AS-299-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-299-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05394-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. A. 2014 m. gruodžio 13 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-10719(11) ir 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. ID-8095(11); 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, ir VRM neišmokėtos paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 33 541,79 Lt už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nors nemano, kad jį yra praleidęs. Pareiškėjo nuomone, šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas tikėjo, kad pasibaigus sunkmečiui ji bus atstatyta, o susidarę praradimai – kompensuoti. Pareiškėjas teigė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Gavęs VRM 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-10719(11) pareiškėjas tikėjo, kad pensijos nepriemoka negali būti kompensuota visiems pensijų gavėjams iš karto, manė, kad kreipimosi į teismą terminas baigsis tik 2015 m. vasario 6 d., o per tą laikotarpį valstybės valdžios institucijos priims atitinkamus teisės aktus dėl praradimų kompensavimo ir pareiškėjas išvengs teisminės valdžios įsikišimo. Pareiškėjas teigė, kad jo teisę į teisminę gynybą apsunkino ir egzistavęs neaiškumas bei neapibrėžtumas aktualių teisinių santykių srityje, taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A552-519/2013 suformuota praktika, kad savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 3 m. terminą, dėl pažeistų teisių pirmiausia kreipdamiesi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, įgijo teisę skųsti nepalankų sprendimą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjo N. A. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir VRM 2013 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 1D-10719(11) panaikinimo paduoti. Atsisakė priimti pareiškėjo N. A. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) ir terminais, kurių taikymas užtikrina atsiradusių teisinių santykių stabilumą, administracinio proceso operatyvumą bei vienodas asmenų galimybes ginčyti administracinius aktus ar veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-753/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas taip pat nurodė, kad iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 11DP (P)-5371 matyti, kad pareiškėjui paskirta pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis suformuota teismų praktika, laikytina, kad vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 15 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Kartu pažymėta, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjas reikalavimą dėl VRM 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 1D-10719(11) panaikinimo pareiškė tik 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus daugiau nei metams laiko nuo jo priėmimo dienos, todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido terminą ir šiam reikalavimui pareikšti.

Pažymėta, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Vertinta, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.

Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovavosi iš esmės bendro pobūdžio argumentais, jo nurodytos delsimo ginčyti VRM 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-10719(11) bei kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar kreipimosi terminą praleidus pateisinamą laiką kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014. Pažymėta, kad priešingai nei nurodė pareiškėjas, teismų praktika, kurioje buvo apibrėžtas kreipimosi į teismą terminas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, egzistuoja jau pakankamai ilgą laiką, tačiau daugiau nei metus laiko pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises. Toks delsimas laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių įrodymų, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014).

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintino.

Teismas nurodė, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kadangi nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo bei VRM 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 1D-10719(11) panaikinimo atsisakė priimti.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8095(11), teismas nurodė, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, todėl jį taip pat atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas N. A. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neteisinga, nepagrįsta, neatitinka suformuotos administracinių teismų praktikos. Teigia, jog manė, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d. valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, juo nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus ir sukurs teisinį pagrindą bei teisinį mechanizmą netektims kompensuoti, kaip tai buvo 2001 m. – 2003 m. sumažinus pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, tos pačios dienos nutartyje administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų, pareiškėjas manė, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos. Atsižvelgdamas į ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo sudėtingumą, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo amžių ir pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, jog terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, buvo draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, todėl jam pensija perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį bei ribojama 1,3 VDU. Viso šiais pagrindais pareiškėjui neišmokėta 33 541,79 Lt pensijos, kurią jis ir prašo priteisti. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta 18 818,57 Lt, tačiau dėl šios sumos priteisimo reikalavimas nereiškiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo N. A. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir VRM 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 1D-10719(11) panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo N. A. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo N. A. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio, iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Kita vertus, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5371 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta antikonstitucinė nuostata buvo pakeista 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) 1 straipsniu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui N. A. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio valstybinę pensiją mokančiai institucijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl pirmuoju etapu, t. y. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bei vientiso Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpio, trukusio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., metu susidariusios nepriemokos pareiškėjas N. A. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 12), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 13 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas N. A. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti minėtu pirmuoju etapu susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Aptariamu klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas N. A. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 13 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė (vien bendro pobūdžio argumentas, kad turi būti atsižvelgta į pareiškėjo amžių, tokia aplinkybe nelaikytinas; pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011)), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio – 2012 m. mėnesių laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, jog skundo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 1D-8095(11) atsisakyta priimti kaip išvestinį iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, ši nutarties dalis taip pat naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo N. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjo N. A. skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. ID-8095(11), ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys