A-677-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-677-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02189-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Nurodė, kad nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. buvo uždarytas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kurio kamerų plotai buvo apie 7 kv. m ir kuriose jis buvo kalinamas su daugiau nei trimis, keturiais asmenimis. Būnant perpildytose kamerose trūkdavo gryno oro, buvo sunku kvėpuoti. Jo laikymas kankinančiomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis sukėlė nepataisomą žalą jo sveikatai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didžiulę neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. tariamai padarytų pažeidimų, tačiau skundą teismui parašė tik 2014 m. balandžio 7 d., todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma trejų metų ieškinio senatis. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimas atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 141 dieną. Nustatė, jog ginčijamu laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. 29 dienas pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 5 kv. m gyvenamąjį plotą, taip pažeidžiant Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas 105,5 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, numatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo teiginį, jog jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.

Atsakovui prašant, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2014 m. balandžio 7 d. dieną, reikalavimų daliai, atsiradusiai nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2011 m. balandžio 9 d., taikė ieškinio senatį.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, neturtinę žalą teismas vertino 1 500 Lt.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnyje. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino, jog buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Pabrėžia, jog jis neprivalo įrodinėti šio fakto, pakanka, jog yra konstatuotas kalinimo sąlygų pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bylos duomenimis (b. l. 14–16, 70) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pirmosios instancijos teismas, atsakovui prašant, konstatavo, jog reikalavimų daliai, susijusiai su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2011 m. balandžio 9 d., taikytinas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str.8 d.) ir pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą priteisė už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nurodytu laikotarpiu 105,5 dienos pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su priteistu neturtinės žalos dydžiu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas tik 3,5 paros atitiko teisės aktų reikalavimus, likusias 105,5 paros jam teko ženkliai mažesnis nei nustatyta kameros plotas (nuo 1,8 kv. m iki 3,53 kv. m), taigi gana ilgą laikotarpį šis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog gana ilgą laikotarpį pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu bei žemina pareiškėjo orumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 500 Lt (434,43 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius) pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 600 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. J. (V. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur (šešis šimtus eurų) (2 071,68 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius