A-2637-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2637-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02259-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Spaineta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Spaineta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) atliko pakartotinį pareiškėjo UAB „Spaineta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) laikotarpio nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei laikotarpio nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. PVM permokos grąžinimo pagrįstumo patikrinimą ir 2013 m. liepos 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-18, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 2 424 358 Lt PVM (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-03(7-4/2014), toliau – ir Komisijos byla, t. I, b. l. 77–95).

Kauno AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.4)-K3-205 patvirtino patikrinimo aktą Nr. AU16-18 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 2 424 358 Lt PVM, 382 850 Lt PVM delspinigių ir 242 436 Lt PVM baudą. Taip pat Kauno AVMI 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (04.4-AU6-22) negrąžino 1 683 391 Lt PVM permokos, nes pagal 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (04.4)-K3-205 patvirtinta papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 2 424 358 Lt PVM suma (Komisijos byla, t. I, b. l. 65–73).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (04.4)-K3-205 ir 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (04.4-AU6-22), Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) 2013 m. rugsėjo 23 d. pateikė skundą (Komisijos byla, t. I, b. l. 51–61), minėtą skundą papildė 2013 m. lapkričio 12 d. prašymu (Komisijos byla, t. I, b. l. 48–49).

VMI 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 69-148 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Kauno AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (04.4)-K3-205 ir 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (04.4)-AU6-22 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai) bei atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 107 588 Lt PVM delspinigių mokėjimo (Komisijos byla, t. I, b. l. 23–29).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu Nr. 69-148, pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, t. I, b. l. 2–15). Komisija 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. S-53(7-4/2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas) patvirtino VMI 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 69-148 nurodymus pareiškėjui sumokėti 2 339 940 Lt PVM, su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą; patvirtino VMI 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 69-148 dalį negrąžinti pareiškėjui 1 683 391 Lt PVM permokos (skirtumo) bei panaikino VMI 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 69-148 nurodymus pareiškėjui sumokėti 84 418 Lt PVM, su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtintas VMI sprendimas; 2) panaikinti VMI sprendimą; 3) panaikinti Kauno AVMI sprendimus ir įpareigoti Kauno AVMI grąžinti pareiškėjui 1 683 391 Lt PVM.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ 2009 m. liepos 10 d. pardavė jam, pagrindiniam UAB „Investicinių projektų valdymas“ akcininkui, sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – ir sklypas) už 14 637 000 Lt. Pareiškėjas mokėjimo prievoles pardavėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė, įskaitydamas 3 234 359,34 Lt sumos skolinių įsipareigojimų ir 2009 m. liepos 10 d. išrašydamas 11 402 640,66 Lt sumos vekselį. Įsipareigojimus sumokėti minėtą vekselio sumą už pareiškėją UAB „Investicinių projektų valdymas“ naudai įvykdė D. V., 2009 m. lapkričio 25 d. ilgalaikiu kreditu refinansuodamas UAB „Investicinių projektų valdymas“ paskolą banke „Nordea Bank Finland Plc“. UAB „Investicinių projektų valdymas“ sklypo pardavimo PVM deklaravo, tačiau, negalėdamas laiku sumokėti, kreipėsi dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Kauno AVMI atsisakė nepriemoką išdėstyti ir atliko pareiškėjo patikrinimą. Atlikusi patikrinimą, Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į sklypo pirkimo PVM atskaitą dėl nesąžiningumo. Kilus mokestiniam ginčui ir Komisijai įpareigojus mokesčių administratorių vertinti ginčui reikšmingas aplinkybes, buvo atliktas pakartotinis patikrinimas. Pakartotinio patikrinimo aktu konstatuota, kad pareiškėjas neturi teisės į sklypo pirkimo PVM atskaitą dėl piktnaudžiavimo. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės į sklypo pirkimo PVM atskaitą, kadangi dalyvavo PVM sukčiavime. Pareiškėjas pakartotinio patikrinimo metu paprašė grąžinti PVM skirtumo likutį, atsiradusį dėl sklypo pirkimo PVM atskaitos, todėl, nusprendus atimti teisę į šio PVM atskaitą, Kauno AVMI atsisakė grąžinti 1 683 391 Lt PVM.

Iš Komisijos motyvų pareiškėjas sprendė, kad sukčiavimu Komisija laiko pardavėjo tikslą nemokėti pardavimo PVM, tačiau Komisijos sprendime nėra jokių motyvų (išskyrus patį PVM prievolės pažeidimą), kodėl PVM prievolės pažeidimas laikomas sandorio tikslu. Iš Komisijos sprendimo turinio pareiškėjas suprato, kad vienintelis motyvas, galintis turėti ryšį su UAB „Investicinių projektų valdymas“ tikslu „nesumokėti PVM“, yra konstatuota aplinkybė, kad mokestis nebuvo sumokėtas tuojau pat suėjus prievolės terminui. Pažymėjo, kad pats PVM prievolės pažeidimo faktas nepatvirtina, jog šio pažeidimo ir buvo siekiama. Manė, kad Komisijos pozicija nesuderinama su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva). Direktyvos ir jos pagrindu priimto Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatos, reglamentuojančios teisės į PVM atskaitą atsiradimą, taikymo sritį ir šios teisės įgyvendinimo taisykles, nesieja PVM atskaitos teisės atsiradimo, jos realizavimo ar atskaitos tikslinimo su pardavėjo PVM nesumokėjimu (t. y. prievolės pažeidimu). Nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką, pagal kurią klausimas, ar mokėtinas PVM už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimų sandorius buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM.

Pareiškėjo vertinimu, Komisijos sprendime nėra nurodoma konkrečių aplinkybių, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ turėjo tikslą nesumokėti PVM, todėl ši išvada nepagrįsta. Pareiškėjas akcentavo, kad nebuvo vertinama, jog UAB „Investicinių projektų valdymas“ yra restruktūrizuojama, mokesčių administratorius yra kreditorius, kuris jau turi patvirtintą reikalavimą dėl sklypo pardavimo PVM ir ne tik visiškai naudojasi su tuo susijusiomis savo teisėmis, bet ir jau yra gavęs beveik 30 000 Lt šio PVM.

Pareiškėjas nurodė, kad, pažeisdama ginčo ribas, objektyvumo principą ir teisę būti išklausytam, Komisija konstatavo, jog „byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, kaip pelno siekiantis subjektas, įsigytą Sklypą naudojo (ketino naudoti) savo ekonominėje komercinėje veikloje. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir Komisijai“. Mokesčių administratorius niekada neginčijo sklypo paskirties pareiškėjo ekonominei komercinei veiklai, o šią aplinkybę paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų Bendrovės atstovų nebuvo prašoma pateikti ir Komisijos posėdyje.

Pareiškėjas manė, kad neobjektyvu daryti išvadą apie sandorio kainos ir rinkos vertės skirtumo ekonominę logiką neišklausius paaiškinimų – toks klausimas posėdžio metu nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Net jei sklypo įsigijimo kaina iš tiesų būtų 33 proc. didesnė negu rinkos vertė, sklypo įsigijimo kainos ir rinkos vertės skirtumas dėl savo dydžio (apimties) ir jo santykio su PVM atskaitos suma paneigia išvadą, kad sandorio tikslas galėtų būti PVM atskaita. Įgijęs teisę į 2 337 000 Lt PVM atskaitą, pareiškėjas gavo turtą, kurio vertė, Komisijos manymu, yra daugiau negu 4 000 000 Lt mažesnė už jo kainą. Tai reiškia, kad pareiškėjas prarado dagiau negu 1,6 mln. Lt. Joks protingas asmuo nesudarytų sandorio dėl teisės į 2 337 000 Lt PVM atskaitą, jei dėl to patiria nuostolius.

Atkreipė dėmesį, kad trijų institucijų skirtingi PVM atskaitos ribojimo teisiniai pagrindai ir jų skirtingas turinys bei motyvai lemia skirtingą įrodinėjimo apimtį. Taip kintant mokestinio ginčo riboms, pažeidžiama pareiškėjo teisė teikti motyvus ir būti išklausytam, o priimami sprendimai pažeidžia objektyvumo principą. Komisija ignoravo šiuos motyvus ir nesudarė galimybių pareiškėjui pasisakyti dėl naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 136–148) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pagal 2009 m. liepos 10 d. pasirašytą Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas pirko, o UAB „Investicinių projektų valdymas“ pardavė 0,2885 ha kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė, nurodyta sutartyje, – 8 279 000 Lt. Sklypas nupirktas už 14 637 000 Lt. Pardavėjas 2009 m. liepos 10 d. išrašė UAB „Investicinių projektų valdymas“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 004 už 14 637 000 Lt, iš jų 2 337 000 Lt PVM. Pagal sutarties 1.4 punktą pirkėjui buvo perleistos teisės į statinių statybos žemės sklype techninį projektą ir kitą projektinę dokumentaciją. Sklypas buvo įkeistas hipoteka banko „Nordea Bank Finland Plc“ naudai užtikrinant pardavėjo įsipareigojimų pagal 2007 m. lapkričio 6 d. ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS07/11/05 įvykdymą. Pareiškėjas (vekselio davėjas) 2009 m. liepos 10 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. sumokėti UAB „Investicinių projektų valdymas“ 11 402 641 Lt, pervesdamas pinigus į banko sąskaitą, tačiau vekselis nebuvo padengtas. Pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos registrus, minėtos sumos pareiškėjo įsiskolinimo UAB „Investicinių projektų valdymas“ 2009 m. liepos 10 d. nebuvo, nes ji buvo perkelta kaip pareiškėjo įsiskolinimas D. V., nors pagal pateiktas sutartis įsiskolinimo perkėlimas įvyko tik 2009 m. lapkričio 25 d.

Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė 2009 m. lapkričio 25 d. paskolos sutartį Nr. 2009/11/25, sudarytą tarp D. V. ir pareiškėjo, kurioje nurodyta: 2009 m. liepos 10 d. pareiškėjas nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš UAB „Investicinių projektų valdymas“ už 14 637 000 Lt. Pagal sutartį pirkėjas sumokėjo UAB „Investicinių projektų valdymas“ prieš pasirašant sutartį (nors, kaip pažymėjo Kauno AVMI, šis teiginys neatitinka tikrovės, nes įsiskolinimas sudarė 11 402 641 Lt). Pirkimo metu pareiškėjas buvo paskolinęs, priskaičiavęs palūkanų ir perėmęs kreditorinių reikalavimų iš UAB „Investicinių projektų valdymas“ už bendrą 3 234 359 Lt sumą. Šią sumą šalys susitarė įskaityti į sklypo pirkimo kainą. Už likusią 11 402 641 Lt sumą pareiškėjas išdavė vekselį, įsipareigodamas jį išpirkti iki 2009 metų pabaigos. Parduodamas žemės sklypas buvo įkeistas bankui „Nordea Bank Finland Plc“, o D. V. suteiktas ilgalaikis kreditas, kad būtų refinansuotas UAB „Investicinių projektų valdymas“ kreditas. Refinansavimo sutartis buvo pasirašyta 2009 m. gegužės 12 d. bei papildyta 2009 m. lapkričio 18 d. 2009 m. lapkričio 25 d. buvo suteikta paskola D. V. bei UAB „Investicinių projektų valdymas“ paskolos įskaitymas. D. V. perėmė pareiškėjo 11 402 641 Lt skolą, kartu įskaitant skolą UAB „Investicinių projektų valdymas“ už sklypo pirkimą. Sklypas ir toliau liko įkeistas bankui „Nordea Bank Finland Plc“. Ši suma buvo prilygta D. V. paskolai, suteiktai pareiškėjui, už kurią bus mokamos 7 proc. dydžio metinės palūkanos.

Siekdama nustatyti sandorio aplinkybes, Kauno AVMI atliko operatyvų UAB „Investicinių projektų valdymas“ patikrinimą ir 2013 m. sausio 10 d. surašė priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. AU12-352, kurioje konstatavo, jog pagal pateiktus apyvartos žiniaraščius nustatyta, kad šios įmonės debitorinis įsiskolinimas (2009 m. rugsėjo 30 d.) buvo 11 409 534,87 Lt; kreditorinis įsiskolinimas – 29 797 643,68 Lt , iš jų 11 402 640,66 Lt, 2 894 856,69 Lt ir 9 423 773,03 Lt banko paskolos; trumpalaikės paskolos, gautos iš D. V., – 3 628 492,07 Lt ir gautos iš D. V. –100 000 Lt; 48 597,05 Lt skolos tiekėjams ir 2 299 284,18 Lt skola Kauno AVMI. Įmonės vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui – statiniams ir turtinei teisei į valstybinės žemės sklypo nuomą, adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruota hipoteka. Kauno AVMI duomenimis UAB „Investicinių projektų valdymas“ operatyvaus patikrinimo pradžioje (2009 m. spalio 15 d.) įmonė turėjo 2 299 284 Lt PVM ir 58 647,52 Lt PVM delspinigių nepriemokų. Taip pat nustatyta, kad nuo UAB „Investicinių projektų valdymas“ įkūrimo dienos (2006 m.) įmonė dirbo nuostolingai. Pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose UAB „Investicinių projektų valdymas“ deklaravo veiklos nuostolį. Pagal UAB „Investicinių projektų valdymas“ pateiktą 2012 metų apyvartos žiniaraščių suvestinę 2012 m. gruodžio 17 d. UAB „Investicinių projektų valdymas“ turėjo 538 459,55 Lt nuostolį.

Kauno AVMI, apibendrinusi nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, todėl neįgijo teisės į 2 337 000 Lt PVM atskaitą, nes žinojo / turėjo galimybę žinoti, kad, įsigydamas sklypą, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Kauno AVMI nurodė, kad buvo sudarytos sąlygos turtui perkelti, 2009 m. liepos mėnesį buvo įformintas ilgalaikio turto pardavimo sandoris, taip perkeliant dalį turto pareiškėjui, todėl pirkėjas pateiktoje 2009 m. liepos mėnesio PVM deklaracijoje deklaravo 2 348 789 Lt atskaitomą pirkimo PVM (iš jų 2 337 000 Lt PVM apskaičiuotas nuo žemės sklypo vertės), bei 2 242 578 Lt grąžintino iš biudžeto PVM. UAB „Investicinių projektų valdymas“ deklaravo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas ir pardavimo PVM žinodamas, kad jo nesumokės, ir taip padidino įsiskolinimą biudžetui. D. V. žinojo ir turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ nemoki ir kad ji nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, tačiau padės pareiškėjui suformuoti PVM atskaitą. D. V., aktyviai dalyvaudamas abiejų bendrovių finansinėje veikloje (paskolų suteikimai, reikalavimų perleidimo sutartys, vienašaliai prašymai skolų užskaitoms), žinojo apie UAB „Investicinių projektų valdymas“ finansinę padėtį bei tai, kad bendrovė nedisponuoja laisvomis piniginėmis lėšomis ir neturi galimybių sumokėti 2 337 000 Lt pardavimo PVM. Bendrovė ir kontrahentas buvo susiję asmenys, jie vykdė tą pačią veiklą, dalis kontrahento darbuotojų perėjo dirbti pas pareiškėją, abiem įmonėms prekes teikė tos pačios ES valstybių narių įmonės, abi įmonės atsiskaitymus vykdydavo ir tarpusavio įskaitomis ir kt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog pareiškėjui teisė į PVM atskaitą buvo atimta remiantis tuo, kad jis žinojo, jog, įsigydamas sklypą iš UAB „Investicinių projektų valdymas“, dalyvauja sandoryje, kuriuo yra vykdomas sukčiavimas PVM srityje.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 ir, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad egzistuoja prima facie pareiškėjo ir UAB „Investicinių projektų valdymas“ sąsajumas PVMĮ prasme (2 str. 31 d. 15 p.). Nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu UAB „Investicinių projektų valdymas“ 90 procentų akcijų valdė pareiškėjas. Be to, pareiškėjas ir UAB „Investicinių projektų valdymas“ vykdė tą pačią veiklą – nekilnojamojo turto operacijas (EVKR – 700000), nekilnojamojo turto, priklausančio nuosavybės teise, išnuomojimą (EVRK 702000) ir buvo įregistruotos ir veiklą vykdė tuo pačiu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), o abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati bendrovė „Audvilta“. Teismas akcentavo, kad šio sąsajumo pareiškėjas neginčijo.

Vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ tikrinamuoju laikotarpiu buvo sunkios finansinės būklės. Įvertinęs sandorio sudarymo aplinkybes, įmonių sąsajumą ir UAB „Investicinių projektų valdymas“ finansinę padėtį, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad, neatsiskaičius su UAB „Investicinių projektų valdymas“, ši įmonė objektyviai neturės lėšų sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Nepaisant to, pareiškėjas mokėjimo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Investicinių projektų valdymas“ įvykdė įskaitydamas 3 234 359,34 Lt sumos skolinių įsipareigojimų ir 2009 m. liepos 10 d. išrašydamas vekselį už 11 402 640,66 Lt sumą, tačiau vekselyje nurodyta suma nebuvo sumokėta, o vietoje to įsipareigojimus už pareiškėją UAB „Investicinių projektų valdymas“ naudai įvykdė D. V., 2009 m. lapkričio 25 d. ilgalaikiu kreditu refinansuodamas UAB „Investicinių projektų valdymas“ paskolą banke „Nordea Bank Finland Plc“. Teismas akcentavo, kad nors sandoris faktiškai įvyko ir su UAB „Investicinių projektų valdymas“ buvo atsiskaityta, tačiau tai buvo padaryta ne suteikiant UAB „Investicinių projektų valdymas“ piniginių lėšų, tačiau įskaitant skolas. Šiais sandoriais, žinodamas apie sunkią UAB „Investicinių projektų valdymas“ finansinę situaciją, pareiškėjas iš esmės panaikino UAB „Investicinių projektų valdymas“ finansines galimybes atsiskaityti su valstybės biudžetu PVM mokėjimo srityje.

Teismas pažymėjo, kad pagal UAB „Investicinių projektų valdymas“ restruktūrizavimo plane nurodytą 2009 m. balansą (Komisijos byla, t. II, b. l. 134) UAB „Investicinių projektų valdymas“ 14 649 547 Lt ilgalaikio turto pagrindą iš esmės sudarė būtent 14 637 000 Lt pajamos iš sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, todėl pareiškėjas turėjo žinoti, kad, neapmokėjus vekselio, UAB „Investicinių projektų valdymas“ objektyviai neturės jokios galimybės sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Byloje teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios sumokėti bent dalį sandorio PVM.

Teismas sutiko su Komisijos motyvais, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ restruktūrizavimo planas nepaneigia, kad, sudarant ginčo sandorį, UAB „Investicinių projektų valdymas“ neketino sumokėti pardavimo PVM. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų vertinimo prasme, sudarė pakankamą faktinį pagrindą nustatyti teisiškai reikšmingus faktus, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog UAB „Investicinių projektų valdymas“ po sklypo pirkimo–pardavimo sutarties neturės finansinių galimybių sumokėti PVM, nepaisant to, UAB „Investicinių projektų valdymas“ deklaravo PVM, o pareiškėjas siekė gauti PVM atskaitą, tokiais veiksmais vykdydamas sukčiavimą teisės į PVM atskaitą srityje.

Dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam Komisijos posėdyje pažeidimo teismas nurodė, kad tai nelaikytina esminiu pažeidimu, nes per teismo posėdį pareiškėjas, teismui pasiūlius, paaiškino aplinkybes, kurių paaiškinti, jo teigimu, neturėjo galimybės Komisijos posėdyje.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir faktinėmis aplinkybėms kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti sandorį ekonominės logikos aspektu, nesiaiškino sandorio šalių ir įkaito turėtojų ekonominių tikslų ir interesų.

2. Pardavimo PVM nesumokėjimas laiku, sandorio sudarymas esant sunkiai finansinei padėčiai galėtų būti kvalifikuojamas kaip kreditorių interesų pažeidimas, kuris nėra PVM sukčiavimas.

3. Pareiškėjo PVM atskaitos teisės atėmimas, neįvertinant UAB „Investicinių projektų valdymas“ įvykdytų ir privalomų vykdyti restruktūrizavimo byloje mokėjimų, pažeidžia proporcingumo ir teisinio tikrumo principus.

4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi tik sandorio šalių sąsajumo, pardavėjo finansinės situacijos ir laiku nesumokėto PVM aplinkybėmis.

5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio šalys turėjo tikslą nesumokėti PVM, yra nepagrįsta.

6. Ginčo sandorio atsiskaitymo būdo tikslas, kaip PVM sukčiavimo sudėties požymis, nebuvo nurodytas ginčo administracinio akto pagrindu, nebuvo nagrinėjimas nei mokestiniame ginče, nei bylos nagrinėjimo teisme metu.

7. Ginčo administraciniame akte mokesčių administratorius neįrodė piktnaudžiavimo PVM, todėl ginčus nagrinėjančios institucijos neturėjo pagrindo savarankiškai ieškoti kito pagrindo riboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą – sukčiavimo PVM.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo šio skundo netenkinti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas vadovaujasi analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai akcentuoja, kad patikrinimo metu nustatytos aplinkybės nepaneigia pareiškėjo sukčiavimo PVM srityje fakto. Pažymi, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl PVM sumos sumokėjimo, atsižvelgs į restruktūrizavimo plano mokėjimo grafiką, todėl prievolę mažins attinkamai sumokėta suma, siekiant išvengti dvigubo PVM išieškojimo. Atsakovas nurodė, kad nėra pateikęs patikslinimo restruktūrizavimo byloje, kadangi aplinkybės dėl pareiškėjo sukčiavimo PVM nėra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Kauno AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo; VMI 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 69-148 ir Komisijos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. S-53(7-4/2014), kuriais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 2 339 940 Lt PVM ir šiuo mokesčiu susijusius delspinigius bei baudą. Taip pat buvo nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 1 683 391 Lt PVM permokos.

Minėti mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už ūkinę operaciją (žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį), sudarytą 2009 m. liepos 10 d. su kontrahentu - UAB „Investicinių projektų valdymas“, konstatavus, kad vykdant šią ūkinę operaciją buvo pažeisti sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo teise principai, dėl ko pareiškėjas turi į biudžetą grąžinti minėtas PVM sumas, kurias neteisėtai iš biudžeto gavo (atskaitė pirkimo PVM), o jo kontrahentas - UAB „Investicinių projektų valdymas“ atitinkamai nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM – 2 337 000 Lt. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad „Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos <...> negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.“

Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. O Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi, turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

Šis teisinis reguliavimas nacionalinės (Lietuvos) teisės lygmenyje yra papildytas ir Europos Teisingumo Teismo praktika, kuria aiškinamos Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios pridėtinės vertės mokesčio klausimus, nuostatos.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, taip pat yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas.“ <...>, „Nustačius piktnaudžiavimą, sandoriai, sudaryti piktnaudžiaujant, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant tokių sandorių.“ (2006 m. vasario 21 d. sprendimo, byloje C-255/02, rezoliucinės dalies 2 ir 3 p.).

Be to Europos Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendime (sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04), aiškindamas nepiktnaudžiavimo teise principo turinį yra konstatavęs ir tai, kad <...> „ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); bet, jeigu <...> „apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Iš tikrųjų tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku (sprendimo 56-57 p.); todėl <...> „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).

Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas, apsprendžia ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką.

Byloje nustatyta, kad aptariamo sandorio dalyviai – pareiškėjas ir UAB „Investicinių projektų valdymas“ buvo tarpusavyje susiję asmenys, nes 90 procentų akcijų UAB „Investicinių projektų valdymas“ valdė pareiškėjas, be to, abu kontrahentai vykdė tą pačią veiklą – nekilnojamojo turto operacijas, kurią vykdė tuo pačiu adresu - (duomenys neskelbtini). Taip pat šių abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati bendrovė „Audvilta“.

Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ aptariamu laikotarpiu finansinė būklė buvo sunki: UAB „Investicinių projektų valdymas“ 2009 m. rugsėjo 30 d. debitorinis įsiskolinimas sudarė 11 409 534,87 Lt, o kreditoriniai įsiskolinimai – 29 797 643,68 Lt, iš kurių 3 628 492,07 Lt sudarė trumpalaikės paskolos, gautos iš pareiškėjo direktoriaus D. V., ir 2 299 284,18 Lt skola biudžetui. UAB „Investicinių projektų valdymas“ vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui buvo įregistruota hipoteka, be to, UAB „Investicinių projektų valdymas“ nuo įkūrimo dienos dirbo nuostolingai, 2009 m. veiklos nuostolis buvo 1 929 326 Lt.

Byloje nustatyta ir tai, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Investicinių projektų valdymas“ 2009 m. liepos 10 d. sudaryto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio vertė buvo 14 637 000 Lt. Dalis šios sumos 3 234 359 Lt sandorio šalių buvo įskaityti į žemės sklypo pirkimo kainą, kaip UAB „Investicinių projektų valdymas“ turėti įsiskolinimai pareiškėjui, o likusią žemės klypo kainą- 11 402 641 Lt faktiškai už pareiškėją žemės sklypo pardavėjui (UAB „Investicinių projektų valdymas“) sumokėjo D. V. Nes UAB „Investicinių projektų valdymas“ šio žemės sklypo įsigijimui 2007 m. iš banko buvo paėmęs 11 402 641 Lt paskolą, kurios įvykdymą laidavimu užtikrino D. V. Pastarasis 2009 m. gegužės 12 d. iš to paties banko paėmė 11 402 640,66 Lt paskolą, t. y. iki minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, kuria (paskola) buvo refinansuota UAB „Investicinių projektų valdymas“ paskola bankui, o D. V. 2009 m. gegužės 12 d. paimtą paskolą perkeliant pareiškėjui.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad D. V. tuo metu valdė 90 % pareiškėjo akcijų, o pareiškėjas atitinkamai valdė 90 % UAB „Investicinių projektų valdymas“ akcijų. Be to, žemės sklypo pirkimo- pardavimo sandorio sudarymo metu, perkamo žemės sklypo vidutinė rinkos kaina sudarė 8 279 000 Lt, o žemės sklypas buvo perkamas už 14 637 000 Lt, t. y., 6 358 000 Lt didesne kaina nei tuo metu buvo šio žemės sklypo vidutinė rinkos kaina.

Apibendrinus šias faktines aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas ir UAB „Investicinių projektų valdymas“, D. V. asmenyje, žinojo vienas apie kito finansinę – ūkinę būklę, bei veikė tarpusavyje suderintais veiksmais. Šių veiksmų išdavoje buvo siekiama dviejų neteisėtų tikslų:

1. Civiline teisine prasme - sudaryti sąlygas, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ už žemės sklypo pardavimą realiai negautų lėšų ir tokiu būdu išvengtų mokėjimų pagal kreditorinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, išskyrus pareiškėją, o tuo pačiu, kad būtų išsaugota teisė į žemės sklypo valdymą.

2. Mokestine teisine prasme - užaukštinti grąžintino iš biudžeto pirkimo PVM sumą, ją neteisėtai, pareiškėjo asmenyje, gauti iš biudžeto, o UAB „Investicinių projektų valdymas“ nesumokėti į biudžetą pardavimo PVM, arba bent jau nukelti jo mokėjimą neapibrėžtam terminui.

Tai, kad UAB „Investicinių projektų valdymas“ 2012 m. buvo iškelta restruktūrizavimo byla ir jis pradėjo vykdyti atitinkamus mokėjimus į biudžetą, priešingai nei teigia apeliantas, aptartų išvadų nepaneigia. Nes pardavimo PVM UAB „Investicinių projektų valdymas“ į biudžetą, pagal teisės aktų reikalavimus turėjo sumokėti po žemės sklypo pardavimo, t. y., 2009 m., tačiau iki 2012 m. to nepadarė, o nuo 2012 m. iki 2015 m. balandžio 1 d. į biudžetą sumokėjo tik 53 062, 35 Lt, kas sudaro tik nežymią dalį, nuo visos mokėtinos į biudžetą 2 337 000 Lt pardavimo PVM sumos (t. 2, b. l. 15).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tokia pareiškėjo veika atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies bei Europos Teisingumo Teismo praktikoje pateiktos piktnaudžiavimo sąvokos sąlygas, suteikiančias teisę mokesčių administratoriui, iš pareiškėjo atimti teisę į PVM atskaitą, nes šia veika pareiškėjas siekė bei įgijo mokestinį pranašumą, kuris yra priešingas teisei bei PVM sistemos tikslams.

Nepagrįsti apelianto teiginiai ir tuo aspektu, kuriais teigiama, kad ginčą nagrinėjusios institucijos, šio ginčo eigoje keitė jo veikos kvalifikavimą, tuo pažeisdamos jo teisę į visavertę gynybą.

Kiekvieno teisės pažeidimo sudėtį apsprendžia šio pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Paprastai objektyvieji teisės pažeidimo požymiai suprantami, kaip faktinis teisinės atsakomybės pagrindas, kurį sudaro pažeidimo padarymo vieta, laikas, būdas, sukeltos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių ir kitos aplinkybės. Subjektyviuosius požymius sudaro duomenys, kuriais yra apibūdinamas subjektas, kuris gali atsakyti už padarytą atitinkamą teisės pažeidimą.

Savo ruožtu, teisinį konkrečios veikos kvalifikavimą, taip pat apsprendžia šios konkrečios padarytos veikos faktinis pagrindas, t. y., jau minėti objektyvieji pažeidimo požymiai: konkrečios veikos padarymo vieta, laikas, būdas, sukeltos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių bei kitos aplinkybės.

Būtent, faktinis padarytos konkrečios veikos pagrindas apsprendžia ir šios veikos teisinį kvalifikavimą. Tai lemia, kad ir kaltinimo, nuo kurio turi gintis asmuo, esmę sudaro jam inkriminuoto pažeidimo faktinis pagrindas. O jo padarytos veikos teisinis kvalifikavimas yra susijęs su subjektyviu kiekvieno šio teisinio santykio subjekto vertinimu ir asmens teisių į visavertę gynybą nepažeidžia, jei bylos nagrinėjimo eigoje bekintantis asmens padarytos veikos teisinis kvalifikavimas, lyginant su pradiniu jo veikos teisiniu kvalifikavimu, nesunkina jo teisinės atsakomybės dydžio bei kitų sąlygų.

Iš bylos matyti, kad šį ginčą nagrinėjusios institucijos pareiškėjo padarytos veikos faktinio pagrindo nekeitė, tačiau vertindami šį pagrindą, jį kvalifikavo pagal kiek skirtingus, vienos ir tos pačios teisės normos, numatančios atsakomybę už pareiškėjo padaryto pažeidimo, elementus, kurie neįtakojo pareiškėjo teisinės atsakomybės dydžio bei kitų sąlygų. Dėl ko pareiškėjo teisė žinoti kuo yra kaltinamas bei gintis nuo šio kaltinimo nebuvo pažeista.

Netenkintas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo, kad būtų išaiškinta Tarybos direktyva 2006/112/EB.

Minėta, kad Europos Teisingumo Teismas byloje taikytinų teisės normų nuostatas yra išaiškinęs ir šių teisės normų nuostatos, byloje taikytinais klausimais, yra pakankamai aiškios bei suprantamos.

Iš pareiškėjo suformuluoto prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo matyti, kad iš esmės pareiškėjas prašo kreiptis dėl byloje nagrinėjamų konkrečių faktinių aplinkybių pervertinimo, jam nesutinkant su institucijų, nagrinėjusių šį skundą, atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Tačiau šio savo prašymo iš esmės nesieja su Tarybos direktyvos 2006/112/EB nuostatų išaiškinimu, t. y, nepateikia argumentų, kurie galėtų pagrįsti tam tikrą abejonę, jog šioje byloje taikytinos Tarybos direktyvos 2006/112/EB nuostatos yra negaliojančios ar neaiškios, arba kad tam tikros Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos galimai prieštarauja Tarybos direktyvos 2006/112/EB nuostatoms, yra netinkamai įgyvendintos ir pan..

Toks pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo pobūdis, lemia, kad šiam kreipimuisi nėra teisinio pagrindo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje ginčijamais sprendimais buvo pagrįstai ir teisingai nuspręsta iš pareiškėjo priskaičiuoti minėtas PVM sumas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tačiau, kaip kad minėta, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos Teisingumo Teismo praktiką (2006 m. vasario 21 d. sprendimas, byloje C-255/02), piktnaudžiavimo PVM srityje atvejais, mokesčių administratoriui yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bei atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoti pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad mokesčio administratorius negali iš pareiškėjo ir UAB „Investicinių projektų valdymas“, už jų 2009 m. liepos 10 d. įvykdytą ūkinę – finansinę veiką, perkant –parduodant žemės sklypą, į biudžetą išieškoti daugiau nei būtų priklausę, pagal tuo metu galiojusias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, neskaitant tų sumų, kurias neteisėtai pareiškėjas gavo iš biudžeto.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Spaineta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė