2K-81-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-81-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02405-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1.

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) dydžio bauda.

Iš nuteistojo V. S. nukentėjusiajai J. S. (J. J.) priteista 10 000 Lt (2896,20 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas – patikslinta, kad V. S. apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę 2010 m. lapkričio 28 d. apie 13.30 val.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 28 d. 13.30 val., Vilniaus r., Šatrininkų sen., (duomenys neskelbtini), nuosavame automobilyje „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas apgaule panaikinti savo turtinę prievolę – 10 000 Lt (2896,20 Eur) įsiskolinimą pagal 2010 m. rugsėjo 3 d. paprastąjį vekselį, kuriuo buvo įsipareigojęs jai iki 2010 m. lapkričio 14 d. sumokėti 10 000 Lt (2896,20 Eur), iš anksto žinodamas, kad turi du vokus, pateikė J. J. voką, kuriame buvo 10 000 Lt (2896,20 Eur), užrašė banknotų numerius, dėl to ši, suklaidinta dėl prievolės tinkamo įvykdymo, pasirašė vekselio reversinėje pusėje, kad gavo nurodytus pinigus; po to tyčia sukeitė vokus ir pateikė J. J. voką, kuriame vietoje pinigų buvo laikraščių skiautės, taip apgaule panaikino turtinę prievolę – 10 000 Lt (2896,20 Eur) įsiskolinimą J. J..

Kasaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Rimas Andrikis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių nurodymų nesilaikė, nes nors ir atliko kai kuriuos proceso veiksmus, tačiau įrodymus įvertino iš esmės atskirai, neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK BPK 386 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės savo sprendimą pagrindė vien nukentėjusiosios J. J., t. y. vieno iš dviejų įvykio dalyvių, parodymais ir jos artimųjų (O. J., J. J., V. J.) parodymais. Kita vertus, abiejų instancijų teismai ignoravo aplinkybes, kurios menkina nukentėjusiosios parodymų patikimumą, kad po ištuokos nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai buvo įtempti ir konfliktiški, nukentėjusioji buvo jį apkaltinusi smurto naudojimu, prieš įvykį nuteistasis bendravo ne su nukentėjusiąja, bet su jos seserimi, kad ne pati nukentėjusioji pranešė apie įvykį policijai.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė eksperimento metu gautų duomenų ir jų nevertino, nors tai patvirtina nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko pakeisti pinigus popieriaus skiautėmis. Atlikus eksperimentą buvo nustatyta ir tai, kad iš 1,5–2 m atstumo buvo aiškiai matomi nuteistasis ir nukentėjusioji, sėdintys automobilyje „Audi A6“, ir jų atliekami veiksmai. Liudytoja T. S. ir nuteistasis V. S. nuolat teigė, jog T. S. vaikštinėjo prie automobilio ir mažesniu atstumu, taigi viską matė. Apeliacinės instancijos teismas šių eksperimento duomenų neišdėstė, tik apibendrintai nurodė, kad nėra galimybės matyti visų atliekamų veiksmų automobilio salone. Tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir jais negali būti grindžiamas teismo nuosprendis. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepaneigė nuteistojo V. S. paaiškinimų, kad įvykio metu jam priklausančio automobilio „Audi A6“ priekiniai langai nebuvo tamsiai tonuoti. Tai, kad tokią aplinkybę paneigė policijos darbuotojai A. Č. ir A. B. praėjus beveik šešiems mėnesiams po kratos šiame automobilyje, kurios metu to nenurodė, nors privalėjo, leidžia abejoti šių liudytojų tinkamu elgesiu kratos metu, be to, kratos protokolas nėra informatyvus. Nuteistojo V. S. pinigų, turėtų su savimi įvykio vietoje, kilmės klausimas net nenagrinėtas.

Anot kasatoriaus, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo konstatavimas, kad nuteistasis, negalėdamas nuosekliai nurodyti pinigų įsigijimo aplinkybių, turėjo susiformavusią išankstinę tyčią apgaule išvengti turtinės prievolės buvusiai sutuoktinei. Kasatorius pažymi, kad nuteistojo parodymai buvo duoti po įvykio, o išankstinė tyčia yra nusikalstamos veikos požymis, kurio negali suformuoti vėlesni įvykiai. Nuteistojo teiginys, kad jis dėvėjo odinę striukę, neturinčią vidinių kišenių, todėl jis negalėjo išsitraukti voko iš vidinės kišenės, taip pat nėra paneigtas jokiais bylos duomenimis, ir dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė. Teismas taip pat neišnagrinėjo skundo argumento dėl tyrimo poligrafu atsisakymo, nurodydamas tik deklaratyvius teiginius, kad tyrimo poligrafu atisakymas vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, pasak kasatoriaus, tyrimas poligrafu nėra BPK numatytas veiksmas, kurio duomenys galėtų būti pripažįstami įrodymu, be to, teismui neįvertinus priežasčių, dėl kurių nuteistasis ir jo motina atsisakė tyrimo poligrafu, negalima konstatuoti siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos specialisto išvadai suteikė prasmę, kurios joje nėra, nes specialistas pastebėjo, jog galima manyti arba daryti prielaidą, kad J. J. sakė tiesą, nes nebuvo užfiksuotos jos psichofiziologinės reakcijos, liudytoja buvo atvira pagal užduotus klausimus ir pateiktus galimus atsakymus. Tačiau atvirumas, pasak kasatoriaus, nereiškia tiesos sakymo. Todėl prielaidų pobūdžio išvadai suteikimas įrodymo statuso nėra pagrįstas įstatymu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) ir juo teismo išvados negali būti grindžiamos.

Ta aplinkybė, kad nuteistojo tėvų namuose buvo rastas žurnalas „Ekspress nedelia“ Nr. 48 rusų kalba, neleidžia tvirtinti, kaip tą padarė apeliacinės instancijos teismas, kad toks laikraštis ten buvo neatsitiktinai ir kad būtent iš jo buvo padarytos iškarpos. Nukentėjusiajai buvo žinoma, kad nuteistojo tėvai skaito būtent tokį laikraštį, todėl voko su 134 vnt. laikraščio „Ekspress nedelia“ Nr. 46 rusų kalba kilmės klausimas nėra išsamiai ištirtas, taip pat nepaneigtas teiginys, kad pati nukentėjusioji iš keršto už iširusią santuoką iškirpo skiautes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistojo V. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad teismai tinkamai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino įrodymus. Prokuroras nesutinka, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir išimtinai suinteresuotų nukentėjusiosios ir jos giminaičių parodymais. Teismai vertino ne šių asmenų parodymus, bet ir bylos įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Prokuroras nurodo, kad kaip liudytoja apklausta notarė V. S.-M. parodė, jog V. S. 2010 m. lapkričio 24 d. pateikė prašymą neišduoti vykdomojo įrašo pagal pateiktą J. S. paprastąjį vekselį, melagingai nurodydamas, kad vekselyje yra suklastotas jo parašas ir jis dėl to kreipėsi į atitinkamas institucijas. Tai, pasak prokuroro, patvirtina, kad V. S. vengė geranoriškai įvykdyti piniginę prievolę buvusiai sutuoktinei J. J. ir jau tuo metu siekė jos išvengti apgaule (meluodamas notarei). Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusioji savo iniciatyva pateikė voką su laikraščių skiautėmis, lapą su numeriais, vekselio kopiją, kuriuos apžiūrėjus, nustatyta, kad ant balto popieriaus lapo surašyti kupiūrų numeriai; vokas su 134 vnt. 2010 m. lapkričio 18 d. laikraščio „Ekspress nedelia“ Nr. 46 skiautėmis, banknotų dydis atitinka litų banknotų dydį; specialisto išvada nustatyta, kad vienas rankos piršto pėdsakas, išryškintas ant tirti pateikto voko, yra paliktas V. S. dešinės rankos nykščio. Iš eksperimentinio protokolo matyti, kad paimtos laikraščio skiautės ir banknotų dydis, svoris iš esmės yra tapatus, skirtumai nėra esminiai. 2010 m. gruodžio 7 d. kratos protokole nurodyta, kad atlikus kratą V. S. gyvenamojoje vietoje rastas žurnalas „Ekspress nedelia“ Nr. 48 rusų kalba. Prokuroras teigia, kad visi šie įrodymai gauti teisėtai, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, jog būtent V. S., siekdamas apgaule išvengti prievolės, parodydamas jai voką su pinigais, juos perskaičiuodamas ir surašydamas kupiūrų numerius, suklaidino J. J., o kai ji pasirašė vekselyje, kad gavo 10 000 Lt (2896,20 Eur), sukeitė vokus ir padavė jai kitą voką su laikraščių skiautėmis. Teismų sprendimuose išsamiai įvertinti ir nuteistojo bei jo motinos liudytojos T. S. parodymai, konstatuota, kad jie nenuoseklūs, nesutampa tarpusavyje, prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taigi, prokuroro manymu, V. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji J. J. prašo nuteistojo V. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti 290 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Pasak nukentėjusiosios, nuteistojo gynėjo skundas grindžiamas išimtinai netinkamu įrodymų vertinimu, pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją ir neigiant teismų nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau vien tai, kad teismai įrodymus vertino ne pagal tai, kaip to nori nuteistasis, nėra teisės pažeidimas. Nukentėjusiosios tvirtinimu, teismai tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, jų patikimumą, pateikė įrodymų vertinimo motyvus. Nuteistasis neneigė, kad pasirašė paprastąjį vekselį, jo neginčijo, tačiau vengė atsiskaitymo pagal šį vekselį, melavo notarei, kad vekselis suklastotas, taigi turėjo išankstinę tyčią išvengti prievolės. Pats nuteistasis pripažino, kad, pranešdamas notarei apie neva suklastotą vekselį, jis žinojo, jog parašas vekselyje yra jo.

Nukentėjusioji atsiliepime dėsto, kad, nuteistajam pasiūlius susitikti, ji siūlė jam pinigus pervesti per banką, tačiau šis atsisakė, tada ji pasiūlė surašyti banknotų numerius, tačiau net ir tai nepadėjo, nes nuteistasis jai davė laikraščių iškarpas. Nukentėjusioji teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti jos parodymais. Priešingai, jos parodymai visada buvo nuoseklūs, sutapo su kitais bylos duomenimis, be to, jos parodymų teisingumą patvirtino ir tyrimo poligrafu specialisto išvada. Nuteistojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, šią aplinkybę aptarė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Be to, nuteistasis atsisakė tikrinti poligrafu. Nukentėjusioji mano, kad specialisto išvada dėl tyrimo poligrafu gali būti įrodymas baudžiamojoje byloje, tokios išvados laikytinos įrodymais tiek BPK 90, tiek 96 straipsnių prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokias išvadas pripažįsta įrodymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2012).

Kasaciniame skunde nutylima, kad pats nuteistasis ne kartą yra pripažinęs, jog jų susitikimas truko ilgiau, nei eksperimentų metu užfiksuoti laikotarpiai pinigų skaičiavimui, kupiūrų surašymui bei pakvitavimui. Pasak nukentėjusiosios, įvertinus jų susitikimo pradžios laiką ir turint omenyje visus susitikimo metu buvusius veiksmus, taip pat tai, kad pats nuteistasis pripažino, jog jų susitikimas užtruko ne mažiau kaip valandą, akivaizdu, kad kasatoriaus samprotavimai apie tai, jog nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko pakeisti pinigus popieriaus skiautėmis, yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji būtų pinigus pakeitusi iškarpomis.

Priešingai skundo teiginiams dėl neužtamsintų automobilio langų, pats nuteistasis ankstesnių apklausų metu patvirtino, kad tiek prieš įvykį, tiek po jo nuteistojo automobilio stiklai buvo užtamsinti, tą patvirtina ir pareigūnų parodymai, be to, eksperimento metu nustatyta, kad tai, kas vyksta automobilio salono viduje, nesimato iš 2 metrų atstumo net ir pro neužtamsintus stiklus. Taigi liudytojos T. S. paaiškinimai, neva ji viską matė, yra nepatikimi.

Prieštaravimų tarp policijos pareigūnų parodymų ir kratos protokolo nėra. Tai, kad kratos protokole neužfiksuota automobilio techninė būklė, nesudaro pagrindo abejoti pareigūnų parodymais. Pasak nukentėjusiosios, kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nedavė privalomo nurodymo dėl nuteistojo drabužių tyrimo. Kasacinės instancijos teismas leido apeliacinės instancijos teismui pačiam pasirinkti dėl įrodymų tyrimo. Byloje nei gynėjas, nei nuteistasis neprašė atlikti V. S. drabužių tyrimo, tokios būtinybės nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl skundo teiginiai apie BPK 386 straipsnio 1 dalies pažeidimą yra nepagrįsti. Be to, toks tyrimas neturi reikšmės, nes nuteistasis galėtų pateikti bet kokį drabužį.

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinis skundas ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumą. Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad kaltinamasis perdavė nukentėjusiajai voką ne su pinigais, o su laikraščio iškarpomis, taip apgaule išgavęs jos parašą vekselio reversinėje pusėje apie turtinės prievolės įvykdymą, t. y. apgaule panaikino savo turtinę prievolę. Kaltinamasis veikė turėdamas du vokus (su pinigais ir su laikraščio iškarpomis), iš pradžių nukentėjusiajai parodė voką su pinigais; jos prašymu užrašęs banknotų numerius, išgavęs vekselį su įrašu apie įvykdytą prievolę, sukeitė vokus ir pateikė jai voką, kuriame vietoje 10 000 Lt (2896,20 Eur) buvo laikraščių skiautės. Nustatydamas šias aplinkybes, teismas įvertino kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, sugretino juos tarpusavyje ir su specialistų išvadomis, eksperimentų rezultatais bei kitais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad kaltinamojo versija, pagal kurią jis pinigus perdavė, o laikraščio iškarpas padarė pati nukentėjusioji ar jos artimieji, buvo tikrinama, tačiau atmesta kaip prieštaraujanti bylos duomenims. Darydamas tokią išvadą, teismas, be kita ko, įvertino ir ankstesnius kaltinamojo veiksmus, rodančius jo nesąžiningumą dėl turtinės prievolės buvusiai sutuoktinei. Antai nukentėjusioji, kaltinamajam laiku nesumokėjus pinigų pagal vekselį, kreipėsi į Vilniaus miesto 1 notarų biurą ir prašė persiųsti V. S. įpareigojimą sumokėti pagal vekselį. Toks notarų biuro raginimas jam buvo išsiųstas nurodant, kad, nesumokėjus per 3 dienas nurodytos sumos, bus kreipiamasi dėl vykdomojo rašto išdavimo. Kaltinamasis, kartu su savo motina nuėjęs pas notarą, melagingai pasakė, jog jo parašas vekselyje yra suklastotas. Tą jis padarė, nes tuo metu neturėjo visų pinigų prievolei įvykdyti ir taip norėjo atidėti mokėjimą. Šiuos faktus patvirtino kaip liudytoja apklausta notarė, pats kaltinamasis ir jo motina. Nors kaltinamojo motina, kuri pinigų sukeitimo metu buvo šalia automobilio, davė sūnų teisinančius parodymus, tačiau jos parodymus teismas vertino kritiškai. Konstatuota, kad, stovėdama šalia automobilio, ji negalėjo nei girdėti kaltinamojo ir nukentėjusiosios pokalbio, nei matyti, kas ten vyksta. Akivaizdus ir jos suinteresuotumas padėti sūnui išvengti atsakomybės.

Darydamas išvadą dėl faktinių bylos aplinkybių, teismas taip pat įvertino nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, tai, kad ji neturėjo jokio motyvo gautus ir jai priklausančius pinigus keisti skiautėmis. Atsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji ir jos sesuo siūlė kaltinamajam pinigus perduoti jų namuose ar banke, taigi siekė saugiai juos gauti, bet kaltinamasis to vengė. To paties siekė nukentėjusioji, prašydama surašyti jai parodytų pinigų numerius. Ant nukentėjusiosios iš kaltinamojo gauto voko rastas kaltinamojo piršto pėdsakas. Atidarius namuose voką ir neaptikus jame pinigų, apie tai iš karto pranešta policijai. Atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusiosios parodymai patikrinti poligrafu ir šio tyrimo išvada rodo, kad ji šio tyrimo metu buvo atvira (T. 1, b. l. 93–97). Vertindamas šią aplinkybę, teismas pagrįstai nurodė, kad tyrimas poligrafu yra kompleksinis psichofiziologinis tyrimas, skirtas asmens teiginių teisingumui įvertinti, naudojant poligrafą, kad baudžiamojo proceso įstatymas tokios apklausos nenumato. Nors pagal Poligrafo naudojimo įstatymą nei nukentėjusioji, nei kaltinamasis nepriklauso asmenų, tiriamų poligrafu, ratui, vis dėlto ta aplinkybė, nors ir netiesiogiai, bet patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai yra teisingi, juos duodama ikiteisminio tyrimo metu ji nepabijojo būti tikrinama jų teisingumui įvertinti ir tokius pačius parodymus davė teisme. Kaip nukentėjusiosios parodymų patikimumą rodančią aplinkybę tyrimo poligrafu rezultatus vertino ir apeliacinės instancijos teismas. Iš šių teismo pateiktų motyvų matyti, kad tyrimo poligrafu rezultatai buvo laikomi ne V. S. kaltumo įrodymu, bet veiksniu, sustiprinančiu teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismo dėmesys nukentėjusiosios tyrimo poligrafu rezultatams šiuo atveju neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams.

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl neva svarbių bylos aplinkybių ignoravimo (kad ne pati nukentėjusioji pranešė apie įvykį policijai, kad ji turėjo pakankamai laiko pakeisti pinigus popieriaus skiautėmis, kad neteisingai įvertinti eksperimento rezultatai, kad priekiniai automobilio langai nebuvo tamsiai tonuoti, kad nenagrinėtas pinigų, turėtų su savimi įvykio vietoje, kilmės klausimas, kad odinėje striukėje nėra vidinių kišenių, iš kurių galėjo būti ištrauktas vokas ir pan.) nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Visos šios detalės išsamiai išnagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, į visus gynybos keliamus argumentus dėl įrodymų vertinimo teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose logiškai atsakyta.

Nenustačius įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, konstatuotina, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtų sprendimų nėra (BPK 369 straipsnis).

Atmetus nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, nukentėjusiosios J. J. prašymas išieškoti iš nuteistojo 290 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (2015 m. sausio 15 d. sąskaita Nr. 193) visiškai tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. S. (V. S.) 290 Eur nukentėjusiajai J. J. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas