eAS-264-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-264-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05411-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2014 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. V-106 „Dėl A. K. bankroto administratoriaus pažymėjimo Nr. 546c ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 147 galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti skundžiamo akto galiojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu nuspręsta panaikinti jam išduotų bankroto administratoriaus pažymėjimo Nr. 546c ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 147 galiojimą. Atsakovas lydraščiu prie šio įsakymo įpareigojo jį per 10 dienų grąžinti restruktūrizavimo administratoriaus ir bankroto administratoriaus pažymėjimus. Teigė, kad jeigu toks įpareigojimas būtų įvykdytas, visos jo restruktūrizuojamos ir administruojamos įmonės liktų be restruktūrizavimo ir bankroto administratoriaus, o tai pažeistų įmonių interesų grupių interesus. Būtų nutraukti jau administratoriaus įpusėję ir baigiami vykdyti administruojamose įmonėse procesai, visa bankroto procedūra, kuri ir taip ilgai vyksta, būtų nepagrįstai vilkinama, kadangi naujam bankroto administratoriui prireiktų nemažai laiko susipažinti su visų įmonių padėtimi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodinėjo, kad, nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl stabdyti skundžiamo akto galiojimą nėra pagrindo. Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą arba pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita (ABTĮ 71 str. 5 d.), todėl tokia teismo nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat pateikiant įrodymus.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad tinkamai pagrindė, kodėl privalo būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Iš pateiktų argumentų akivaizdu, jog teismui priėmus palankų sprendimą pasunkėtų realus sprendimo įvykdymas, kadangi teismas būtų priverstas įpareigoti atsakovą grąžinti išduotus pažymėjimus, o tai užtruktų, gali kilti papildomas ginčas dėl pažymėjimų grąžinimo. Netekęs pažymėjimų, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, praras administruojamas įmones, kuriose atliko administratoriaus darbą, tačiau dar negavo užmokesčio. Gali atsirasti žala, dėl to jam tektų kreiptis teisminės gynybos, o tai sukurtų naują ginčą. Teismo sprendimas neatkurtų teisinės taikos, o generuotų naują konfliktą. Atsakovo sprendimas dėl pažymėjimų panaikinimo nėra įsiteisėjęs, kadangi apskųstas teismui, todėl jis apskritai neturi teisės paimti pažymėjimų. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pažymėjimai būtų panaikinti bei galbūt sunaikinti, tačiau teismui priėmus palankų sprendimą jam vėl privalėtų būti išduoti nauji pažymėjimai. Be to, jam, administruojamų įmonių interesų grupėms gali atsirasti žala, nes ir taip ilgai trunkančios administravimo procedūros būtų nutrauktos, užtruktų, kol naujas administratorius susipažintų su įmonių situacija, tai papildomai padidintų įmonių administravimo kaštus. Bankrutuojančios įmonės interesų grupių interesai pripažinti viešuoju interesu teismų praktikoje.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas faktiškai yra įvykdytas ir apie pareiškėjui išduotų bankroto ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimų galiojimo panaikinimą yra paskelbta viešai. Pareiškėjo siekiamas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas, t. y. kad jas pritaikius jam būtų draudžiama administruoti naujas įmones, tačiau būtų leista vykdyti tolesnę veiklą jau administruojamose įmonėse, iš viso yra nepasiekiamas, nes pareiškėjui įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra uždrausta dirbti bankroto administratoriumi. Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas (pareiškėjui neįrodžius atskirajame skunde nurodytų teiginių) užtikrina viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-106 „Dėl A. K. bankroto administratoriaus pažymėjimo Nr. 546c ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 147 galiojimo panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotų bankroto administratoriaus pažymėjimo Nr. 546c ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 147 galiojimą, iš esmės nustačius, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu, pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje. Pareikštam reikalavimui užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (dėl veiklos nutraukimo kilsiančios neigiamos pasekmės), negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, šiuo atveju yra ypač svarbu tai, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjui yra atimta teisė dirbti bankroto administratoriumi. Jis nebegali vykdyti tokios veiklos. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir Departamento viešai skelbiamais duomenimis, pareiškėjas yra atstatydintas iš vykdytų bankroto procedūrų administratoriaus pareigų ir vietoje jo paskirti kiti asmenys, tęsiantys šias procedūras. Nenustatyta, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pažeistas viešasis interesas. Priešingai, bankroto administravimas yra veikla, kuriai taikytini aukštesni kriterijai bei kurios netinkamas vykdymas gali lemti reikšmingas ekonomines ir teisines pasekmes. Finansinių sunkumų grėsmė ar atsiradimas savaime nelemia būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo negalimumo ar jo esminio apsunkinimo bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Paaiškėjus, kad pareiškėjo pažymėjimų galiojimas buvo panaikintas nepagrįstai, jis turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais, ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo vykdyti aptartą veiklą, prisiteisti teismine tvarka. Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi iš esmės pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties dalis iš esmės yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis