A-146-1759-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1759/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00939-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1;

15.2.3.1; 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., O. M., R. G., A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir R. G. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. K., O. M., R. G., A. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–10), prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD, atsakovo atstovas): 1) V. K. – 67560 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) O. M. –36024,33 Lt turtinės žalos ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) R. G. – 7883,92 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) A. G. – 11825,88 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai paaiškino, kad jiems kartu su R. K. bendrosios dalinės nuosavybės teises priklauso 11,74 ha miškų ūkio paskirties žemės, esančios Varėnos savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)). Miškas natūra nepadalintas, viešajame registre nurodytos atitinkamos bendraturčių nuosavybės dalys bendroje dalinėje nuosavybėje. Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros (toliau – ir Alytaus RAAD Varėnos agentūra) pareigūnai 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. neteisėtai išdavė R. K. du leidimus (Serija A Nr. (duomenys neskelbtini) ir Serija A Nr. (duomenys neskelbtini)) kirsti dalį visiems bendraturčiams priklausančio miško, suteikusius teisę plynu, atrankiniu ir atvejiniais kirtimais kirsti mišką minėtame žemės sklype. Šių leidimų pagrindu buvo iškirsta apie 3 ha miško, kurio vertė 135120 Lt. Pareiškėjai apie leidimų išdavimą ir miško kirtimą nebuvo informuoti. Miškas buvo iškirstas be jų žinios ir sutikimo. Pastebėję iškirstą mišką, pareiškėjai kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Varėnos rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento suklastojimo ir panaudojimo. Alytaus apylinkės prokuratūros 2013 m. liepos 5 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamosios R. K. atžvilgiu buvo nutrauktas, o tyrimas dėl nusikalstamos veikos sustabdytas nenustačius nusikaltimą padariusių asmenų. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad leidimus kirsti mišką Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnai išdavė R. K., kuri pateikė parengtą miškotvarkos projektą ir suklastotą 2010 m. gruodžio 18 d. miško bendraturčių sutartį. Pareiškėjai akcentavo, kad šios sutarties jie nepasirašė ir apie ją nežinojo. Atkreipė dėmesį į tai, kad du sutartyje nurodyti asmenys (O. K. ir B. M.) sutartyje nurodytą jos sudarymo dieną jau buvo mirę, vienas iš tariamai pasirašiusiųjų asmenų (A. G.) buvo nepilnametis (12 metų amžiaus), dviejų asmenų nurodyti vienodi asmens kodai.

Remdamiesi šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vadovaudamiesi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu pareiškėjai prašė priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, turtinę žalą ir neturtinę žalą. Teigė, kad Alytaus RAAD Varėnos agentūros tarnautojų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jie išdavė leidimus kirsti mišką (2011 m. balandžio 27 d. Serija A Nr. (duomenys neskelbtini) ir2011 m. gegužės 17 d. Serija A Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeisdami Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punktą (leidimų išdavimo metu galiojo 2011 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. D1-143 redakcija), kuris nustato, kad leidimas išduodamas privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą, <...>; jei miško valda valdoma bendrosios nuosavybės teise, išduodamas vienas Leidimas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams, tik esant visų bendraturčių raštiškam sutikimui. Leidimai kirsti mišką R. K. buvo išduoti jai nepateikus notaro patvirtinto ar jam prilyginto įgaliojimo, taip pat nepateikus visų bendraturčių raštiško sutikimo, kad leidimas kirsti mišką būtų išduotas šios bendraturtės vardu. Leidimai buvo išduoti nepatikrinus Nekilnojamojo turto registre kas yra miško savininkai, nors atsakovas tokią galimybę turėjo. Išduodant leidimus buvo vadovautasi 2008 m. lapkričio 19 d. išduotu Nekilnojamojo turto registro duomenų pažymėjimu, kurio duomenys apie savininkus leidimų išdavimo dieną buvo pasikeitę (mirus B. M., dėl jai priklausiusios miško dalies buvo įregistruotos paveldėtojos O. M. nuosavybės teisės), taip pat nebuvo patikrintos pateiktoje 2010 m. gruodžio 10 d. sutartyje nurodytų asmenų tapatybės (joje nurodyti du asmenys buvo mirę, vienas nepilnametis; dviejų asmenų vienodi asmens kodai). Tai patvirtina, kad leidimus išdavę valstybės tarnautojai veikė aplaidžiai, nebuvo rūpestingi ir apdairūs ir dėl to pareiškėjams buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala.

Dėl žalos fakto ir priežastinio ryšio pareiškėjai teigė, kad jiems padarytą turtinę žalą sudaro neteisėtai išduotų leidimų pagrindu iškirsto miško vertė. Žalos dydį (135 120 Lt) apskaičiavo atitinkamą kvalifikaciją šioje srityje turintys Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos darbuotojai. Žalos dydis buvo nustatytas proporcingai kiekvieno bendraturčio turimai miško nuosavybės daliai (R. K. dalis į neįtraukta).

Reikalavimą priteisti neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) pareiškėjai grindė argumentais, kad faktas, jog tretieji asmenys dėl valstybės institucijų kaltės gavo leidimus iškirsti pareiškėjams bendrosios nuosavybė teise priklausantį mišką, jiems sukėlė neigiamus išgyvenimus, atsirado nesaugumo ir netikrumo dėl turimos nuosavybės pojūtis, nusivylimas valstybė institucijomis, o tai lemia, kad pareiškėjams bus sunku patikėti viešąsias paslaugas teikiančių valstybės institucijų veikla. Pareiškėjai pasijuto pažeminti ir apvogti, patyrė įvairių kitų su tuo susijusių nepatogumų (teko kreiptis į teisininkus dėl pažeistų teisių gynimo, rinkti dokumentus ir įrodymus, patirti atitinkamas išlaidas). Be to, pareiškėjas V. K. dėl išgyvento streso gydėsi ligoninėje (stacionare).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 91–92) paaiškino, kad 2011 m. balandžio mėn. į Alytaus RAAD Varėnos agentūrą kreipėsi R. G., kuris pateikė suderinimui pareiškėjams ir R. K. priklausančio miško, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone, miškotvarkos projektą. Projektas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl buvo suderintas, jam suteiktas numeris.2011 m. gegužės 16 d. į Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūrą kreipėsi R. K., kuri prašė išduoti leidimą kirsti mišką. Ji pateikė savo asmens tapatybės dokumentą, pranešimą apie ketinimą kirsti mišką, biržės brėžinį, taksavimo lapą, 2010 m. gruodžio 18 d. sutartį, kurui buvo prilyginta rašytiniam bendraturčių sutikimui ir VĮ Registų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. lapkričio 19 d. išrašą apie miško ploto savininkus. Pateikti dokumentai sutapo su miškotvarkos projekte esančiais duomenimis apie miško savininkus. Aprašo 6 punkto nuostatos nereikalauja bedraturčių tiesioginio dalyvavimo, pakanka raštiško kitų savininkų sutikimo. Nei Aprašas, nei kiti teisės aktai nenustato dokumento, kuriuo savininkai išreiškia raštišką sutikimą dėl leidimo kirsti mišką išdavimo vieno iš jų vardu, formos ir turinio reikalavimų. Tokiam sutikimui notarinė forma nenumatyta. VĮ Registų centro pažymėjime ir 2010 m. gruodžio 18 d. sutartyje bendraturčių duomenys sutapo. Todėl abejonių dėl dokumente esančių parašų suklastojimo pareigūnams nekilo. Pareigūnams nenustatyta pareiga tikrinti parašų ant originalių dokumentų tikrumą. Pareigūnai neturėjo nei galimybių, nei pareigos nustatyti, kad sutartyje esantys parašai suklastoti. Todėl Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnai, patikrinę duomenis, išdavė miško savininkei R. K. 2 leidimus kirsti mišką.

Sprendžiant dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta kokios teisės normos, reglamentuojančios institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Atsakovo atstovo įsitikinimu, leidimus kirsti mišką išdavę pareigūnai savo funkcijas atliko tinkamai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad iškirtus mišką realią naudą gavo bendraturtė R. K., atsakovo nuomone, pareiškėjai dėl gautos pelno dalies išieškojimo turėtų kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad R. K. niekada nematė ir su ja nebendravo. Visą laiką bendravo su asmeniu, kuris turėjo kirsti mišką – A. B. Visus dokumentus, kurie buvo būtini paruošti miškotvarkos projektui, tarp jų ir Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą apie miško savininkus jam atvežė A. B., kuris, pasak jo paties, bendravo su R. K. Miškotvarkos projektą, kuris buvo būtinas gauti leidimui kirsti mišką, jis suderino su Alytaus RAAD bei Valstybinės miškų tarnybos atstovais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (I t., b. l. 160–168) pareiškėjų skundą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento: pareiškėjui V. K. – 67560 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; pareiškėjai O. M. –36024,33 Lt turtinės žalos ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; pareiškėjui R. G. – 7883,92 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; pareiškėjui A. G. – 11825,88 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ištyręs bei įvertinęs administracinėje byloje, taip pat prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 55-1-00447/2012 esančius įrodymus, teismas nustatė, kad 11,7400 ha miškų ūkio paskirties sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise (nustatytos savininkams priklausančios idealiosios dalys) priklauso pareiškėjams ir R. K. (b. l. 11–16). Pareiškėjas A. G. yra nepilnametis, gimęs (duomenys neskelbtini) metais (b. l. 23), jo įstatyminis atstovas yra tėvas, pareiškėjas R.

G. (b. l. 19). 2010 metų pabaigoje į trečiąjį suinteresuotą asmenį R. G. kreipėsi UAB „AVA Group“ direktorius A. B. Jis pateikė visus būtinus dokumentus, kurie reikalingi miškotvarkos projektui parengti. Iš baudžiamosios bylos duomenų teismas nustatė, kad šios bylos duomenys patvirtina, kad minėtas asmuo visus reikiamus dokumentus gavo iš R. K. Planuojamas kirsti miško plotas pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą priklausė R. K. ir dar 5 bendraturčiams, išskyrus pareiškėją O.

M., kuri savininke tapo vėliau paveldėjimo būdu. R. G. parengė miškotvarkos projektą ir 2010 metų balandžio mėnesį suderino su Alytaus RAAD bei Valstybine miškų tarnyba (b. l. 28–43). 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnai išdavė R. K. 2 leidimus kirsti mišką (b. l. 24, 25). Minėtos institucijos pareigūnams buvo pateikta notariškai nepatvirtinta 2010 m. gruodžio 18 d. sutartis (b. l. 26). Sutarties turinys patvirtina, kad miško bendraturčiai (išskyrus O. M.), įrašyti 2008 m. lapkričio 19 d.

Nekilnojamojo turto registro pažymėjime (b. l. 40), paveda vienam iš bendraturčių – R. K. užsakyti miškotvarkos projektą, taip pat valdyti, tvarkyti, sudaryti sandorius: pirkti, parduoti, priimti dovaną, mainyti, įkeisti, atsiskaityti pagal sutartis. Minėta sutartis buvo sudaryta dėl 11,7400 ha miškų ūkio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš baudžiamosios bylos medžiagos teismas nustatė, kad šios sutarties nepasirašė bendraturčiai R. G., A. G., V. K. (baudžiamosios bylos II t., b. l. 34–36). Rašysenos ekspertas nepatvirtino, kad už minėtus asmenis pasirašė R.

K. Viešojo registro duomenimis 2008 m. lapkričio 19 d. (b. l.

40) miško sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ir B. M., kuri mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Be to, sutartyje buvo nurodyta miško dalies naudotoja O. K., mirusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 17). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nurodyti asmenys negalėjo pasirašyti 2010 m. gruodžio 18 d. sutarties.Mirusios O. K. turtą paveldėjo pareiškėjas V. K., o B. M. – pareiškėja O. M. (baudžiamosios bylos dokumentų duomenys). Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. spalio 1 d. konstatavo, kad pagal išduotus leidimus kirsti mišką, kirtimai buvo atlikti maždaug 3 ha plote (b. l. 93–94). Šias aplinkybes patvirtino ir Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys (b. l. 61–67). Iš esmės analogiškos aplinkybės nustatytos ir baudžiamosios bylos dokumentais. Be to, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad stataus miško pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ir pinigus gavo tik R. K.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda nustačius 3 sąlygas: valdžios institucijos (jos pareigūnų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas reglamentuoja, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, jog viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad byloje pirmiausia turi būti įvertinta, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis Alytaus RAAD privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus, susijusius su leidimų kirsti mišką išdavimu, taip pat, ar atsakovas pareiškėjų atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje pirmiausia turi vadovautis bendraisiais teisės principais, taip pat bendraisiais viešojo administravimo principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

Šios administracinės bylos kontekste teismas ypatingai akcentavo įstatymo viršenybės principą, kuris, be kita ko, reiškia, jog individualūs administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (taip pat ir įstatymų reikalavimus įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų imperatyviais reikalavimais). Teismas pažymėjo, kad pateikti įrodymų dėl žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti priežastinį neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį, turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (pareiškėjai).

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje nuosekliai pabrėžiama, kad teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga tarpusavio santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą – asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas).

Pareiškėjai reikalavimą atlyginti žalą sieja su Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnų veiksmais išduodant 2 leidimus kirsti apie 3 ha pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį miško plotą. Nurodė, kad Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnai A. K. ir J. M.) pažeidė Aprašo 6 punkto reikalavimus, nes nepareikalavo pateikti notariškai patvirtinto kitų bendraturčių sutikimo ar jam prilyginto įgaliojimo, taip pat kitų bendraturčių sutikimo, kad leidimai kirsti mišką būtų išduoti tik vieno savininko (R. K.) vardu. Teismas konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 18 d. sutartyje nėra sutikimo, kad leidimai kirsti mišką būtų išduodami vieno savininko vardu; šioje sutartyje nekalbama apie leidimą kirsti mišką, o sutarties tekstas nėra aiškus bei suprantamas protingam ir apdairiam asmeniui, nes prie dviejų skirtingų asmenų nurodytas tas pats asmens kodas, vienas iš miško savininkų, pasirašęs minėtą dokumentą, sutarties pasirašymo metu buvo 12 metų amžiaus; išduodant leidimus nebuvo bandoma nustatyti miško savininkų sutarties pasirašymo ir leidimų išdavimo momentui; išduodant leidimus nepagrįstai buvo vadovaujamasi 2 metų senumo viešojo registro duomenimis, kuriuos patikrinti atsakovo valstybės tarnautojai turėjo realią galimybę. Teismas, įvertinęs minėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog nurodyti atsakovo (Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnų) padaryti pažeidimai išduodant leidimus kirsti mišką (išskyrus reikalavimą dėl sutarties notarinio patvirtinimo)laikytini valdžios institucijos neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Remdamasis Aprašo (redakcija, galiojusi leidimų išdavimo metu) 6 punkto nuostatų analize, teismas pastebėjo, kad institucijos pareigūnai, išdavę leidimus kirsti mišką, neturėjo pareigos reikalauti notarinio sutarties patvirtinimo, kadangi dėl leidimų kirsti mišką kreipėsi ne savininkų įgaliotinis, o vienas iš bendraturčių (ABTĮ 57 str.).

Teismas konstatavo, kad Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnai, išdavę leidimus kirsti mišką, būdami viešojo administravimo funkcijas vykdantys subjektai, privalėjo išmanyti teisės aktų reikalavimus ir mokėti juos taikyti atliekant viešąjį administravimą (šiuo atveju – išduodant leidimus). Tai patvirtina valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų nuostatų analizė (prijungtos bylos I t., b. l. 204–213). Įvertinęs šių valstybės tarnautojų parodymus, duotus teismo posėdyje nagrinėjant šią administracinę bylą, ir baudžiamojoje byloje esančias jų apklausas, teismas

pastebėjo, kad jie neatsakė į elementarius klausimus, susijusius su leidimų išdavimo procedūromis, nepilnamečio asmens galimybėmis pasirašyti sandorius, dviejų atskirų fizinių asmenų galimybe turėti vienodus asmens kodus ir t. t. Liudytojai nepaaiškino teismui, kodėl jie rėmėsi beveik 3 metų senumo viešojo registro duomenimis, nors atsakovo atstovė pripažino aplinkybę (jos nepaneigė ir liudytojai), kad Alytaus RAAD Varėnos agentūra turi tiesioginę elektroninę prieigą prie Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Liudytojai ir atsakovo atstovė nepaaiškino, kodėl leidimai buvo išduoti ne tik savininkams, bet ir miško naudotojui (O.

K.), kodėl buvo vadovaujamasi 2010 m. gruodžio 18 d. sutartimi, kurios tekstas akivaizdžiai (tiek gramatiškai, tiek teisiškai) ydingas, t. y. sunkiai suprantama, kokius veiksmus (išskyrus miškotvarkos projekto užsakymą) bendraturčiai ir miško naudotojas paveda atlikti vienam iš savininkų. Minėtoje sutartyje nėra aiškiai išreikštos bendraturčių ir naudotojo valios dėl leidimų kirsti mišką išdavimo visiems savininkams arba konkrečiai vienam – R. K. (realiai leidimai išduoti tik vieno iš savininkų vardu). Teismas pabrėžė, kad leidimus išdavę valstybės tarnautojai privalėjo žinoti, kad pagal CK 2.138 straipsnio 1 dalies 3 punktą iš esmės analogiškiems pavedimams imperatyviai reikalaujama notarinės formos.

Be to, pareigūnai turėjo pastebėti bei įvertinti (šalia pavardės nurodytas asmens kodas), kad sutartį pasirašęs vienas iš miško savininkų A. G. pasirašymo metu buvo tik 12 metų amžiaus. CK 2.5 ir 2.7 straipsnių nuostatų analizė patvirtina, kad šį sandorį už nepilnametį turėjo pasirašyti tėvai arba globėjai. Minėtas įstatymo nuostatas turėjo žinoti bei jomis vadovautis ir atsakovo valstybės tarnautojai, tačiau to nepadarė. Išvardytų akivaizdžių pažeidimų visetas suteikė teismui pakankamą pagrindą konstatuoti, kad Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnų padaryti pažeidimai išduodant leidimus kirsti mišką laikytini valdžios institucijos neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl šių neteisėtų veiksmų (iš dalies ir neveikimo) buvo nepagrįstai išduoti 2 leidimai kirsti mišką (individualūs administraciniai aktai) vienam iš savininkų (apie tai nežinant kitiems bendraturčiams) ir iškirstas apie 3 ha visiems pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio miško plotas, dėl to pareiškėjai patyrė žalą, nes medieną realizavo ir pinigus gavo tik R. K. (ABTĮ 57 str.).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo nurodomi ir, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti – t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus (LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2686/2011, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3159/2012 ir kt.).

Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka nenuginčytas (LVAT2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006). Teisės į žalos atlyginimą atsiradimui įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (LVAT 2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-332/2007). Atsižvelgęs į nurodytą administracinių teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog leidimai kirsti mišką nėra nuginčyti ir panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjų bei jų atstovės nurodomi neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus.

Pagal LVAT suformuotą praktiką ginčo situacijoje sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar teisėtai ir pagrįstai buvo išduoti leidimai, t. y. privalu analizuoti atsakovo pareigūnų veiksmus teisėtumo prasme (LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2686/2011, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-168/2010). Pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra, – ją sudarančius elementus bei jos dydį (LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė.

Priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į 2 etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų – t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (LVAT 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

Be to, CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, teisiškai reikšmingu bei pakankamu gali būti ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai institucijos (arba jos tarnautojų) veiksmais tiesiogiai nepadaryta žala, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, o jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (LAT 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Ginčo situacijoje teismas vertino, kiek atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas buvo aptartos žalos priežastis, kad valstybei kiltų atsakomybė. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjai nebūtų patyrę realios žalos dėl leidimų kirsti mišką išdavimo, jeigu juos išduodant atsakovas (konkretūs atsakovo valstybės tarnautojai) būtų tiksliai laikęsi pirmiau paminėtų teisės aktų reikalavimų, kurie ginčo situacijoje iš esmės neleido išduoti leidimus (ABTĮ 57 str.). Analizuodamas atsakovo (Alytaus RAAD Varėnos agentūros) pareigūnų veiksmus išduodant minėtus leidimus, teismas nusprendė, kad jų elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai, ir tai buvo pakankama pareiškėjams kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis. Prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 55-1-00447/2012 konstatuoti aiškūs dokumento (sutarties) klastojimo požymiai, taip pat tiek leidimų kirsti mišką išdavimo, tiek pirminio dokumento – miškotvarkos projekto rengimo procedūriniai pažeidimai. Tai patvirtino teismo išvadą, kad dėl valstybės tarnautojų padarytų teisės aktų pažeidimų (taip pat ir neveikimo) pareiškėjai neteko savo nuosavybės teise priklausančio miško ir patyrė turtinę žalą. Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtino, kad pareiškėjai miško kirtimo procese, medienos pardavimo sandoriuose nedalyvavo, taip pat negavo jokio atlygio. Prokuroras nenustatė, kad pareiškėjai apie miško kirtimą ir medienos pardavimą būtų žinoję. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad teisine tarp atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, veiksmų ir aptartos pareiškėjų patirtos turtinės žalos yra priežastinis ryšys (ABTĮ 57 str.).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos 3 būtinosios deliktinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygos, todėl privalu nustatyti pareiškėjams priteistinos kompensacijos dydį, atlyginant jų patirtą turtinę žalą. Vertindamas pareiškėjų patirtos turtinės žalos dydį, teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjų pateiktų duomenų pagrįstumu, be to, pažymėjo, kad atsakovas dėl iškirsto miško ploto ar medienos vertės ginčo nekėlė. Reikalaujamos priteisti turtinės žalos dydį patvirtino Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos pateikti duomenys (b. l. 44–60), taip pat teismo antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir priedų duomenys (b. l. 61–68) bei prijungtos baudžiamosios bylos procesinių dokumentų duomenys (vietos apžiūros protokolo ir t. t.).

Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjai realiai patyrė skunde nurodytą turtinę žalą, kuri iš esmės teisingai apskaičiuota proporcingai nuosavybės teise valdyto ir dėl atsakovo pareigūnų veiksmų netekto turto (miško) plotui. Turtinės žalos dydį (kirtimų apimtį) taip pat patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens parengto bei valstybinių institucijų patvirtinto miškotvarkos projekto duomenys (b. l. 28–43). Teismas vertino, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės visiškai atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, taigi, pareiškėjams yra padaryta ir administracinėje byloje esančiais duomenimis pagrįsta reali turtinė žala.

Pareiškėjų paaiškinimus, kad į prašomos priteisti turtinės žalos dydį neįskaičiuota R. K. priklausančio ir iškirsto miško ploto vertė, patvirtinto bylos rašytiniai įrodymai. Spręsdamas dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, teismas pažymėjo, kad atsakomybės dydis gali būti mažinamas, atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltę, veiksmus, kuriais jis padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str. 5 d., 6.282 str.). Nagrinėjamojoje byloje teismas pabrėžė, jog tokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų kaltę, veiksmus, kurie galėjo padėti žalai atsirasti arba jai padidėti, nėra.

Teismas pažymėjo, kad rūpestingumo pareigų nukentėjusiam asmeniui nustatymas negali būti aiškinamas kaip valstybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam subjektui (fiziniam asmeniui). Toks įstatymų aiškinimas, kad valstybės institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, jog visą riziką turi prisiimti suinteresuotas (privatus) asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti jiems priklausančias pareigas, tokiu būdu pažeidžiant iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantį imperatyvą, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms.

Taigi, visų pirma, valstybės ir savivaldybių institucijos privalo elgtis teisėtai bei prisiimti atsakomybę už tai.

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą, kurią apskaičiavo iš esmės proporcingai patirtai turtinei žalai bei įvertindami konkrečius ir individualius asmeninius išgyvenimus. Teismas vadovavosi CK6.250 straipsnio1, 2 dalimis, kuriose neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos.

Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kurioje konstatuota, kad neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu.

Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Teismas pažymėjo, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teismų praktikoje (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14);

LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) nuosekliai laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Tai duoda pagrindą išvadai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Šiuo atveju teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (LAT 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, LVAT 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007 ir kt.).

Teismas nustatė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog Alytaus RAAD Varėnos agentūros valstybės tarnautojai nepagrįstai išdavė du leidimus kirsti mišką, taip pažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK ir Aprašo reikalavimus. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad po nepagrįsto leidimų išdavimo buvo iškirsta apie 3 ha pareiškėjams priklausančio miško, kurio vertė 135120 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad leidimų kirsti mišką procesas detaliai reglamentuotas, atitinka viešojo administravimo, kurį vykdo valstybės tarnautojai, požymius, teismas konstatavo, kad tai sukėlė pareiškėjams teisėtą lūkestį, jog išduodant leidimus bus tiksliai vykdomi teisės aktų reikalavimai, laikomasi patvirtintų procedūrų ir jiems nebus padaryta žala. Todėl šis teisėtas lūkestis turi būti ginamas. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų pareiškėjai neteko didelės vertės nuosavybės, kurią tiesiogiai gina Konstitucija, buvo pažeisti teisinio tikrumo, nuosavybės neliečiamumo principai. Dėl priešingų teisei atsakovo tarnautojų veiksmų savo nuosavybės neteko (patyrė turtinę žalą) ir nepilnametis turto savininkas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų teisių pažeidimas trunka ilgą laiką, nes iki šiol atsakovas jiems net iš dalies neatlygino padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės). Atsižvelgęs į minėtas faktines aplinkybes bei į valstybinės institucijos tarnautojų padarytos turtinės žalos dydį, teismas nevertino pažeidimo kaip mažareikšmio, nesukeliančio pareiškėjams jokių dvasinių išgyvenimų. Be to, teismas nusprendė, jog iš dalies pareiškėjų išgyvenimus patvirtina ir byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų. Atsižvelgdamas į pažeistų vertybių pobūdį, į tai, kad pareiškėjai nuosavybę į mišką įgijo nuosavybės teisių atkūrimo bei paveldėjimo po artimų žmonių mirties būdu, padarytos turtinės žalos dydį, į tai, kad atsakovas ilgą laiką net nebandė pareiškėjams kompensuoti patirtų nuostolių, taip pat į Lietuvos Respublikoje esamą pragyvenimo lygį, teisingumo bei protingumo principus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjams tikslinga priteisti skunde prašomus neturtinės žalos dydžius, ir kad šios sumos nelaikytinos akivaizdžiai per didelės (ABTĮ 57 str.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismas nustatė, kad pareiškėjai nepateikė išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, ir išaiškino pareiškėjams, kad prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti administraciniam teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 10 str.).

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (I t., b. l. 185–186) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Aprašo 6 punktu, jei miško valda valdoma bendrosios nuosavybės teise, išduodamas vienas leidimas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams tik esant visų bendraturčių raštiškam sutikimui. Raštiško sutikimo forma ar turinys Apraše nėra nustatyta. Todėl sutartyje (sutikime) išreikštas miško savininkų pavedimas R. K. „tvarkyti, sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius“ buvo vertinamas kaip bendraturčių sutikimas, kuriam notarinė forma pagal Apraše nereikalinga. Nustatyti, ar pateiktas dokumentas yra suklastotas ar ne, pareigūnai galimybės neturėjo. Teismas nepagrindė teisės aktais savo teiginio, kad išduodant leidimus nepagrįstai vadovautasi 2 metų senumo viešojo registro duomenimis. Nekilnojamojo turo registro centrinio duomenų banko išrašuose bei pažymėjimuose jų galiojimo terminas nėra nustatytas. Ginčui aktualių leidimo išdavimo metu galiojęs Aprašas nenustatė koks ir prieš kiek laiko išduotas savininkus identifikuojantis dokumentas turi būti pateiktas kreipiantis dėl leidimo kirsti mišką išdavimo, taip pat neįpareigojo tikrinti Nekilnojamojo turo registro centrinio duomenų banko išrašus prašymo dėl leidimo kirsti mišką gavimo dieną. Apeliantas teigia, kad leidimai kirsti mišką buvo išduoti teisingai.

2. Net ir tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad dėl leidimų išdavimo yra atitinkama Alytaus RAAD pareigūnų kaltė, teismas nenustatinėjo kiek RAAD veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų netinkamas vykdymas buvo aptartos žalos priežastis, ir visą atsakomybę už patirtą žalą nepagrįstai priskyrė valstybei. Valstybės atsakomybė turi būti proporcinga žalos atsiradimo priežastims ir mastui. Teismas nevertino, kad institucijos (ar jos tarnautojų) veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, nes jie tik galėjo prisidėti prie sąlygų šiai žalai kilti susidarymo. Teismas neapklausė R. K., kuri yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjų patirta žala ir gavusi iš to naudos. Teismas nekvietė liudytoju UAB „AVA GROUP“ direktoriaus A. B., taip pat tiesiogiai susijęs su pareiškėjų patirta žala. Teismas nevertino aplinkybės, jog už vidinės miškotvarkos projektavimo darbų kokybę yra atsakingas vidinės miškotvarkos projekto rengėjas R. G., kuris parengė projektą neturėdamas tiesioginio kontakto nė su vienu iš bendraturčių, o veikė per tarpininką A. B., kuris neturėjo miško valdytojų notarinio įgaliojimo ar kito notaro patvirtinimui prilyginto įgaliojimo. Toks rengėjo neteisėtai parengtas vidinės miškotvarkos projektas turėjo įtakos RAAD pareigūnams priimant sprendimus dėl leidimų miškui kirsti išdavimo. Dėl šių priežasčių byloje liko neaišku kas turėtų atlyginti pareiškėjų patirtą žalą, įskaitant iškirstą mišką, kuriam kirsti leidimas nebuvo išduotas. Be to, apeliantui kyla klausimas, kodėl pareiškėjai dėl įvykusios miško vagystės nesikreipė į teisėsaugos organus, o žalą nori prisiteisti tik iš valstybės.

3. Teismas nevertino, kad pareiškėjai prašė priteisti žalą už 1332,2 m3 iškirstos medienos, nors Alytaus RAAD išdavė leidimus kirsti mišką tik 765 m3. Likusią prašomą priteisti žalos dalį, t.y. už 566,2 m3 iškirsto miško, kurį kirsti RAAD Varėnos agentūra leidimų nebuvo išdavusi. Be to, kirtimams valdos ribinėms linijoms prakirsti leidimai neprivalomi ir neišduodami. Todėl pareiškėjų nurodyta žala už 32,3 m3 iškirstą mišką valdos ribinėse linijose yra neteisinga ir nesusijusi su Alytaus RAAD veikla.

4.Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį ir būdą teismas nepagrįstai vadovavosi bendrosiomis reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turėjo taikyti kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje, be pareiškėjo V. K., nėra įrodymų, pagrindžiančių kitų pareiškėjų patirtą neturtinę žalą dėl bylinėjimosi teisme. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių visuomenės informavimo priemonių suformuotą neigiamą požiūrį į juos ar sveikatos pablogėjimą.

Pareiškėjai V. K., O. M., R. G., A. G. nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–9) grindžiamas skundo pirmosios instancijos teismui esminiais argumentais, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo, su kuriuo pareiškėjai sutinka, motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjai, kurie yra miškų ūkio paskirties žemės sklypo (iš viso 11,74 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajono savivaldybėje bendraturčiai, prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Žalą kildina iš to, kad RAAD Varėnos agentūros specialistai neteisėtai išdavė šios valdos bendraturtei R. K. leidimus kirsti mišką (2011 m. balandžio 27 d. leidimas A Nr.(duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gegužės 17 d. leidimas A Nr.(duomenys neskelbtini)) pagal kuriuos buvo iškirsta miško iš viso už 135 120 Lt. Pareiškėjai prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, turtinei žalai atlyginti sumas, proporcingas jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje: V. K. (valdo 587/1147 dalis) – 67 560 Lt, O. M. (valdo 313/1174 dalis) – 36 024,33 Lt, R. G. (valdo 685/11740 dalis) – 7 8883, 92 Lt, A. G. (valdo 10275/117400 dalis) – 11 825, 88 Lt, t.y. iš viso 123 294, 13 Lt (į šią sumą neįskaičiavo 135 120 Lt sumos dalies, proporcingos R. K. valdomai nuosavybės daliai). Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems iš atsakovo proporcingas bendrosios jungtinės nuosavybės teisės daliai sumas neturtinei žalai atlyginti: V. K. – 5000 Lt, O. M. – 4000 Lt, R. G. –2000 Lt, A. G. –3000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino visiškai. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas neteisingai vertino 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. leidimų kirsti mišką išdavimo aplinkybes, neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, lėmusių turtinės žalos pareiškėjams atsiradimą ir jos dydį, todėl visą atsakomybę už pareiškėjams atsiradusią turtinę žalą nepagrįstai perkėlė valstybei, taip pat nepagrįstai priteisė atitinkamas sumas neturtinei žalai atlyginti, nes neturtinė žala nenustatyta.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde iškelti klausimai yra pakankamas pagrindas išvadoms, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 81 straipsnis), o tai pagal bylos aplinkybes laikytina procesinės teisės normų pažeidimu dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius šių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Byloje yra duomenys apie tai, kad pagal pirmiau minėtus Alytaus RAAD Varėnos agentūros išduotus R. K. leidimus kirsti mišką, kitiems miško valdos bendraturčiams (pareiškėjams) atsirado atitinkama turtinė žala, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė kuria apimtimi dėl to gali būti pripažinti pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, ir kuria apimtimi pareiškėjų nurodyta žala gali būti pripažinta atsiradusia būtent dėl Alytaus RAAD pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje dėl žalos atlyginimo nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas yra teisiškai beprasmis.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjų iškeltą ginčą dėl žalos atlyginimo turi būti nustatyta kokiais teisės aktų reikalavimais turėjo vadovautis pareiškėjų nurodyta institucija (Alytaus RAAD Varėnos agentūra), išduodama leidimus kirsti mišką, ar veikė pagal šiuos reikalavimus. Teisingai nurodęs, kad turi atlikti tokį minėtos institucijos veiksmų teisėtumo vertinimą, teismas neatliko visapusiško vertinimo pagal teisinį reguliavimą, reglamentuojantį leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką, apsiribojo vertinimu tik pagal Aprašo 6 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta leidimų išdavimo tvarka, jei miško valda yra valdoma bendrosios nuosavybės teise. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad tokiu atveju išduodamas vienas leidimas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams tik esant visų bendraturčių raštiškam sutikimui.

Pirmosios instancijos teismas sprendime itin akcentavo aplinkybę, kad 2010 m. gruodžio 18 d. sutartis, kurią Alytaus RAAD Varėnos agentūros specialistai, išdavę R. K. 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. leidimus kirsti mišką, vertino kaip miško valdos bendraturčių sutikimą, kad leidimai būtų išduoti šiai miško valdos bendraturtei, yra suklastota, tačiau pabrėžtina, kad ši aplinkybė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu atlikus rašysenos tyrimą (2013 m. birželio 5 d. specialisto išvada Nr. 11-3222(12),11-620(13)), t. y. praėjus daugiau nė metams po ginčui aktualių leidimų kirsti mišką išdavimo.

Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00447-12 medžiagos matyti, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas O. M. (vienai iš miško valdos bendraturčių) 2012 m. rugsėjo mėn. pradžioje pastebėjus iškirstą mišką ir 2012 m. rugsėjo 7 d. pateikus Varėnos rajono PK pareiškimą. Vien tik retrospektyvus 2010 m. gruodžio 18 d. sutarties vertinimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumą išduodant leidimus. Byloje remiantis įrodymais turi būti nustatyta, ar leidimus išdavę pareigūnai būtent jų išdavimo metu žinojo (galėjo žinoti), kad 2010 m. gruodžio 18 d. sutartis suklastota.

Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl 2010 m. gruodžio 18 d. sutarties vertinimo, kurie iš esmės pagrįsti vėliau paaiškėjusiu faktu, kad Alytaus RAAD Varėnos agentūrai buvo pateikta suklastota sutartis, taip pat bendraisiais teisės principais, bendrosiomis pareigybių aprašymų nuostatomis, nėra pakankamas pagrindas išvadoms, kad leidimus kirsti mišką išdavę pareigūnai išduodami leidimus kirsti mišką neatliko savo pareigų taip, kaip to reikalauja teisės aktai, nustatantys leidimų išdavimo tvarką. Sprendžiant dėl Alytaus RAAD Varėnos agentūros galimai neteisėtų veiksmų išduodant R.

K. leidimus kirsti mišką, leidimus išdavusios institucijos (pareigūnų) veiksmai (neveikimas) laiko prasme turi būti išsamiai ir visapusiškai įvertinti remiantis galiojusio specialaus teisinio reguliavimo, nustatančio valstybinių miškų pareigūnų funkcijas, teises bei pareigas, reikalavimų kontekste ir nustatyta, ar spręsdami prašymus dėl ginčui aktualių leidimų kirsti mišką išdavimo ir leidimų išdavimo dieną jie veikė taip, kaip reikalavo specialieji teisės aktai. Byloje turėjo būti nustatyta kuria apimtimi visų pateiktų dokumentų (ne tik 2010 m. gruodžio 18 d. sutarties) leidimo kirsti mišką išdavimui dokumentų vertinimą pagal kompetenciją ir specialiųjų teisės aktų reikalavimus turėjo atlikti leidimus kirsti mišką išdavę atsakovo atstovo pareigūnai, kad išvengtų galimai neteisėto leidimų išdavimo, ar tokį vertinimą atliko, ar jį atliko tinkamai.

Tokio vertinimo teismas, vertindamas atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų teisėtumą išduodant ginčui aktualius leidimus kirsti mišką, neatliko.

Miškų apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustato specialusis Miškų įstatymas. Pagal bylai aktualios redakcijos Miškų įstatymo 5 straipsnį, kuris reglamentuoja miškų valstybinį valdymą ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūrą, regionų aplinkos apsaugos departamentams, be kita priskirtos funkcijos: kontroliuoti kaip laikomasi Miškų įstatymo, atlikti valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę (MĮ 5 str. 3 d. 1 p.); Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoti leidimus miškui kirsti valstybinių miškų naudotojams ir privačių miškų savininkams (MĮ 5 str. 3 d. 2 p.). Įstatymų leidėjas valstybiniams miškų pareigūnams jiems priskirtų funkcijų vykdymui suteikė atitinkamas teisės ir nustatė pareigas (MĮ 6 str.). Atlikdami įstatymų leidėjo pavestą leidimų kirsti mišką funkciją valstybiniai miškų pareigūnai turi veikti naudodamiesi teisėmis ir atlikdami bendrąsias įstatymu nustatytas pareigas, kurias atitinkamais atvejais detalizuoja Miškų įstatymą įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai.

Vienas iš Miškų įstatymą (šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą) įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų yra Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašas (bylai aktuali Aplinkos ministro 2011 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. D1-143 redakcija), kuris, be kita ko, reglamentuoja leidimų kirsti mišką išdavimo privačių miškų savininkams tvarką. Aprašas nustato kokie dokumentai turi būti pateikti ir kokiais dokumentais turi būti remiamasi išduodant leidimą kirsti mišką. Aprašo 8 punkte nustatyta, kad leidimai išduodami remiantis vidinės miškotvarkos projektais, miško sanitarinės būklės įvertinimo, ugdomųjų miško kirtimų tikslingumo įvertinimo dokumentais, detaliaisiais planais, kurių sprendiniai numato miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme numatytos procedūros dokumentais, kuriais eksploatuojamose naudingųjų iškasenų karjeruose, kitos pagrindinės paskirties žemės sklypuose, nepatenkančiuose į valstybinės reikšmės miškų plotus, leistina naudingųjų iškasenų gavyba, techniniais pastatų statybos, rekonstrukcijos ar remonto projektais ar kitais teisės aktų nustatytais dokumentais.

Leidimai valstybinių miškų valdytojams išduodami vadovaujantis aplinkos ministro patvirtintomis pagrindinių ir tarpinių miško kirtimų apimtimis valstybinių miškų valdytojams, pateikus valdytojo pasirašytą kertamų biržių sąrašą pagal Aprašo 1 priedo reikalavimus arba naudojant MKIIS programinę įrangą, o privačių miškų savininkams – Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577 (Žin., 2004, Nr. 167-6157), nustatytais biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentais.

Be to, pagal Aprašo VI skyriaus „Pranešimai apie ketinimą kirsti mišką“ nuostatas privataus miško savininkas (arba nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo) apie ketinimą kirsti mišką privalo raštu pranešti RAAD arba jos agentūrai, kurios kontroliuojamoje teritorijoje yra numatomas kirsti miškas, o šių institucijų pareigūnai turį įvertinti per nustatytą terminą ir priimti atitinkamą sprendimą (Aprašo 33, 34, 35, 36 p.). Atsakovo atstovas byloje teigė, esą leidimų kirsti mišką išdavimui buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, tačiau teismas nepatikrino šių teiginių pagrįstumo Aprašo 8 punkto ir VI skyriaus reikalavimų kontekste, t. y. neįvertino, ar leidimus išdavę atsakovo atstovo pareigūnai patikrino pateiktų dokumentų tinkamumą pagal jiems teisės aktų keliamus reikalavimus prašymui išduoti leidimą miško kirtimui pagrįsti, ar tinkamai atliko Miškų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas pareigas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ypač atkreiptinas dėmesys į Aprašo 8 punkte nurodytą dokumentą vidinės miškotvarkos projektą, t. y. vieną iš privalomų pateikti dokumentų siekiant gauti leidimą kirsti mišką privačioje valdoje. Miškų įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta, kad visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai organizuojami pagal miškotvarkos projektą. Pagal šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalį vienas iš miškotvarkos projektų tipų – vidinės miškotvarkos projektai. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad vidinės miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančio miško žemei ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai juose nustatyti. Miškų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad miškotvarkos projektai rengiami pagal Aplinkos ministerijos patvirtintas šių projektų rengimo taisykles bei metodiką ir jose nustatytus kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo medžiagą, sprendime pažymėjo, kad yra nustatyti dokumento, kurio pagrindu išduoti leidimai kirsti mišką, t.y. vidinės miškotvarkos projekto, išdavimo procedūros pažeidimai, tačiau nenagrinėjo šios aplinkybės galimos įtakos Alytaus RAAD Varėnos agentūros pareigūnų veiksmų išduodant R. K. leidimus kirsti mišką teisėtumui.

Miškų įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad miškotvarkos projektus rengia bei miškų inventorizaciją atlieka fiziniai ir juridiniai asmenys Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Visų nuosavybės formų miškų vidinės miškotvarkos projektų rengimą, tikslinimą, derinimą, tvirtinimą, registravimą ir jų parengimo kokybės kontrolę reglamentuoja Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės (bylai aktuali Aplinkos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. D1-577 redakcija). Šių Taisyklių 25 punkte nustatyti reikalavimai įgalioto asmens pateikiamam dokumentui sudarant rašytinę sutartį tarp miško valdytojo, jų grupės ar įgaliotų asmenų ir projekto rengėjo dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto rengimo.

Minėtų Taisyklių 4 punktas suteikia projekto rengėjui teisę gauti reikalingus projekto rengimui duomenis iš atitinkamų duomenų bazių, tarp jų iš valstybės įmonės Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra duomenys apie tai, kad miškotvarkos projekto rengėjas R. G. (asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą) projektą parengė pagal UAB „Ava group“ direktoriaus A. B. (miško valdos savininkų įgaliojimo neturinčio asmens) jam pateiktus dokumentus (sklypo planą;

Nekilnojamojo turto registro 2008 m. lapkričio 19 d. pažymėjimą, kurio duomenys nebeatitiko tikrovės, nes savininkė B. M. ir naudotoja O. K. buvo mirusios; R. K. paso kopiją, bendraturčių 2010 m. gruodžio 18 d. sutartį, kuri, kaip minėta pirmiau, buvo suklastota). Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės nustato, kad privačių miškų vidinės miškotvarkos projektus derina Aplinkos ministerijos RAAD rajonų agentūrų valstybiniai inspektoriai (27.1 p.), tvirtina ir registruoja Kadastre Valstybinė miškų tarnyba (27.2 p.), taip pat yra numatyta projektų kokybės kontrolės procedūra (Taisyklių 42 punktas).

Ginčui aktualus miškotvarkos projektas 2011 m. balandžio 15 d. buvo suderintas Alytaus RAAD Varėnos agentūroje (pagal nurodytą pareigūno vardą ir pavardę jį suderino galimai tas pats pareigūnas, kuris išdavė 2011 m. gegužės 17 d. leidimą kirsti mišką), o 2011 m. balandžio 26 d. patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos. Teismas šių aplinkybių nevertino, nors jos gali būti reikšmingos nustatant galimą valstybės atsakomybės CK 6.271 straipsnio prasme apimtį. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad teismas išnagrinėjo bylą net neapklausęs A.

B., R. K.

Atsižvelgdama į tai, kad pagal minėtą Miškų įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kurio nuostatas detalizuoja Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų (bylai aktuali Vyriausybės 2011 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 84 redakcija) 8-18 punktai, vidinės miškotvarkos projektas yra privalomasis privačių miškų naudojimo ir tvarkymo dokumentas, kurį pagal Aprašo 8 punktą privalu pateikti kreipiantis dėl leidimo kirsti mišką išdavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui ir valstybės galimos atsakomybės CK 6.271 straipsnio prasme apimties nustatymui dėl pareiškėjams atsiradusios turtinės žalos (miško iškirtimo), byloje turėjo būti nustatyta, ar pateikimas vidinės miškotvarkos projekto, parengto galimai pažeidus dokumento rengimo pagrindines procedūras ir taisykles, galėjo turėti įtakos (sudaryti prielaidas) ginčui aktualių leidimų kirsti mišką išdavimui. Valstybei civilinė atsakomybė CK 6.271 straipsnio prasme gali atsirasti tik dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, tačiau atitinkama apimtimi yra galima ir kitų (fizinių) asmenų civilinė atsakomybė pagal atitinkamas CK normas.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kuria apimtimi pareiškėjams gali būti priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, turtinės žalos atlyginimas (nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus). Turtinę žalos dydį pareiškėjai pagrindė Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2012 m. spalio 29 d. rašte Nr. 703 ir jo prieduose pateiktais skaičiavimais. Iš šio rašto ir jo priedų matyti, kad miško valdoje buvo nustatytas iškirstų medžių kiekis pagal kelmus ir pagal atitinkamą metodiką nustatytas iškirstų medžių tūris (iš viso 1332,2 m3) bei apskaičiuota iškirstų medžių vertė.

Taigi, šie skaičiavimai buvo atlikti užfiksavus faktinę padėtį pareiškėjų miško valdoje, t.y. nebuvo nustatyta iškirsto miško vertė pagal ginčui aktualius leidimus. 2011 m. balandžio 27 d. leidimu A Nr. (duomenys neskelbtini) buvo leista atlikti plyną kirtimą 176 kvartale (sklypuose 4a, 4 ir 7 b) numatant iškirsti apytikrius likvidinius medienos tūrius (273 m3 pušies ir 439 m3 eglės, iš viso 712 m3). 2011 m. gegužės 17 d. leidimas A Nr.(duomenys neskelbtini) buvo išduotas atrankiniams kirtimams (175 kvartalo 10 sklype, 176 kvartalo 2a ir 4a sklypuose) numatant iškirsti apytikrius likvidinius medienos tūrius (38 m3 pušies bei 23 m3 eglės, iš viso 53 m3) medienos.

Taigi, pagal ginčui aktualius leidimus buvo numatyta iškirsti medienos, kurios apytikris likvidinis tūris iš viso apie 765 m3. Taigi, tarp faktiškai iškirsto medienos tūrio (1332,2 m3) ir leisto iškirsti pagal 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. leidimus (765 m3) susidaro 567,2 m3 skirtumas. Į šį skirtumą įeina ir mediena, kuri buvo iškirsta valdos ribų linijose. Pagal Aprašo 4 punktą ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20.6 punktą kirtimams, skirtiems ribinėms linijoms prakirsti (iki 1,5 metro į savo miško valdos pusę) leidimas kirsti mišką nereikalingas.

Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2012 m. spalio 29 d. rašte Nr. 703 ir jo prieduose yra apskaičiuotas medienos tūris atlikus kirtimą valdos ribų linijose ir šio iškirsto miško vertė (3199 Lt). Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. 1K-04-20 ir jos prieduose yra duomenys apie tai, kad 2012 m. spalio 1 d. patikrinus ginčui aktualioje miško valdoje atliktus kirtimus buvo nustatyta, jog buvo iškirsta žymiai daugiau medžių nė buvo leista 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. leidimais.

Iš minėtų bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų miško valdoje buvo atlikti kirtimai valdos ribų linijose, kuriems leidimai kirsti mišką nereikalingi, taip pat savavališkas miško kirtimas. Nors žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų faktą turi įrodinėti asmuo, prašantis žalos atlyginimo, tačiau tai neatleidžia teismo, kuriam administraciniame procese yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.), nuo pareigos byloje dėl žalos atlyginimo nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) ir pagrįsti sprendimą teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Teismas šios pareigos neatliko tinkamai, neįvertinęs iš ko susideda pareiškėjų prašoma priteisti suma turtinei žalai atlyginti, nenustatęs ir įrodymais nepagrindęs, kad visa pareiškėjų prašoma priteisti suma yra žala, kuri kilo dėl pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nepagrįstai priteisė visą pareiškėjų prašomą sumą. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Remiantis 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, nustačius pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus, pareiškėjams gali būti priteista iš Lietuvos valstybės tik ta realiai patirta žala, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su byloje nustatytais (įrodytais) ir konkrečiai įvardytais valdžios institucijos neteisėtais veiksmais.

Nėra pagrindo pripažinti pagrįsta ir teisėta ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas patenkino pareiškėjų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo elementų - žalos ir priežastinio ryšio – nagrinėjimas byloje gali turėti teisinę prasmę tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos (CK 6.250 str.) įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas ir šiuo atveju turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamumais realiai egzistavusiais faktais (kai įmanoma, visais leistinais įrodymais), kuriuos teismas turi įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pagal administracinių teismų suformuotą praktiką, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai (vienas iš jų nepilnametis) neindividualizavo CK 6.250 straipsnio prasme kaip būtent kiekvienam iš jų pasireiškė galimai patirta neturtinė žala, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad galimas neturtinės žalos atlyginimas pagal proporciją, t.y. proporcingai pareiškėjų daliai bendrojoje dalinėje miško valdos nuosavybėje. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjų teisių pažeidimas truko ilgą laiką, šio savo argumento nepagrindė argumentais, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Turtinės žalos atsiradimas nėra sąlyga priteisti neturtinę žalą. Todėl teismo argumentas, kad pareiškėjai neteko didelės vertės turto savaime nėra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes byloje yra pareikštas reikalavimas atlyginti turtinę žalą.

Teismo argumentas, esą dalies pareiškėjų išgyvenimus patvirtina išrašai iš medicininių dokumentų, neatitinka tikrovės. Į bylą pateiktas tik vienas medicininis dokumentas, susijęs su pareiškėju V. K. Šio dokumento, kuriame nurodyta, kad V. K. 2013 m. liepos 23 -24 d. gydėsi VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikose dėl nusiskundimų bendru silpnumu, neritmišku širdies plakimu, teismas netyrė, jo nevertino ir nenustatė, kad minėtą sveikatos sutrikimą sukėlė būtent pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėti veiksmai, nuo kurių atlikimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. Iš bylos medžiagos matyti, kad miško iškirtimą 2012 m. rugsėjo mėn. pradžioje pastebėjo pareiškėja O. M. ir būtent ji kreipėsi į policiją, o V. K. ir kiti pareiškėjai minėtu laiku sužinojo iš jos. Tarp sužinojimo apie iškirstą mišką ir V. K. gydymosi taip pat ilgas laiko tarpas. Nagrinėdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dalies pareiškėjų skundo argumentų, kuriais jie grindė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (pav., dėl pareiškėjų pažeminimo, apvogimo ir kt.), nevertino kokį poveikį pareiškėjams galėjo turėti aplinkybė, kad dėl pareiškėjams kilusių pasekmių – miško valdos dalies iškirtimo, iniciatorius buvo su pareiškėjais giminystės ryšiais susijęs asmuo (miško valdos bendraturtė).

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas dėl abiejų pareiškėjo reikalavimų nenustatė visų bylai svarbų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 81 straipsnis) ir dėl to galėjo būti galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pagal įstatymu nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Pareiškėjo reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra susiję, nes kildinami iš tų pačių neteisėtų veiksmų. Nustatymas aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, gali turėti įtakos ir sprendžiant reikalavimą dėl neturtinės individualizuotos žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl abiejų skundo reikalavimų (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstytos pirmosios instancijos teismo padarytos procesinės teisės normų pažaidos negali būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 10, 81 straipsniai), bylos aplinkybėms išaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p., 142 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti aplinkybes, kurios yra nurodytos šioje nutartyje, taip pat kitas aplinkybes, kurios nagrinėjant bylą iš naujo gali paaiškėti kaip reikšmingos pareiškėjo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visapusiškam ir objektyviam išnagrinėjimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis