A-563-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-563-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05730-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. M. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį – 12 041,84 Lt; 2) panaikinti Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6406; 3) pripažinti negaliojančiais Fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštus ta apimtimi, kuria Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius atsisakė pareiškėjai J. M. grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 1–4).

Pareiškėja nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, prašydama paskaičiuoti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir ją grąžinti.

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius pareiškėjai atsakė 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštais Nr. (10.1)3-100896 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos negautos dalies apskaičiavimo J. M.” bei Nr. (10.1)3-100897, kuriuose nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nebuvo išmokėta 12 041,84 Lt pensijos dalis, tačiau ją grąžinti atsisakė. Dėl minėtų sprendimų pareiškėja su 2013 m. rugsėjo 20 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, teigdama, jog jai paskirta senatvės pensija nepagrįstai buvo mažinama vien dėl to, kad tuo metu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų bei prašė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį ir pripažinti negaliojančiais Fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštus ta dalimi, kurioje atsisakyta grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį.

Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos skundą, 2013 m. spalio 1 d. sprendime Nr. (6.5) 1-6406 nurodė, kad pareiškėja su 2013 m. rugsėjo 20 d. skundu į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir jos skundą nagrinėti atsisakė.

Pareiškėja nesutiko su Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6406 ir nurodė, kad su prašymu grąžinti neišmokėtą pensijos dalį į Fondo valdybos Vilniaus skyrių ji kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 8 d., o ne 2013 m. rugsėjo 20 d. Taip pat pažymėjo, kad apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame konstatuotas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, ji sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal tuo metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, Fondo valdybos administravimo įstaigų sprendimų apskundimui buvo nustatytas 3 metų terminas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, tačiau Fondo valdybos minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 suformuota teismų praktika, pareiškėjos nuomone, buvo taikoma asmenims, kurie suvokė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neteisėtumą iki 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. apskundė galiojantį įstatymą.

Pareiškėjos nuomone, Fondo valdyba nepagrįstai Pensijų įstatymo 45 straipsnį taiko tik ginčo laikotarpio pradžiai, t. y. 2010 m. sausio mėnesiui, kadangi per visą ginčo laikotarpį jai buvo mokamos 24 atskiros įmokos, iš kurių kiekviena sudaro savarankišką pagrindą senaties terminui skaičiuoti. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota teismų praktika nėra universali ir kiekvienoje byloje būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 6 d. nutarime nustatė įstatymų leidėjo pareigą parengti dėl nepagrįsto pensijų mažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo mechanizmą, kas leidžia daryti išvadą, jog esminiai sumažintų pensijų kompensavimo elementai negalės būti taikomi per Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatos prizmę, nes tai kompensavimo tvarkos vykdymą padarytų neįmanomu.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su jame išdėstytais argumentais ir reikalavimais nesutiko, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–22).

Nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, o 2010–2011 metais – ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu. Pagal Laikinąjį įstatymą buvo perskaičiuojamos pensijos, viršijančios šiame įstatyme nustatytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį – 650 Lt (toliau – ribinis pensijos dydis), ir mokamos atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokant senatvės pensijas šio įstatymo nuostatų taikymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pensija, paskirta turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2013-R95-I-409371771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1170 Lt.

Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis (821,62 Lt) viršijo nustatytą ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, šiuo laikotarpiu jai teisėtai ir pagrįstai buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nustatyta, kad dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, todėl iki šių teisės aktų priėmimo ir lėšų paskyrimo, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai.

Rašytinis sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas 2010 m. sausio mėnesį nebuvo priimtas, tačiau tokiu sprendimu atsakovas laiko Fondo valdybos teritorinio skyriaus valinį aktą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, todėl atsakovas laikosi nuomonės, kad pareiškėja apie ne viso dydžio paskirtos senatvės pensijos mokėjimą sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėja su prašymu dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 20 d., todėl praleido nustatytą 3 metų apskundimo terminą.

Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6406, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (Žin., 2008, Nr.37-1359; 2011 Nr. 9-3888; toliau – ir Taisyklės), 31 p., pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 20 d. skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2013 m. spalio 10 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Tačiau pareiškėja, nepateikusi Fondo valdybai jokių įrodymų, 2013 m. spalio 24 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., o nuo 2012 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos, todėl Fondo valdybos teritorinio skyrius, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėdamas pareiškėjai pensiją pagal galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas, elgėsi teisėtai. Prašė sprendžiant ginčą vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A55-432/2013, 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013 suformuota teismų praktika.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti (b. l. 54–58).

Nurodė, kad pareiškėjai Fondo valdybos Plungės skyriaus 2008 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. P12-7127 nuo 2008 m. birželio 23 d. buvo paskirta senatvės pensija. Kadangi paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 d. nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, ji buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 2010–2011 metais pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. pareiškėjos pensijos apskaičiavimui buvo taikomas koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjai senatvės pensija nuo 2012 m. sausio 1 d . buvo mokama viso paskirto dydžio. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., po to Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos nebebuvo taikomos. Nutarimo galia yra nukreipta į ateitį, todėl jis nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamasi į Fondo valdybą, ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai terminą ir pareiškėjos skundą buvo atsisakyta nagrinėti.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 12 041,84 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracini teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6404; panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-100896 dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai sumažinta senatvės pensijos dalis bus grąžinta tik įsigaliojus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą nustatančiam įstatymui; įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjai J. M. išmokėti 12 041,84 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nustatyta, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Teismo vertinimu, šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti jais sukeltas pasekmes – išmokėti pensijos nepriemoką ir inicijavo ginčą ikiteismine tvarka.

Nors pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, skundai dėl Fondo teritorinių skyrių sprendimų turi būti paduodami Fondo valdybai, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką, Fondo valdybos teritorinis skyrius, neturėdamas teisės pareiškėjos skundo nagrinėti, turėjo pareigą perduoti jos skundą Fondo valdybai nagrinėti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816-2014).

Nustačius, jog pareiškėja ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo mokėti sumažinto dydžio senatvės pensiją inicijavo 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu, aktualus įstatymo nustatytas terminas, tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, t. y. pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui Fondo valdybai paduoti.

Pareiškėja pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio 27 d., tačiau į Fondo valdybą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 8 d., t. y. praleidusi nustatytą 3 metų terminą, tačiau kaip matyti iš Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6406 turinio, Fondo valdyba nurodė, kad tik priėmus dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatančius įstatymus, pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo sumažinta pensijos dalis. Teismo vertinimu, toks atsakovo teiginys patvirtina išvadą, kad jis atsisakė pareiškėjos prašymo padavimo metu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tuo būdu išreikšdamas savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo. Nurodyti argumentai leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kliūčių pareiškėjos prašymą nagrinėti teisme nebeliko.

Teismo vertinimu, Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6406 neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia jo dviprasmiškumas, vienu atveju pareiškėjos skundą atsisakant nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino, kitu atveju nurodant, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką ir tuokiu būdu išreiškiant valią dėl ginčo esmės skundo netenkinant.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių gynybą, Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6406 naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mokamos ne iš Lietuvos valstybės biudžeto, o iš atskiro Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, todėl pareiškėjos reikalavimas, susijęs su atsakovo įpareigojimu atlikti atitinkamus veiksmus tenkintinas iš dalies ir 2010–2011 m. laikotarpiu susidariusią 12 041,84 Lt pensijos nepriemoką pareiškėjai grąžinti įpareigotas Fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Fondo valdybos teritorinis skyrius į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 8 d. skundą atsakė dviem raštais: pirmuoju – 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (10.1)3-100897, pareiškėja buvo informuota apie 2010–2011 m. laikotarpiu jai išmokėtas ir neišmokėtas senatvės pensijos dalis, tačiau joks sprendimas dėl pareiškėjos pensijos grąžinimo jos atžvilgiu nebuvo priimtas, todėl, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių, šis raštas negali būti administracinės bylos dalyku. Tuo tarpu antruoju 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu (sprendimu) Nr. (10.1)3-100896 skyrius išdėstė pareiškėjai paskirtos pensijos mažinimo pagrindus bei pasisakė dėl pareikšto reikalavimo esmės, nurodydamas, kad pareiškėjai sumažinta senatvės pensijos dalis bus grąžinta tik įsigaliojus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą nustatančiam įstatymui, t. y. iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos grąžinimo.

Kadangi 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu pareiškėja kreipdamasi į Fondo valdybos teritorinį skyrių ginčijo jo paties sprendimą mokėti pareiškėjai sumažinto dydžio pensiją, vadovaujantis gero administravimo principu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Fondo valdybos teritorinis skyrius 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjos prašymą turėjo persiųsti nagrinėti Fondo valdybai. Tuo tarpu, pats, neturėdamas tam įstatymo nustatytų įgalinimų, iš esmės išnagrinėdamas pareiškėjos prašymą, pažeidė reglamentavimą, susijusį su išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl yra pagrindas panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (10.1)3-100896 dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai sumažinta senatvės pensijos dalis bus grąžinta tik įsigaliojus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą nustatančiam įstatymui, kaip dalį, kurioje atsakovas išreiškė valią dėl pareiškėjos reikalavimo, atsisakydamas jį tenkinti (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Be kita ko, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad teismui nėra privalomas proceso šalių prašymas vadovautis būtent jų nurodyta teismų praktika. Nagrinėjamoje byloje teismas iš esmės vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816-14 suformuota praktika.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo panaikinti paminėto sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6404 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjai J. M. išmokėti 12 041,84 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir priimti naują sprendimą – tą dalį pareiškėjos skundo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 88–92).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6404 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjai J. M. išmokėti 12 041,84 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir priimti naują sprendimą – tą dalį pareiškėjos skundo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 96–98).

Pareiškėja J. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pareiškėja palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 99–105).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, prašydama paskaičiuoti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir ją grąžinti (b. l. 9–10).

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4–asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (10.1) 3-100897 pateikė pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimą, nurodydamas, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nebuvo išmokėta 12 041,84 Lt pensijos dalis (b. l. 7–8, 68–69), taip pat 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. (10.1) 3-100896 išaiškino pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mažinimo pagrindus bei informavo, jog dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažinta pensijos dalis jai bus kompensuojama pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiamą sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymą (b. l. 5–6). Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja 2013 m. rugsėjo 20 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama pripažinti negaliojančiais Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį – 12 041,84 Lt, ir ją grąžinti (b. l. 11–12). Fondo valdyba 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6406 pareiškėjai nurodė valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą reglamentuojančius teisės aktus bei teritorinių skyrių priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminus. Pažymėjo, kad pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir pasiūlė pareiškėjai iki 2013 m. spalio 10 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavo pareiškėją, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmus teisės aktus, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, juose nustatyta tvarka dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta pensijos dalis pareiškėjai bus kompensuojama. Taip pat konstatavo, kad teritorinio skyriaus skundžiamuose raštuose pareiškėjai buvo išdėstyta išsami ir teisinga informacija, todėl jų naikinti nėra pagrindo (b. l. 13–14).

Pareiškėja 2015 m. spalio 24 d. skundu kreipėsi į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti ir nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį, į tai, kad ji VSDFV neteikė įrodymų, patvirtinančių paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos, teisėjų kolegija neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Taip pat nenustatyta taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV kaip viešojo administravimo subjektui taikytino gero administravimo principo, kuris suponuoja jo pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu, vykdymu. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiame sprendime buvo išreikšta VSDFV valia dėl pareiškėjos iškelto ginčo dėl pensijos esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė