2K-18-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-18-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-01079-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4;

1.2.29.1;

2.1.7.4;

2.1.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutarties.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu J. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 13 000 Lt (3766 Eur) (100 MGL) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 6500 Lt (1883 Eur) (50 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, galutinė bausmė paskirta 13 000 Lt (3766 Eur) (100 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 68² straipsniu, J. R. uždrausta vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą: būdamas valstybės tarnautoju – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliu, tarnybos metu, 2012 m. lapkričio 25 d., apie 9.19 val., Ignalinos r., Kazitiškio k., sustabdė P. J. vairuojamą ir jam priklausantį automobilį „Suzuki Grand Vytara“ ir, nustatęs, kad P. J. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.), t. y. padarė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje, siekdamas padėti P. J. išvengti griežtos administracinės nuobaudos, suklastojo administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R109776, įrašydamas į jį melagingus duomenis, kad 2012 m. lapkričio 25 d., apie 9.19 val., Ignalinos r., Kazitiškio k., P. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.), vairavo dviratį, taip pat administracinio teisės pažeidimo protokolo priedą – administracinį nurodymą, jame įrašydamas, kad P. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 131 straipsnio 6 dalyje, po to P. J. šį nurodymą įvykdė.

Taip J. R. pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisėtumo principą bei šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, pagal kurias policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves. J. R., būdamas įvykio vietoje, turėjo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui ar kitai daromai nusikalstamai veikai, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymu uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taip pat J. R. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.6, 4.8, 4.12, 4.20, 4.28, 4.29 punktų reikalavimus, pagal kuriuos jis turi saugoti profesinę garbę, elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo, būti teisingu, nešališku, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų, veikti sąžiningai, vadovautis visuotinai priimtinomis moralės normomis, savo elgesiu būti pavyzdžiu kitiems asmenims. Dėl neteisėtų J. R. veiksmų buvo sumenkintas policijos kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardas ir todėl didelės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba, panaikinus abiejų instancijų teismų sprendimus, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes ją išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nes išvadas, kad jo veiksmuose yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, teismai padarė neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėję bylą. Taip buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, 44 straipsnio 6 dalis), be to, šališkai išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme ir šio pažeidimo neištaisius apeliacinės instancijos teismui, buvo iš esmės pažeistos ir BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 241 straipsnio 2 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Visi šie BPK pažeidimai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą.

Kasatorius teigia nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, nepadaręs. Teismai nepagrįstai rėmėsi nepatikimais ir nenuosekliais liudytojų A. J. (J.) ir K. L. parodymais bei neaiškiais, prieštaringais, netiksliais vieningos pajėgų valdymo sistemos, alkoholio matuoklio šaknelės parodymų ir radijo ryšio pokalbio įrašų duomenimis, nurodytais Utenos apskrities VPK Imuniteto poskyrio vyriausiosios tyrėjos R. M. 2013 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime.

A. J. savo parodymuose neteisingai nurodė, kad liudytojas P. J. buvo pirmasis Kazitiškio kaime 2012 m. lapkričio 25 d. sustabdytas asmuo. Alkotesterio atminties išrašo duomenys patvirtina, kad alkotesteris buvo panaudotas tą pačią dieną dar ir 8.51 val. (rezultatas 00,00 prom.), t. y. dar iki P. J. patikrinimo alkotesteriu 9.19 val. Be to, tyrėjos R. M. 2013 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodyta ir tai, kad A. J. pripažino P. J. teisės pažeidimo forminimo metu pats savo ranka įrašęs alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnale, kad P. J. vairavo dviratį ir kad niekas jam dėl to nedarė spaudimo. Tačiau pirmosios instancijos teisme A. J. tvirtino, kad tik po teisės pažeidimo medžiagos įforminimo iš J. R. sužinojo, jog P. J. nubaustas ne už automobilio, o už dviračio vairavimą, ir buvo paprašytas apie tai niekam nesakyti. Kasatoriui nesuprantama, kaip A. J., darydamas įrašą į alkotesterio panaudojimo žurnalą, kad sustabdytas dviratininkas P. J., tik vėliau sužinojo, jog tai buvo netiesa. Taip pat nuteistajam neaišku, kodėl A. J. tarnybinį pranešimą Utenos apskrities VPK viršininkui surašė praėjus daugiau kaip dviem su puse savaitės, o ne iš karto po įvykio. A. J. galėjo apkalbėti kasatorių, veikiamas tiesioginio viršininko K. L., su kuriuo kasatorius nuolat konfliktavo. K. L., pasiekęs savo tikslą sukelti didelių nemalonumų kasatoriui, praktikantui A. J. atsilygino – priėmė jį dirbti Ignalinos policijos komisariate. Tai patvirtina, kad A. J. pareiškime nurodyti faktai neatitinka tikrovės, kad jo parodymai nepatikimi, nes jis negalėjo prieštarauti savo tiesioginio viršininko nurodymams.

Kasatoriaus manymu, liudytojo K. L. parodymai taip pat negalėjo būti laikomi patikimais. Apklaustas kaip liudytojas K. L. parodė, kad J. R. prisipažino P. J. surašęs protokolą už dviračio vairavimą girtam, kai iš tikrųjų P. J. girtas vairavo automobilį, tačiau akistatos metu teigė, jog negali nurodyti tikslių žodžių, kuriais J. R. jam prisipažino; apie tai, kad Kazitiškyje vietoj vairuotojo buvo įrašytas dviratininkas, suprato iš J. R. kalbos ir elgesio. Taigi akivaizdu, kad kaltinantys šio liudytojo parodymai paremti nuojautomis, numanymais, o ne objektyvia informacija. Tokiais nekonkrečiais, nenuosekliais ir abejotinais parodymais remdamiesi teismai galėjo daryti tik prielaidomis grįstas išvadas.

Pasak nuteistojo, liudytojų A. J. ir K. L. parodymų nepatvirtina ir 2013 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime pateikta neaiški ir prieštaringa vieningos pajėgų valdymo sistemos, alkoholio matuoklio šaknelės parodymų ir radijo ryšio pokalbio įrašų duomenų analizė. Pavyzdžiui, vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis, J. R. ir A. J. ekipažas važinėjo bekeliais laukais, nors tai objektyviai neįmanoma. Be to, apklausti kaip liudytojai specialistai R. B., A. G. ir J. S. iš esmės patvirtino, kad vieningos pajėgų valdymo sistemos, alkoholio matuoklio šaknelės parodymų ir radijo ryšio pokalbio įrašų duomenys laiko atžvilgiu tarpusavyje nėra sinchronizuojami, todėl neįmanoma sudaryti objektyvios ir tikslios pareigūnų veiksmų ir jų atlikimo laiko suvestinės. 2013 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime nurodyti byloje aptariamo policijos ekipažo veiksmai ir jų atlikimo laikas yra nelogiški ir prieštaringi, išimti iš konteksto.

Tai matyti iš prie tarnybinio pranešimo pateiktų šių duomenų šaltinių, kuriuos sugretinus su tarnybinio pranešimo turiniu, akivaizdu, kad jame pateikiami tik kai kurie laikai ir įvykiai, o ne detaliai, chronologiškai analizuojami visi detalioje ataskaitoje užfiksuoti. Kasatoriaus manymu, taip buvo siekiama dirbtinai pagrįsti jam pateiktą kaltinimą. Iš detalios ataskaitos matyti, kad kasatoriaus vairuoto tarnybinio automobilio vairuotojo durys buvo atidarytos 2012 m. lapkričio 25 d. 9:19:41 val., o po penkių sekundžių (9:19:46 val.) uždarytos.

Girtumas P. J. vairavus dviratį nustatytas 9:19:43 val. Žinant, kad alkotesteris po jo įjungimo kurį laiką rengiasi matavimui, kad kasatorius privalėjo P. J. paaiškinti, kaip yra tikrinamas girtumas ir kt., akivaizdu, jog per 2 sekundes, po to, kai 9:19:41 val. atsidarė automobilio durys ir kasatorius išlipo iš automobilio, to padaryti neįmanoma. Visa tai patvirtina, kad aptariamų sistemų duomenys tarpusavyje nesutampa ir yra netikslūs, dėl to negalima padaryti neabejotinų išvadų. Be to, iš byloje esančio alkotesterio atminties išrašo matyti, kad 2012 m. lapkričio 25 d. 8:51:19 val. buvo atliktas blaivumo patikrinimas Nr. 3936, užfiksuojant rezultatą 0 promilių.

Būtent šis tikrinimas ir yra pirmasis P. J. blaivumo tikrinimas, kada jis buvo tikrintas vairavęs automobilį. Nors visi šie argumentai ir bylos duomenys buvo nurodyti tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismui, teismai jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. išsamiai ir visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų teisingam sprendimui priimti reikšmingų duomenų.

Teismai, grįsdami kasatoriaus kaltę keliančiais abejonių nepatikimais ir prieštaringais liudytojų A. J. ir K. L. parodymais bei vieningos pajėgų valdymo sistemos, alkoholio matuoklio šaknelės parodymų ir radijo ryšio pokalbio įrašų duomenimis, pažeidė in dubio pro reo principą. Teismai nepagrįstai laikė nepatikimais kasatoriaus ir liudytojo P. J. parodymus, patvirtinančius, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nuteistasis nuosekliai teigė, kad 2012 m. lapkričio 25 d. nuo 9.00 val. kartu su praktikantu A. J. dirbo Kazitiškio kaime, kur apie 9.19 val. jis sustabdė P. J. vairuojamą automobilį „Suzuki Grand Vitara“, patikrino vairuotojo ir automobilio dokumentus, pažeidimų nenustatė ir apie tai radijo ryšiu pranešė budėtojui. Maždaug po dešimties minučių kasatorius pastebėjo tą patį vairuotoją P. J. važiuojantį dviračiu. Dviratininkas važiavo įtartinai manevruodamas, todėl jį sustabdė ir patikrino jo blaivumą. Dviratininkas buvo neblaivus (1,11 prom.), todėl surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą už dviračio vairavimą esant neblaiviam. Tokius jo parodymus patvirtino P. J.. Kasatoriaus teigimu, jo ir P. J. nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, todėl teismai, darydami išvadas, privalėjo jų parodymais vadovautis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamojo atsisakymas atlikti tyrimą poligrafu iš dalies patvirtina jo parodymų nepatikimumą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo reglamentavimą net ir patys tyrimo poligrafu duomenys, jeigu tokie būtų gauti, savaime nebūtų galėję patvirtinti asmens kaltumo ar nekaltumo, o būtų buvęs tik vienas iš įrodymų byloje, kurį turėtų įvertinti teismas.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad P. J. neblaivumas buvo nustatytas sustabdžius jį vairuojant automobilį, nurodė, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad 2012 m. lapkričio 25 d. jis neblaivus važiavo dviračiu. Taip, kasatoriaus manymu, teismas perkėlė įrodinėjimo naštą jam kaip kaltinamajam ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Nepavykus pašalinti byloje esančių neaiškumų ir prieštaravimų, visi jie turėjo būti aiškinami kaltininko naudai. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad savo 2013 m. spalio 14 d. pareiškime kasatorius iš esmės netiesiogiai pripažino padaręs kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Šis jo pareiškimas patvirtina tik tai, kad kasatorius kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas nustatyti, ar A. J. padarė nusikalstamas veikas ir tai nereiškia, kad jis pripažino savo kaltę. Kasatoriaus ir liudytojo P. J. parodymai patvirtina, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymių. Teismai nenustatė ir jo neva padarytų veikų motyvo, t. y. dėl kokių priežasčių jam reikėjo įforminti tikrovės neatitinkančius faktus apie P. J. padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Kasatorius teigia, kad šią bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas R. Ž. buvo akivaizdžiai šališkas, tačiau, pareiškus nušalinimą, jis nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nors išsamūs motyvai dėl teisėjo šališkumo buvo išdėstyti nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas jų išsamiai ir visapusiškai nevertino, tik glaustai pasisakė, kad motyvai dėl teisėjo šališkumo atmetami. Taip iš esmės buvo pažeistos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, pagal kurias apeliacinės instancijos teismas privalo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

2013 m. rugsėjo 25 d. teisiamajame pasėdyje kasatoriui duodant parodymus apie liudytojo A. J. veiksmus, atliktus pildant alkotesterio panaudojimo žurnalą, teisėjas R. Ž. reiškė aiškų nepasitenkinimą, pateikdamas tokius klausimus: „ar pats nutarėt mokyti kursantą; kaip turi elgtis pareigūnas, jeigu nutaria mokyt; ar galit leist pildyt jam žurnalą; o jeigu jis nori stabdyti automobilius, jūs sakot neleidžiat, o jeigu jam įdomu“ ir t. t. Toliau teismo posėdyje kasatoriui davus parodymus apie galimas liudytojo K. L. grasinimų jam priežastis ir nurodžius, kad nežino, kodėl K. L. jo nemėgsta, tačiau yra prašęs nebausti pažeidėjo, teisėjas nurodė, kad meta rimtus kaltinimus, piktinosi, kad jis ne laiku duoda tokius parodymus, klausė, kodėl jis to nesakė K. L. apklausos metu ir kodėl nesurašė dėl to tarnybinio pranešimo. Teisėjas ėmė egzaminuoti kasatorių du kartus klausdamas, kaip tokiu atveju turi elgtis pareigūnas, susierzinęs klausė, kam kalba tokius dalykus, teigė, kad jeigu niekam nepranešė – tai jų nėra, tada susierzinusiu tonu tvirtino, kad jo parodymai yra tik teiginiai ir oro drebinimas, ne daugiau, po to nutraukė jį, konstatuodamas, kad „tie nepagrįsti jūsų konfliktai, jūs aiškinat tokius dalykus, kurių negalit patvirtinti“. Šiais veiksmais teismas ne tik aiškiai neteisėtai ignoravo liudytojo K. L. parodymų vertinimui kartu ir teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išsamiai ir visapusiškai ištyrus būtų užtikrintas tinkamas baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimas, bet atskleidė ir savo jau turimą susiformavusią poziciją dėl jo, J. R., kaltės įrodytumo. Savo aiškų išankstinį nusistatymą ir poziciją dėl kasatoriaus kaltės bei neleistiną tendencingumą teisėjas pademonstravo ir atmesdamas kasatoriaus bei jo gynėjo advokato J. R. skundus dėl 2013 m. spalio 8 d. nutartimi jiems aiškiai nepagrįstai paskirtų baudų už neatvykimą į teismo posėdį. Šią teisėjo nutartį panaikino Panevėžio apygardos teismas. Įsiteisėjusios aukštesnės instancijos teismo nutartys patvirtina, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas, net neišnagrinėjęs bylos, jau buvo apsisprendęs jį nuteisti. Taip, kasatoriaus manymu, buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės bei sukurtos prielaidos teismui neišsamiai ir šališkai išnagrinėti bylą ir priimti neteisingą nuosprendį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnyje, išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, jog byloje esančių įrodymų pakanka J. R. kaltei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas išvadą dėl J. R. inkriminuotų veikų padarymo, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo J. R. ir liudytojo P. J. parodymais, nes šiuos paneigia kitų liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys duomenys.

Pasak prokuroro, kasatoriaus argumentai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių buvus BPK 58 straipsnyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių teisėjas negalėjo dalyvauti procese. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisėjo šališkumo, nurodė, kad teisiamojo posėdžio protokolo duomenys patvirtina, jog teismas nuteistojo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Aplinkybės, kad teisėjas priėmė nutartis dėl kaltinamojo bei jo gynėjo nubaudimo, siekdamas užtikrinti dalyvavimą bylos nagrinėjime, ar kad aukštesnės instancijos teismas šią nutartį panaikino, nesudaro pagrindo tvirtinti bylą nagrinėjantį teisėją buvus šališką, kaip ir tai, jog nebuvo tenkintas kaltinamojo pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo, nesant tam pagrįstų priežasčių.

Nuteistojo J. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Todėl nuteistojo paduoto kasacinio skundo argumentai, kuriais siūloma kitaip vertinti bylos įrodymus (t. y. nuteistojo ir liudytojo P. J. parodymus vertinti kaip patikimus ir teisingus, o liudytojų V. J. ir K. L. – kaip nenuoseklius, prieštaringus ir nepatikimus) ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas negu padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir jie paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, teismų išvados dėl jo kaltės padarytos neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylos įrodymus, teismų sprendimai grįsti prielaidomis. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis teisėjų įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Priešingai negu nurodo nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Bylos duomenys patvirtina, kad abiejų instancijų teismai, darydami išvadas dėl nuteistojo kaltės, abejonių keliančiais įrodymais nesirėmė, todėl nėra pagrindo teigti apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą.

Patikrinus bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami J. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė. Kasatoriaus nusikalstamų veikų piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo sudėčių požymiai nustatyti pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktų tiek jį kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų visumą, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Darydamas išvadą dėl J. R. kaltės padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teismas rėmėsi apklaustų liudytojų (įvykio metu praktiką Ignalinos rajono policijos komisariate atlikusio A. J., Ignalinos rajono policijos komisariato VPS patrulių būrio vado K. L., Utenos apskrities VPK Imuniteto poskyrio vyriausiosios tyrėjos R. M., specialistų, dirbusių su vieningos pajėgų valdymo ir radijo ryšio pokalbių įrašų sistemomis, A. Š., R. B., R. G., J. S.) parodymais ir juos patvirtinančiais rašytiniais bylos įrodymais – vieningos pajėgų valdymo ir radijo ryšio pokalbių įrašų sistemų duomenimis, alkoholio matuoklio rodmenimis ir tarnybiniu pranešimu, kuriame pateikta šių duomenų analizė. Šių įrodymų visumos pagrindu teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 25 d., apie 9.19 val., Ignalinos r., Kazitiškio k., J. R. sustabdė P. J. vairuojamą ir jam priklausantį automobilį „Suzuki Grand Vytara“ ir, nustatęs, kad P. J. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.), t. y. padarė KET pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, bei siekdamas padėti P. J. išvengti griežtos administracinės nuobaudos, suklastojo administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R109776, įrašydamas į jį melagingus duomenis, kad 2012 m. lapkričio 25 d. apie 9.19 val., Ignalinos r., Kazitiškio k., P. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.), vairavo dviratį, taip pat administracinio teisės pažeidimo protokolo priedą – administracinį nurodymą, jame įrašydamas, kad P. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 131 straipsnio 6 dalyje.

Abiejų instancijų teismai, remdamiesi išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, argumentuotai paneigė J. R. teiginius, kad P. J. neblaivumas buvo nustatytas ne pirmojo patikrinimo metu sustabdžius jį vairuojant automobilį, bet antrojo, kai šis buvo sustabdytas vairuojantis dviratį. Faktinės įvykio aplinkybės buvo nustatytos, visų pirma, liudytojo A. J. išsamiais ir nuosekliais parodymais. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad viso bylos proceso metu duotus nuoseklius liudytojo A. J. parodymus patvirtina ne tik liudytojo K. L. parodymai, bet ir vieningos pajėgų valdymo sistemos, radijo ryšio pokalbių įrašų bei alkoholio matuoklio duomenys. Bylos dokumentuose užfiksuotas J. R. vadovaujamo patrulių ekipažo judėjimas automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. y. automobilio važiavimas, švyturėlių įjungimas, durelių atidarymas bei uždarymas), radijo ryšiu perduotų pranešimų laikas bei turinys, neblaivumo P. J. nustatymo laikas sutampa su liudytojo A. J. nurodyta J. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų seka. Šių bylos įrodymų pagrindu abiejų instancijų teismai konstatavo, kad neblaivumas P. J. buvo nustatytas jį sustabdžius pirmo ir vienintelio patikrinimo metu, t. y. 2012 m. lapkričio 25 d. 9.19 val., o ne vėliau, kaip teigė J. R. ir liudytojas P. J..

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl rašytinės bylos medžiagos (vieningos pajėgų valdymo sistemos, radijo ryšio pokalbių įrašų bei alkoholio matuoklio duomenų) nepatikimumo. Šios instancijos teismas nurodė, kad liudytojai R. M., A. Š., R. B., A. G., J. S., tiesiogiai dirbę su pirmiau nurodytomis sistemomis, taip pat Informatikos ir ryšių departamento bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštai patvirtina šių sistemų patikimumą, nes jose veikianti įranga yra sertifikuota, ji valdoma per palydovą, todėl visi duomenys yra tikslūs (pateikiami sekundžių tikslumu), be to, radijo ryšio sistema yra įvesta į valdymo sistemą, jos laikas taip pat derinamas pagal palydovo laiką; vieninga pajėgų valdymo sistema veikia tiksliai ir be sutrikimų.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai turėjo nustatyti nusikalstamų veikų padarymo motyvą – BK 228 ir 300 straipsnių dispozicijose veikos padarymo motyvas nėra privalomas šių nusikaltimo sudėčių požymis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu teismai teisingai nustatė faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarytos J. R. tyčiniais veiksmais, kurie atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis.

Dėl teismo šališkumo

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo šališkumas reiškėsi bylą nagrinėjusio teisėjo susierzinimu pateikiant klausimus jam kaip kaltinamajam: pasak nuteistojo, rodydamas nepasitenkinimą, teisėjas demonstravo išankstinę poziciją dėl jo kaltės. Išankstinį nusistatymą, nuteistojo manymu, patvirtina ir tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas atmetė jo ir gynėjo skundus dėl baudų už neatvykimą į teisiamąjį posėdį paskyrimo. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio asmens nešališkumu.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010).

Bylos duomenys nepatvirtina, kad bylą nagrinėjęs Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjas R. Ž., vesdamas teismo posėdį, demonstravo išankstinį nusistatymą dėl J. R. kaltės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminis bylos nagrinėjimas vyko laikantis rungtyniškumo principo – teisėjas užtikrino, kad tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys turėtų lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui; visi nuteistojo bei jo gynėjo prašymai ir keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami.

Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teisėjas apklausdamas kaltinamąjį J. R. BPK 272 ir 275 straipsniuose nustatytų reikalavimų nepažeidė, kaltinamajam pateikti klausimai buvo susiję su byla, jie nebuvo menamojo pobūdžio. Negali būti pripažinta išankstinės pozicijos dėl J. R. kaltumo demonstravimu ir aplinkybė, kad teisėjas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmetė kaltinamojo ir jo gynėjo skundus dėl 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria jiems abiem paskyrė baudas už neatvykimą į teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties.

Kaip matyti iš šių nutarčių turinio, jose nėra pasisakymų apie J. R. kaltės įrodytumą, teisėjas nusprendė atvesdinti kaltinamąjį į kitą teisiamą posėdį ir skirti jam bei jo gynėjui baudas, nes nutarė, kad į teismo posėdį jie neatvyko be svarbių priežasčių ir taip elgdamiesi vilkina bylą ir trukdo ją nagrinėti. Teisėjo pastangos užtikrinti kaltinamojo ir jo gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nelaikytinos šališkumu. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teisėjo R. Ž. priimti sprendimai nėra pagrindas pripažinti, jog bylą nagrinėjo šališkas teismas ir nuteistojo J.

R. teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo J. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė