AS-756-152-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-152/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05519-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 8600(11); 2) jei praleistas terminas kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, atnaujinti šį terminą ir įpareigoti VRM iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 11) nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. lapkričio 18 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. konkrečiai suformuluoti skundo dalyką bei patikslinti bylos šalis. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam būtų išmokėta valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau skunde reikalavimo priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nesuformulavo. Todėl pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundo dalyką suformuluojant reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas J. D. pateikė teismui patikslintą skundą (b. l .13–14), kuriuo prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 8600(11); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos 23 481,18 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 4) atnaujinti skundo teismui padavimo terminą.

Nurodė, kad terminą paduoti skundą teismui praleido dėl to, kad apie padarytus turtinius praradimus dėl antikonstitucinių įstatymo nuostatų taikymo galėjo sužinoti tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėjo manymu, jis turi teisę kreiptis į teismą per 3 metus nuo sužinojimo apie turtinius praradimus, t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. J. D. remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi bei nurodo, kad neturėjo realios galimybės suvokti sudėtingus valstybės ekonominės ir teisinės sistemos veikimo principus ir žinoti, kada ir kokius veiksmus reikia pradėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi (b. l. 16–18) pareiškėjo J. D. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino ir skundą priimti atsisakė; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą (neturėjo realios galimybės suvokti sudėtingus valstybės ekonominės ir teisinės sistemos veikimo principus ir žinoti, kada ir kokius veiksmus reikia pradėti), negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Kitų termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pareiškėjui, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Minėtoje LVAT nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažymėtina ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriame Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui ir buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, juolab nuo jo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-845/2012).

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pareiškėjas negali pasinaudoti galimybe teismine tvarka prisiteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, nereiškia, kad jis apskritai prarado teisę į valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi valstybei nustačius kompensavimo mechanizmą, pareiškėjas galės kreiptis dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

III. Pareiškėjas J. D. atskiruoju skundu (b. l. 20–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, teismas nukrypo nuo administracinių teismų suformuluotos praktikos, pagal kurią šios kategorijos bylose pirmiausiai reikia kreiptis į instituciją, kuri ginčą spręstų privaloma ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Kadangi jis yra praleidęs terminą kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją ir VRM jo skundą nagrinėti atsisakė, pareiškėjas prašė šį terminą atnaujinti, o ne spręsti klausimą dėl skundo padavimo teismui atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas J. D. yra valstybinės pareigūnų ir karių pensijos gavėjas, kuriam paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi. 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su prašymu pateikti pažymą apie jam neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimą (b. l. 4). Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui pateikė pažymą Nr. 11PP(P)-5011 (b. l. 5). 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 7), tačiau VRM 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1D-8600(11) atisakė nagrinėti šį pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad J. D. praleido 6 mėnesių kreipimosi į Vidaus reikalų ministeriją terminą, skaičiuojamą nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 8).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo atžvilgiu taikė 6 mėnesių terminą, nors 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (adm. byla Nr. A444-2232/2013) pažymėjo, jog griežtai ir bendrai taikant 6 mėnesių terminą, kuris nenustatytas specialiajame teisiniame reguliavime, skirtame valstybinių pensijų klausimams reguliuoti, ir juo labiau neišplaukia iš aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, pernelyg varžoma asmens teisė kreiptis į teismą.

Iš pareiškėjo skundo (b. l. 1–3) matyti, jog būtent su tokiu Vidaus reikalų ministerijos sprendimu (kuriuo jo skundą atsisakyta nagrinėti jam praleidus terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo) J. D. nesutiko, todėl skundu teismo prašė panaikinti VRM 2013 m. rugsėjo 27 d. atsakymą (sprendimą) Nr. 8600(11) bei atnaujinti terminą kreipimuisi į Vidaus reikalų ministeriją. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės be pagrindo priėmė 2013 m. spalio 28 d. nutartį, kuria nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. įpareigojo pareiškėją patikslinti skundą suformuluojant reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės per ginčo laikotarpį susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (o šiuo atveju – atsisakymas nagrinėti prašymą) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu (pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-214/2014). Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti tai, ar pareiškėjas, skųsdamas VRM 2013 m. rugsėjo 27 d. atsakymą (sprendimą) Nr. 8600(11), laiku kreipėsi į teismą. Kaip matyti, skundas dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. 1D-8600(11), patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas 2013 m. spalio 17 d. (spaudas ant voko, b. l. 10), t. y. laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus skundo padavimo teismui terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikina. Kadangi pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjo pateiktas skundas atitinka kitus ABTĮ numatytus reikalavimus, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė