A-442-795-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-795/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 75 108,80 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. birželio 16 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kameros neatitiko oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos (vėdinimo) reikalavimų. Kamerose neveikė pavojaus mygtukas, nebuvo kašto vandens, laiku nebuvo suteiktos reikiamos higienos priemonės, o ir tos itin prastos kokybės. Nors yra rūkantis, pareiškėjas tam tikrą laiką buvo kalinamas nerūkančiųjų kameroje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija jo prašymo būti perkeltam į rūkančiųjų kamerą netenkino. Ignoruojami buvo ir prašymai pagerinti kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Neturtinę žalą įvertino 74 908,80 Lt. Paaiškino, kad patirtos turtinės žalos įrodyti negali, nes neišsaugojo žalą patvirtinančių dokumentų (sąskaitos faktūros, prekių bei paslaugų kvitai, viešojo transporto bilietai, pašto korespondencijos kvitai). Teigė, kad šios išlaidos sudarytų apie 200 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2010 m. spalio 14 d. vakare, 2010 m. spalio 15 d. ryte, 2010 m. gruodžio 28 d. vakare, 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. sausio 10 d. ryte, 2011 m. sausio 11 d. ryte, nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. vasario 15 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. kovo 10 d. ryte, nuo 2011 kovo 23 d. iki 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. kovo 28 d. ryte, 2011 m. kovo 29 d. ryte, 2011 m. balandžio 5 d. nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. balandžio 17 d., 2011 m. gegužės 4 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., 2011 m. gegužės 11 d. ryte, nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., 2011 m. gegužės 20 d. ryte, 2011 m. birželio 8 d. ryte, 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 26 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 31 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribą.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Iš visų langų rankenėlės išimtos tam, kad iš jų nebūtų įmanoma pagaminti įvairių aštrių, sveikatai pavojingų įrankių.

Langų rankenėlės laikomos pas korpuso vyresnįjį prižiūrėtoją kuris reikalui esant, išduoda į kameras, kad būtų įmanoma uždaryti ar atidaryti langus. Sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka galiojančių teisės aktų (higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai pagal nustatytas normas suimtiesiems išduodami kas mėnesį. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji asmenys. Visi nuteistieji ir suimtieji maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui O. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 240 parų, iš kurių tik 48 paras jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, dar 15 parų rytais arba vakarais tekdavo kiek daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos laikė pagrįstu ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Lt. Pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo netenkino, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų patvirtinančių turtinės žalos faktą.

III. Pareiškėjas O. S. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai priteisti 24 200 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad teismas sprendimą priėmė pažeisdamas įrodymų vertinimo reikalavimus, išsamiai neištyręs visų administracinės bylos aplinkybių, nes kai kurie teismo posėdžio metu pateikti rašytiniai įrodymai net nebuvo prijungti prie bylos. Mano, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose. Nors patirtos turtinės žalos negali įrodyti dėl subjektyvių priežasčių, atkreipia dėmesį į tai, kad dėl teismui būtinų pateikti dokumentų kopijų, pašto korespondencijos siuntimo, pažymų ir kitų dokumentų rinkimo, procesinių dokumentų rengimo, patyrė išlaidų, kurias vertina 200 Lt

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K.

Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 31-34) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 240 parų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,46 kv. m iki 8,68 kv. m. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas tik 2010 m. spalio 14 d. vakare, 2010 m. spalio 15 d. ryte, 2010 m. gruodžio 28 d. vakare, 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. sausio 10 d. ryte, 2011 m. sausio 11 d. ryte, nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. vasario 15 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. kovo 10 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. kovo 28 d. ryte, 2011 m. kovo 29 d. ryte, 2011 m. balandžio 5 d., nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. balandžio 17 d., 2011 m. gegužės 4 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., 2011 m. gegužės 11 d. ryte, nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., 2011 m. gegužės 20 d. ryte, 2011 m. birželio 8 d. ryte, 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 26 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 31 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 240 parų, iš kurių 48 paras jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, dar 15 parų rytais arba vakarais tekdavo kiek daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl jo kalinimas pažeidžiant minėtą reikalavimą truko 185 dienas ir pusdienį. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų kalinamiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes (jo, kaip rūkančiojo kalinimą su nerūkančiais, neuždarą tualetą, prausyklą, patalpų vėdinimą bei kita), tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą,pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui pakankamai didelį diskomfortą ir psichologinę kančią. Nustatytas kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 75 108,80 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo graužikų, iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų (kenkėjų naikinimo darbų) teikimo sutartis (b. l. 43-53), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų pažymų (b. l. 56-58) matyti, jog pareiškėjas, būdamas kamerose su žodiniais bei rašytiniais pareiškimais, prašymais, pasiūlymais ar skundais dėl netinkamų gyvenimo (laikymo) sąlygų, maisto kokybės ir kita į būrio viršininką nesikreipė.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologinės pagalbos, jokių kitų sveikatos sutrikimų, galėjusių kilti dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pareiškėjas nenurodė. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas akcentavo jokio užimtumo nebuvimą, tačiau iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų pažymų (b. l. 56-57) matyti, jog pareiškėjas 2010 m. lapkričio 19 d., 2010 m. gruodžio 8 d., 2010 m. gruodžio 14 d. bei laikotarpiu nuo2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. birželio 16 d. (kelis kartus) buvo išvežtas į sporto salę, laikotarpiu nuo2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. birželio 16 d. dalyvavo ŽIV ir narkomanijos prevencijoje bei du kartus buvo išvežtas į filmo peržiūrą.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes bei į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 4 900 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui O. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 900 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys