A-662-1708-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1708/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02836-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. I. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims T. G., L. D., N. B., V. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. I. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2013 m. spalio 22 d. raštą Nr. (15.2)-2D-16794; 2) įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. skundą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2013 m. liepos 29 d. pateikė skundą Inspekcijos Kauno skyriui dėl namo (duomenys neskelbtini), Kaune, bendrasavininkų savavališkai atliktų darbų. Minėto skundo pagrindu 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo atliktas statybos patikrinimas vietoje, surašytas aktas ir priimtas sprendimas. Pareiškėja nurodė, jog nagrinėjant jos skundą, buvo pažeisti Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. IV-84 „Dėl asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skyriaus 30, 31 punktų reikalavimai, nustatantys skundo nagrinėjimo terminus.

Tiriant pareiškėjos skundo aplinkybes bei priimant sprendimą buvo padaryti šie pažeidimai: nustatant savavališkų statybų vykdymo datą, buvo atsižvelgiama tik į skundžiamų asmenų parodymus, kadangi šie asmenys yra giminaičiai, todėl jų paaiškinimai yra subjektyvūs ir tendencingi; pastato fasadų apšiltinimo ir fasadų dangos keitimo statybos darbai neteisingai traktuojami kaip paprastasis remontas, nes Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas) statinio išorinių atitvarų (sienų, stogo) apšiltinimą aiškiai apibrėžia kaip rekonstrukciją.

Sprendime pateikta išvada, kad pastato išorinių sienų apšiltinimui ir fasado dangos keitimui buvo nereikalingi statybą leidžiantys dokumentai, yra neteisinga, prieštarauja tuo metu galiojusiems ir dabar galiojantiems teisės aktams; tiriant aplinkybes dėl skunde nurodyto vamzdyno pakeitimo, nebuvo įvertintas faktas, jog be pareiškėjos žinios ir sutikimo buvo perdaryta dalis pastato bendrojo naudojimo vandentiekio vamzdynų. Perdarymo metu vamzdynų skersmuo pakeistas į dvigubai mažesnį, tuo būdu buvo ženkliai sumažintas vamzdyno pralaidumas.

Šie veiksmai, pareiškėjos nuomone, taip pat negali būti traktuojami kaip paprastasis remontas, kuriam nereikalingi jokie statybą leidžiantys dokumentai. Be to, tiriant šį faktą, pareiškėjai, kaip namo ir rūsio bendrasavininkei, buvo uždrausta kartu su tikrinančiais asmenimis patekti į rūsio patalpas, apžiūrėti vamzdyno pakeitimus ir paaiškinti aplinkybes. Pareiškėjos nuomone, vamzdynų tinkama apžiūra būtų patvirtinusi statybos neteisėtumo faktą, vamzdynų sudūrimo vietą, jų diametrų pakeitimą, tačiau dėl formalaus patikrinimo, neapžiūrint vamzdynų, neužfiksuojant jų fotonuotraukomis, nepareikalaujant iš minėtus darbus atlikusių asmenų statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nebuvo tinkamai išnagrinėtas jos skundas ir nepagrįstai neužfiksuotas statybos neteisėtumo faktas.

Skundžiamas atsakovo sprendimas neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir tyrimas atliekamas iš naujo.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Inspekcijos Kauno skyriuje 2013 m. liepos 29 d. buvo gautas pareiškėjos pranešimas dėl galimai savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Kaune. Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu informavo pareiškėją ir gyvenamojo namo savininkus apie planuojamą statybos patikrinimą. 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo atliktas statybos patikrinimas vietoje ir surašytas Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas. Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, rytinėje pusėje prie tvoros pastatytas 2,0 m pločio, 4,75 m ilgio, 2,30 m aukščio ūkinis pastatas – sandėliukas. Namo dalis (vakarinis fasadas ir dalis pietinio fasado) yra apšiltinta 10 cm vata ir apkalta plastikinėmis dailylentėmis. Patikrinus namo rūsio patalpose esančias inžinerines sistemas, nustatyta, kad galimai pakeista ir apšiltinta vandentiekio vamzdyno dalis nuo apskaitos prietaiso. Inspekcijos Kauno skyriui nebuvo pateikta duomenų apie anksčiau buvusią vamzdyno padėtį ir diametrus. Inspekcijos Kauno skyriaus specialistai, pastebėję 2013 m. spalio 22 d. rašte Nr. (15.2)-2D-16794 netikslumų, pakartotinai atliko tyrimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą ir 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20820 atsakė pareiškėjai.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nustatant ūkio pastato statybos metus buvo atsižvelgiama tik į statytojos G. S. giminaičių paaiškinimus. Tai, jog ūkio pastato statybos darbai buvo vykdomi 2008-2011 metais, nustatyta ir pačios pareiškėjos paaiškinimais, ir namo bendraturtės T. G. parodymais. Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog per vienerius metus nuo ūkio pastato statybos pradžios žemės sklypo bendraturčiai ir besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkai ar valdytojai, ūkio pastato statytojai dėl jo statybos reiškė rašytines pretenzijas arba kreipėsi į valstybės ar savivaldybių institucijas. Atsakovo atstovės nuomone, sprendimas dėl ūkio pastato statybos yra motyvuotas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą.

Namo dalis (vakarinis fasadas) ir dalis pietinio fasado yra apšiltinta 10 cm storio vata ir apkalta plastikinėmis dailylentėmis. Šie darbai buvo atlikti 2007 metais. Tai nurodė namo bendraturtė T. G., šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja. Darbų atlikimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 18 dalis numatė, kad statinio rekonstravimas yra statybos rūšis, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą), apšiltinti statinio išorines atitvaras ir kt. Remiantis tuo metu galiojusių statybos techninių reglamentų nuostatomis, bet kurio pastato fasado apšiltinimas buvo priskiriamas statinio rekonstravimui, o statybos leidimas vykdyti statinio rekonstravimą buvo privalomas. Suremontuotos namo dalies savininkės T. G., L. D., paveldėtojos V. S., N. B. minėtų statybą leidžiančių dokumentų nepateikė, todėl Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. surašė savavališkos statybos aktą dėl savavališko namo dalies apšiltinimo ir fasado dangos pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija pagal savo kompetenciją pakartotinai patikrino pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešime nurodytą informaciją, ją įvertino ir atsakymu informavo pareiškėją apie savavališką namo dalies fasado dangos keitimo bei apšiltinimo nustatymą, savavališkos statybos akto surašymą, sprendimo panaikinimas nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, o įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą dėl minėtos dalies nėra pagrindo.

Patikrinimo metu atliekant namo rūsio patalpose esančių inžinerinių sistemų patikrinimą, buvo nustatytos aplinkybės, kad galimai pakeista ir apšiltinta vandentiekio vamzdyno dalis nuo apskaitos prietaiso. Inspekcijos Kauno skyriui nebuvo pateikta duomenų apie anksčiau buvusią vamzdyno padėtį ir diametrus. Statybos reglamento „Statinio statybos rūšis“ 6 priede 6.3 punkte nurodyta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui privalomi įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų bendrąją inžinerinę sistemą, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Kadangi namo vandentiekio vamzdyno dalies, kuri yra vartotojo inžinerinė sistema, keitimui ir apšiltinimui neprivalomas paprastojo remonto aprašas bei rašytinis pritarimas, savavališkos statybos faktas pagrįstai nebuvo nustatytas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. spalio 22 d. rašto Nr. (15.2)-2D-16794 dalį dėl vandentiekio vamzdyno, įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos I. I. skundo, gauto Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje 2013 m. liepos 29 d., dalį dėl vandentiekio vamzdyno išnagrinėti iš naujo, priimant motyvuotą sprendimą, dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Taisyklių (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 22 d.) 30 ir 31 punktų reikalavimus. Konkrečiu atveju matyti, jog pareiškėjos skundas Inspekcijoje buvo gautas 2013 m. liepos 29 d. (b. l. 12), todėl 20 darbo dienų terminas baigėsi 2013 m. rugpjūčio 23 d. Kadangi skundo (pranešimo) nagrinėjimas buvo susijęs su faktinių duomenų patikrinimo vietoje organizavimu, t. y. priežastimis, dėl kurių atsakymo pateikimas asmeniui pagrįstai galėjo užsitęsti ilgiau kaip 20 darbo dienų, todėl Inspekcijos viršininkas ar jo įgaliotas asmuo turėjo galimybę terminą pratęsti dar 10 dienų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad terminas būtų buvęs pratęstas. Konkrečiu atveju nustatyta, jog atsakymas pareiškėjai buvo pateiktas nesilaikant Taisyklių III skyriaus 30-31 punktuose nustatytų terminų, tačiau nustačius, jog minėtas procedūrinis pažeidimas objektyviai pareiškėjos teisių gynimui įtakos neturėjo, jis pripažintinas neesminiu, nesudarančiu pakankamo pagrindo ginčijamo sprendimo panaikinimui. Pažymėta, jog pareiškėja pasinaudojo rašte nurodyta apskundimo tvarka, jo teisėtumo nagrinėjimas teisme užtikrina pareiškėjos teisių gynimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcijos Kauno skyriaus specialistai, pakartotinai atlikę tyrimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą, jai 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20820 „Dėl galimai savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Kaune“ pateikė pakartotinį atsakymą. Teismui išaiškinus teismo posėdžio metu pareiškėjai teisę jį ginčyti, pareiškėja atsisakė šia teise pasinaudoti. Tačiau nors ir neginčijamas 2013 m. gruodžio 18 d. raštas, teismui nustačius, jog pakartotinis atsakymas pareiškėjai buvo surašytas neatliekant pakartotinio patikrinimo vietoje, tik teisiškai plačiau ir išsamiau argumentuojant pareiškėjos skundžiamame rašte nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, jog 2013 m. gruodžio 18 d. Inspekcijos Kauno skyriaus raštas tik papildė, detalizavo 2013 m. spalio 22 d. raštą Nr. (15.2)-2D-16794 „Dėl galimai savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Kaune“, todėl, teismo nuomone, pareiškėjai teisines pasekmes sukelia būtent pirmasis atsakovo priimtas raštas, o 2013 m. gruodžio 18 d. rašto nenuginčijimas teismine tvarka pats savaime nesudaro pagrindo 2013 m. spalio 22 d. rašto Nr. (15.2)-2D-16794 teisėtumo konstatavimui.

Pareiškėjos skundo nagrinėjimo metu galiojusios redakcijos Taisyklių 39(1) punkto 2 dalis numato, jog skundo (pranešimo), susijusio su galimais pažeidimais statybos srityje, nagrinėjimas nutraukiamas ir apie tai raštu pranešama jo pateikėjui, jeigu nustatomi 39(1) punkto 1, 2, 3, 4, 5 papunkčiuose numatyti atvejai. Konkrečiu atveju skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas 39(1).5 punkto pagrindu, t. y. dėl statybos neturint Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto statybą leidžiančio dokumento, nustačius, kad per vienerius metus nuo statybos pradžios statytojui dėl statybos nebuvo pareikštos rašytinės pretenzijos arba kreiptasi į valstybės ar savivaldybių institucijas (39(1).5.3 p.). Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. rugsėjo 4 d. išrašų duomenimis, sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso dalimis: ¼ – T. G., ½ – G. S., ¼ – L. D. (į ½ sklypo dalį V. S. ir N. B. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai) (b. l. 40-42).

Byloje nėra ginčo, jog, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 1 lentelės nuostatomis, ūkio pastatas priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punkte nurodyti atvejai, kada I grupės nesudėtingo statinio statybos projektui privalomas rašytinis įgalioto savivaldybės tarnautojo pritarimas. Statant I grupės nesudėtingą statinį mieste, kultūros paveldo objekto teritorijoje, ne kultūros paveldo vietovėje rašytinis pritarimas neprivalomas, tačiau remiantis Reglamento 33 punkto nuostatomis, kai naujo nesudėtingo statinio statybos atveju pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos projekto, kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti rašytinius žemės sklypo bendraturčių – kai žemės sklypas nuosavybės teise priklauso dviem (keliems) bendraturčiams, sutikimus (susitarimus), ir besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų – kai statinį numatoma statyti arčiau žemės sklypų ribų, negu numatyta teisės aktuose.

Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog atsakovas tinkamai nenustatė ūkinio pastato statybos pradžios. Namo bendraturtės T. G. parodymais, užfiksuotais 2013 m. rugsėjo 12 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte, ūkinis pastatas pradėtas statyti 2008 metais. Minėtame akte užfiksuota, jog, pareiškėjos teigimu, ūkinis pastatas statytas 2011 metais (b. l. 31). Pareiškėja neginčija statybos patikrinimo akte užfiksuotų duomenų. Teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2011 metais buvo pradėta savavališka statyba, pastatant tvorą, 2012 metais atsirado stogas. Byloje nustatyta, jog minėtas statinys buvo pastatytas neturint Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto dokumento (konkrečiu atveju rašytinio žemės sklypo bendraturčių sutikimo), tačiau skundo nagrinėjimo metu (2013 m. rugsėjo mėn.) nuo ūkinio pastato statybos pradžios buvo praėję daugiau kaip vieneri metai, pareiškėja teismo posėdžio metu pripažino, jog nuo statybos pradžios jokių pretenzijų dėl savavališkos statybos valstybės ar savivaldybių institucijoms nereiškė. Padaryta išvada, kad pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. skundo dėl ūkio pastato statybos nagrinėjimas buvo pagrįstai nutrauktas Taisyklių 39(1).5.3 punkto pagrindu. Atsakovo raštas dėl ūkio pastato statybos yra motyvuotas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą raštą ir iš naujo dėl minėtos skundo dalies įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-147/2013 konstatavo, jog Inspekcija yra veikiantis pagal savo nuostatus viešojo administravimo subjektas, kuris, be kita ko, yra atsakingas už tai, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai, ir tam tikslui pasiekti turi teisę (kompetenciją) taikyti atitinkamas poveikio priemones (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. D1-530 patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatai). Savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas tokios statybos vykdytojams yra Inspekcijos diskrecija, todėl kaip viešojo administravimo subjektas Inspekcija bet kokiu būdu gavusi informaciją apie galimai savavališką statybą, pagal savo kompetenciją turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti į ją teisės aktų nustatytu būdu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcija skundžiamu 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. 2D-16794 pastato apšiltinimo ir fasadų dangos keitimo savavališko statybos fakto nenustatė (b. l. 10). Tačiau Inspekcija pastebėjusi savo 2013 m. spalio 22 d. rašte Nr. 2D-16794 „Dėl galimai savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Kaune“ netikslumų, pakartotinai įvertinusi pateiktą informaciją apie galimai savavališką namo dalies fasado dangos keitimą ir apšiltinimą, nustatė, kad namas buvo savavališkai suremontuotas. Dėl to 2013 m. gruodžio 12 d. namo bendrasavininkėms V. S., N. B., T. G. ir L. D. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-13212-00119 (b. l. 56), kuriuo konstatuota, jog (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio gyvenamojo namo fasado apšiltinimo, dangos keitimo darbai (vakarinė išorinė siena ir dalis pietinės sienos yra apšiltinta mineraline vata ir apkalta plastikinėmis dailylentėmis, apšiltintas ir apkaltas plotas 157,63 kv. m, vakarų pusėje esančios sienos plotas – 89,38 kv. m, pietinėje pusėje esanti sienos dalis – 68,25 kv. m) atlikti savavališkai. Minėtame akte darbai pagal statinio statybos rūšį įvardinti kaip paprastas remontas, kurių atlikimui buvo reikalingas rašytinis pritarimas statinio projektui. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20820 (b. l. 64-66).

Pareiškėja iš esmės nekelia ginčo, jog pastato apšiltinimo ir apkalimo dailylentėmis darbai buvo atlikti 2007-2008 metais. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. rugsėjo 12 d. statybos patikrinimo akte užfiksuoti T. G. parodymai (b. l. 37), 2007 m. birželio 15 d. darbų užsakymo sutartis (b. l. 54-55). Tačiau, jos nuomone, neteisingai nurodyta statybos darbų rūšis, savavališkas aktas turėtų būti surašytas ne dėl paprasto remonto, o dėl statinio rekonstrukcijos, kuriai reikalingas statybos leidimas. Darbų atlikimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 18 dalis numatė, kad statinio rekonstravimas yra statybos rūšis, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą), apšiltinti statinio išorines atitvaras ir kt. Vadovaujantis 2004 m. balandžio 7 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:202 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 9.9.1 punkto nuostatomis, bet kurio pastato fasado apšiltinimas buvo priskiriamas statinio rekonstravimui. Vadovaujantis 2007 m. gegužės 20 d. – 2008 m. balandžio 1 d. galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 2 punktu, statybos leidimas vykdyti statinio rekonstravimą buvo privalomas. Taigi pagal minėtų darbų atlikimo laiką, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, jie atitiko statinio rekonstrukcijos darbus. Tačiau su skundu dėl savavališkos statybos fakto užfiksavimo pareiškėja kreipėsi 2013 m., todėl statybos rūšies nustatymui ir savavališkų statybos padarinių pašalinimui turėjo būti taikomi savavališkos statybos fakto nustatymo metu galioję teisės aktai.

Pagal 2013 m. galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 12.4 ir 12.8 punktų nuostatas, fasado dangos ar apdailos keitimas ir pastatų ar jų dalių apšiltinimas, priskiriamas statinio paprastajam remontui. Reglamento 6 priedo 2.2.1 punkte numatyta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto projektui privalomi mieste apšiltinant pastatą ne pagal pastatų atnaujinimo (modernizavimo) programą. To paties teisės akto 6.1.1 punkte nurodyta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui privalomi keičiant pastato fasado dangą. Teismo vertinimu, atsakovas, kvalifikuodamas statybos rūšį ir savavališkos statybos padarinius, pagrįstai ir teisėtai taikė statybos padarinių užfiksavimo ir šalinimo metu galiojusius teisės aktus. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Pažymėtina, jog 2013 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. (15.2)-2D-20820, t. y. Inspekcijos atsakymo, kuriuo buvo įvertinti statinio apšiltinimo ir fasadų dangos keitimo darbai paprastuoju remontu, pareiškėja neginčija. Padaryta išvada, jog skundžiamo rašto dalis dėl namo dalies fasado dangos keitimo ir fasadų apšiltinimo, yra teisėta, Inspekcija pagal savo kompetenciją pakartotinai patikrinusi pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešime nurodytą informaciją, ją tinkamai įvertino, surašydama savavališkos statybos aktą, pareiškėjai pateikė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą atsakymą, todėl skundžiamo rašto dalies dėl namo dalies fasado dangos keitimo ir fasadų apšiltinimo nėra pagrindo naikinti ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. pranešimą šia apimtimi.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė, jai nuosavybės teise priklauso 3-asis butas (b. l. 48-50). Namo vandentiekio bendroji inžinerinė sistema yra įrengta namo rūsyje. Bylos duomenimis nustatyta, jog tiriant pareiškėjos skundą buvo atliekamas statybos darbų patikrinimas vietoje, tai patvirtina 2013 m. rugsėjo 12 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas Nr. SPA-1588-(15.2) bei jo priedai (b. l. 30-39). Atsakovas neginčija, jog namo rūsyje buvo atlikti vandentiekio vamzdyno pakeitimo darbai.

Atsiliepime nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, kad galimai buvo pakeista ir apšiltinta vandentiekio vamzdyno dalis nuo apskaitos prietaiso. Pareiškėjos teigimu, vamzdynas buvo permontuotas, pakeistas vamzdyno diametras, dėl to sumažėjo vandens pralaidumas jos butui. Minėtų darbų neteisėtumo faktą patvirtintų vamzdyno apžiūra, tačiau ji nebuvo atlikta. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepaneigtos kitais įrodymais. Statybos patikrinimo vietoje akte neužfiksuoti jokie duomenys apie vandentiekio vamzdyno apžiūros rezultatus.

Teismui nėra pateikta kitų įrodymų (fotonuotraukų, komisijos narių parodymų ir pan.) dėl vamzdyno apžiūros. Nėra duomenų apie tai, kad Inspekcijos darbuotojai būtų pareikalavę iš asmenų, kurie atliko vamzdyno keitimo darbus, minėtus darbus ir jų teisėtumą patvirtinančius įrodymus, todėl teismas iš esmės sutiko su pareiškėjos argumentais, jog išsamus ir objektyvus šios dalies skundo tyrimas nebuvo atliktas, o ginčijamame rašte išdėstytos aplinkybės ir išvados nepagrįstos objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėja, kaip namo bendrasavininkė, turi teisę žinoti, dalyvauti apžiūrint vietoje namo bendrosios vandentiekio sistemos pakeitimus.

Kadangi Inspekcijos nurodyta išvada dėl nenustatyto savavališkos statybos fakto (dėl vandentiekio vamzdyno) buvo padaryta neatlikus objektyviais faktais pagrįsto tyrimo, nesiimant visų reikalingų priemonių ir būdų pareiškėjos skunde nurodytoms aplinkybėms objektyviai ištirti ir faktams nustatyti, ginčijamo rašto dalis šia apimtimi negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Inspekcija pateikdama informaciją, kuri kompetentinga kaip valstybinė institucija pateikti, ankščiau nurodyta apimtimi neatliko objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimo, minėti procedūriniai pažeidimai sudaro pagrindą skundą tenkinti iš dalies, ginčijamo rašto dalį dėl vandentiekio vamzdyno panaikinti.

Panaikinus ginčijamo rašto dalį dėl procedūrinių pažeidimų, atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės.

III. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas tenkintas, panaikinti ir šioje dalyje jos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog Inspekcija nesutinka su teismo išvada, kad Inspekcija neatliko išsamaus ir objektyvaus tyrimo dėl galimai savavališkai perdaryto vandentiekio vamzdyno. Inspekcijoje nagrinėjant pareiškėjos skundą buvo atliktas patikrinimas ir surašytas statybos patikrinimo aktas. Šio akto dalyje „Kiti skundo (pranešimo) nagrinėjimui reikšmingi duomenys, aplinkybės, atliktų darbų mastas“ nurodyta, kad „T. G. teigimu, vamzdynas buvo keistas kartu su pareiškėja 2012 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais. Pareiškėjos teigimu, 2012 m. gruodžio mėn. buvo šiltinta. Atėjusi apšiltinti pamatė, kad vamzdynas jau buvo pakeistas, sumažintas vamzdžių diametras“. Statybos patikrinimo aktą pasirašė pati pareiškėja ir pastabų dėl akto turinio ar nustatytų aplinkybių nepateikė. Inspekcijos Kauno skyrius raštu atsakydamas į pareiškėjos skundą nurodė, kad patikrinus gyvenamojo namo rūsio patalpose esančias inžinerines sistemas nustatyta, jog pakeistas ir apšiltintas vandentiekio vamzdynas. Statytojos T. G. teigimu, darbai atlikti 2012 m. gruodžio mėn. Pareiškėjos teigimu, vamzdynų apšiltinimo darbai atlikti 2012 m. gruodį, o kada atlikti vamzdyno keitimo darbai, pareiškėja duomenų neturi. Rašte taip pat buvo nurodyta, kad vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punkto nuostatomis, statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant. Į šią statybos rūšį patenka visi statybos darbai, nenurodyti VI ir VII skyriuose, tarp jų: statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826, 6 priede nurodyti atvejai, kada paprastojo remonto projektui ir aprašui privalomi rašytiniai pritarimai. Vandentiekio vamzdyno keitimui ir apšiltinimui nereikalingas projektas ir aprašas bei statybą leidžiantys dokumentai. Rašte konstatuota, kad savavališkos statybos faktas nenustatytas. Pareiškėja raštu informuota, kad jei mano, jog jos interesai yra pažeisti, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.138 straipsniu, turi teisę kreiptis į teismą dėl savo civilinių teisių gynimo.

Inspekcijos Kauno skyrius, pastebėjęs netikslumų rašte, pakartotinai atsakė pareiškėjai atsakymu į jos skundą. Pažymėta, kad atsakymo pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, nors tokia teisė teismo posėdžio metu jai buvo išaiškinta. Atsakyme buvo nurodyta, kad patikrinus namo rūsio patalpose esančias inžinerines sistemas, nustatyta, kad galimai pakeista ir apšiltinta vandentiekio vamzdyno dalis nuo apskaitos prietaiso. Pažymėta, kad pareiškėja skunde yra nurodžiusi, jog bendrasavininkai savavališkai perdarė vandentiekio vamzdyną, esantį namo rūsyje, sumažino vamzdyno diametrą nuo bendrojo viso namo apskaitos mazgo iki pareiškėjos buto. T. G. teigimu, vamzdyno dalies keitimo ir šiltinimo darbai atlikti 2012 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais kartu su pareiškėja. Pareiškėjos teigimu, vamzdyno apšiltinimo darbai atlikti 2012 m. gruodį, o kada atlikti vamzdyno keitimo darbai, pareiškėja duomenų neturi (atėjus apšiltinti, vamzdynai buvo pakeisti). Inspekcijos Kauno skyriui nebuvo pateikta duomenų apie buvusią vamzdynų padėtį ir diametrus. Atsakyme padaryta išvada, analogiška rašte nurodytai išvadai, t. y. kad vandentiekio vamzdyno dalies keitimui ir apšiltinimui neprivalomas statinio projektas ir statybą leidžiantis dokumentas, todėl savavališkos statybos faktas nenustatytas.

Nurodo Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 ir 21 dalis. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustatė, kad paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas numatė, kad statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas), o 5 punktas reglamentavo, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai yra statybą leidžiantys dokumentai.

Vadovaujasi Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 6.9 punktu, 12.11 punktu, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826 32 punktu, 6 priedo 6.3 punktu. Atsižvelgiant į tai, jog rašte padaryta teisinga išvada, kad namo vandentiekio vamzdyno dalies, kuri yra vartotojo inžinerinė sistema, keitimui ir apšiltinimui buvo neprivalomas paprastojo remonto aprašas bei rašytinis pritarimas, savavališkos statybos faktas pagrįstai nebuvo nustatytas. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad vamzdynų apžiūra nebuvo atlikta (ji buvo atlikta, apie tai nurodyta ir ginčijamame rašte bei atsakyme, tačiau jos rezultatai nebuvo užfiksuoti statybos patikrinimo akte). Inspekcijai nustatyti pakeistų vamzdžių diametro nebuvo galimybės, kadangi vamzdynas buvo apšiltintas, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos išvadai, kad statyba nėra savavališka, kadangi bet kokie vidaus vandentiekio įrengimo, keitimo, šalinimo darbai yra paprastojo remonto darbai, kuriems statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija taip pat neturėjo pagrindo reikalauti asmenų, atlikusių vamzdyno keitimo darbus, pateikti vandentiekio remonto teisėtumą pagrindžiančius dokumentus.

Atsakovas pažymi, jog statinio bendraturčių sutikimas dėl statybos darbų atlikimo nelaikomas statybą leidžiančiu dokumentu Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl statyba be tokio sutikimo taip pat nelaikoma savavališka. Inspekcijai nesuteikti įgaliojimai taikyti poveikio priemones nustačius statybos pažeidimus, susijusius su statinių bendraturčių teisių įgyvendinimu, jei tokia statyba nėra savavališka ar vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Būtent todėl pareiškėja raštu buvo informuota, kad turi teisę savo civilines teises ginti teisme. Ginčijamo rašto dalis dėl vandentiekio paprastojo remonto darbų yra teisėta ir pagrįsta teisės aktų nuostatomis. Pareiškėja teismui skundė šią rašto dalį nesutikdama su Inspekcijos išvada, kad atlikti vandentiekio remonto darbai nėra savavališka statyba, tačiau teisės aktų analizė patvirtina Inspekcijos padarytos išvados teisingumą. Pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs, kad tiriant pareiškėjos skundą galimai buvo padaryti procedūriniai pažeidimai – vandentiekio patikrinimo rezultatai neužfiksuoti statybos patikrinimo akte, neatlikta vamzdyno fotofiksacija ir pan.,– dėl šių procedūrinių pažeidimų neturėjo pagrindo naikinti rašto dalies dėl vandentiekio vamzdyno, kadangi minėti procedūriniai pažeidimai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos rašto teisėtumui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu (2005 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu buvo pažeistos administracinės procedūros, tačiau pakartojus visą procesą iš naujo, pasiekiant iš esmės tą patį rezultatą, administracinės procedūros pažeidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti administracinius aktus (2013 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2013). Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl minėtos rašto dalies panaikinimo ir Inspekcijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundo dalį, būtų neefektyviai naudojami Inspekcijos žmogiškieji ir kiti ištekliai, kadangi kitoks sprendimas dėl vandentiekio remonto nebus priimtas.

Pareiškėjas I. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog atsakovas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisingas. Atsakovas apeliaciniame skunde (taip pat ir pareiškėjai pateiktame 2013 m. spalio 22 d. rašte Nr. (15.2)-2D-16794) klaidingai apibūdina pakeistų vamzdynų nuosavybės pobūdį ir atliktų savavališkų darbų statybos rūšį: rūsyje esanti vamzdynų sistema priskiriama vartotojo inžinerinei sistemai, o ne bendrajai inžinerinei sistemai, ir atlikti vamzdynų pakeitimo darbai klaidingai priskiriami paprastojo remonto darbams, remiantis statybos techniniu reglamentu STR1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, kadangi dėl atlikto neišsamaus patikrinimo nepakanka informacijos teisingai nustatyti nuosavybės pobūdį bei statinio statybos rūšį. Atsakovas patikrinimo metu neišnagrinėjo pareiškėjos pranešimo dėl savavališkai atliktų statybų 2 punkto, t. y. dėl savavališko vandentiekio vamzdynų ir jų diametro pakeitimo (sumažinimo). Iš byloje pateiktos medžiagos iš viso neįmanoma nustatyti, ar komisijos nariai turėjo prietaisus, būtinus šiam patikrinimui atlikti, vamzdžių diametrui matuoti ir t. t., ar šiems prietaisams buvo atlikta metrologinė patikra, kaip to reikalauja įstatymai. Patikrinimui nebuvo tinkamai pasiruošta, todėl jo nebuvo galima atlikti kruopščiai ir objektyviai. Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ yra reglamentuota, kokie yra statybą leidžiantys dokumentai ir kokiais atvejais jie būtini. Šiuo atveju, kai dėl nekokybiškai atlikto patikrinimo nėra galimybės pagal reglamentuojamus STR 1.01.08:2002 kriterijus tiksliai nustatyti, kokiai statybos rūšiai šiuo atveju priskirtinas vamzdžių sistemos dalies pakeitimas, nėra ir galimybės nustatyti, kuriuo STR 1.07.01:2010 punktu reikia vadovautis, nustatant statybą leidžiančius dokumentus. Patikrinimas buvo atliktas nesiimant visų reikalingų priemonių ir būdų esamoms aplinkybėms objektyviai ištirti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013-10-22 sprendimo Nr. (15.2)-2D-16794 „Dėl galimai savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), Kaune“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundo dalis dėl vandentiekio vamzdyno pakeitimo ir apšiltinimo buvo patenkinta. Atsižvelgusi į tai, kad proceso šalys nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Inspekcijos nurodyta išvada dėl nenustatyto savavališkos statybos fakto (dėl vandentiekio vamzdyno) buvo padaryta, neatlikus objektyviais faktais pagrįsto tyrimo, nesiimant visų reikalingų priemonių ir būdų pareiškėjos skunde nurodytoms aplinkybėms objektyviai ištirti ir faktams nustatyti, ginčijamo rašto dalis šia apimtimi negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos I. I. skundo, gauto Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje 2013 m. liepos 29 d., dalį dėl vandentiekio vamzdyno išnagrinėti iš naujo, priimant motyvuotą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264-281).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovo sprendimo dalis dėl vandentiekio vamzdyno nėra pagrįsta faktiniais duomenimis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, t. y. ginčijamas administracinis aktas neatitinka pagrįstumo reikalavimo, kurio nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Tokia teismo išvada nėra teisinga, kadangi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013-10-22 sprendime Nr. (15.2)-2D-16794 (pradžioje) yra nurodyta, jog patikrinus gyvenamojo namo rūsio patalpose esančias inžinerines sistemas, nustatyta, kad pakeistas ir apšiltintas vandentiekio vamzdynas. Taip pat pažymėta, kad statytojos teigimu darbai atlikti 2012 m. gruodžio mėn., pareiškėjos teigimu – vamzdynų apšiltinimo darbai atlikti 2012 m. gruodį, o kada atlikti vamzdyno keitimo darbai nenustatyta. Papildomos aplinkybės, susijusios su vandentiekio vamzdyno pakeitimu ir apšiltinimu, taip pat išdėstytos ir atsakovo 2013-12-18 sprendime Nr. (15.2)-2D-20820, kuriuo buvo patikslintas ankstesnis sprendimas (nustatyta, jog galimai pakeista ir apšiltinta vandentiekio vamzdyno dalis nuo apskaitos prietaiso, T. G. teigimu, vamzdyno dalies keitimo ir šiltinimo darbai atlikti 2012 m. lapkričio-gruodžio mėn. kartu su pareiškėja, o ūkio pastatą pastatė ir dalį namo apšiltino G. S. (mirusi 2011-02-07)).

Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčo santykius teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9, 12.11, 32 ir 6 priedo 6.3 punktai) konstatuoja, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013-10-22 sprendimo Nr. (15.2)-2D-16794 dalyje dėl vandentiekio vamzdyno pakeitimo padarė teisingą išvadą, jog vandentiekio vamzdyno keitimui ir apšiltinimui nereikalingas projektas ir aprašas bei statybą leidžiantys dokumentai.

Nagrinėjamu atveju individualaus administracinio akto dalis dėl vandentiekio vamzdyno pakeitimo yra pakankamai aiški, jos teisėtumo aspektas gali būti deramai įvertintas ir patikrintas, minėto akto dalis pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažinta neteisėta ir panaikinta. Pažymėtina, jog atsakovas savo kompetencijos ribose įvertino faktinę situaciją ir teisinį reguliavimą, ko pasėkoje savavališkos statybos fakto nenustatė, t. y. atlikti statybos darbai teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidžia. Išsamesnė ir detalesnė faktinės situacijos analizė (dėl vamzdyno diametro, fotonuotraukų, vamzdyno keitimo darbų teisėtumą patvirtinančių įrodymų rinkimo ir pan.) šiai administracinei procedūrai (savavališkos statybos fakto nustatymui) nėra reikšminga. Sprendime teisingai nurodyta, jog šiuo atveju, jeigu pareiškėja mano, kad jos teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1.138 straipsnis) nuostatomis gali kreiptis į teismą dėl savo civilinių teisių gynimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktinę situaciją, taikė ir aiškino teisės normas, ko pasėkoje priėmė dalinai netinkamai motyvuotą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos I. I. skundo, gauto Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje 2013 m. liepos 29 d., dalį dėl vandentiekio vamzdyno išnagrinėti iš naujo, priimant motyvuotą sprendimą, panaikinti. Pareiškėjos I. I. skundą šioje dalyje atmesti.

Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė