eA-390-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-390-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01191-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nissen Farm“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nissen Farm“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, veikiančiai prie Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei energetikos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nissen Farm“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimus Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474 (toliau – ir Sprendimai) dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800 Lt.

Taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Komisiją su prašymais dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (toliau – ir Prašymai), kuriuos išnagrinėjusi Komisija priėmė sprendimus Nr. 17R-557, 17R-556, 17R-555, 17R-554, 17R-553, 17R-552, 17R-551. Juos apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri šiuos sprendimus panaikino bei įpareigojo Komisiją prašymus nagrinėti iš naujo. 2014 m. vasario 11 d. pareiškėjas gavo 2014 m. sausio 24 d. pakartotinius Komisijos Sprendimus dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo, kuriais nuspręsta iš dalies kompensuoti pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu.

Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. lapkričio 29 d. gavo leidimus plėtrai Nr. LP-4323, LP-4324, LP-4325, LP-4326, LP-4327, LP-4328 bei 2012 m. gruodžio 3 d. leidimą plėtrai Nr. LP-4538. Dėl jų pratęsimo pareiškėjas į Ministeriją nesikreipė, dėl ko leidimai plėtrai pratęsti nebuvo, todėl, pagal 2013 m. birželio 23 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), turi teisę kreiptis dėl patirtų išlaidų kompensavimo.

Išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., sumokėtas avansinis mokėjimas buvo skirtas saulės energijos elektrinės projekto plėtojimui. 2012 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutartini Nr. 120718/6 (toliau – ir Sutartis) UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas) įsipareigojo įrengti pareiškėjui saulės elektrines bei iš Ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai. Vadovaudamasis Sutarties 4.3 punktu, pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. rangovui atliko avansinį mokėjimą, skirtą ne kam kitam, kaip tik saulės elektrinių projektui plėtoti.

Vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400 Lt įskaitant PVM. Atitinkamai, pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121212/4, 2012 m. gruodžio 12 d. atliko 338 800 Lt avansinį mokėjimą už septynių saulės elektrinių įrangos užsakymą. Pažymėjo, kad šios išankstinės sąskaitos-faktūros išrašymo momentas laikytinas pareiškėjo pareigos atlikti avansinį mokėjimą atsiradimo momentu.

Tiek Komisijai, tiek teismui su skundu pareiškėjas pateikė visus jo su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų patyrimą ir apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas kreipėsi į pardavėją, siekdamas taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą. Pardavėjui atsisakius grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą, 2013 m. kovo 1 d. šalys sudarė susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo nusprendė, jog pardavėjas negrąžina pareiškėjui jo sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties, pardavėjas patyrė nuostolių.

Dėl to patirtos išlaidos atitinka Aprašo 5 punkte nustatytą reikalavimą – yra negrąžintinos. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymą) numatė, jog dalis ūkio subjektų patirs žalą, dėl ko Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nustatė šiems ūkio subjektams teisę į patirtų išlaidų kompensavimą.

Tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymu suteiktas teises, pareiškėjas atsisakė galimybės ginčą su pardavėju spręsti teisminiu būdu, dėl ko Sutartį su Pardavėju nutraukė taikiai. Atitinkamai, pareiškėjas išnaudojo reikalingas galimybes susigrąžinti avansinius mokėjimus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo sumokėtas avansas sudaro nedidelę dalį visos Sutarties kainos, pareiškėjas pateikė visus išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus. Pareiškėjo, su saulės elektrinės projektų plėtojimu susiję, patirti ir apmokėti Avansiniai mokėjimai tenkina visas šiems mokėjimams keliamas kompensuotinumo sąlygas, skundžiami sprendimai yra naikintini, o atsakovas įpareigotinas kompensuoti ginčo išlaidas.

Pareiškėjas, nors ir patyręs išlaidas įrangos įsigijimui, o būtent sumokėjęs avansą, kuriam taikytas PVM, Sutartyje numatytos įrangos negavo. Vadinasi, objektyviai negalėjo panaudoti įrangos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytos veiklos vykdymui (t. y. jos nevykdė), PVM apmokestinamų prekių (paslaugų) šalies teritorijoje netiekė (neteikė). Kadangi pareiškėjas, nors ir būdamas PVM mokėtoju, niekada nevykdė ir ateityje neketina vykdyti saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą pareiškėjas neturės. Atitinkamai, sumokėtas PVM dydis pareiškėjui nėra ir nebus grąžintas, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis, dėl ko, vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti kompensuojamas.

Atsakovo Komisijos atstovas trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas už patirtas išlaidas jokių prekių ir paslaugų negavo, tačiau susitarė, kad nutraukiant Sutartį šio avanso negrąžina. Toks susitarimas neatitinka teisinių protingumo ir teisingumo principų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Šiuo atveju Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Priimant skundžiamus sprendimus nebuvo padaryta aiški klaida, nepiktnaudžiauta įgaliojimais, dėl šių priežasčių šie sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti vadovaujantis Aprašo nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, ji turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Sprendimai šiuos reikalavimus atitinka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 3 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4583, 2012 m. lapkričio 29 d. – leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4583, LP-4328, LP-4327, LP-4326, LP-4323, LP-4324, LP-4325 (t. I, b. l. 47-53). 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjas sudarė pirkimo-pardavimo Sutartį Nr. 120718/6 (t. I, b. l. 54-58) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas), kuria Pardavėjas įsipareigojo įrengti saulės elektrines ir iš Ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai.

Pardavėjas 2012 m. gruodžio 12 d. išrašė pareiškėjui išankstinę sąskaitą Nr. 121212/4, kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 338 800 Lt (su PVM) (t. I, b. l. 60). Pareiškėjas pateikė Komisijai sąskaitos išrašą, kuriame pateikti duomenys, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. apmokėjo Sutarties dalį 338 800 Lt (t. I, b. l. 59). 2013 m. sausio 31 d. Pardavėjas pareiškėjui išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (serija ITP Nr. 051668), kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 338 800 Lt (t. II, b. l. 17). Pareiškėjas su Pardavėju 2013 m. kovo 1 d. sudarė susitarimą (t.

I, b. l. 61-62), kuriuo Sutartis buvo nutraukta. 2013 m. liepos 22 d. pareiškėjas pateikė Komisijai prašymus (t. I, b. l. 12-25), iš kurių kiekvienu prašė kompensuoti 100 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą bei 48 400 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės, leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4323, LP-4324, LP-4325, LP-4326, LP-4327, LP-4328, LP-4583 pagrindu, projektų plėtojimo, viso – 338 800 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų bei 700 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą.

Inspekcija 2013 m. rugsėjo 3 d. pateikė pareiškėjui prašymą (t. I, b. l. 63-64) pateikti papildomus paaiškinimus ir dokumentus dėl to, ar pridėtose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas avansas mokėtas vykdant Sutartį; įrodymus, patvirtinančius, kad avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui; paaiškinimus dėl elektrinių ir gautų leidimų skaičiaus; paaiškinimus dėl atlikto avansinio mokėjimo sumos atitikimo Sutartyje numatytai sumai; ir kitus susijusius dokumentus. Komisija 2014 m. sausio 24 d. Sprendimus (t. I, b. l. 26-39), kuriais pripažino kompensuotinomis pareiškėjo patirtas išlaidas valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą, o likusias išlaidas – sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus – nekompensuotinomis.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Po derinimo Vyriausybėje, Pakeitimo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., o priimtas – 2013 m. sausio 17 d.

Vertinta, jog pareiškėjo pateiktame mokėjimo nurodyme pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašomas kompensuoti lėšas 338 800 Lt apmokėjo 2012 m. gruodžio 12 d. (t. I, b. l. 59). Pardavėjas pareiškėjui 2013 m. sausio 31 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (serija ITP Nr. 051668) (t. II, b. l. 17).

Sutarties 4.3 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi šie aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad Sutartyje numatyta įranga nebūtų užsakoma ir, atitinkamai, nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 2012 m. liepos 18 d., o minėti avansiniai mokėjimai atlikti, tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos. PVM sąskaita faktūra pareiškėjui buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, kurie Susitarime nutraukti Sutartį nurodyti kaip sudaryti šį Susitarimą paskatinusi priežastis. Taip pat Susitarimu pareiškėjas sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas. Taip pat, nors avansiniais mokėjimais apmokėjo didelę dalį visos ginčo jėgainių įrengimo kainos, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti Sutartyje numatyti darbai ar proporcinga jų dalis. Teismo nuomone, byloje neįrodyta, kad pareiškėjo atlikti avansiniai mokėjimai buvo proporcingi kitos Sutarties šalies įvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vien AIEĮ pakeitimais, dėl kurių yra numatyta kompensavimo galimybė, nebuvo visiškai atimta galimybė gauti finansavimą. Dėl šių pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. 2013 m. vasario 28 d. VKEKK nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jo pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jo vis tiek galėjo būti superkama.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Vertinta, kad šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo patirtos išlaidos nebuvo pagrįstos, laikydamasis adekvačių apdairumo standartų, jis turėjo galimybę šių išlaidų išvengti; pareiškėjas turėjo galimybę tęsti saulės elektros energetikos plėtojimą, ši veikla nebuvo akivaizdžiai praradusi ekonominę prasmę. Skundžiamuose aktuose pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių juose nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėjas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiami sprendimai priimti laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas UAB „Nissen Farm“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimus Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486,17R-3487,17R-3488, 17R-3474 dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:

1) Dėl galimybės numatyti Pakeitimo įstatymo priėmimą bei Pakeitimo įstatymu suteiktos galimybės pareiškėjui pasirinkti teisių įgyvendinimo būdą, pažymi, kad iki 2013 m. sausio 9 d., kol Seime nebuvo įregistruotas Pakeitimo įstatymo projektas, jam nebuvo žinoma, kad Seimas ketina keisti minėtus įstatymus, tad teismo argumentai, kad pareiškėjas turėjo numatyti Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymų priėmimą ir iš anksto, t. y. nesant susiklosčiusiam teisiniam reguliavimui, likus mėnesiui iki Seime skubos tvarka svarstytų įstatymų priėmimo, įvertinti Sutarties vykdymą bei susilaikyti nuo Avansinio mokėjimo atlikimo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pažeidžia teisės principą iš neteisės nekyla teisė. Argumentai, jog pareiškėjas turėjo galimybę tęsti projekto plėtojimą ir parduoti pagaminamą saulės energiją nors ir mažesniu supirkimo tarifu, o ne stabdyti veiklą ir kreiptis dėl išlaidų kompensavimo, peržengia bylos nagrinėjimo ribas ir apriboja pareiškėjui suteiktų teisių įgyvendinimą. Įgyvendinimo įstatyme numatyta ūkio subjektų apsisprendimo laisvė reiškia pareiškėjui suteiktą galimybę priimti sprendimą dėl tolimesnio veikimo vykdant saulės elektrinių projekto plėtojimą. Pareiškėjas pasinaudojo jam teisės aktais suteikta apsisprendimo laisve ir pasirinko vieną iš teisės aktuose numatytų, teisėtų veikimo būdų. Komisija, priimdama nemotyvuotus atsisakymus kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, paneigia ūkio subjektams numatytą bei aukščiausios valdžios institucijos suteiktų teisių į patirtų išlaidų kompensavimą, menkina visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe.

2) Pasisakydamas dėl Komisijai suteikto įgaliojimo priimti sprendimą dėl išlaidų kompensavimo, apeliantas pažymi, kad Komisijos Sprendimuose Įgyvendinimo įstatymo tikslai nėra įgyvendinti. Komisija neužtikrino jai pavestos funkcijos – atlyginti išlaidas asmenims, turintiems leidimus plėtrai ir nepradėjusiems projektų realizavimo. Komisija nekompensavo pareiškėjui įstatymu garantuotų išlaidų. Pareiškėjas priėmė sprendimą netęsti jam ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinės projekto plėtojimo tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymo suteiktą teisę į patirtų išlaidų kompensavimą.

Teismo argumentas, kad tokiems asmenims kaip pareiškėjas, išlaidų kompensavimo galimybę numatančiomis teisės aktų nuostatomis yra siekiama „atlyginti dalį pagrįstų praradimų” neatitinka Įgyvendinimo įstatymo nuostatų ir tikslų. Aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio turinį pažymėtina, jog Komisijai minėtu įstatymu nebuvo suteikta prerogatyva nuspręsti tik dėl dalies ūkio subjektų patirtų išlaidų kompensavimo, ji buvo įpareigota spręsti dėl visų pagrįstų pareiškėjo patirtu išlaidų kompensavimo. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Aprašo 25 punktu, Inspekcija ir Ministerija, kaip tiesiogiai Komisijos veiklą aptarnaujančios institucijos, įvertina pareiškėjo teikiamą prašymą ir pateiktą informaciją bei teikia Komisijai teikimą su pateiktos informacijos įvertinimu.

Komisijai buvo pateikta Inspekcijos rekomendacinio pobūdžio išvada dėl išlaidų kompensavimo – teikimas Nr. 7 (Priedas Nr. 1), kuriame nurodyta pagal pareiškėjo pateiktus prašymus siūloma kompensuoti išlaidų suma, t. y. pagal pareiškėjo prašymus Nr. 15R- 258, 15R-270, 15R-271, 15R-272, 15R-273, 15R-432, 15R-433 rekomenduota iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, pagal kiekvieną pareiškėjo pateiktą prašymą siūloma kompensuoti po 40 100 Lt pareiškėjo patirtų išlaidų iš kiekviename pareiškėjo prašyme prašytų 48 500 Lt, iš viso 338 800 Lt.

Komisija, priimdama Sprendimus, nevertino minėto Inspekcijos teikimo. Be to, priimant sprendimus nei Komisija, nei teismas nenurodė, kokių Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo reikalavimų pareiškėjas neatitiko. Teigia, kad pareiškėjas atitiko visus Įgyvendinimo įstatyme kompensacijos siekiančiam asmeniui numatytus reikalavimus, Komisijai pateikė visus tai patvirtinančius įrodymus, todėl nebuvo teisėto pagrindo pareiškėjo patirtas išlaidos pripažinti nekompensuotinomis. Teismas nevertino teisės aktuose numatytų reikalavimų atitikimo ir neatsižvelgė į tai, kad Komisija netinkamai pritaikė teisės aktus, ko pasekoje priėmė nepagrįstus sprendimus ir pareiškėjo patirtos išlaidos buvo pripažintos nekompensuotinomis.

3) Teismas vertino pareiškėjo galimybę tęsti projekto plėtojimą, gauti ekonominę naudą, aptarė sumažinto tarifo įtaką pareiškėjo apsisprendimui, nors teisė vertinti ginčijamo teisės akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu teismui nenumatyta. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012, pažymi, jog teismas nurodė, jog „byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti“, tačiau nedetalizavo tokio sprendimo priėmimo motyvų, nevertino Komisijos veiklos, jai suteiktos kompetencijos priimant sprendimus dėl išlaidų kompensavimo. Teismas priėmė sprendimą, grįstą ekonominiu vertinimu, tačiau nepagrįstą teisiniais ir faktiniais motyvais, kurie paaiškintų pareiškėjo situacijos neatitikimą Aprašo ir Įgyvendinimo įstatymo reikalavimams.

4) Nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra numatyta Komisijos teisė vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas vadovaujantis viešuoju interesu. Viešojo intereso klausimą įvertino Seimas, priimdamas sprendimą keisti AIEĮ bei patvirtindamas sprendimą ūkio subjektams kompensuoti į projektą investuotas išlaidas iš valstybės lėšų, t. y. iš viešąjį interesą atitinkančių lėšų. Komisijai buvo pavesta įvertinti, ar ūkio subjektai, pateikę prašymus dėl patirtų išlaidų kompensavimo, atitinka teisės aktuose tiek pareiškėjams, tiek pačiam kompensavimui keliamus reikalavimus ir priimti atitinkamą sprendimą. Teismo nurodyti motyvai, dėl to, jog pripažinus išlaidas kompensuotinomis būtų pažeistas viešasis interesas, nenagrinėti Komisijai priimant Sprendimus.

5) Dėl patirtų išlaidų pagrįstumo, pažymi, kad Sutartimi pareiškėjas užsakė įrengti iš viso 24 saulės elektrines, tuo tarpu iki Pakeitimo įstatymo priėmimo šalims sąžiningai vykdant Sutartį Pardavėjas buvo gavęs leidimus bei užsakęs 7 iš 24 planuotų saulės elektrinių įrangą, už kurias pareiškėjas sumokėjo iš viso 338 800. Sužinojęs apie priimtus Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymus, pareiškėjas iš karto kreipėsi į Pardavėją prašydamas nebetęsti Sutarties vykdymo ir to pasekoje sustabdyti likusių 17 saulės elektrinių projektų plėtojimus. Todėl priešingai nei teigia teismas, pareiškėjas Sutartį vykdė sąžiningai, sužinojęs apie priimtus Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymus, nutraukė Sutartį ir dėl to išvengė gerokai didesnių nuostolių atsiradimo. Pažymi, jog teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią. Avansinio mokėjimo dydžio nustatymas, kaip, beje, ir netesybų dydžio nustatymas, yra išimtinai tik Sutarties šalių valios klausimas. Šalys sudarydamos Sutartį vadovavosi sutarties laisvės principu, suteikiančiu sutarties šalims laisvę susitarti dėl abipusiai tenkinančių Sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl mokėjimų pagal Sutartį dydžio bei apmokėjimo terminų. Atsižvelgiant į tai, šalys susitarė ir sudarė ilgalaikę Sutartį, kurią vykdė iki tol, kol paaiškėjo Įgyvendinimo įstatymo priėmimo aplinkybė, sąlygojusi Pareiškėjo apsisprendimą nebeplėtoti saulės elektrinių projektų. Šalys, sudarydamos Susitarimą ir nurodžiusios, jog juo yra iš dalies keičiama Sutartis, susitarė dėl netesybų dydžio, prilygino jas pareiškėjo atliktam Avansiniam mokėjimui, tad pareiškėjo atliktam Avansiniam mokėjimui taikytini netesyboms keliami reikalavimai. Vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjo iš Pardavėjo gautos prekės ar paslaugos, kurios apimtų Avansinio mokėjimo-netesybų dydį ir kurios pagrįstų Pardavėjo patirtus minimalius nuostolius, nėra ir neturėjo būti įrodinėjamos. Tad, teismo argumentai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad už atliktą Avansinį mokėjimą (t. y. netesybas) gavo kokių nors prekių ar paslaugų, laikytinas nepagrįstu bei neatitinkančiu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinio bei teismų praktikos.

Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Inspekcija įgaliota (perįgaliota) atstovauti Komisijai visose ginčų sprendimo institucijose nagrinėjant ginčus dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, suteikiant jai visas atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens teises. Pareiškėjui šioje byloje ginčijant Komisijos sprendimus, Inspekcija šalintina iš bylos kaip trečiasis suinteresuotas asmuo.

2) Dėl Komisijos Sprendimų pagrįstumo nurodo, kad įvertinus Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatas, teigtina, kad šių Aprašo punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus dėl išlaidų kompensavimo, Komisija nustatė, kad pareiškėjas jokios įrangos už sumokėtą 338 000 Lt dydžio avansą neįgijo, taip pat, kad pareiškėjas neturi duomenų apie tai, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ vykdydama sutartinius įsipareigojimus atliko kokius nors realius, sumokėto avanso dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, tačiau nepaisant to pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. kovo 1 d. susitarė, kad nutraukiant Sutartį UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui sumokėto avanso. Komisijos nuomone, pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nepagrįstai susitarė dėl 338 800 Lt dydžio avanso negrąžinimo, kadangi pareiškėjo sutikimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, jeigu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjui būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius 338 800 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti.

3) Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodo, jog Komisijos Sprendimuose pasisakoma tik dėl to ar, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos kompensuotinos ar ne. Nei Komisija, nei teismas nepadarė išvados, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktuose pareiškėjams keliamų reikalavimų. Komisijos Sprendimų turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Skundo argumentai dėl teisės į teisingą teismą įgyvendinimo nebuvo pažeisti, teismas objektyviai išanalizavo visus argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2) Aprašo 12 punkte buvo patvirtinta Komisijos narių sudėtis. Komisija savo veikloje vadovaujasi Įgyvendinimo įstatymu, Aprašu, kitais teisės aktais. Pagrindinės Komisijos funkcijos yra išnagrinėti Aprašo 3 punkte nurodytų asmenų prašymus dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo ir vieną mėnesį nuo pareiškėjo prašymo gavimo dienos priimti vieną iš sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą. Komisijai suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą. Jokiems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia teisės ir kompetencijos vertinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, pagrįstumo.

3) Teismas negali pakeisti Komisijos – jis neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu priskirta Komisijai. Tad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar Įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Tai, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskreciją), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių, yra ne kartą pripažinę ir Europos Sąjungos teismai ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos.

4) Nagrinėjamu atveju, teismas ištyręs faktinius ir teisinius įrodymus byloje, pagrįstai nustatė, kad Komisija laikėsi visų procedūrinių taisyklių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Apeliaciniame skunde teikiami subjektyvūs pamąstymai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugsėjo 25 d. rekomendacinio pobūdžio išvados dėl išlaidų kompensavimo, teikimo Nr. 7 nuorašą. Tačiau pagrindo pridėti jį prie nagrinėjamos bylos nėra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsižvelgiantį į tai, kad nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėtą teikimą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474 atsisakyti kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimais be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymuose nurodytų išlaidų – sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, kadangi pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino, kad šių sumų susigrąžinimo galimybės neegzistuoja.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą pareiškėjo nurodytų išlaidų dalį.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, mano, jog Komisija Sprendimuose neįgyvendino Įgyvendinimo įstatymo tikslų, nekompensavo įstatymu garantuotų išlaidų.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą ir spręsti, kokia apimtimi pareiškėjų prašomos atlyginti išlaidos pripažintinos kompensuotinomis.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/6 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Pripažintina, jog Aprašo 5 punkte, kompensuotinų išlaidų kategorijoms priskirti sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (Aprašo 5.4.3 punktas). Taip pat, teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog pareiškėjo nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, išlaidų pagrįstumo vertinimui reikšmingos ir kitos išlaidų mokėjimo bei jų negrąžinimo aplinkybės.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (Pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjo) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120718/6 sudaryta 2012 m. liepos 18 d. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, jog saulės elektrinės, kurios statybos procesas yra pradėtas, apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: pirmas apmokėjimas 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos mokamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos (4.3 punktas), antras mokėjimas 20 proc. nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per penkias dienas po įrangos pristatymo (4.4 punktas), trečias apmokėjimas 15 proc. nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pastatymo (4.5 punktas), paskutinis apmokėjimas 25 proc. mokamas per 10 dienų nuo saulės elektrinių pridavimo, elektros energijos pirkimo/pardavimo sutarties su LESTO pasirašymo ir sąskaitos faktūros išrašymo pirkėjui dienos (4.6 punktas). Nepaisant to, jog Sutarties 4.9 punkte numatyta, kad apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu, pareiškėjo teigimu, šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400 Lt, t. y. vietoj sutartų 40 procentų (Sutarties 4.3 punktas) šalys susitarė ir patvirtino, kad avansinis mokėjimas už vieną pradėtą statyti saulės elektrinę sudarys 28,37 proc. nuo vienos pradėtos statyti elektrinės kainos.

Pardavėjo išankstinė sąskaita Nr. 121212/4 338.800,00 Lt sumai išrašyta 2012 m. gruodžio 12 d. Pagal šią sąskaitą pareiškėjas mokėjimą atliko 2012 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaita faktūra ITP Nr. 051668 išrašyta 2013 m. sausio 31 d.

Taigi, pareiškėjo teigimu, jis atliko avansinius mokėjimus už įrangą septynioms saulės elektrinėms pagal Sutartį, akcentuoja, jog teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią.

2013 m. kovo 1 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog šalys iš dalies sutartį įvykdė – pirkėjai (taip pat ir pareiškėjas) sumokėjo avansą Pardavėjui. Taip pat nurodyta, jog Pardavėjas negrąžina pirkėjams jų sumokėtų avansų už saulės elektrines.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, įrengti elektrines, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą iš anksto sumokėtą sumą negrąžintina. Dar daugiau, Sutarties 6.5 punkte nustatyta, jog pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo įsipareigojimo nevykdymo, avansiniai mokėjimai nurodyti Sutarties 4.1-4.2 punktuose negrąžinami, Sutarties 6.6 punkte nustatyta, jog pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4-4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą. Taigi, nors Sutartyje konkrečiai neaptartas Sutarties 4.3 punkte nustatytų mokėjimų grąžinimas, tačiau, kaip matyti pagal Sutarties sąlygas, šalys Sutartimi apskritai numatė galimybę pirkėjui susigrąžinti dalį atliktų išankstinių mokėjimų įranga ar darbais.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas vietoje teisminio ginčo su pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų inicijavimo nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Aptartų nustatytų aplinkybių pakanka konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjo nurodomas sumokėtas ir nesusigrąžintas avansinis 338 800 Lt mokėjimas yra nepagrįstos išlaidos nustatyto kompensavimo aspektu, todėl pirmosios instancijos teismo nagrinėtos aplinkybės dėl pareiškėjo turėjimo žinoti apie būsimus teisinio reguliavimo pasikeitimus pripažintinos nagrinėjimu atveju nereikšmingomis, šiuo aspektu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados yra perteklinės, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrinant kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Komisija Sprendimuose atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Sprendimuose paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėti avansiniai mokėjimai nepripažinti kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotus, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkančius Sprendimus ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nissen Farm“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas