A-492-1691-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1691/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07863-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-12PR-77 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. T.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Departamento išvada Nr. (15/6-8)-13PR-77RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. T.“ (toliau – ir Išvada).

Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui negresia pavojus jo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas teigė, jog prieglobsčio prašymą grindė problemomis, kilusiomis (duomenys neskelbtini) (šalyje kurioje pareiškėjas gyveno nuo šešerių metų). Pareiškėjas mano, kad atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti, kadangi yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) ribų; negali sugrįžti į ją dėl visiškai pagrįstos persekiojimo baimės; neturėjo galimybės pasinaudoti teisėsaugos institucijų pagalba, kadangi jaučia persekiojimą bei priešiškumą ir iš šių institucijų pusės (galimai dėl jo kriminalinės praeities) ir mano, kad jam turėtų būti suteikta laikina teritorinė apsauga.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 17-18), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad nėra aišku, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nesutinka su skundžiamu Sprendimu. Paaiškino, kad M. T. asmens tapatybės kortelėje bei užsieniečio leidime gyventi (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad jo pilietybė yra (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas turėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojusį iki 2004 m. balandžio 6 d., išduotą (duomenys neskelbtini) atstovybėje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į minėtų dokumentų turinį, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo asmens tapatybė ir jo pilietybė yra patvirtinta – užsienietis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turėjęs tik laikiną leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma jo kilmės valstybe. Atkreipė dėmesį, kad turimi ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete N. K. ir jos dviem vaikais yra nesusiję su kilmės valstybės nustatymu ir su prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimu Lietuvos Respublikoje, nes noras gyventi Lietuvoje su savo mergina N. K. ir jos sūnumi yra ne tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindas. Nurodė, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo draugė, neatleidžia jo nuo pareigos įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka, kuri yra taikytina visiems užsieniečiams. Atsakovas nurodė, kad tokios apsaugos formos kaip laikina teritorinė apsauga nėra. Lietuvos Respublikoje galimos trys tarptautinės apsaugos formos: pabėgėlio statusas (Įstatymo 86 str. 1 d.), papildoma apsauga (Įstatymo 87 str. 1 d.) arba laikinoji apsauga (Įstatymo 92 str.). Nurodė, kad pareiškėjas taip pat neteisingai supranta pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, kurie pabėgėlių teisėje yra 4 ir kurių in corpore buvimą nustačius asmuo gali būti pripažintas pabėgėliu: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Mano, kad pareiškėjo skundas yra niekuo nepagrįstas, nes jis skunde nesugebėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių buvo ar gali būti persekiojamas savo kilmės valstybėje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 44-49) pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 8 d. ir 2013 m. sausio 10 d. buvo laikinai sulaikytas pareiškėjas M. T., kuris su savimi neturėjo jokių dokumentų (M. T. asmens bylos Nr. MAR 0006 l. 7, 9). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą pareiškėją sulaikyti Užsieniečių registracijos centre (M. T. asmens bylos Nr. MAR 0006 l. 11–12). Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pratęsė pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2013 m. spalio 11 d. (M. T. asmens bylos Nr. MAR 0006 l. 44–45).

Pareiškėjas, būdamas Užsieniečių registracijos centre, 2013 m. vasario 24 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (M. T. asmens bylos Nr. MAR 0006 l. 21–22). Užsieniečių registracijos centre 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. gegužės 3 d. ir 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo atliktos prieglobsčio prašytojo apklausos, per kurias pareiškėjas nurodė, kad nuo 6 metų nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), į kurią kartu su mama ir broliu bei seserimi išvyko gyventi turėdami vizas; valstybinę (duomenys neskelbtini) kalbą (arabų) moka prastai, geriau kalba (duomenys neskelbtini) kalba; apie (duomenys neskelbtini) nieko papasakoti negali, nes nepažįsta šalies; su (duomenys neskelbtini) gyvenančiu tėvu nebendrauja; su dabartine mergina Lietuvos Respublikos piliete N. K., su kuria susilaukė sūnaus O., susipažino (duomenys neskelbtini); sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau gimimo liudijime nėra žymos, kad pareiškėjas yra biologinis vaiko tėvas; turėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą bei leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), tačiau jų galiojimo laikas yra pasibaigęs; (duomenys neskelbtini) dėl padarytų nusikaltimų daug kartų buvo teistas, o paskutinį kartą kalėjo nuo 2008 iki 2011 m. už narkotikų platinimą; (duomenys neskelbtini) gyvena jo motina T. B., sesuo H. T. bei brolis W. S., visi jie turi leidimus gyventi (duomenys neskelbtini); į Lietuvos Respubliką atvyko 2012 m. lapkričio mėnesį nelegaliai, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų; pastaruoju metu gyveno Lietuvoje, adresu: (duomenys neskelbtini); gimė (duomenys neskelbtini; pagal profesiją yra mūrininkas; prieglobsčio prašo, nes (duomenys neskelbtini) buvo neteisingai apkaltintas padaręs nusikaltimą, iš jo buvo reikalaujama pinigų, į policiją nesikreipė, iškart išvyko iš (duomenys neskelbtini); buvo vedęs (duomenys neskelbtini) M. Z., tačiau išsiskyrė 2011 m. rugsėjį; paaiškino, kad sugyventinė turi ir antrą vaiką, be to, turi bėdų dėl narkotikų vartojimo; pageidauja būti Lietuvoje su šeima (M. T. asmens bylos Nr. MAR 0006 l. 23–27, 39–43, 57–60).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas (duomenys neskelbtini), kurioje iki atvykimo į Lietuvą buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, kilusiomis problemomis. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kitų (duomenys neskelbtini) buvo apkaltintas pinigų vagyste, nors to nepadarė, minėti (duomenys neskelbtini) grasino fiziniu susidorojimu, jeigu negrąžins jiems pinigų. Be to, dėl (duomenys neskelbtini) padarytų nusikaltimų jis buvo nuolat persekiojamas policijos pareigūnų.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reglamentavimo matyti, kad sprendžiant dėl pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo turi būti vertinama padėtis užsieniečio kilmės valstybėje, o kilmės valstybe pagal Įstatymo 2 straipsnio 11 punktą laikytina valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis. Ir tik tokiu atveju, jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, kilmės valstybe laikoma valstybė, kurioje yra užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta. Taigi teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjo kilmės valstybe laikė (duomenys neskelbtini), kurios pilietybę jis turi. Nors (duomenys neskelbtini) buvo nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji viena, tačiau ji galėtų būti pripažįstama pareiškėjo kilmės valstybe tik tokiu atveju, jeigu M. T. pilietybės nustatyti būtų neįmanoma arba jis neturėtų jokios pilietybės. Teismo nuomone, šiuo atveju byloje pakako duomenų, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir todėl jo kilmės valstybe laikytina (duomenys neskelbtini). Akcentuota, kad šių aplinkybių neginčijo ir pats pareiškėjas.

Teismas taip pat pastebėjo, kad prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas pateikė tik tada, kai buvo sulaikytas dėl nusikalstamos veikos, o iki tol Lietuvoje buvo kelis mėnesius ir dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju aplinkybės, susijusios su pareiškėjo baime grįžti į (duomenys neskelbtini), nėra reikšmingos, o Departamentas pagrįstai analizavo grėsmes, kurios gali kilti jam (duomenys neskelbtini). Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi 2013 m. spalio 24 d. pažyma „Apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini)“ ir tiek Išvadoje, tiek skundžiamame sprendime detaliai pagrindė, kodėl pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, apklausose, skunde, teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kad jam (duomenys neskelbtini) kiltų kokia nors grėsmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Be to, byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl to, kad: 1) jis ten būtų kankinamas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Taigi teismas konstatavo, kad M. T. prašymas suteikti jam prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas, o Departamento sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas remiantis byloje esančia medžiaga ir yra pagrįstas.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą sieja ir su aplinkybe, kad Departamentas neįvertino jo šeiminės situacijos, šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra N. K. sūnaus O. tėvas, kaip teigia pareiškėjas ir liudytoja N. K., nes M. T. vaiko gimimo liudijime nėra įrašytas kaip jo tėvas ir jo tėvystė nėra nustatyta kitomis priemonėmis. Be to, Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog šis sprendimas turės tiesioginės neigiamos įtakos pareiškėjo šeiminiam gyvenimui, kadangi ateityje bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir, kaip pastebėjo atsakovo atstovė, tada bus vertinama pareiškėjo šeiminė situacija, ryšiai su Lietuvos Respublika ir joje esančiais asmenimis, t. y. sprendimas nesuteikti prieglobsčio dar nereiškia, jog neabejotinai bus priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, pažymėta, kad pareiškėjas ir liudytoja N. K. nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jie savo šeiminius ryšius galėtų palaikyti tik būdami Lietuvoje.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52-54), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas mano, kad Departamentas ir teismas, formaliai taikydamas Įstatymo nuostatas, vertino, ar apeliantui kyla pavojus (duomenys neskelbtini) valstybėje, t. y. valstybėje, su kuria pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, išskyrus pilietybę, nors pareiškėjas prieglobsčio prašymą siejo su aplinkybėmis, susiklosčiusiomis jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno daugiau nei 20 metų. Be to, pareiškėjo manymu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas prieglobsčio paprašė ne iš karto neturėtų būti vertinama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra, kadangi pareiškėjas neišmano Lietuvos Respublikos teisės aktų, yra įgijęs tik pagrindinį išsilavinimą bei baigęs profesinius kursus, todėl jis paprasčiausiai nežinojo, kur ir kada turi pateikti prieglobsčio prašymą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 66-68), kuriame prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad taikant lingvistinį bei sisteminį Įstatymo 86-87 straipsnių aiškinimą, darytina išvada, kad prieglobstis gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei asmuo negali pasinaudoti pilietybės valstybės apsauga. Pažymi, kad dabartinis teisinis reguliavimas dėl prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo išimtinai sietinas su pilietybės valstybe. Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu negali teikti apsaugos. Teigia, kad apeliantas ginčija ne Departamento sprendimą, tačiau tolesnius potencialius jo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, hipotetinį jo išsiuntimą į (duomenys neskelbtini), nors šis klausimas didžiąja dalimi priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų. Pažymi, kad patvirtinus šeimos ryšių egzistavimą apeliantas gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) negali būti vertinama nei kaip kilmės šalis, nei kaip grąžinimo šalis, kadangi apeliantas dar būdamas (duomenys neskelbtini) aplaidžiai vertino savo buvimą joje, turėdamas galimybę neįteisino savo buvimo šioje šalyje. Todėl vertina, kad su (duomenys neskelbtini) apelianto nesieja jokie ryšiai. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas į Lietuvą atvyko 2012 m. rugsėjo mėnesį, o prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik 2013 m. vasario 24 d., kuomet sulaikius įtariant padarius nusikalstamas veikas buvo nustatyta, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, mano, kad prieglobsčio prašymas pateiktas ne dėl gresiančio pavojaus, o dėl to, jog teisėsaugos institucijos išsiaiškino apie pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-8)-12PR-77 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. T.“.

Ginčijamas sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktų dėl persekiojimo (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas nors ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau nuo 6 metų ten negyvena, o Departamentas jokių grėsmių pareiškėjui jo kilmės valstybėje nenustatė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-8)-12PR-77 panaikinimo, nustatė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas (duomenys neskelbtini), kurioje iki atvykimo į Lietuvą buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, kilusiomis problemomis. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) valstybės pilietis, teismas darė išvadą, jog šiuo atveju aplinkybės, susijusios su pareiškėjo baime grįžti į (duomenys neskelbtini), nėra reikšmingos, o Departamentas pagrįstai analizavo grėsmes, kurios jam gali kilti (duomenys neskelbtini). Teismas pritarė Departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, apklausose, skunde, teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kad jam (duomenys neskelbtini) kiltų kokia nors grėsmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86-87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentų dėl jų nekartoja.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau savo prieglobsčio prašymą grindė grėsmėmis kilusiomis valstybėje, kurioje jis gyveno iki atvykimo į Lietuvą, t. y. (duomenys neskelbtini). Teisė gyventi (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo suteikta užsieniečio leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) pagrindu, tačiau šio leidimo galiojimas pasibaigė 2002 m. rugsėjo 20 d. Apklausos metu pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) kitų (duomenys neskelbtini) buvo apkaltintas pinigų vagyste, nors to nepadarė, minėti (duomenys neskelbtini) grasino fiziniu susidorojimu, jeigu negrąžins jiems pinigų.

Be to, dėl (duomenys neskelbtini) padarytų nusikaltimų jis buvo nuolat persekiojamas policijos pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokios aplinkybės neturi reikšmės prieglobsčio prašymo nagrinėjimui. Aplinkybių, įrodančių realią, pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme savo kilmės valstybėje pareiškėjas nenurodė.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių.

Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją taip pat duomenis apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86-87 straipsniuose įtvirtintais pagrindais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (15/6-8)-12PR-77 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. T.“ yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė