2K-83/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–83/2014

Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00061-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistojo gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. (M. M.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuoti 200 Lt.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžiu M. M. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas, o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžiu buvo išteisintas už tai, kad 2013 m. vasario 15 d., apie 13.13 val., Kaišiadorių r., kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 65 kilometre, vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas 139,2 km/h greičiu, kai leistinas greitis šiame kelio ruože 100 km/h, sustabdytas Lietuvos kelių policijos tarnybos pirmojo būrio vyriausiojo patrulio L. D. ir vyresniojo patrulio B. M. dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 4 dalyje, t. y. dėl nustatyto greičio viršijimo, siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, kad patruliai nusižengtų savo pareigoms ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą, tarnybinio automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone davė 200 Lt kyšį valstybės tarnautojams – Lietuvos kelių policijos tarnybos pirmojo būrio vyriausiajam patruliui L. D. ir vyresniajam patruliui B. M.; taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir išteisinti jį pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Papirkimo atveju kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, ir norėjo taip veikti. Kaltininko veikos tikslas yra jo pageidaujamas paperkamo asmens veikimas ar neveikimas.

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neįrodė jam inkriminuotos veikos subjektyviųjų požymių. Šis teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes papirkimo, kaip nusikalstamos veikos, įrodymui teismui pakako tik dviejų policijos pareigūnų prieštaringų ir nenuoseklių parodymų, nepatvirtintų jokiais kitais objektyviais įrodymais, tarp jų – ir filmuota medžiaga, bei prieštaraujančių nuosekliems, vienodiems kasatoriaus parodymams. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad vertina byloje esančių įrodymų visumą. Nuosprendis pagrįstas subjektyviu ir tendencingu įrodymų vertinimu, suteikiant kaltinantiems įrodymams prioritetą ir ignoruojant teisinančius bylos duomenis, taip pažeidžiant ir nekaltumo prezumpciją. Kasatorių teisinančių ir kaltinančių įrodymų prieštaravimai nepašalinti.

Teismas atskirai vertino visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas apie kasatoriaus kaltę iš esmės grindė objektyviais nusikalstamos veikos sudėties elementais, t. y. kaip įrodytą laikė pinigų perdavimo faktą, kuris, teismo nuomone, yra pakankamas konstatuoti papirkimo padarymą. Deklaratyvus teismo nurodymas, kad duodamas 200 Lt pareigūnams M. M. siekė išvengti administracinės atsakomybės, yra paneigtas byloje esančiu administracinio teisės pažeidimo protokolu tai pačiai 200 Lt sumai, t. y. 200 Lt kyšio davimas, vengiant tokio paties dydžio baudos, akivaizdžiai prieštarauja logikos dėsniams. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad kasatorius dėl kažkokių priežasčių apskritai galėjo vengti administracinės nuobaudos skyrimo. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad administracinė nuobauda už KET pažeidimus jam buvo skirta ne kartą ir tai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, išskyrus piniginius nuostolius.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl jam pareikštų kaltinimų neprisipažino, neneigdamas pinigų davimo fakto, nuosekliai ir vienodai viso bylos proceso metu aiškino, kad pinigai buvo skirti baudai už KET pažeidimą (greičio viršijimą) sumokėti vietoje, tokiais savo veiksmais nesiekė neteisėto pareigūnų neveikimo. Kasatorius visų apklausų metu aiškiai nurodė, kad policijos pareigūnai, parodę pažeidimo faktą, tarnybiniame automobilyje jam uždavė klausimą: „Ką darysim, ar rašysim protokolą?“; šį pareigūnų klausimą jis suprato kaip galimybę sumokėti baudą vietoje, o ne per banko institucijas išrašius protokolą, todėl baudai sumokėti tarnybiniame automobilyje iš karto padėjo 200 Lt. Tokius kasatoriaus parodymus paneigiančių objektyvių įrodymų byloje nebuvo surinkta.

Apeliacinės instancijos teismo bandymai pagrįsti išvadą apie kasatoriaus susipažinimą su baudų už KET pažeidimus mokėjimo tvarka, taip neva sukeliant dvejonių dėl jo paaiškinimų apie siekimą sumokėti baudą vietoje, yra visiškai netinkami, nelogiški ir prieštarauja bylos medžiagai. Kritikuodamas atitinkamas apeliacinio teismo išvadas, kasatorius nurodo, kad Lietuvoje UAB „K.“ buvo įsteigta tik 2013 m. vasario 8 d., t. y. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu (2013 m. vasario 15 d.) šios bendrovės vadovu jis buvo tik vieną savaitę. Net dešimties metų važinėjimas į Lietuvą, tą akcentuoja apeliacinės instancijos teismas, niekaip nepagrindžia kasatoriaus žinojimo apie baudų už KET pažeidimus mokėjimo tvarką Lietuvos Respublikoje, nes baudą vietoje grynaisiais užsienietis galėjo mokėti net iki 2011 metų, tą neginčytinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ATPK pakeitimai (b. l. 96-100). Teismo išvada, jog kasatorius buvo susipažinęs su baudų mokėjimo tvarka, nes ne kartą buvo baustas už KET pažeidimus, paneigiama tuo, kad kasatoriui visais atvejais buvo skiriamos nuobaudos už stacionariais greičio fiksavimo aparatais užfiksuotus pažeidimus (b. l. 110), o tokiais atvejais paskirtos baudos yra mokomos vėliau per banką tik išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą. Nagrinėjamu atveju kasatorius buvo sustabdytas pareigūnų kelyje, todėl jo ketinimas sumokėti baudą vietoje negali būti paneigiamas ankstesniais jo patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejais. Be to, priešingai apeliacinės instancijos teismo motyvui, byloje yra duomenų, jog kasatorius anksčiau yra mokėjęs baudą vietoje policijos automobilyje (b. l. 110). Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog nėra jokių pagrįstų abejonių, kad kasatorius 2013 m. vasario 15 d. ketino sumokėti baudą už greičio viršijimą vietoje, todėl jo pareigūnams perduotų 200 Lt negalima vertinti kaip ketinimo papirkti pareigūnus, kad šie neskirtų jam to paties dydžio baudos.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi policijos pareigūnų parodymais, kurie subjektyviai suprato 200 Lt, skirtų baudai sumokėti, davimą kaip kyšį. Teismas nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad pareigūnų duoti parodymai buvo nuoseklūs ir kategoriški. Šios teismo išvados neatitinka bylos medžiagos. 2013 m. vasario 15 d. L. D. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad M. M. buvo perspėtas, jog automobilyje veikia vaizdo ir garso įranga, tačiau teisme liudytojas L. D. aiškino, kad nežino, ar M. M. buvo įspėtas apie daromą įrašą, nes apie tai turėjo pranešti kitas pareigūnas B.

M., kuris teisme patvirtino, jog pro mašinos langą pranešė M. M. apie daromą įrašą, tačiau, įvertinus eismo intensyvumą, šis galėjo negirdėti įspėjimo, taigi byloje nėra nustatyta, kad pareigūnai tinkamai būtų pranešę kasatoriui apie daromą garso ir vaizdo įrašą. Taip pat policijos pareigūnai pirminėse apklausose nenurodė, kad kasatorius buvo perspėtas apie padėtų automobilyje pinigų traktavimą kaip kyšio davimą, tai leistų neginčijamai nustatyti jo tyčios papirkti pareigūnus buvimą, tačiau teisme šie liudytojai teigė, jog tai darė net tris kartus, nors vaizdo įrašu nustatyta, kad faktiškai automobilyje kasatoriaus praleistas laikas (47 s) apskritai tokią galimybę (net fiziškai) daro neįmanomą, nevertinant to, jog buvo bendraujama yra su užsienio piliečiu.

Be to, apeliacinės instancijos teismas ir pats pripažino, kad vaizdo medžiagoje nėra duomenų, pagrindžiančių papirkimo faktą. Taip pat L. D. teigė, kad kasatorius pinigus padėjo net nespėjus pasakyti apie gresiančią nuobaudą, o B. M., priešingai, – kad tik įsėdus į automobilį kasatoriui iš karto buvo pranešta apie baudos dydį. Taip pat klaidinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareigūnų parodymai nesutampa dėl neesminių aplinkybių. Pareigūnų aiškinamos aplinkybės apie kasatoriaus įspėjimą dėl gręsiančios atsakomybės yra iš esmės pagrindinės, nes tik iš jų galima daryti išvadas apie nusikaltimo subjektyviųjų požymių buvimą.

Tokių aplinkybių nenurodymas pirminiuose ikiteisminio tyrimo atliekamuose procesiniuose veiksmuose (tarnybiniame pranešime, apklausose) leidžia pagrįstai teigti apie šių aplinkybių nebuvimą. Be to, kasatorius pastebi, kad tokie parodymai atsirado gerokai vėliau, kai buvo išreikalauta vaizdo medžiaga, su kuria pareigūnas L. D. susipažino dar prieš pateikiant ją į bylą, – tą jis pats patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taigi vėlesni policijos pareigūnų paaiškinimai apie neva buvusį kasatoriaus įspėjimą dėl gresiančios atsakomybės bandant sumokėti baudą vietoje atsirado tik po to, kai jiems tapo aišku, jog neišliko įvykio metu darytas garso įrašas, kuris leistų patikrinti jų parodymų tikrumą.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino šių liudytojų parodymų pateikimo aplinkybių. Nurodytieji bei kiti pareigūnų paaiškinimų nesutapimai apie esmines bylos aplinkybes neleidžia jų laikyti patikimais, atvirkščiai, verčia vertinti juos kritiškai kitų įrodymų kontekste. Teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų kontekste pareigūnų duotų parodymų nesutapimų ir prieštaravimų, aiškinant esmines įvykio aplinkybes. Taip pat klaidingas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad savo parodymus pareigūnai patvirtino ir akistatų metu, nes akistatoje su kasatoriumi dalyvavo tik L.

D., o B. M. į akistatą be jokio paaiškinimo neatvyko.

Kasatoriaus nuomone, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, liko nepašalinti esminiai prieštaravimai tarp surinktų įrodymų, o tai sukelia abejonių dėl įvykio aplinkybių, kurios, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiomis teismų suformuluotomis taisyklėmis nesivadovavo, rėmėsi prieštaringais ir subjektyviais pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtino įrodymų visetas, todėl buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo pažeidimai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad jo tyčia papirkti pareigūnus byloje nebuvo nustatyta, o pripažinus jį kaltu dėl pareigūnų papirkimo, nesant visų būtinų nusikaltimo sudėties elementų, buvo netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas.

Be kita ko, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktika sprendžiant asmens kaltės dėl papirkimo klausimą yra nevienoda. Faktinėmis aplinkybėmis beveik analogiškoje byloje kaip ir ši Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendyje laikė, kad, atsižvelgiant į tai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo turi būti traktuojamos jo naudai, darytina išvada, kad nesurinkta neginčijamų įrodymų dėl kaltinamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką; remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurie nuteistojo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad, padėdamas policijos pareigūnų automobilyje 50 Lt kupiūrą, nuteistasis siekė pareigūnus papirkti. Nagrinėjamu atveju, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą, taigi prielaidomis pagrindė kasatoriaus ketinimą papirkti pareigūnus.

Kasatoriaus nuomone, būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka įstatymų ir teismų praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad kasatorius galėjo ir nežinoti apie įstatymų, reglamentuojančių baudos mokėjimo tvarką, pasikeitimą, be to, nuosekliai aiškino, kad 200 Lt perdavė išimtinai tik baudai sumokėti, juolab kad ir seniau yra vietoje – policijos tarnybiniame automobilyje mokėjęs baudą Lietuvoje. Teismas tai pagrįstai laikė nusikaltimo subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios papirkti pareigūnus – nebuvimo patvirtinimu. Dėl to paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis kaip teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistojo M. M. kasacinis skundas netenkintas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, o to paties straipsnio 2 dalyje – tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus.

Pagal BK 227 straipsnį papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti, dėl jo susitariama ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus, kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Atitinkamai pripažįstant atlygį kyšiu svarbu yra tai, ar šis atlygis, nebūdamas oficialiai reglamentuojamų santykių dalis, siejamas būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymu.

BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui) neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo) veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad už kyšį būtų patenkinti jo interesai. Sprendžiant asmens kaltės dėl papirkimo klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo, trečiasis asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį).

Kasatorius M. M. neneigia to fakto, kad jis policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje padėjo 200 Lt kupiūrą, tačiau, kitaip nei apeliacinės instancijos teismas vertindamas bylos įrodymus ir laikydamasis savo įvykių versijos, teigia, jog byloje liko neginčijamai neįrodyta jo tiesioginė tyčia papirkti valstybės tarnautojus, t. y. kad padėdamas tarnybiniame automobilyje pinigus jis siekė papirkti policijos pareigūnus, jog šie, neteisėtai neveikdami, nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytą pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 4 dalyje (nustatyto greičio viršijimas); anot kasatoriaus, jis tik norėjo susimokėti baudą vietoje. Šią savo poziciją kasatorius iš esmės grindžia tuo, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymai, kuriais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei jo, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, nepatvirtinti objektyviais bylos duomenimis, todėl jais nebuvo galima remtis nustatant faktines bylos aplinkybes.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, jie apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti šio teismo išvadomis dėl bylos įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo, tarp jų – ir kasatoriaus suvokimo, kad, duodamas policijos pareigūnams 200 Lt kupiūrą, jis suprato, kad tai kyšis siekiant, kad jie elgtųsi neteisėtai – nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už nustatyto greičio viršijimą (ATPK 124 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, taip pat laikėsi kitų apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys, 305 straipsnio 1 dalis), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal jas teisingai kvalifikavo nuteistojo M. M. veiksmus pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir panaikino nuosprendį dėl M. M. išteisinimo priimdamas naują nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu ir apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė nuosprendyje nurodydamas konkrečius įrodymus, kuriais grindžia nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, ir motyvuotai išdėstė jų vertinimo bendrame bylos duomenų kontekste motyvus, t. y. nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. M. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje išdėstė argumentus, paaiškinančius, kodėl įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį, įvertina kitaip.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nepatikimais liudytojų policijos pareigūnų L. D. ir B. M. parodymais, nes šie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tuo tarpu jo (kasatoriaus) parodymai – viso proceso metu buvo vienodi ir kategoriški, todėl būtent pastaraisiais turėjo būti vadovaujamasi, sprendžiant, ar jo veiksmuose yra kaltės dėl valstybės tarnautojų papirkimo. Tačiau tokia skunde daroma išvada prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir bylos medžiagai, todėl yra nepagrįsta.

Pažymėtina, kad liudytojai policijos pareigūnai L. D. ir B. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (tarnybiniame pranešime ir apklausos protokoluose) nurodė, kad M. M. įsėdus į jų tarnybinį automobilį ir jam pranešus, jog bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl nustatyto greičio viršijimo, šis, sutikęs su pažeidimu, iš karto tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo 200 Lt, prašė atiduoti paimtus dokumentus, sakė, kad jam nieko nereikia ir jis skuba, o paaiškinus, kad vietoje baudos mokėti negalima, kad bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, M. M. nurodė, jog protokolo jam nereikia, ir rodė pirštu į padėtus pinigus. Taip pat liudytojas B. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visose apklausose nurodė, kad M. M. įspėjo apie automobilyje daromą vaizdo ir garso įrašą, kad, M. M. įsėdus į tarnybinį automobilį, jis pirštu jam dar parodė sumontuotą vaizdo kamerą. Šiuos parodymus jis taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, papildydamas, kad M. M. dėl automobilių eismo galėjo neišgirsti jo pasakymo. Tuo tarpu dėl savo tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, kad M. M. iš karto buvo perspėtas, jog automobilyje veikia vaizdo ir garso įrašymo įranga, liudytojas L. D. paaiškino, kad ne pats perspėjo dėl to, o manė, kad jo kolega tai padarė, tačiau to patvirtinti negali. Šių parodymų liudytojai laikėsi viso bylos proceso metu, tik papildomai dar ikiteisminio tyrimo metu (vėliau ir teisme) nurodė tai, kad M. M. buvo perspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą. Tačiau šios papildomos aplinkybės, kurios atitikimą tikrovei ginčija kasatorius, nurodymas nereiškia liudytojų parodymų keitimo, jų nepatikimumo ir nekeičia faktinės situacijos, sprendžiant dėl M. M. ketinimų perduodant pareigūnams pinigus, vertinimo.

Tuo tarpu nuteistojo M. M. elgesys įvykio metu ir vėliau jo duoti parodymai pagrįstai leido teismui suabejoti jo nurodytų įvykio aplinkybių tikrumu. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. M., priešingai nei pirmosios instancijos teisme, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog vienas iš policijos pareigūnų automobilyje uždavė klausimą: „Ką darysim, rašysime protokolą, ar ne?“. Be to, tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės abejotinos ir nelogiškos, įvertinant tai, kad policijos pareigūnų automobilyje buvo daromas garso bei vaizdo įrašas. Taip pat M. M. viso proceso metu vienodai nurodė, kad pinigus tarp automobilio sėdynių į daiktadėžę padėjo dar neinformuotas apie gresiančią nuobaudą, nors pažeidėjas neturi įgaliojimų pats spręsti dėl nuobaudos rūšies ir dydžio, be to, pinigus jis ne perdavė pareigūnams, o įdėjo į daiktadėžę. Nors policijos pareigūnų automobilyje darytas įrašas buvo be garso ir truko tik 43 s, o jame neužfiksuota jokių M. M. bei policijos pareigūnų atliktų veiksmų (matomas tik M. M. veidas), tačiau įrašo kaip reikšmingo ir objektyvaus įrodymo nepanaudojimas šiuo atveju nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismui nepakako M. M. kaltumui įrodyti kitų byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų (liudytojų L. D., B. M. parodymų, automobilio ir pinigų apžiūros, akistatos protokoluose, administracinio teisės pažeidimo protokole, pažymoje apie asmens baustumą užfiksuotų duomenų). Byloje nėra nustatyta jokių policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių faktų. Dėl skunde kritikuojamos teismo išvados, kad M. M. siekė išvengti administracinės atsakomybės, nors, kaip pažymi kasatorius, jam grėsė tik nedidelė nuobauda, pastebėtina, kad administracinės nuobaudos skyrimas sukelia asmeniui neigiamus padarinius ne tik finansine prasme – padarius naują administracinį teisės pažeidimą ankstesnis patraukimas administracinėn atsakomybėn gali būti vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis taip pat gali eliminuoti galimybę taikyti administracinio nurodymo institutą ir pan., todėl šis kasatoriaus argumentas nevertintinas kaip keliantis abejonių dėl jo tyčios kryptingumo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir nepaliko jokių pagrįstų abejonių dėl M. M. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Įvertinus bylos duomenų visumą, nustatytos faktinės aplinkybės, kad M. M. tarnybiniame automobilyje tarp sėdynių daiktadėžėje padėjo 200 Lt, nors pareigūnai jo dar nebuvo informavę apie gresiančią sankciją ir paskyrę konkrečios nuobaudos, be to, prašė pareigūnų grąžinti dokumentus, nurodė, kad nereikia rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, o informuotas, kad protokolas bus rašomas, parodė pirštu į padėtus pinigus, ne kartą buvo baustas už greičio viršijimą pagal ATPK ir baudas mokėjo banke, rodo, kad jis aiškiai suprato, jog pinigus pareigūnams davė siekdamas jų neteisėtos veiklos (neteisėto neveikimo) vykdant įgaliojimus, t. y. kad jie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už nustatyto greičio viršijimą. Kasaciniame skunde kaip precedentu remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu; dėl šio nuosprendžio paduotas skundas buvo atmestas kasacine nutartimi Nr. 2K-540/2013. Šiuose sprendimuose asmuo buvo išteisintas dėl papirkimo nenustačius neginčijamų jo kaltės padarius šią veiką įrodymų, tačiau teisėjų kolegija jais kaip precedentais nesiremia, nes ir šioje, ir kasatoriaus nurodytoje byloje sprendžiant dėl įrodymų pakankamumo asmens kaltumui konstatuoti faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Taigi konstatuotina, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o teismo priimtas baigiamasis procesinis dokumentas atitinka BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies bei 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes M. M. kaltė – tiesiogine tyčia papirkti valstybės tarnautojus – buvo nustatyta ir šiuo aspektu jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Albinas Sirvydis