AS-214-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-214-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05262-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 6 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8154(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 9 336,04 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad nemano, jog yra praleidęs kreipimosi į teismą terminą, kadangi jis turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją, buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir pensijos bus atkurtos į buvusį lygį, o patirti praradimai kompensuoti. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad dėl vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo buvo žymiai apsunkinta jo teisė į teisminę gynybą, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuota praktika, kad dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o, šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p., 105, 106 str.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-753/2011 ir 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Sveikatos priežiūros tarnyba) 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. 11DP (P)-5357, nustatė, kad pareiškėjui paskirta pensija Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, laikė, kad vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėn. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d., todėl teismas padarė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013. Pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, paskelbimo.

Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovavosi iš esmės bendro pobūdžio argumentais, jo nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar kreipimosi terminą praleidus pateisinamą laiką kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014. Pažymėjo, kad teismų praktika, kurioje buvo apibrėžtas kreipimosi į teismą terminas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, egzistuoja jau pakankamai ilgą laiką, tačiau daugiau nei metus laiko pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises. Toks delsimas laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl, pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių įrodymų, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014).

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad tarp šalių kilusio ginčo, kaip būtinos kreipimosi į teismą sąlygos egzistavimo pagrindimui, prieš kreipiantis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, būtina kreiptis į valstybinę pensiją mokančią instituciją, tačiau ši procedūra negali būti siejama su termino kreiptis į teismą dėl nurodytos pensijos priteisimo skaičiavimo pradžia, kuris pagal toje pačioje nutartyje suformuotą teismų praktiką skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo reikalavimą dėl 2010 m. sausio–2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo atsisakė priimti.

Teismas antrąjį skundo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8154(11) laikė išvestiniu iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, todėl šį reikalavimą taip pat atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino skundo padavimo motyvus bei nepagrįstai juos pripažino tik bendro pobūdžio argumentais. Apie tai, kad pažeidžiamos jo teisės, sužinojo ir suprato tik paskelbus paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki tol, matydamas, kad pensijos dydis sumažintas Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu, manė, kad jis yra teisėtas, nors ir sunkinantis jo padėtį, todėl nematė pagrindo kreiptis į teismą ir taip bereikalingai apkrauti darbu. Teigia, jog skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Įsitikinęs, jog šį apskundimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. tik todėl, jog, būdamas lojalus Lietuvos Respublikos pilietis, tikėjo ir pasitikėjo Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimamais teisės aktais. Pažymi, kad Konstituciniame Teisme yra sprendžiamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų, kuriomis Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 m. ir 2013 m., konstitucingumo klausimas. Vadinasi, dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, termino kreiptis į teismą tikrai nėra praleidęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš esmės inicijuoja ginčą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 9 336,04 Lt – priteisimo. Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-5357 apie 2010–2013 m. pensijos dydį pareiškėjo prašoma priteisti suma nurodyta kaip paskirtos pensijos su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu ir išmokėtos pensijos, t. y. pensijos su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, skirtumas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 9).

Nustatyta, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėn. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 6 d. (b. l. 10), t. y. praleidęs 3 metų terminą šiam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 6 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėn.– 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, įvertinus tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 6 d. ir, prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, galima konstatuoti, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis keistina, panaikinant pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir perduodant šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį (dėl likusių reikalavimų) paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. L. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys