AS-61-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-61-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04293-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. J. 2014 m. rugsėjo 25 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašo: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 1D-6476(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą pensijos dalį –10 419 Lt; 3) priteisti L. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 9 685 Lt; 4) priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, bylinėjimosi išlaidas; 5) atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėja paaiškino, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 23 d. sužinojusi, jog pensijos nebus grąžintos iki 2016 m. Atsakovas priimtų sprendimų dėl pensijos mažinimo nepateikė, todėl jų negalėjo apskųsti teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti specialų 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti atmetė ir atsisakė priimti skundo dalį dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 10 419 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį.

Teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl prašymų panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 1D-6476(11) bei priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnį nuostatas neišmokėtą 9 695 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį.

Teismas nustatė, kad pirmoji pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėja skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą pensijos dalį teismui pateikė 2014 m. rugsėjo 25 d., t. y. praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas vertino, kad pareiškėja nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jos teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidi, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Į teismą pareiškėja kreipėsi praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; dešimt mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą.

III. Pareiškėja L. J. atskirajame skunde (b. l. 65–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą ir priimti naują sprendimą dėl prašymo atnaujinti terminą.

Pareiškėja palaiko savo skunde išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Pareiškėjos nuomone, skundžiama teismo nutarties dalis nepagrįsta, nes teismas savo nutarties tinkamai nemotyvavo, nepasisakė dėl skundo argumentų, nevertino byloje surinktų įrodymų. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir jame nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant Laikinąjį įstatymą, o ne Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Pirmą atsakovo sprendimą, kuriame teigiama, kad pensijos dalis nebus grąžinama, pareiškėją nurodo gavusi 2014 m. rugsėjo 18 d. (2014 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. ID-647611), apie jos teisės pažeidžiančius veiksmus sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 23 d. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo pareiškėjos suklydimą dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų. Šis neapibrėžtumas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodytas kaip priežastis, sudariusi objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija su ja yra saistomas prievolinių teisinių santykių, todėl atsakovo skola už neišmokėtą pensijos dalį laikytina žala ir dėl turtinių praradimų pareikštam reikalavimui taikytinas 10 metų terminas, tačiau galima taikyti ir CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėja yra pensininkė, turi sveikatos problemų, neturi teisinio išsilavinimo, neturi interneto. Kadangi į pensijos sąskaitą gauna tiek karių, tiek ir senatvės pensiją, neturi galimybės naudodamasi bankomatu nustatyti, koks yra išmokamos pensijos dydis. Teismas neatsižvelgė į ginčui aktualią naujausią LVAT praktiką, todėl nepagrįstai neatnaujino skundo padavimo termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja L. J. atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi, kuria teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį.

Apeliacinio skundo dalykas – ar pagrįstai teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pažymėtina, kad nurodytu laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. rugsėjo 25 d., t. y. praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau kaip 10 mėnesių.

Svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad jos sveikatos būklė ne itin gera, tačiau vien šio teiginio, be sveikatos būklę patvirtinančių medicininių dokumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankami pripažinti, kad pareiškėjos sveikatos būklė buvo objektyvia kliūtimi kreiptis į teismą anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 25 d. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011).

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai (tai, kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, neturi interneto, neskaito laikraščių), kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes nurodytos priežastys nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintos išskirtinėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kaip nepagrįsti atmestini ir argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Pažymėtina, jog bylos sustabdymo klausimas sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, ne skundo priėmimo stadijoje. Kiti atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos nutarties neteisėtumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė