A-447-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-447-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00329-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. sausio 30 d. raštą Nr. 53-2-188 bei įpareigoti Administraciją nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėjas paaiškino, jog jo tėvo motina, trys broliai ir sesuo vokiečių fašistų buvo nužudyti 1941 m. spalio 28 d. Kauno IX forte, vykstant „Didžiajai akcijai", šis juridinis faktas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu. 1982 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas su šeima išvyko nuolat gyventi į Izraelį ir tapo Izraelio valstybės piliečiu. 1990 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą neprivatizuoti senelių turėtų namų, esančių Kaune (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), nes pats nori juos atsiimti. 1992 metais pareiškėjas gavo pažymas iš Lietuvos archyvų apie šeimos turėtą nekilnojamąjį turtą ir pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune.

Kauno miesto valdyba 1994 m. kovo 1 d. potvarkiu Nr. 276-v nusprendė neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje. Pareiškėjas nurodė, jog pilietybės atkūrimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. 2013 m. gegužės 23 d. pareiškėjas tapo Lietuvos Respublikos piliečiu ir įgijo visas piliečio teises ir pareigas, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, jo manymu, turi būti tęsiama.

Po pilietybės atkūrimo buvo pateiktas prašymas atsakovui pateikti informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjo teigimu, Administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 53-2-188 nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nes sprendime nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių netęsiamas nuosavybės atkūrimo procesas, taip pat sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, t. y. nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis.

Pareiškėjas pažymėjo, jog jo atstovė Lietuvos Respublikos pilietė E. L., veikianti pagal pareiškėjo išduotą įgaliojimą, prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė teisės aktuose nustatytu terminu, todėl Administracija, gavusi papildomus dokumentus, kurie reikalingi atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjo manymu, prašymo nagrinėjimą privalo tęsti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybėje 1990 m. gruodžio 29 d. buvo užregistruotas A. K. prašymas neprivatizuoti jo senelių namų, esančių Kaune, buvęs adresas (duomenys neskelbtini). Pagal A. K., gyvenančio Izraelyje, įgaliojimą, 1992 m. E. L. pateikė A. K. vardu prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžinant jį natūra. Prašyme nebuvo duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimo pagrindą, dabartinį turto valdytoją, piliečius, galimai turinčius teisę į turto sugrąžinimą, nenurodytas ir nepateiktas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, nenurodyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teisę į pageidaujamą susigrąžinti nekilnojamąjį turtą.

Kauno miesto valdybos 1993 m. kovo 26 d. raštu, adresuotu pareiškėjui, buvo prašoma skubiai pristatyti dokumentą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos pilietybę, Migracijos tarnybos pažymą, kad jis yra nuolatinis Lietuvos gyventojas. Kauno miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 29 d. raštu, adresuotu pareiškėjo įgaliotai atstovei E. L., buvo prašoma pristatyti prašyme nurodytų turto savininkų mirties liudijimus, pareiškėjo gyvenamosios vietos pažymą, piliečio pažymėjimą, nurodyta, kad tik gavus šių dokumentų nuorašus, bus galima nagrinėti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš esmės. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įstatymo (toliau – ir Atstatymo įstatymo) 2 ir 10 straipsniais ir pažymėjo, kad nustačius, jog prašymą pateikęs pretendentas A.

K. nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento ir nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, Kauno miesto valdyba 1994 m. kovo 1 d. priėmė potvarkį, kurio 2.1 punktu nusprendė neatstatyti nuosavybės teisių A. K. į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Kaune. Atsakovas nurodė, jog Kauno miesto savivaldybėje 2014 m. sausio 6 d. buvo gautas 2014 m. sausio 3 d. pareiškėjo atstovo advokato prašymas pateikti informaciją apie dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Į minėtą pareiškėjo atstovo prašymą pateikti informaciją buvo atsakyta pareiškėjo skundžiamu Administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. sausio 30 d. raštu, kuris, atsakovo teigimu, yra informacinio pobūdžio dokumentas ir jo panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria, todėl dėl šios reikalavimo dalies byla nutrauktina.

Atsakovas pabrėžė, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – pareiškėjas nebuvo įgyvendinęs teisės įgyti (atkurti) Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą ir dėl to kaip subjektas neatitiko Kauno miesto valdybos 1994 m. kovo 1 d. potvarkio priėmimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, nuosavybės teisių atkūrimas buvo išspręstas Kauno miesto valdybos 1994 m. kovo 1 d. potvarkiu, kuris nėra nuginčytas, galiojantis, todėl, atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimo, kuriuo teismo prašoma įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.), todėl jo veiklai yra taikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14-16 punktais, 14 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, iš 2014 m. sausio 3 d. prašymo (reg. Nr. S-003) turinio sprendė, jog pareiškėjo atstovas prašė ne tik suteikti tam tikrą informaciją nuosavybės teisių atkūrimo klausimu, tačiau taip pat išreiškė prašymą (nors tiesiogiai jo ir nesuformulavo) atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo tėvo bei senelio turėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. tęsti nuosavybės atkūrimo procedūrą, įvertinant pateiktą naują dokumentą – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-458, kuriuo A. K. buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas, atsižvelgiant į jo turinį, vertintinas kaip prašymas suteikti informaciją ir priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14 p., Taisyklių 5 p.). Teismas atkreipė dėmesį, jog ir atsakovas ginčijamame rašte pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymą Nr. S-003 įvardijo kaip prašymą atkurti nuosavybės teises. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo pozicija, jog ginčijamas raštas yra vien tik informacinio pobūdžio dokumentas ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Nors ginčijamame Administracijos 2014 m. sausio 30 d. rašte Nr. 53-2-188 nurodyta, kad pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymas Nr. S-003 dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenagrinėjamas, teismas pažymėjo, jog iš jo turinio matyti, kad jis buvo išnagrinėtas ir atmestas. Teismo vertinimu, ginčijamas raštas apimtimi dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises pagal pateiktą pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymą Nr. S-003 iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, taikomus individualiam administraciniam aktui, jame išdėstytas atsisakymo atkurti nuosavybės teises faktinis ir teisinis pagrindas, nurodyta, jog Kauno miesto valdybos 1994 m. kovo 1 d. potvarkiu Nr. 276-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ buvo išspręstas pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pagal ankstesnius jo prašymus, nuosavybės teisių neatkuriant.

Nurodyta, jog nuosavybės teisės pretendentui neatkurtos, kadangi įstatymų nustatytais terminais nei pats pareiškėjas, nei jo įgaliotas asmuo nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, t. y. pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Rašte išdėstyta, jog prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kitiems dokumentams, susijusiems su nuosavybės teisių atkūrimu, tame tarpe ir pilietybę patvirtinančiam įrodymui, įstatymo nustatyti terminai pasibaigę, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nepateikti duomenys, jog teismas būtų atnaujinęs terminą minėtų dokumentų pateikimui.

Teismas darė išvadą, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymą Nr. S-003 dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą, motyvuotas, jame išaiškinta minėto rašto apskundimo tvarka, todėl atmetė pareiškėjo atstovo argumentus dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms. Tai, kad ginčijamame rašte yra nurodyta, jog prašymas atkurti nuosavybės teises nenagrinėjamas, nors buvo išnagrinėtas ir motyvuotai atmestas, teismas pripažino neesminiu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo ginčijamo rašto naikinimui.

Pareiškėjo atstovo argumentus, jog ginčijamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo procedūros teismas laikė nepagrįstais, nes iš minėto rašto turinio akivaizdu, jog atsakovas pakankamai aiškiai ir suprantamai išdėstė aplinkybes dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises bei negalimumo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Teismas pažymėjo, jog ginčo šioje byloje dėl informacijos nesuteikimo, dėl nepakankamo jos suteikimo nėra.

Kadangi pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymas Nr. S-003 atkurti nuosavybės teises yra išnagrinėtas, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Administraciją nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo .

Teismas pažymėjo, kad pagal ankstesnius prašymus, pateiktus iki 1994 m. kovo 1 d. potvarkio Nr. 276-v priėmimo, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas išspręstas, Kauno miesto valdybai priėmus 1994 m. kovo 1 d. potvarkį Nr. 276-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtas administracinis aktas teisės aktų nustatyta tvarka yra nenuginčytas. Esant nenuginčytam administraciniam aktui, abejoti jo teisėtumu teismas neturėjo pagrindo. Minėto administracinio akto nepanaikinus, nepakeitus, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimą pagal pareiškėjo ir jo įgalioto asmens pateiktus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki minėto administracinio akto priėmimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamas Administracijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, Administracija nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, pateikė tik informacinio pobūdžio raštą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tvirtina, kad skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl turėjo būti panaikintas. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo atstovė E. L. prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė teisės aktuose nustatytais terminais, tačiau užsitęsė pareiškėjui pilietybės atkūrimas. Pareiškėjo teigimu, jis vertintinas kaip rūpestingas, sąžiningas bei atidus asmuo. Pareiškėjas daro išvadą, kad Administracija jo prašymo nagrinėjimą turėjo tęsti gavusi papildomus dokumentus, reikalingus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, nagrinėjamam ginčui spręsti nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendento vardu pateikė E. L., kuri tuo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Atsakovas pabrėžia, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalavimas turėti Lietuvos Respublikos pilietybę yra nustatytas pačiam pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą – subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymams pateikti, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Kadangi pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovo manymu, teismas pagrįstai nelaikė teisiškai reikšmingomis ir nenustatinėjo aplinkybių, ar Lietuvos Respublikos pilietybę prašymo pateikimo momentu turėjo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą interesams atstovaujantys asmenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriančios institucijos sprendimo, kuriuo atsisakyta iš naujo nagrinėti pretendento prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino , nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui klausimas buvo neigiamai atsakovo išspręstas jau 1994 metais, skundžiamas aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką objektyvaus ir visapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo aspektu ir pakartoja pirminiame skunde nurodytus motyvus dėl Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų skundžiamam administraciniam aktui bei dėl priežasčių, kurios trukdė įstatymų nustatytais terminais pateikti reikalingus dokumentus ir atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl skundžiamo Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. sausio 30 d. rašto Nr. 53-2-188 atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Nagrinėjamu atveju skundžiamame atsakovo rašte yra detaliai ir nuosekliai išdėstyti teisiškai reikšmingi faktai, susiję su nuo 1990 metų iki 1994 metų vykdyta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjo atžvilgiu, išvardinti tuo metu atsakovo gauti dokumentai ir priimti sprendimai. Šių faktų išdėstymas laikytinas tinkamu pareiškėjo atstovo 2014 m. sausio 3 d. prašymo pateikti informaciją įvykdymu. Be to, skundžiamame rašte yra išreikšta viešojo administravimo institucijos valia A. K. prašymo atkurti nuosavybės teises iš naujo nenagrinėti. Ši valia pagrįsta skundžiamame rašte nurodytomis teisės aktų nuostatomis bei aukščiau minėtais objektyviais duomenimis (faktais). Iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad jame aiškiai suformuluotas atsisakymas atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, t.y. pareiškėjas galėjo suprasti jam nustatytų teisių ir pareigų apimtį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, grindžiamus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant panašius teisinius santykius, yra konstatuota, kad „sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-171/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kaip matyti iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras tik 2013 m. gegužės d. įsakymu Nr. 1V-458 nusprendė atkurti A. K. Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai įrodo, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo ir nebegali būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas buvo būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas po 2001 m. gruodžio 31 d. jau nebegali sukurti pareiškėjo pageidaujamų teisinių pasekmių, todėl atsakovo valia neatkurti nuosavybės teisių yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas