AS-92-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-92-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04698-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), neturtinę žalą – po 500 Lt už kiekvieną parą, praleistą žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 6-7) pareiškėjo V. B. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencija yra apibrėžta ABTĮ 15, 18 ir 19 straipsniuose. Nors pareiškėjas skunde atsakovu nurodo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento, tačiau iš skundo turinio akivaizdu, kad neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad jo laisvė nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 14 kv. m., su dar 8–10 asmenų, tokiu būdu neužtikrinant 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Teismas nurodė, jog skunde nenurodomi Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas būtų patyręs neturtinę žalą.

Teismas nurodė, jog ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu skunde pareiškėjas nenurodo atsakovo arba nurodo ne tą atsakovą, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmų ar neveikimo paduodamas skundas, teismas pašalina šiuos trūkumus. Atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis darytina išvada, kad tinkamu atsakovu pagal pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Teismas nurodė, jog, vadovaujantis ABTĮ 35 straipsniu, pareiškėjo skundas yra teismingas Šiaulių apygardos administraciniam teismui, todėl skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme atsisakytina priimti kaip neteismingą.

III. Pareiškėjas V. B. atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 13).

Pareiškėjas paaiškina, jog jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o ne Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl sveikatos sutrikdymo ir dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimo psichologinio spaudimo. Pareiškėjas prašo jo pateiktą skundą išnagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju vertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo V. B. skundą, konstatavęs, kad pagal pareiškėjo skundą inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas Šiaulių apygardos administracinio teismo kompetencijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu su tokia pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi nesutinka, pabrėždamas, kad jis skundą teikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o ne Šiaulių apygardos administraciniam teismui ir atitinkamai priimta teismo nutartis yra neteisėta.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio, reglamentuojančio skundo (prašymo) priėmimo taisykles, 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jeigu byla nepriskirtina tam teismui.

ABTĮ 35 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė.

Pažymėtina, jog ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis atsakovą apibrėžia kaip instituciją, įstaigą, tarnybą, tarnautoją, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas, tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4(14), 2008 sausis–balandis, P. 109–124). Be to, spręsdamas skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas turi vertinti, ar jam paduotame skunde atsakovu, atsakovo atstovu yra nurodytas tinkamas subjektas, kadangi nustačius, jog atsakovu, atsakovo atstovu pagal pareiškėjo reiškiamą reikalavimą turi būti kitas subjektas, kurio buveinė yra kito administracinio teismo veiklos teritorijoje, tokį skundą atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-461/2011, 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-357/2013).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 500 Lt (atitinkamai 144,81 Eur) už kiekvieną parą, praleistą žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildino iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 14 kv. m., su dar 8–10 asmenų, tokiu būdu neužtikrinant 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog skunde nenurodomi Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas būtų patyręs neturtinę žalą (b. l. 1-3).

Pažymėtina, jog valstybės, kaip ypatingo juridinio asmens, specifika lemia tai, kad valstybė pati negali vesti bylos administraciniame teisme, o privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Tačiau būdama šalimi administraciniame procese, valstybė išsaugo dispozityvumo principo suteikiamą galimybę pasirinkti, kas bus jos atstovas byloje. Apsisprendus, kad bylose dėl žalos atlyginimo jai turi atstovauti valstybės institucija, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala, teismas neturi pagrindo ignoruoti šios atstovaujamojo valios ir parinkti bylos šaliai (valstybei) kitą atstovą. Tai gali padaryti tik pats atstovaujamasis, šiuo atveju – pati Lietuvos valstybė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008 m., 109–124 p.). Pabrėžtina, jog pagal administracinių teismų suformuotą praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovu yra laikoma Lietuvos valstybė, kurią atstovauja įstaiga, dėl kurios netinkamų kalinimo sąlygų yra padaryta žala pareiškėjui. Atitinkamai, tai lemia, kad administracinės bylos dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra priskirtos nagrinėti teismui pagal šios įkalinimo įstaigos buvimo vietą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-357/2013).

Įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, neteisėtų jos administracijos veiksmų, atsižvelgusi į byloje kilusio ginčo pobūdį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje atsakovą Lietuvos valstybę turėtų atstovauti Šiaulių tardymo izoliatorius (ABTĮ 37 str. 4 d.). Pažymėtina, jog iš esmės pateiktame atskirajame skunde pareiškėjas šios pirmosios instancijos teismo išvados, išvadų dėl nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės nekvestionuoja, kitų institucijų neteisėtų veiksmų taip pat nenurodo (b. l. 13).

Atsižvelgus į tai, kad ginčo šalį Lietuvos valstybę atstovauja Šiaulių tardymo izoliatorius, kurio buveinė yra Šiaulių apygardos administracinio teismo veiklos teritorijoje (ABTĮ 35 str., Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str. 2 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 6 str. 5 d. 3 p., Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str. 2 d.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konstatavęs, kad inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas ne Vilniaus, o Šiaulių apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Priešingai vertinti nurodytos situacijos neleidžia ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o ne į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl sveikatos sutrikdymo ir dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimo psichologinio spaudimo (b. l. 13). Šiuo atveju, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas kreipdamasis į teismą, be kita ko, turi laikytis nustatytų teritorinio teismingumo taisyklių ir besąlygiškos teisės pasirinkti atitinkamą teismą šiuo atveju nėra numatyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas teismingas Šiaulių apygardos administraciniam teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nurodė pareiškėjui teisę su skundu kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis