I-492-17-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I492-17/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00036-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Žeimio pareiškimu, kuriuo prašoma ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m spalio 10 d. įsakymo „Dėl laiko, kada aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, nustatymo, pranešimų, susijusių su aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimais, priėmimo, perdavimo ir reagavimo į juos tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir paties Tvarkos aprašo atitiktį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 4 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai,

n u s t a t ė:

I. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. lapkričio 17 d. gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Žeimio pareiškimas, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m spalio 10 d. įsakymas „Dėl laiko, kada aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, nustatymo, pranešimų, susijusių su aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimais, priėmimo, perdavimo ir reagavimo į juos tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir pats Tvarkos aprašas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 4 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 1 d. 3 p.).

Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis inter alia Seimo nariai. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje, reglamentuojančiame pareiškimų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Seimo nario pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turiniui, tačiau tai negali būti vertinama kaip jokių reikalavimų tokio prašymo turiniui netaikymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Taigi pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Vienas iš esminių reikalavimų tokio pareiškimo turiniui yra teisinių argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, nurodymas. Šie argumentai sudaro kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo pagrindą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja (gali prieštarauti) įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (šiais aspektai žr., pvz., 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011, 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011). Prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I552-15/2014).

Akcentuotina, kad priėmus nagrinėti pareiškimą dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, kurio turinys neatitinka minėtų reikalavimų, nebūtų aiškios nagrinėjamos bylos ribos, taip pat kiltų grėsmė dėl teisių į gynybą užtikrinimo, kadangi atsakovui būtų sunkiau atsiliepime išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui.

III. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo pateiktas prašymas anksčiau paminėtų reikalavimų, keliamų kreipimuisi dėl norminio administracinio akto ištyrimo, neatitinka. Pastebėtina, kad pareiškėjo prašyme iš esmės yra tik pacituotas kvestionuojamo norminio administracinio akto pavadinimas (nenurodant jo numerio), paminėti trys aplinkos ministro 2014 m. spalio 10 d. įsakymu patvirtinto tvarkos aprašo punktai, kelios kitų įstatymų nuostatos bei Konstitucija, taip pat išdėstyti atskiri, nesusieti teiginiai, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės argumentacijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Pareiškime vartojami bendro pobūdžio, abstraktūs teiginiai, remiamasi hipotezėmis, nesusiejant jų su teisės aktų prieštaravimais.

Pareiškime taip pat neatsižvelgta į kvestionuojamu teisės aktu reguliuojamų teisinių santykių apimtį. Pažymėtina, kad jis reguliuoja ne vien pareiškėjo nurodomus aspektus, susijusius su laiko, kada aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, nustatymu. Nors pareiškėjas prašo teismo prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos darbo kodeksui ir Konstitucijai pripažinti visą aplinkos ministro 2014 m. spalio 10 d. įsakymą ir juo patvirtintą tvarkos aprašą, tačiau savo pareiškime iš principo remiasi tik trimis tvarkos aprašo punktais (1, 10 ir 28 punktais). Tad, įvertinus pareiškimo ir kvestionuojamo norminio administracinio akto turinį, nėra aišku, ar pareiškėjas abejoja viso norminio administracinio akto ar tik jo dalies (tam tikrų nuostatų) teisėtumu. Kitaip tariant, nėra tiksliai apibrėžta pareiškėjo keliamų abejonių apimtis ir pakankamas teisinis pagrindas joms kilti. Pažymėtina, kad byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo sprendžiama dėl jo konkrečių nuostatų (ne)atitikimo tam tikroms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, ir priimamas sprendimas turi būti dėl kvestionuojamo akto nuostatos(-ų) (ne)atitikties konkrečiai aukštesnės galios teisės akto normai.

Pažymėtina ir tai, kad inicijuojant kreipimąsi į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl to, ar centrinio valstybinio administravimo subjekto norminiame teisės akte įtvirtintas reguliavimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, yra būtina atidžiai įvertinti ir išanalizuoti visų su kreipimusi susijusių teisės aktų turinį. Teisinis reguliavimas turi būti vertinamas sistemiškai. Tuo tarpu pareiškėjas pakankamai neanalizavo jo nurodomų tvarkos aprašo punktų ryšio su susijusių teisės aktų, pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) ir Darbo kodekso, nuostatomis.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, būtent AAVKĮ, o ne jo ginčijamas tvarkos aprašas, įveda laiko, kada pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę ne darbo metu, sąvoką (AAVKĮ 12 str. 7, 8, 9, 10 d. (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XII-884 redakcija). Šis įstatymas įtvirtina ir tokio laiko neįskaitymą į pareigūno darbo laiką bei kompensacijos, mokamos už šį laiką, dydį (AAVKĮ 12 str. 8 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad abejones, kilusias dėl įstatymo teisėtumo, šalina ne Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuriam yra priskirta išimtinė kompetencija vertinti įstatymų ir (arba) Vyriausybės nutarimų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pareiškėjas taip pat netyrė budėjimo (įtvirtinto Darbo kodekse) ir laiko, kada pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę ne darbo metu, skirtumų. Pateiktame prašyme jis nevertino ir paties ginčijamo akto normų sisteminių ryšių, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno sutikimo reikšmės nustatant laiką, kada pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę ne darbo metu; įstaigos vadovo pareigos užtikrinti pareigūnų darbo ir poilsio trukmę, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekse, ir pan. Jau minėta, kad pareiškime dėl norminio administracinio akto teisėtumo neturėtų likti neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad tinkamas administracinės bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamu atveju yra neįmanomas dėl tinkamai neapibrėžto tyrimo dalyko ir nepakankamai aiškiai suformuluoto pagrindo.

Be to, pareiškėjo kreipimasis neatitinka ir ABTĮ 110 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nustatančių, kad prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijos.

Pabrėžtina, kad ši nutartis neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti to paties teisės akto (jo dalies) nuostatų teisėtumą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo pareiškimas nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams, todėl pareiškimą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.; 114 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 114 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Žeimio pareiškimą, kuriuo prašoma ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m spalio 10 d. įsakymo „Dėl laiko, kada aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, nustatymo, pranešimų, susijusių su aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimais, priėmimo, perdavimo ir reagavimo į juos tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir paties Tvarkos aprašo atitiktį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 4 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė