A-191-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-191-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01483-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinę žalą – 10 000 Lt (2 896,20 Eur).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 83 buvo laikomas nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 6 d., pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymą bei Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnius, kadangi pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas kamerose su kitais nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, policijos ar kiti pareigūnai. Teigė, kad atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių žodžiu informavo, kad yra buvęs policijos pareigūnas, tačiau į tai administracija nereagavo ir kalino jį pažeidžiant įstatymus. Tokie Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai kėlė didelę grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, pareiškėjas kameroje turėjo nuolat meluoti, jog nėra buvęs pareigūnas. Neturtinė žala pasireiškė stipriais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Todėl atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada jis suprato, jog buvo pažeistos jo teisės, tačiau akcentavo, kad neturtinę žalą ir visus nurodytus išgyvenimus patyrė kalėdamas su kitais nuteistaisiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2010 m. sausio 8 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 5 d., todėl, teismo vertinimu, senaties terminą skundo padavimui yra praleidęs ir jo skundas atmestinas. Teismas nesvarstė termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, šį terminą atnaujinti bei išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas yra kalinamas ir neturi tokių sąlygų, kaip laisvėje esantys asmenys. Pareiškėjo turtinė padėtis sunki ir jis neturi galimybės pasisamdyti advokato, neturi galimybės susipažinti su įstatymais. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, ir nepagrįstai praleisto termino neatnaujino.

Atsakovo atstovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 6 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 6 d. (b. l. 7). S. D. su skundu į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 10). Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 39-42). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 6 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl to, jog buvo laikomas kamerose su kitais nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, policijos ar kiti pareigūnai, nuolat jautė baimę dėl grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, kameroje turėjo meluoti, jog nėra buvęs pareigūnas (b. l. 2-6). Jei pareiškėjas jautė tokią grėsmę ir diskomfortą, jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio, abstraktūs teiginiai, kad jis buvo kalinamas, todėl negalėjo susipažinti su įstatymais ir gauti kitokios informacijos, taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 6 d.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys