 3 str.). Pažymėtina ir tai, kad pensijos mokėjimas yra viešojo administravimo subjektams – valstybinio socialinio draudimo atitinkamiems subjektams, priskirta funkcija, todėl pensijos mokėjimo ar nemokėjimo klausimas pirmiausia turi būti sprendžiamas kompetentingų subjektų, o ne teismo, kaip nurodo pareiškėja. Minėta, kad įstatymas nustato ikiteisminę tvarką, kuri yra privaloma sprendžiant ginčus dėl pensijos, ir yra viena iš prielaidų kreiptis į teismą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p., 103 str. 1 p.).

Įstatymas, nustatydamas privalomą ikiteisminę tvarką ginčams dėl pensijos nagrinėti, nenustatė jokių išimčių, todėl ši tvarka turėtų būti taikoma taip pat ir sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimų pasekmių taikymo konkretaus asmens atžvilgiu. Todėl pareiškėjai reikalaujant išmokėti pensijos dalį, kuri paskaičiuota taikant Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes, šį klausimą turėtų išspręsti viešojo administravimo subjektas, kuris mokėjo sumažintą pensiją. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo yra pripažįstamos prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikros nuostatos dėl socialinio draudimo išmokų mažinimo, nepaneigia kitų valstybinio socialinio draudimo normų dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigų kompetencijos spręsti klausimus dėl pensijos mokėjimo ir neperduoda šios kompetencijos teismui, kuris tik vertina viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų, susijusių su pensijos mokėjimu, teisėtumą.

Nustačius, kad nėra priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas, teismas negalėjo nagrinėti ginčo dėl pareiškėjai nesumokėtos pensijos dalies ir pagrįstai nusprendė šią pareiškėjos skundo dalį palikti nenagrinėtą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius