A-720-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A-720-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01225-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir M. B. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, atsakovas) 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 82; 3) įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas); 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 1-2) paaiškino, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. nuosavybės teise valdo Butą, kuris jai buvo perleistas pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 2004 m. rugsėjo 1 d. tarp jos ir trečiojo suinteresuoto asmens M. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo). Pareiškėja, peržiūrėdama informaciją apie savo Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, 2013 m. vasario 7 d. pastebėjo, kad Buto duomenys jai nebeprieinami. Advokatui susipažinus su Buto Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paaiškėjo, jog registro įrašas, kad Butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, 2013 m. vasario 5 d. panaikintas ir tos pačios dienos įrašu pažymėta, jog butas nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Taip pat buvo panaikintas įrašas apie juridinį faktą apie įsiteisėjusius teismų sprendimus.

Pažymėjo, jog, išnagrinėjęs jos skundą, teritorinis registratorius 2013 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236, kuriame nurodė, kad Butas nuosavybės teise M. B. vardu įregistruotas remiantis jos atstovės R. M. V. prašymu bei teismų sprendimais, kuriais buvo nutraukta A. G. nuosavybės teisės į butą įregistravimo pagrindu buvusi sutartis, ir atkurti anksčiau galiojusios registracijos nėra pagrindo. Komisija 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 82 paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą.

Pareiškėjos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai – teismų sprendimai – neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimų ir nesudaro pagrindo pakeisti nuosavybės teisių į Butą registracijos. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 tik nutraukė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, o ne pripažino negaliojančia ar panaikino, nepasisakė nei dėl restitucijos taikymo, nei dėl žalos atlyginimo, taigi nepasisakė ir dėl buto perleidimo nuosavybėn kitiems asmenims. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009, tvirtino, kad, teismui nutraukus sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, iki jos nutraukimo kilusios pasekmės – Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn – nebuvo paneigtos, todėl nebuvo paneigtas ir pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą atsiradimo ir tuo pačiu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas. Komisija nepagrįstai sutapatino du savarankiškus ir skirtingus teisės institutus: sutarties nutraukimą ir sutarties pripažinimą negaliojančia, neįsigilino į pareiškėjos argumentus bei pateiktus įsiteisėjusius teismų sprendimus. M. B. teisme nekėlė sutarties nutraukimo teisinių pasekmių klausimo, o bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimų ribų. Tai aiškiai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 pažymėjęs, kad reikalavimas priteisti, grąžinti butą neabejotinai galėjo būti pareikštas, tačiau Buto grąžinimo ir jo išperkamosios kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, kadangi šis klausimas gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį. Tik M. B. pareiškus atskirą ieškinį dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių – Buto grąžinimo, ir teismui tokius reikalavimus patenkinus, toks teismo sprendimas būtų M. B. nuosavybės teisės į Butą atsiradimo ir jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.464 straipsnio 2 dalis nustato alternatyvias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo teisines pasekmes – grąžinti perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėti daikto išperkamąją kainą CK 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Nutraukus išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal ją rentos mokėtojui perduotas daiktas gali ir toliau likti jo nuosavybe, jeigu rentos gavėjas kaip vieną iš alternatyvių sutarties nutraukimo pasekmių pasirinktų reikalavimą sumokėti daikto išperkamąją kainą. Nei vienas iš nurodytų CK 6.464 straipsnio 2 dalies rentos gavėjo teisių gynimo būdų bylą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo nagrinėjusių teismų nebuvo pritaikytas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Butą trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre nepagrįstai įregistravęs teritorinis registratorius akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją – neteismine tvarka išsprendė klausimą ir dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių, dėl kurių nepasisakė teismas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad M. B. atstovė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui 2013 m. sausio 28 d. pateikė prašymą įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą. Kartu su prašymu buvo pateikti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 ir M. B. atstovavimą patvirtinantys dokumentai. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs gautą prašymą bei pateiktus dokumentus, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 5 d. išregistravo pareiškėjos nuosavybės teisę bei įregistravo buvusios savininkės M. B. nuosavybės teisę į Butą.

Pareiškėja atsakovui pateikė 2013 m. vasario 8 d. prašymą įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą, tačiau teritorinis registratorius 2013 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 prašymo nepatenkino. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas konstatavo, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis yra nutraukta, o kiti dokumentai, patvirtinantys A. G. nuosavybės teisę į Butą, nepateikti, todėl tenkinti prašymo nėra juridinio pagrindo. Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 82 buvo pažymėta, kad, nutraukus sutartį teismo sprendimu, sutartis laikoma negaliojančia įsiteisėjus teismo sprendimui, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 pripažintas pagrįstu ir paliktas galioti. Atsakovas pažymėjo, jog 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis buvo teisėtu pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą pagrindu iki jos nutraukimo, tačiau tapo negaliojančia nuo jos nutraukimo momento – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 įsiteisėjimo. 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis kartu buvo ir Buto priėmimo – perdavimo aktas (sutarties 7 punktas), todėl laikytina, kad, teismui priverstine tvarka nutraukus šią sutartį, ne tik pasibaigė A. G. prievolė išlaikyti M. B. iki gyvos galvos, bet kartu buvo panaikintas ir M. B. Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn.

M. B. atskiro reikalavimo perduoti Butą jos nuosavybėn nepareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 galbūt buvo susijęs su aplinkybe, kad Butas faktiškai jos buvo valdomas, todėl teismui CK 6.464 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas formaliai grąžinti Butą nebuvo tikslingas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje buvo konstatuota tik aplinkybė, kad reikalavimas dėl Buto grąžinimo M. B. galėjo būti pareikštas, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, kuriuo nutraukta 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, teisėtumui ir pagrįstumui ir negali būti aiškinama nesąžiningai – kad netinkamai sutartį vykdžiusi A. G. neprarado šios sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės į Butą vien dėl to, kad nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 nebuvo pareikštas reikalavimas Butą grąžinti, o tinkamai sutartį įvykdžiusi silpnesnioji sutarties šalis M. B., nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, neteko ne tik sutarto išlaikymo, bet ir nuosavybės teisės į Butą. Pareiškėjos bandymas įrodyti, kad, teismui nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, pasibaigė tik jos prievolė išlaikyti M. B., tačiau M. B. nuosavybės teisė į Butą neperėjo dėl formalaus Buto grąžinimo akto nesurašymo, yra nepagrįstas ir dėl to, kad neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat CK 6.193 straipsnyje nustatyto reikalavimo sutartį aiškinti sąžiningai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. atsiliepimu į skundą (b. l. 49–51) prašė atmesti skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 buvo nutraukta, sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktą bei 23 straipsnį teismo sprendimas buvo pagrindu įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą. Teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes, panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas. Jei ginčijami sandoriai ir aktai, kurių pagrindu buvo įregistruota nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, duomenys apie nekilnojamąjį turtą tampa nuginčytais, ir viešojo registro tvarkytojas privalo tokį teismo sprendimą vykdyti. Pareiškėja kitų dokumentų, pavyzdžiui, susitarimo su M. B. globėja dėl perduoto turto vertės bei metinės rentos išmokėjimo pagal CK 6.454 straipsnį, registro tvarkytojui nepateikė, todėl buvo pagrįstai atsisakyta įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą. Pareiškėja grąžino Butą geruoju, todėl nesuprantami ir nepagrįsti jos argumentai, kad būtina pareikšti atskirą ieškinį dėl Buto priteisimo.

Perduodant Butą M. B. globėjai, priėmimo-perdavimo aktas nebuvo pasirašytas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia paties perdavimo fakto – jis akivaizdus ir galimas įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis – fotonuotraukomis ir pan. Pareiškėja, reaguodama į raštiškus reikalavimus perduoti Butą, jį nustatytą dieną paliko be priežiūros, be daiktų, neužrakintą, todėl šią aplinkybę galima prilyginti buto perdavimui. Asmeniškai pasimatyti su M. B. atstove pareiškėja nenorėjo, į telefono skambučius neatsakė. Pažymėjo, kad M. B. iš pareiškėjos galėjo reikalauti ne tik turto grąžinimo, bet ir metinės rentos bei perduoto turto vertės. Rinktis kompensavimo būdą paliekama išlaikytinei iki gyvos galvos M. B. Rašydama skundus, pareiškėja piktnaudžiauja savo teise – Butas nuo 2006 m. birželio mėn. yra negyvenamas, pareiškėjos su Butu niekas nesieja, teisę pasirinkti turto grąžinimo būdą turi M. B., antrasis turto grąžinimo būdas (išperkamosios kainos sumokėjimas) yra daug nepalankesnis pareiškėjai. Teigė, kad pareiškėja, norėdama kitokio nei Buto perdavimas atsiskaitymo būdo, turėtų pati kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priteisė M. B. iš pareiškėjos 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Buto registracijos pareiškėjos vardu panaikinimo (atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimu) teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja teigė, kad teismui nutraukus sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, iki jos nutraukimo kilusios pasekmės – Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn – nebuvo paneigtos, atitinkamai nebuvo paneigtas ir pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą atsiradimo ir tuo pačiu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas. Komisija, pareiškėjos manymu, nepagrįstai sutapatino du savarankiškus ir skirtingus teisės institutus: sutarties nutraukimą ir sutarties pripažinimą negaliojančia, neįsigilino į pareiškėjos argumentus bei pateiktus įsiteisėjusius teismų sprendimus. M. B. teisme nekėlė sutarties nutraukimo teisinių pasekmių klausimo, o bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimų ribų.

Spręsdamas klausimą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, teismas vadovavosi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Pažymėjo, kad šie principai leidžia susiaurinti ar apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą, ir tai taikytina tiek dispozityvioms, tiek imperatyvioms teisės normoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai yra baziniai, kuriais iš esmės remiasi jurisprudencija. Šie principai turi būti realizuojami sprendžiant konkrečią bylą, dėl to jie tampa įrankiu pasiekti ne tik teisinį, bet ir socialinį, moralinį teisingumą, ypač jeigu nuoseklus ir formalus teisės normų paisymas konkrečioje situacijoje sukurtų neigiamą socialinį rezultatą ir iš esmės paneigtų teisingumą ne tiek teisine, kiek žmogiškąja prasme, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis buvo teisėtu pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą pagrindu. 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis nutraukta. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 buvo konstatuota tik aplinkybė, kad reikalavimas dėl Buto grąžinimo M. B. galėjo būti pareikštas, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimui, kuriuo nutraukta 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, teisėtumui ir pagrįstumui, ir negali būti aiškinama nesąžiningai – kad netinkamai sutartį vykdžiusi A. G. neprarado šios sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės į Butą vien dėl to, kad nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 nebuvo pareikštas reikalavimas Butą grąžinti, o tinkamai sutartį įvykdžiusi silpnesnioji sutarties šalis M. B., nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, neteko ne tik sutarto išlaikymo, bet ir nuosavybės teisės į Butą. A. G. bandymas įrodyti, kad teismui nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, pasibaigė tik jos prievolė išlaikyti M. B., tačiau M. B. nuosavybės teisė į Butą neperėjo dėl formalaus Buto grąžinimo akto nesurašymo, yra nepagrįstas ir dėl to, kad neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi A. G. skundas netenkinamas, nėra pagrindo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė R. M. V., pateikdama rašytinį prašymą su teismo išlaidų apskaičiavimu bei pagrindimu (b. l. 79, 81). Teismas konstatavo, kad prašoma priteisti 800 Lt suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) numatytos galimos priteisti maksimalios išlaidų atlyginimo sumos, todėl teismas priteisė minėtą sumą iš pareiškėjos.

III. Pareiškėja A. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 158-165) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ginčo sprendimui aktualias administracinės teisės normas, o vadovavosi tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Bendrieji teisės principais taikomi, kai nėra panašius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų ir yra pirmiausia skirti užpildyti teisės spragoms bei kuo teisingiau pritaikyti ir išaiškinti konkrečias esamas teisės normas. Teismų teisė remtis minėtais principais nėra absoliuti. Todėl teismas negalėjo visiškai atsisakyti taikyti teisės normas, o remtis vien tik teisės principais. Nagrinėjamam ginčui taikytinos konkrečios administracinės teisės normos – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, 29 straipsnio 2 punktas.

2. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 konstatavo, kad buto grąžinimo ir jo išperkamosios nuomos kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių sutarties pažeidimų, kadangi paminėtas klausimas dėl nuosavybės teisės perėjimo gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį. CK 6.464 straipsnio 2 dalis numato alternatyvias rentos sutarties nutraukimo teisines pasekmes, kurių pasirinkimas priklauso teisme reikalaujančiam nutraukti rentos sutartį rentos gavėjui. Tuo tarpu pagal minėtą normą, nutraukus rentos sutartį, daiktas gali ir toliau likti rentos mokėtojui.

3. Teismas sukūrė teisinio neaiškumo situaciją, kai vis dar formaliai Butas priklauso pareiškėjai, tačiau registre nurodyta buto savininkė M. B. gali pareikšti ieškinį pareiškėjai dėl rentos sutarties nutraukimo pasekmių taikymo. Taigi neaišku, kurį asmenį – pareiškėją ar M. B. – laikyti teisėtu Buto savininku. M. B. turėtų ne bylinėtis administraciniuose teismuose, o pareikšti nesudėtingą ieškinį bendrosios kompetencijos teisme dėl rentos sutarties nutraukimo pasekmių.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171-173) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Kadangi šis administracinis ginčas yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pareiškėja piktnaudžiaudama teise inicijavo administracinės bylos nagrinėjimą, nes pati pažeidė esminius išlaikymo iki gyvos galvos sutarties reikalavimus ir po to faktiškai perdavė butą M. B., palikdama jį neprižiūrimą. Reikalavimas inicijuoti papildomą teisminį nagrinėjimą dėl įpareigojimo formaliai perduoti Butą, kuris faktiškai yra valdomas M. B., akivaizdžiai pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

2. Galiojančios teisinės normos detaliai nereglamentuoja situacijos, kai nutraukus rentos sutartį, buvęs rentos mokėtojas, nevykdęs įsipareigojimų, pats konkliudentiniais veiksmais atsisako nutrauktos sutarties pagrindu įgyto turto. Apeliaciniame skunde nurodytos normos – Nekilnojamojo turto registro įstatymo straipsniai – yra bendrosios teisės normos, kurios nereglamentuoja šios teisinės situacijos.

3. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 punkte įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo pareiga atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, jei dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekęs galios. Sutarties nutraukimas patenka į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 punkto dispoziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174-177) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami tokie pagrindiniai argumentai:

1. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 buvo pagrindas įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą. Tai taip pat buvo pagrindas taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 punktą, nes išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo nutraukta.

2. Teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes panaikinus sandorį, išnykta ir nekilnojamojo turto ar teisių į jį įregistravime viešame registre pagrindas. Todėl teismui nutraukus sutartį, kurios pagrindu buvo įregistruota apeliantės nuosavybės teisė, registratorius privalėjo išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktą teismo sprendimą.

3. Pareiškėja Butą grąžino geruoju, todėl nesuprantami apeliantės argumentai, kad būtina pareikšti atskirą ieškinį dėl ginčo Buto priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. įrašo, kuriuo panaikinta Buto registracija pareiškėjos vardu ir įregistruota M. B. nuosavybės teisė, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo sutartimi su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos M. B. perleido pareiškėjai A. G. Butą su sąlyga, kad A. G. iki gyvos galvos išlaikys M. B., rūpinsis ja ligos atveju, slaugys, atliks buities darbus ir mirus palaidos (b. l. 5).

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 nutraukė M. B. ir A. G. 2004 m. rugsėjo 1 d. pasirašytą Buto perleidimo sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Nustatyta, kad A. G. nevykdė pareigų pagal turto perleidimo sutartį, pažeidė sutartį ir nustatyti pažeidimai yra esminiai (b. l. 9–11). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas taip pat konstatavo, kad A. G. padaryti pažeidimai yra esminiai. Teismas pažymėjo, kad buto grąžinimo ar jo išperkamosios kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, kadangi paminėtas klausimas gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį, o teismas išeiti už pareikšto ieškinio ribų negalėjo. Padaryta išvada, kad buto grąžinimo ar jo išperkamosios kainos sumokėjimo klausimas negali būti išnagrinėtas nei priimant papildomą sprendimą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka (b. l. 12–14).

M. B. atstovė R. M. V. A. G. paprašė perduoti Buto raktus ir visus su juo susijusius dokumentus, iki Buto perdavimo momento padengti skolas, susijusias su Buto eksploatacija (b. l. 27), pasiimti savo daiktus, jeigu jų yra Bute, nes jie nebus saugomi (b. l. 28).

M. B. atstovė R. M. V. Nekilnojamojo turto registrui 2013 m. sausio 28 d. pateikė prašymą įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą (b. l. 36). Kartu su prašymu buvo pateikti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 ir M. B. atstovavimą patvirtinantys dokumentai.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. vasario 5 d. išregistravo pareiškėjos nuosavybės teisę bei įregistravo buvusios savininkės M. B. nuosavybės teisę į Butą (b. l. 34-35).

Pareiškėja 2013 m. vasario 8 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą peržiūrėti, ar Nekilnojamojo turto įrašai padaryti teisėtai, bei panaikinti įrašą apie juridinį faktą – apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, turinčius įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Pareiškėja taip pat prašė įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą. Nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu tik nutraukė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, tačiau Buto M. B. nepriteisė, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir nagrinėtas (b. l. 6).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 prašymo netenkino. Konstatavo, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis yra nutraukta, o kiti dokumentai, patvirtinantys A. G. nuosavybės teisę į Butą, nepateikti, todėl tenkinti prašymo nėra juridinio pagrindo (b. l. 7). Komisija 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 82 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą. Komisija pažymėjo, kad teismui nutraukus sutartį, kurios pagrindu buvo įregistruota A. G. nuosavybės teisė, registratorius privalėjo išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktą teismo sprendimą, o A. G. kitų jos nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų registro tvarkytojui nepateikė (b. l. 8).

Pareiškėja A. G. 2013 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236; 2) panaikinti Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 82; 3) įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į Butą; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi minėtą sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad tikrasis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Buto registracijos pareiškėjos vardu panaikinimo (paminėtu atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimu) teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą apie nagrinėjamos bylos ribas, šio klausimo iš esmės nesvarstė. Todėl teismo priimtas sprendimas pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priteisė M. B. iš pareiškėjos 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad iki 2004 m. rugsėjo 14 d. nuosavybės teisė į Butą buvo įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens M. B. vardu; nuo 2004 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. vasario 5 d. nuosavybės teisė į Butą buvo įregistruota pareiškėjos vardu. Šio įregistravimo pagrindu buvo tarp buvusios Buto savininkės M. B. ir pareiškėjos 2004 m. rugsėjo 1 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d. (Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi paliko jį nepakeistą), 2004 m. rugsėjo 1 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo nutraukta; Buto įregistravimas pareiškėjos vardu atsakovo buvo panaikintas 2013 m. vasario 5 d. remiantis nurodytais teismų sprendimais.

V. Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 str.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta, jog nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (1 d.). Žyma apie sudarytą sandorį ar priimtą sprendimą, kurio pagrindu keičiasi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, panaikinama, kai nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir žyma (3 d.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, inter alia yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; <...> 7) rašytiniai sandoriai.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje reglamentuota prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Esminis klausimas byloje yra tai, ar Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas galėjo būti pagrindas padaryti 2013 m. vasario 5 d. įrašą Nekilnojamojo turto registre, kuriuo panaikinta Buto registracija pareiškėjos vardu ir įregistruota M. B. nuosavybės teisė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 31 ir 32 punktų reguliavimą, 2011 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-211/2011 yra konstatavęs, kad sprendimas įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus įforminamas įrašant duomenis į registro centrinį duomenų banką, o jo priėmimo data pripažintina duomenų įrašymo į registro centrinį duomenų banką data. Taigi 2013 m. vasario 5 d. įrašas Nekilnojamojo turto registre laikytinas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimu, kuriuo išregistruota pareiškėjos nuosavybės teisė ir įregistruota M. B. nuosavybės teisė į Butą. Nors pareiškėja nevisiškai tiksliai formuluoja reikalavimą skunde ir prašo įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į butą, tačiau nagrinėjamu atveju pasisakytina būtent dėl 2013 m. vasario 5 d. sprendimo, kuris sukėlė teisines pasekmes pareiškėjai, teisėtumo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro ir remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Buto registracijos pareiškėjos vardu panaikinimo (paminėtu atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimu) teisėtumas ir pagrįstumas.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu nutraukė M. B. ir A. G. pasirašytą 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį. Klausimo dėl sutarties nutraukimo pasekmių taikymo teismas nesprendė ir jokių su tuo susijusių įpareigojimų nei vienai iš šalių nenustatė. Pažymėtina, kad, patikrinęs Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 taip pat konstatavo, jog reikalavimas priteisti, grąžinti butą neabejotinai galėjo būti pareikštas, tačiau Buto grąžinimo ir jo išperkamosios kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, kadangi paminėtas klausimas gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį. Taigi Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, priimdamas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, kuriuo remiantis buvo padarytas 2013 m. vasario 5 d. įrašas Nekilnojamojo turto registre, sprendė tik dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties nutraukimo, tačiau ne dėl sutarties nutraukimo pasekmių taikymo.

Kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kada išregistruojama daiktinė teisė – pateikus įstatymų nustatytus dokumentus, patvirtinančius, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Atitinkamai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2013 m. vasario 5 d. įrašu Nekilnojamojo turto registre išregistravęs pareiškėjos nuosavybės teisę į Butą, rėmėsi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu. Tačiau minėtame sprendime klausimas dėl Buto nuosavybės teisės nebuvo spręstas. Todėl akivaizdu, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas negalėjo būti pagrindas išregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į Butą, nes tai nebuvo dokumentas, patvirtinantis, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis vien protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, jog byloje ginčijami sprendimai yra teisėti. Atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendime Nr. VILIN(12.5.13.)-5236, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl 2013 m. vasario 5 d. įrašo Nekilnojamojo turto registre, kuriuo panaikinta Buto registracija pareiškėjos vardu ir įregistruota M. B. nuosavybės teisė, teisėtumo. Minėta, jog pagrindo išregistruoti pareiškėjos ir įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą nebuvo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu nepagrįstai registre padarė įrašą, kuriuo išregistravo pareiškėjos ir įregistravo M. B. nuosavybės teisę į Butą. Tiek VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. VILIN(12.5.13.)-5236, tiek Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. 82, kuriuo patvirtintas atsakovo sprendimo teisėtumas, laikytini neteisėtais ir naikintini.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytos normos – Nekilnojamojo turto registro įstatymo atitinkami straipsniai – yra bendrosios teisės normos, kurios nereglamentuoja nagrinėjamos teisinės situacijos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą / kadastrą ir išviešinimas, t. y. VĮ Registrų centro veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės VĮ Registrų centrui ir jo teritoriniams skyriams vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Taigi būtent Nekilnojamojo turto registro įstatymo, o ne civilinės teisės normos yra tos, kuriomis turi vadovautis registro tvarkytojas ir bylą sprendžiantis administracinis teismas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, dėl to priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikintinas (ABTĮ 143 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, sprendžia, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu nepagrįstai padarė įrašą Nekilnojamojo turto registre, panaikindamas pareiškėjos nuosavybės teisę ir įregistruodamas M. B. nuosavybės teisę į Butą. Todėl tiek minėtas sprendimas, tiek sprendimai, priimti ginčą nagrinėjant išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, naikintini. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinant.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui M. B. iš pareiškėjos A. G. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo teismo sprendimu panaikintas atsakovo sprendimas, priimtas trečiojo suinteresuoto asmens M. B. naudai, laikytina, kad trečiojo suinteresuoto asmens teisės neapgintos, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (ABTĮ 44 str. 1 d.). Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir trečiojo suinteresuoto asmens M. B. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Patenkinus pareiškėjos skundą, pareiškėjai priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas pareiškėjos šioje byloje – 100 Lt pirmosios instancijos teisme ir 50 Lt apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 44 str. 1 d.). Taigi pareiškėjai priteistinas 43,44 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos A. G. skundą tenkinti.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą, kuriuo išregistruota pareiškėjos A. G. nuosavybės teisė ir įregistruota M. B. nuosavybės teisė į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236; panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 82.

Priteisti iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo pareiškėjai A. G. 43,44 Eur (keturiasdešimt tris eurus keturiasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), patirtų administracinę bylą Nr. A-720-602/2015 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius