A-171-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-171-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05983-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. U. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 3–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius, apeliantas) 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (10.1)S-14847 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies“; 3) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5841 „Dėl skundo“; 4) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6231 „Dėl 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymo“; 5) įpareigoti atsakovą VSDFV Marijampolės skyrių apskaičiuoti ir išmokėti jam neteisingai sumažintą pensijos dalį – 18 826,40 Lt už 2010–2011 m.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo jam neišmokėta 18 826,40 Lt senatvės pensijos dalis. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, senatvės pensija galėjo būti mažinama tik Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu, o pensijos mažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu laikytinas neteisėtu, todėl turi būti išmokėta susidariusi nepriemokos dalis. Prašė atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 39–44) prašė nutraukti bylos dalį, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; jei reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą būtų patenkintas (visiškai ar iš dalies), prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn., į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, todėl teigė, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5841 ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6231, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundą ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Kadangi ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, bylą pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Marijampolės skyriaus neišmokėtos pensijos dalį – 18 826,40 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. prašė nutraukti. VSDFV teigimu, VSDFV Marijampolės skyrius 2010–2011 m. teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą ir VSDFV Marijampolės skyriaus priimtas sprendimas pareiškėjui 2010–2011 m. mokėti perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Marijampolės skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 30–34) prašė nutraukti bylos dalį, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Marijampolės skyrius nurodė, kad ginčas dėl VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sumokėti pareiškėjui nepagrįstai sumažintą senatvės pensijos dalį VSDFV iš esmės nebuvo išnagrinėtas, todėl pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, dėl to ši bylos dalis turėtų būti nutraukta. VSDFV Marijampolės skyriaus teigimu, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl ginčijami sprendimai (VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5841, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, bei VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6231, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą) teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 90–95) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5841 ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6231; priteisė pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pensijos dalį – 18 826,40 Lt ir įpareigojo VSDFV Marijampolės skyrių per vienerius metus po sprendimo įsiteisėjimo išmokėti kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis priteistą sumą (po 1 568,86 Lt); nepatenkino reikalavimo panaikinti VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (10.1) S-14847.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija), 8 straipsnio 2, 3, 4 dalimis. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijų gavėjai, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis dėl jo turėtų draudžiamųjų pajamų. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja pagrindiniam įstatymui, pareiškėjo pretenzijas dėl pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį teismas laikė pagrįstomis, o reikalavimą dėl įpareigojimo išmokėti sumažintą pensijos dalį tenkintinu.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiui taikoma teisinių santykių susidarymo metu galiojusi įstatymo redakcija. Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Pensijų įstatymo 45 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.). Sistemiškai įvertinęs nurodytas normas, teismas padarė išvadą, kad ginčams dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu). Kad ginčo nagrinėjimui privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir konkrečiu atveju taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui VSDFV paduoti, pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui senatvės pensijos dydis perskaičiuotas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir nurodė, kad iki 2013 m. rugsėjo 14 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu kreipėsi į VSDFV dėl praleisto termino atnaujinimo ir nurodė, kad nesikreipimą dėl pensijos nepriemokos sąlygojo tai, jog pakankamai ilgą laikotarpį nebuvo imtasi jokių realių veiksmų nepriemokai grąžinti, prašė atsižvelgti į jo senyvą amžių, teisinių žinių stoką bei į tai, kad į VSDFV Marijampolės skyrių buvo kreiptasi 2013 m. rugpjūčio 20 d., todėl terminą praleido nežymiai. VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymo, kuriuo jis prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą pensijos dalį. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo VSDFV procedūra buvo baigta, todėl nėra kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas. Taigi pareiškėjas apie jam mokamą ne viso dydžio pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į VSDFV Marijampolės skyrių kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 20 d. su prašymu išduoti pažymą apie neišmokėtos pensijos dalį 2010–2011 m., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2013 m. spalio 28 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, nes terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. senyvo amžiaus, sveikatos būklės, teisinio išprusimo stokos, pasitikėjimo valstybe ir jos priimtų įstatymų teisingumu ir teisėtumu. Teismas pripažino, kad kurį laiką skirtingi administraciniai teismai skirtingai vertino aplinkybes, susijusias su nagrinėjamos bylos teismingumo nustatymu. Pareiškėjas iš pradžių kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, o po to – į Vilniaus apygardos administracinį teismą; nurodė, kad buvo suklaidintas skirtingos teismų praktikos.

Teismas, pripažinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra objektyvios. Todėl jo prašymas dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo išspręstas teigiamai ir skundas priimtas nagrinėti teisme. Visi proceso dalyviai yra išdėstę aiškias teisines pozicijas ginčijamu klausimu, todėl teismas, siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, pasisakė dėl pagrindų terminui atnaujinti buvimo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, paaiškėjo tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai. Pareiškėjas, 2010 m. sausio mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje jurisprudencijoje. Įvertinęs pareiškėjo prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl VSDFV sprendimų ir tai, kad jis savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, teismas konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių.

Dėl teisinės situacijos neaiškumo pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į VSDFV, tačiau, gindamas savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, padarė išvadą, kad VSDFV sprendimas neatnaujinti termino ir atsisakymas dėl to nagrinėti skundą yra nepagrįsti ir naikintini.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (10.1)S-14847 bei panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5841. Nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu išduoti pažymą apie neišmokėtos pensijos dalį 2010–2011 m. VSDFV Marijampolės skyrius 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu pateikė apskaičiavimus apie 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas prašė tik duomenų apie perskaičiuotą ir neišmokėtą pensijos dalį ir šią pažymą gavo. Skundžiamu atsakymu jokių valinių sprendimų nebuvo priimta, t. y. ginčijamas atsakymas laikytinas informaciniu ir panaikinti jį nėra pagrindo. Todėl šios skundo dalies teismas nepatenkino.

Teismas, remdamasis VSDFV Marijampolės skyriaus pažyma, nustatė, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo pagrindu pensija buvo sumažinta, o ši dalis sudaro (27 792,72 – 8 966,32 = 18 826,40) 18 826,40 Lt. Šios aplinkybės nė viena šalis neginčijo, todėl teismas neturėjo pagrindo ja netikėti. Todėl pareiškėjui priteisė 18 826,40 Lt sumą. Pripažinęs, kad reikalavimas dėl sumažintos ir neišmokėtos pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį tenkinamas, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas patenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti VSDFV Marijampolės skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neteisingai sumažintą pensijos dalį – 18 826,40 Lt už 2010–2011 m. Vadovaudamasis ABTĮ 851 straipsniu (Civilinio proceso kodekso 284 str.), teismas, atsižvelgęs į šalies ekonominę padėtį ir priteistiną gana nemažą sumą, išdėstė priteistos sumos mokėjimą.

III. Atsakovas VSDFV Marijampolės skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 99–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylos dalį, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. (6.5) I-5841 dėl pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodytų reikalavimų – pripažinti VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (10.1) S-14847 neteisėtu ir įpareigoti VSDFV Marijampolės skyrių grąžinti pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį – nieko nepasisakė, t. y. neišreiškė savo pozicijos ir valios. Pareiškėjas pakartotinai 2013 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į VSDFV dėl praleisto termino atnaujinimo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6231 nurodė, kad atsisako atnaujinti praleistą terminą ir nusprendžia nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymo, kuriuo jis prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą pensijos dalį. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra VSDFV buvo baigta, todėl nebuvo kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės. Pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

2. Skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, o pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. prašyme bei 2013 m. spalio 24 d. skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokios objektyvios aplinkybės egzistavo. Teisės aktuose numatytas gana ilgas 3 metų skundo padavimo terminas, todėl pareiškėjas net ir po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ar paskelbimo turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV dėl pensijos dalies išmokėjimo, tačiau jis laiku nesikreipė, o tai padarė tik 2013 m. rugpjūčio mėn., t. y. praleidęs 3 metų terminą. Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. sausio mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra senatvės pensijos dalis. Teismo sprendime nurodytos priežastys negali būti laikomos tikrai svarbiomis priežastimis, objektyviai užkirtusiomis kelią pareiškėjui paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109–112) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Į teismą kreipėsi pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Formalus visos ikiteisminės administracinio ginčo nagrinėjimo procedūros atlikimas tik nepagrįstai apsunkintų jo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-774/2014, ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

2. Pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. buvo daromas kiekvieną mėnesį, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda. Yra solidaus amžiaus, mažiau domisi valstybėje vykstančiais procesais, todėl objektyviai buvo sudėtinga suvokti, kad įstatymas, kuriuo sumažinta pensija, galbūt prieštarauja Konstitucijai. Teismui manant, kad praleido 3 metų terminą apskųsti atsakovo VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą, kuriuo buvo sumažinta pensija, terminas atnaujintinas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–118) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylos dalį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nei 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5841, nei 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6231 nepriėmė nė vieno iš Įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, kuriais ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra yra užbaigiama. VSDFV šiais sprendimais atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundą ir 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą, nepasisakė dėl juose keliamų reikalavimų iš esmės, savo pozicijos ir valios neišreiškė. Teismo išvada, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo VSDFV procedūra buvo baigta, todėl nėra kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, nes terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas.

2. Termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, asmuo apie savo pažeistas teises sužino (turi sužinoti) nuo pirmosios pensijos išmokėjimo. Teismo teiginiai, kad pareiškėjas savo teises ėmėsi ginti praleidęs terminą, tačiau per protingą terminą, ir veikė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, yra nepagrįsti, nemotyvuoti ir neteisingi. Taip pat abejotina, ar kitos pareiškėjo įvardytos termino praleidimo priežastys yra itin svarbios ir ekstraordinarios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 257,71 Lt dydžio senatvės pensiją;

2) 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas padavė VSDFV Marijampolės skyriui prašymą išduoti pažymą apie jam paskirtos pensijos nepriemokos dydį, nurodęs, kad ji bus pateikta teismui (b. l. 35);

3) VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-08-20 prašymą) pareiškėjui buvo pateikti jo prašomi duomenys bei paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jam paskirtos pensijos dydį;

4) 2013 m. rugpjūčio 28 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. rugsėjo 3 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundą ir pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. rugsėjo 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą;

5) 2013 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas pateikė VSDFV prašymą atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodydamas, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Be to, dėl senyvo amžiaus, sveikatos būklės ir teisinių žinių stokos negalėjo tinkamai įvertinti susidariusios situacijos specifikos, paminėtą 3 metų terminą praleido nežymiai, nes kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių 2013 m. rugpjūčio 20 d.;

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Marijampolės skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų (pabrėžtina procedūrinio pobūdžio) terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Pareiškėjo paminėtame 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte nurodytos aptariamo termino praleidimo priežastys (senyvas amžius, sveikatos būklė, teisinių žinių stoka) yra bendrojo pobūdžio (pastebėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kuo jo sveikatos būklė sutrukdė jam laiku kreiptis į atsakovą), todėl paminėtos administracinių teismų praktikos taikymo prasme nelaikytinos individualaus pobūdžio priežastimis, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią pareiškėjui paduoti atsakovui skundą per įstatymo nustatytą terminą. Be to, kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta ir akcentuota pirmiau, aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaikindamas paminėtus atsakovo 2013 m. rugsėjo 3 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimus dėl atsisakymo atnaujinti 3 metų terminą pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundui paduoti, iš esmės pasirėmė tik paminėtais pareiškėjo argumentais bei nuoroda dėl teisinės situacijos neaiškumo. Kolegija, atsižvelgdama į išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais. Todėl teismo sprendimo dalis dėl atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 3 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimų panaikinimo bei atsakovo VSDFV Marijampolės skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pensijos dalį – 18 826,40 Lt – kolegijos naikintina, o šie pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo P. U. reikalavimai dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5841 ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6231 panaikinimo bei pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotos ir neišmokėtos pensijos dalies – 18 826,40 Lt – priteisimo ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus įpareigojimo per vienerius metus po sprendimo įsiteisėjimo išmokėti pareiškėjui kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis priteistą sumą (po 1 568,86 Lt), ir šiuos pareiškėjo P. U. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė