2K-326/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-326/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00797-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.1.5.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu G. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės apribojimu, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta vienerių metų laisvės apribojimas, įpareigojant G. Č. būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla. Iš G. Č. nukentėjusiajam T. R. priteista 147,56 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 1415,43 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui – 1211,29 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendis pakeistas: G. Č. veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį, paskiriant laisvės apribojimą trims mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta vieneri metai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla.

Teisėjų kolegija

nustatė:

G. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 19 d., apie 5.00 val., viešoje vietoje, prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Klaipėdoje, prie Naujojo Sodo g. 1, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia smogė vieną kartą nukentėjusiajam T. R. į veidą, taip padarė nukentėjusiajam muštinę kairio antakio žaizdą, kairės akiduobės kraujosruvą, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą viršutinio žandikaulio kairės pusės antyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to kėsinosi suduoti smūgius Ta. R. į veido sritį, bet šiam pavyko smūgių išvengti, – tokiu būdu trikdė visuomenės rimtį.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. Č. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįgyvendino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnyje numatytos baudžiamojo proceso paskirties, pažeidė nuteistojo G. Č. teisę į teisingą teismą, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, netinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d.

Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, teigia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, G. Č. buvo priimtas nepagrįstas nuosprendis. Cituodamas kasacinės instancijos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006, nuteistasis G. Č. pažymi, kad teismas, prieš vertindamas parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, turi įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, ar liudytojai vienos ar kitos pusės draugai, ir pan.

Tik įvertinus bylos duomenis patikimumo aspektu galima pereiti prie įrodymų vertinimo kaip visumos. Anot kasatoriaus, teismai šioje byloje nukrypo nuo susiformavusios praktikos, T. ir Ta. R. parodymai nebuvo visapusiškai įvertinti. Nukentėjusysis T. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „Č. man smogė į kairę akį, aš po smūgio virtau, o kadangi laikiau Č. už rankos, jį užsiverčiau ant savęs“; liudytojas Ta. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „T. paėmė Č. už kairės rankos bei iš karto tas asmuo smogė broliui į galvą“.

Bylos nagrinėjimo metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas nurodė priešingas aplinkybes: nukentėjusysis parodė G. Č. smogęs iš karto, o liudytojas – kad T. smogė G. Č. kumščiu į galvą; laikydamas už rankos G. Č. T. parvirto kartu su kaltinamuoju. Šie prieštaravimai nebuvo tinkamai atskleisti. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs G. Č. nusikalstamą veiką, nurodė, kad nuteistasis konflikto neprovokavo, su T. R. kalbėjosi taikiai. Teismas neįvertino nukentėjusiojo asmenybės ir visiškai netyrė jo parodymų dėl konflikto pradžios.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai R. P., I. M., T. J. nepatvirtino nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo Ta. R. parodymų. Kasatorius, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006, teigia, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje esantys įrodymai turėtų būti vertinami nešališkai, išsamiai, kaip visuma. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, visapusiškai neištyrė byloje esančių įrodymų ir nepašalino prieštaravimų; liko neįvertinta 2012 m. gegužės 29 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Kasacinės instancijos teismas nutartyje Nr. 2K-2/2005 konstatavo, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų liečiamumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės: ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas, medžiagos ištyrimo visapusiškumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas, ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, viršijančių jo kompetenciją, ir pan.

Specialisto išvada, kad sužalojimas galėjo būti padarytas smogiant kumščiu, yra spėjamojo pobūdžio, nepaneigiant galimybės, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir kitais būdais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog jos tiriamoji dalis yra medicininių dokumentų duomenys; abiejų instancijų teismai nevertino, kad specialisto išvada parengta remiantis tik VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės, kurioje informacinių technologijų administratoriumi dirba nukentėjusysis T.

R., išduotais išrašais.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis prašė paskirti ekspertizę dėl T. R. sveikatos sutrikdymo masto, pakartotinai kviesti ir apklausti kaip liudytojus Ta. R., I. M., R. P., T. J., kreiptis į UAB „Olimpic Casino Group Baltija“ su reikalavimu pateikti 2012 m. gegužės 18-19 d. vaizdo įrašus, į „Voucher Bank taksi“ įmonę prašant nurodyti taksi vairuotojų, dirbusių 2012 m. gegužės 19 d. 5 val. ir buvusių prie kazino pastato bei mačiusių įvykį, duomenis, pridėti prie bylos nuteistojo raštiškus atsikirtimus į nukentėjusiojo T. R. apeliacinį skundą. Teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, klausimą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo išsprendė formaliai, o atsisakydamas priimti nuteistojo G. Č. atsikirtimus į nukentėjusiojo apeliacinį skundą pasiūlė pasisakyti baigiamosiose kalbose; nešališki liudytojai byloje nebuvo apklausti, nepaisant to, kad įvykio vieta buvo filmuojama, nei iš policijos komisariato, nei iš kazino bei viešbučio, esančių šalia įvykio vietos, nebuvo gautas vaizdo įrašas – tai galėjo patvirtinti arba paneigti bylos aplinkybes.

Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, turėjo pagal BK 28 straipsnyje bei teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-7-428/2010, 2K-515/2011, 2K-392/2012, 2K-275/2013) suformuluotus kriterijus, konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus, padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, nevertino to, kad būtent nukentėjusysis ir jo brolis Ta. R. buvo aktyvūs konflikto dalyviai ir būtent jie konflikto pradžioje reikalavo tariamos skolos, už kurią, anot paties nukentėjusiojo, buvo duotas užstatas – „Nokia“ mobilusis telefonas. Aktyviais agresyviais veiksmais – griebiant iš nuteistojo portfelį su jame esančiais vertingais daiktais, buvo pradėtas realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis. Šios reikšmingos aplinkybės, anot nuteistojo G. Č., buvo netirtos, taip pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.

Kasatorius, gindamasis nuo nukentėjusiojo ir jo brolio, pradėjo muistytis, nenorėdamas jiems atiduoti savo portfelio, kurį nukentėjusysis plėšė iš jo rankų, galėjo suduoti alkūne nukentėjusiajam į veidą. Teismas taip pat nepalygino įvykyje dalyvavusių asmenų fizinių jėgų santykio, polinkio spręsti ginčus smurtu. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo, iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo T. R., liudytojo Ta. R., kitų liudytojų (R. P., I. M., T. J.) parodymais, savo išvadų nepagrindė išsamia įrodymų analize, įrodymų visumos vertinimu, nepašalino prieštaravimų, įrodymus vertino ne kaip visumą.

Aplinkybę, kad kasatorius pirmas pagrasino panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, teismas grindė tik nukentėjusiojo ir jo brolio samprotavimais. Išvardyti pažeidimai lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio ir nutarties priėmimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis G. Č. kasaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje išdėstytomis išvadomis ir įrodymų vertinimu, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teismas pagrįstai G. Č. pripažino kaltu dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo. Visi duomenys, kuriais buvo grindžiama kaltė, išnagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, jie atitinka įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Teismams abejonių dėl surinktų duomenų nekilo. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo, išsamiai išnagrinėjusio visus įrodymus, įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nėra pagrindas laikyti, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Teismo sprendime nuosekliai išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizuoti ir įvertinti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai bei padarytos išvados, atitinkančios bylos faktines aplinkybes. Pagrindo teigti, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nėra. Teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei pašalinti abejones, atliko įrodymų tyrimą. Proceso dalyvių prašymai dėl įrodymų tyrimo ir jo apimties nėra teismui privalomi; įrodymų tyrimo apimtis yra teismo kompetencija, proceso dalyviai gali tik reikšti nuomonę dėl būtinumo atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau ši nuomonė neprivaloma teismui. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai argumentavo, kodėl vieni prašymai tenkinami, o kiti atmetami.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties sąlygų patvirtina byloje surinkti įrodymai – ne tik nukentėjusiojo T. R., bet ir liudytojo jo brolio bei kitų liudytojų: R. P., I. M. ir T. J. parodymai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žodinis konfliktas būtų pasibaigęs, nesukeldamas jokių pasekmių, jei nuteistasis nebūtų pagrasinęs, kad papjaus nukentėjusįjį ir jo brolį. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad G. Č. pirmas pagrasino panaudoti fizinį smurtą, o nukentėjusysis, bijodamas, kad gali būti sužalotas, paėmė G. Č. už rankos, kurią šis laikė kišenėje, norėdamas jį sustabdyti, tada G. Č. sudavė smūgį nukentėjusiajam. G. Č. nebuvo grasinama, prieš jį nebuvo atliekami jokie smurtinio pobūdžio veiksmai, jam negrėsė pavojus. Jokių objektyvių duomenų, kad G. Č. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra.

Atsiliepimu į nuteistojo G. Č. kasacinį skundą nukentėjusiojo T. R. atstovas advokatas Ramūnas Girevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai įvertino įrodymus byloje, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas veikas. Teismai įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą. Nuteistasis nesant pagrindo kelia abejones dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nepatikimumo, iškraipo parodymų esmę. Nukentėjusiojo ir liudytojo Ta. R. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nuteistasis G. Č. teisme jiems duodant parodymus turėjo galimybę užduoti tikslinančius klausimus ir šia galimybe pasinaudojo. Nukentėjusysis, duodamas proceso metu parodymus, niekada neparodė smūgiavęs nuteistajam G. Č. Nuteistasis kasaciniame skunde savaip vertina įrodymus, nepagrįstai išskiria liudytojų parodymus, neteisingai vertina, kad jie neva nepatvirtina nuteistojo G. Č. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Liudytojų R. P., I. M. ir T. J. parodymai, kad jie nematė nuteistojo smūgio nukentėjusiajam, patvirtina šių liudytojų parodymų objektyvumą, nes liudytojai patvirtino apie nukentėjusiojo T. R. sužalojimo spontaniškumą. Liudytojai parodė, kada, kokiomis aplinkybėmis pamatė nukentėjusiojo sužalojimą, ką nukentėjusysis jiems pasakė, tai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus dėl įvykio. Teismai, anot nukentėjusiojo atstovo, teisingai įvertino 2012 m. gegužės 29 d. teismo medicinos specialisto išvadą, vertino ją kartu su liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais. Teismai neturėjo abejonių, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti kitu, nei nurodyta kaltinime, būdu. Atsiliepime pažymima, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis G. Č. neigė smurtavęs prieš T. R., tik teisme uždavė klausimus specialistui dėl galimo netyčinio smūgio sudavimo alkūne, nukentėjusiajam galimai atsitrenkiant į grindinį ar kelį.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, tačiau jokios papildomos informacijos jo metu negauta. Tai, kad įvykio vietos vaizdo medžiagos įrašas neišlikęs, daugiau įvykio liudytojų nustatyti nepavyko, nereiškia įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme pažeidimo, nuteistojo procesinių teisių suvaržymo.

Kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas būtinosios ginties klausimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis kalbėjosi ir net davė savo vizitinę kortelę nuteistajam, siekdamas susigrąžinti skolą, jokių aktyvių agresyvių veiksmų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai įvertino visas įvykio aplinkybes ir konstatavo, kad būtinosios ginties sąlygų nebuvo. Nukentėjusysis savo dešine ranka suėmė už nuteistojo kairės rankos, kuri buvo laikoma kelnių kišenėje, tuo metu, kai nuteistasis pagrasino papjauti brolius R. Suimtas už rankos, nuteistasis paleido savo rankinę ir dešinės rankos kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą. Ta. R. gynė brolį ir save nuo tolesnio nuteistojo G. Č. smurto po smūgio T. R. sudavimo. Nuteistasis, vengdamas atsakomybės, duoda prieštaringus parodymus dėl įvykio mechanizmo: ikiteisminio tyrimo metu teigia, kad T. stengėsi išplėšti iš jo rankų portfelį, o apeliacinės instancijos teisme jau nurodo tai darius jo brolį Ta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant nuteistojo G. Č. smurtiniuose veiksmuose būtinosios ginties sąlygų ir pagrindų. Kad nuteistasis nesigynė ir tam neturėjo jokio pagrindo, rodo jo veiksmai ir po įvykio, kai jis niekur nesikreipė pagalbos, nors teigia, kad buvo sužalotas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis G. Č. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį (kuris buvo priimtas išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus) panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atmetė netinkamai aiškindamas bei taikydamas BK 28 straipsnio nuostatas.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, kad apeliacinės instancijos teismas bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nepatikrino, kad netinkamai aiškino bei taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir dėl to reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, neturi pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, ištirtos, bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo nuostatos nebuvo pažeistos, visi pareikšti prašymai buvo nagrinėjami ir sprendžiami (BPK 7, 270 straipsniai). Kasatoriaus teiginiai, kad teismai savo išvadas darė „nepašalinę visų byloje esančių prieštaravimų, nepanaikino liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų neatitikimų, nevertino šių parodymų patikimumo aspektu, o į kai kurias faktines aplinkybes apskritai neatsižvelgė“, atmestini kaip prieštaraujantys tiek teismų posėdžių protokoluose užfiksuotiems duomenims, tiek teismų priimtų sprendimų turiniui, kuriuose visi ištirti įrodymai išanalizuoti, palyginti tarpusavyje, ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, įvertinti.

Kasaciniame skunde, pakartodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kasatorius teigia, kad pirmas prieš jį smurtą panaudojo nukentėjusysis, o jis, gindamasis nuo nukentėjusiojo ir jo brolio, t. y. įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, pradėjo muistytis, nenorėdamas jiems atiduoti savo turto (portfelio), ir taip muistydamasis galėjo alkūne suduoti nukentėjusiajam į veidą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo nėra pagrįstos ir teisingos.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, nukentėjusiojo T. R., liudytojų Ta. R., R. P., I. M., T. J., paties nuteistojo parodymus, specialisto išvadas, specialisto (eksperto) D. Vitkaus paaiškinimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados, kad G. Č. tyčia smogė nukentėjusiajam į veidą, taip padarydamas jam muštinę kairio antakio žaizdą, kairės akiduobės kraujosruvą, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą viršutinio žandikaulio kairės pusės antyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą (nesunkų sveikatos sutrikdymą), yra pagrįstos ir teisingos. Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiajam tyčia smūgio nesudavė, kad apskritai buvo būtinosios ginties situacija – jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo ir jo brolio, nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai paneigta bei atmesta. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad T. R. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu (pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu) kėsinimusi, nuo kurių G. Č. būtų reikėję gintis, neatliko; kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp T. R. ir G. Č. kilo žodinis konfliktas dėl skolos T. R. grąžinimo, kad nuteistasis pirmas pagrasino panaudoti fizinį smurtą ir trenkė nukentėjusiajam į veidą.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, bei atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai, netaikydami G. Č. BK 28 straipsnio nuostatų, netinkamai aiškino bei taikė BK 28 straipsnį, neturi teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes G. Č. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, priimtame nuosprendyje į visus esminius apelianto argumentus išsamiai atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami arba iš dalies tenkinami.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nenustačius nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė