A-465-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-465-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00275-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–10) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 30-TE-187 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl leidimo panaikinimo); 2) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 30-TE-190 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. G. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo); 3) grąžinti jį į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas; 4) priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 26 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, netinkamai taikydamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VPTĮ) bei Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, priėmė individualius teisės aktus, kurių pagrindu jis atleistas iš vidaus tarnybos. Teigė, kad individualūs teisės aktai, susiję su leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimu ir jo atleidimu iš vidaus tarnybos, yra nepagrįsti ir neteisėti.

Nurodė, kad Įsakymu dėl leidimo panaikinimo jam buvo panaikintas 2012 m. gegužės 21 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Leidimas), o Įsakymu dėl atleidimo – buvo atleistas iš Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) specialisto pareigų.

Pareiškėjas teigė, kad abu skundžiami įsakymai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuoti, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, nenurodyta arba netinkamai nurodyta jų apskundimo tvarka. Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nurodytas tik abstraktus teisinis pagrindas, dėl kurio panaikintas Leidimas (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p., 18 str. 1 d. 4 p., 18 str. 2 d.), tačiau nedetalizuota, dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių buvo padaryta išvada, kad Leidimas turi būti naikinamas. Šiame įsakyme jokios faktinės aplinkybės nedetalizuotos, nenurodyti jokie motyvai, nepateikta jokia informacija apie jo atžvilgiu atliktus patikrinimus, taip pat nenurodyta jokia informacija, kokios nustatytos konkrečios jo asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Įsakyme tiesiog nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Specialioji ekspertų komisija, SEK) 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolą Nr. 30-SEK-6.

Nurodė, kad iš Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 10 d. rašto ir Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolo Nr. 30-SEK-6 matyti, jog komisija nutarė siūlyti panaikinti jam išduotą Leidimą, nes „per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai – nesąžiningumas ir neatsakingumas vykdant pareigas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui“. Šią išvadą komisija iš esmės kildino iš dviejų aplinkybių: jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00123-13 ir atsisakymo tikrintis poligrafu.

Teigė, jog 2013 m. birželio 13 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje, požymius. Baudžiamoji byla Nr. 1-150-158/2014 šiuo metu nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos informacijos matyti, jog jis baudžiamojoje byloje yra persekiojamas vien netiesioginių ir objektyvios tiesos neatitinkančių duomenų pagrindu. Specialiosios ekspertų komisijos subjektyvi išvada apie jo neigiamas asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius ir jos pagrindu priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra neteisėti, kadangi reiškia a priori asmens pripažinimą kaltu padarius tyčinę nusikalstamą veiką, šiurkščiai pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Specialioji ekspertų komisija neigiamą išvadą apie jo asmenines ir dalykines savybes taip pat kildino iš tariamo atsisakymo patikrinti tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu. Atlikti tyrimą poligrafu jam buvo pasiūlyta tik vienintelį kartą 2013 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo, kaip įtariamojo, apklausą. Tai atlikti žodžiu pasiūlė tyrėjas M. D. Toks tyrėjo žodinis pasiūlymas buvo netikėtas ir jam, ir jo gynėjui, todėl apklausos metu nurodė, kad dėl tyrimo poligrafu šiuo metu negali atsakyti. Tyrėjas nenurodė nei tyrimo laiko ir vietos, nei tyrimo tikslo ir aplinkybių, dėl kurių bus tiriama, todėl šis tyrėjo žodžiu pasiūlytas tyrimas poligrafu neatitinka Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatų ir yra neteisėtas.

Pažymėjo, jog iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo nei vėliau iki nušalinimo nuo pareigų jis nepažeidė teisės aktų, sąžiningai atliko savo pareigas, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, nėra pažeidęs kitų teisės aktų reikalavimų, atliko atsakingas ir kitiems patruliams vadovaujančias pareigas – specialisto pareigas. Iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo ne kartą skatinamas už nepriekaištingą darbą. Atsižvelgiant į tai, Specialiosios ekspertų komisijos išvada apie jo asmenines savybes, kaip nesąžiningumas ir neatsakingumas bei galimas polinkis nevykdyti teisės aktų, nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra neteisėta. Specialioji ekspertų komisija netinkamai, neobjektyviai ir tendencingai įvertino ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00123-13 medžiagą bei vadovavosi subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais, todėl jos išvada ir siūlymas panaikinti jam išduotą Leidimą yra nepagrįsta.

Pareiškėjas nurodė, kad, teismui pripažinus, jog išduotas Leidimas buvo panaikintas neteisėtai, bei panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, Įsakymas dėl atleidimo taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jis yra priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyto pagrindo. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo nėra pakankamas pagrindas atleisti jį iš pareigų, kadangi toks atleidimas neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. Kilus abejonių dėl jo galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, baudžiamojo persekiojimo metu jis turėjo būti nušalintas nuo pareigų arba perkeltas į kitas pareigas, kurių vykdymui nereikalingas leidimas susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija. Buvo tendencingai siekiama atleisti jį iš pareigų, kad nereikėtų įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje numatytos garantijos, jeigu paaiškėtų, kad jis nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai, ar nepasitvirtins aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą. Pripažinus Įsakymą dėl atleidimo neteisėtu, prašė grąžinti į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–34) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad esminis ginčo dalykas yra Įsakymo dėl leidimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjui išduotas Leidimas, kuris buvo ir šiuo metu yra būtinas asmeniui, dirbančiam Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) specialistu. Specialioji ekspertų komisija, išanalizavusi bei įvertinusi aplinkybes dėl pareiškėjui pateiktų kaltinimų baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00123-13 patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, tuo pačiu dėl to, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui, bei atsižvelgdama į jo atsisakymą tikrintis tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu, 2014 m. vasario 17 d. protokoliniu nutarimu Nr. 30-SEK-6 atsakovui pasiūlė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-150-158/2014 pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013 m. lapkričio 20 d. kaltinamąjį aktą, kurioje pareiškėjui pareikšti kaltinimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje, nes, veikdamas bendrininkų grupėje, būdamas valstybės tarnautojas, reikalavo kyšio ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2013 m. gegužės 5 d. kartu su vyresniuoju patruliu E. D. apie 21 val. Klaipėdoje, Rimkų g., sustabdė N. Š. vairuojamą automobilį „Rover“ ir iš vairuotojo pareikalavo duoti 400 Lt kyšį už tai, kad nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnį (transporto priemonės vairavimas neturint teisės vairuoti). Tarnybiniu automobiliu vairuotoją nuvežė iki prekybos centro „Maxima“, adresu: Šilutės pl. 68, Klaipėda, bankomato. Jam išėmus pinigus, parvežė atgal, kur E. D. jam matant iš vairuotojo paėmė 400 Lt kyšį. Remiantis šia informacija, nuspręsta, kad yra nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad jis pagal dalykines ir asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija. Atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu pasinaudojant tarnybine padėtimi ir jam, kaip valstybės tarnautojui, suteiktomis teisėmis. Kaip papildoma aplinkybė įvertinta 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvada Nr. 30-IS-106), kurios pagrindu Klaipėdos AVPK viršininko 2013 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-497 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjas su patikrinimo išvada ir priimtu sprendimu susipažino ir sutiko.

Pažymėjo, jog turima informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus kaltinimus, pareiškėjo atsisakymą atlikti dėl įvykio aplinkybių psichofiziologinį tyrimą poligrafu ir tarnybinio patikrinimo išvada sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas pareiškėjui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui.

Teigė, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įsakymas dėl atleidimo priimtas remiantis Įsakymu dėl leidimo panaikinimo, kuris priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu (tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui), bei atsižvelgiant į Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. protokolinį sprendimą. Nurodė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nurodyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pareiškėjo prašymo suteikti kitas pareigas (darbą) atsakovas negavo, tačiau ir Statutas nenumato, kad, atleidus pareiškėją pagal šias nuostatas, privalo siūlyti kitas pareigas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 59–71) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą; nepatenkino prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-197, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, ir Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-190, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus šiuos įsakymus, pareiškėjas prašė grąžinti jį į ankstesnes Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką bei įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pažymėjo, jog pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas – Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas; faktinis pagrindas – leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimas.

Teismas, spręsdamas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad Įsakymu dėl leidimo panaikinimo pareiškėjui panaikintas Leidimas. Teisiniu jo priėmimo pagrindu nurodyti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 18 straipsnio 2 dalis, faktiniu –Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas Nr. 30-SEK-6. Teismas vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi (2013 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.) ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju paslapčių subjektas – Klaipėdos AVPK, nustatęs pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, savo iniciatyva panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas taip pat vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Pažymėjo, jog leidimas dirbti su įslaptinta informacija suteikiamas, įvertinus pretendento patikimumą, kurį apibūdina jo dalykinės ir asmeninės savybės, pareigų pobūdį, kurioms atlikti būtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Leidimui panaikinti yra reikšmingas asmeninių ir dalykinių savybių vertinimas, dėl kurių asmuo praranda paslapčių subjekto pasitikėjimą. Asmuo gali prarasti pasitikėjimą ne dėl padarytų teisės pažeidimų, bet ir dėl moralinių savybių, kurios charakterizuoja asmens dalykines ir asmenines savybes.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas vertino tai, kad per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Šį vertinimą atsakovas grindė 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada, 2013 m. spalio 16 d. Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos E. L. tarnybiniu pranešimu, Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolu Nr. 30-SEK-6. Pažymėjo, jog byloje pateikta Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokoline medžiaga bei tarnybinio patikrinimo ir 2013 m. birželio 6 d. išvados Nr. 30-IS-106 bei priimto sprendimo medžiaga nustatytos šios aplinkybės. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta visa tarnybinio patikrinimo medžiaga, duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo ir korupcijos skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. kaltinamasis aktas. Teismo vertinimu, tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo duomenys bei Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos tarnybinis pranešimas suteikė atsakovui pakankamą faktinį pagrindą, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, atlikti patikrinimą dėl pareiškėjui 2012 m. gegužės 21 d. išduoto Leidimo panaikinimo (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, jog tyrimo poligrafu reikšmė ir jo atlikimo arba asmens (pareigūno) atsisakymo jį atlikti teisinės pasekmės yra nustatytos Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Tyrimo poligrafu išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios savybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos.

Teismas nustatė, kad, įvertinusi visą medžiagą, Specialioji ekspertų komisija padarė išvadą, jog pareiškėjas pagal savo asmenines bei dalykines savybes yra netinkamas darbui su slapta informacija, todėl pasiūlė paslapčių subjektui panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Specialiosios ekspertų komisijos sprendime motyvuotai išdėstyti jo priėmimo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Šiuo atveju, vertinant pareiškėjo patikimumą bei lojalumą Lietuvos valstybei, atsižvelgiama į pareiškėjui pareikštų įtarimų pobūdį (įtariamas kyšininkavimu); į aplinkybę, jog pareiškėjas atsisakė tirtis poligrafu, o tai leidžia pagrįstai suabejoti jo sąžiningumu ir patikimumu (Poligrafo naudojimo įstatymo 10 str. 1 d.). Teismo vertinimu, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Specialioji ekspertų komisija, atlikusi išsamų su pareiškėju sietinų aplinkybių patikrinimą, turėjo pagrindą pripažinti pareiškėją nepatikimu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jam pasiūlytas tyrimas poligrafu neatitinka Poligrafo naudojimo įstatymo 7 straipsnio nuostatų, todėl Specialiosios ekspertų komisijos išvada apie jo asmenines ir dalykines savybes yra neteisėta. Teismas vadovavosi Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog Leidimas patvirtina, kad pareiškėjas patenka į subjektų, kurie gali būti tiriami poligrafu, ratą. Nustatė, kad, priešingai nei teigė pareiškėjas, siūlymas atlikti tyrimą poligrafu jam buvo pateiktas raštu 2013 m. gegužės 20 d. Siūlyme atlikti tyrimą buvo aiškiai įvardyta, kokią konkrečią informaciją norima patikrinti (t. y. ištirti galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas), bei nurodytas teisinis tyrimo atlikimo pagrindas – Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Nors pareiškėjas tik atsisakė pasirašyti šį dokumentą, aiškiai nenurodydamas nesutikimo būti tiriamu poligrafu, tačiau jo veiksmai įrodė, jog pareiškėjas nesutiko būti tiriamas poligrafu, nes 2013 m. gegužės 17 d. įtariamojo apklausos metu, kurioje dalyvavo ir jo advokatas, pareiškėjas nurodė negalįs pareikšti sutikimo, taip pat tokio sutikimo nepareiškė tarnybinio nusižengimo tyrimo eigoje. Pareiškėjas nenurodė Poligrafo naudojimo įstatymo 6 straipsnio taikymo požiūriu svarių aplinkybių, dėl kurių toks tyrimas galėjo būti neatliekamas arba atidedamas. Teismo vertinimu, atsakovas nepažeidė Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatų, todėl pareiškėjo teiginį apie Specialiosios ekspertų komisijos išvados, susijusios su pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių vertinimu, neteisėtumą pripažino nepagrįstu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam panaikintas nesant faktinio pagrindo, nes dėl pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, taip yra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Teismas akcentavo, kad pagrindas konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu. Specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta informacija, už kokią nusikalstamą veiką pareiškėjas yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Iš kaltinamojo akto matyti, kad pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį (reikalavimas duoti kyšį ir kyšio priėmimas, veikiant bendrininkų grupe), ir ši nusikalstama veika buvo padaryta pareiškėjui pasinaudojant tarnybine padėtimi bei jam suteiktomis teisėmis. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad nusikalstama veika, dėl kurios pareiškėjui pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje, susijusi su jo tiesioginių funkcijų vykdymu, t. y. galbūt padaryta jam einant užimamas pareigas. Teismo nuomone, byloje esanti informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštą kaltinimą sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas šiam asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui. Teisė disponuoti paslaptį sudarančia informacija asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama.

Teismas pabrėžė, kad įtakos asmeniui pripažinti nepatikimu ir panaikinti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neturi tai, jog pareiškėjas nėra pripažintas kaltu dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Pagrindas leidimui panaikinti yra ne tik ta aplinkybė, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, bet ir kitos jo savybės. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog eidamas tiesiogines pareigas Klaipėdos AVPK padarė nusikalstamą veiką, kelia pagrįstų abejonių jo patikimumu. Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime pateiktą aiškinimą dėl galimo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, teismas konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog ginčijamas įsakymas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjui yra pareikšti kaltinimai nusikalstamos veikos padarymu, nepaneigia nekaltumo prezumpcijos principo, nes paslapčių subjektas šias aplinkybes vertino tik tokia apimtimi, kiek jos susijusios su pareiškėjo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei.

Teismo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas ne kartą buvo skatintas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog jo asmenybė ir dalykinės savybės suteikia pagrindą patikėti jam įslaptintą informaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, Klaipėdos AVPK viršininkas turėjo pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu padarė išvadą apie tai, kad pareiškėjo savybės kelia grėsmę informacijos saugumui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir jos atstovas taip pat pareiškė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-158/2014, kurioje pareiškėjas kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, t. y. tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe, būdamas valstybės tarnautojas, reikalavo duoti kyšį ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Teismas nepatenkino šio prašymo, nes nusprendė, jog aplinkybė, kad asmuo nėra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nereiškia, jog asmuo, siekiantis eiti arba einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo, ir jog įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Klaipėdos AVPK viršininkas Įsakymu dėl leidimo panaikinimo pagrįstai pareiškėjui panaikino 2012 m. gegužės 21 d. išduotą Leidimą.

Teismas, spręsdamas dėl įsakymo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, nustatė, kad Įsakyme dėl atleidimo nurodytas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas – Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas. Pažymėjo, jog atleidimo iš vidaus tarnybos teisiniai santykiai priskiriami viešosios teisės sričiai, kurioje imperatyvių teisės normų neleidžiama aiškinti plečiamai. Be to, atsakovas savo veikloje turi vadovautis ir viešojoje teisėje įtvirtintu principu, kad viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta. Aiškindamas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto turinį, teismas padarė išvadą, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos šiuo pagrindu galima tik tais atvejais, kai jis turi kokią nors specialiąją teisę, būtiną jo tiesioginių pareigų atlikimui (teisę vairuoti transporto priemonę, teisę laikyti ir nešiotis šaunamąjį ginklą, teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar kt.), tačiau ši teisė iš jo įstatymų nustatyta tvarka atimama ir todėl pareigūnas nebegali tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Įsakymu dėl atleidimo taikė pareiškėjui Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą ir atleido jį iš vidaus tarnybos, atsižvelgdamas į šios įstatymo normos taikymui teisiškai reikšmingą faktą, kad Įsakymu dėl leidimo panaikinimo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas. Statutiniam valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Statutas, paslapčių subjekto vadovo priimtas administracinis aktas, kuriuo panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sukelia reikšmingas teisines pasekmes, nes specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, atėmimas lemia tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas tokio pareigūno atžvilgiu turi taikyti Statuto 56 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas ir atleisti iš tarnybos. Įstatymų leidėjas dėl atleidimo, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, nenumatė jokių kitų ypatumų, išskyrus išvardytus Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, taip pat nenustatė vidaus reikalų įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, jokių įpareigojimų, susijusių su šiuo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindo taikymu. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tarnybinių ginčų bylose dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai yra panaikinama specialioji teisė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis). Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 738–744).

Teismas akcentavo, kad, pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo sąlyga – atsiradimas ar nustatymas fakto (aplinkybės), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju pagrindas atsakovui taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą buvo aplinkybė, kad Klaipėdos AVPK viršininkas Įsakymu dėl leidimo panaikinimo, atsižvelgdamas į Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. protokolinį nutarimą Nr. 30-SEK-6, panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, t. y. atėmė specialiąją teisę. Teismas, remdamasis Klaipėdos AVPK viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-V-22 (Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. 30-V-181 redakcija) patvirtinto (duomenys neskelbtini) specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 6.3 punktu, padarė išvadą, jog akivaizdu, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti teisės aktuose numatytą specialųjį reikalavimą, būtiną išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjas su Pareigybės aprašymu pasirašytinai supažindintas 2013 m. vasario 20 d. Pažymėjo, jog atsakovas teismui pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. gegužės 20 d. raštą Nr. 5-S-2767, kurio 3 punkte policijos įstaigų vadovai įpareigoti užtikrinti, kad būtų nustatyti specialieji reikalavimai atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, visoms policijos įstaigų statutinių valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų pareigybėms. Šiuo visoms policijos įstaigoms privalomu teisės aktu imperatyviai nustatyta, kad Lietuvos policijos įstaigose nuo 2011 m. liepos 1 d. išvis neturi likti statutinių vidaus tarnybos pareigūnų pareigybių, kurioms nėra nustatytas šis specialusis reikalavimas.

Teismas pabrėžė, kad specialiosios teisės, susijusios su pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas lemia tai, jog valstybės tarnautojas negali atlikti jam priskirtų funkcijų, todėl atsiranda pagrindas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Esant paminėtam teisiniam reguliavimui (Statuto 53 str. 1 d. 17 p., 56 str. 1 d.), atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytu pagrindu galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad specialiosios teisės, susijusios su pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas yra neteisėtas. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra teisėtas. Konstatavus, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo kontekste byloje nėra duomenų, kad specialioji teisė pareiškėjui buvo atimta kitaip nei įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str. 1 d. 2 p., 18 str. 1 d. 4 p., 18 str. 2 d.), nėra pagrindo pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą pripažinti neteisėtu.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog skundžiami įsakymai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dar ir dėl to, jog Įsakyme dėl leidimo panaikinimo yra netinkamai nurodyta apskundimo tvarka, o Įsakyme dėl atleidimo – nenurodyta visai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad aplinkybė, jog skundžiamame administraciniame akte nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai ir tvarka, atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Kadangi nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais kreiptis į teismą, šio procedūrinio pažeidimo teismas nelaikė esminiu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat pareiškė ir kitus išvestinius reikalavimus, būtent, grąžinti jį į vidaus tarnybą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, taip pat į tai, jog skundžiami Įsakymas dėl leidimo panaikinimo ir Įsakymas dėl atleidimo atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi juose nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis priimti įsakymai, taip pat nurodyti faktiniai įsakymų pagrindai, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-387-14 antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas Leonidas Zubanovas, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų. Pareiškėjo atstovas pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 610 Lt, kurios turi būti priteistos valstybės naudai. Vadovaudamasis ABTĮ 451 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai nepriteistinos, nes pareiškėjo reikalavimas nepatenkintas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–79) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai teisingai nustatė, kad Įsakymo dėl leidimo panaikinimo faktiniu pagrindu yra Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas Nr. 30-SEK-6, todėl turėjo vertinti būtent šiame protokole išdėstytas aplinkybes. Į tai nukreipia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-939/2013). Teismas visiškai nevertino fakto, kad nei Įsakyme dėl leidimo panaikinimo, nei Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokole Nr. 30-SEK-6 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada net nėra paminėta. Ši komisija nesvarstė ir nevertino tarnybinio patikrinimo duomenų, o tik vėliau šie duomenys buvo pateikti teismui kaip atsakovo gynybinė priemonė. Teismo priimtas sprendimas, kai jame remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo vertinamos priimant skundžiamą atsakovo sprendimą, yra neteisėtas bei nepagrįstai pažeidžia teisę tinkamai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktas klaidingas faktų vertinimas, o Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos E. L. 2013 m. spalio 16 d. tarnybinis pranešimas, kuriuo taip pat rėmėsi teismas, yra grindžiamas grynai ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie dar nėra baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo objektyviai ištirti ir patvirtinti.

2. Teismas visiškai nevertino ginčijamo Įsakymo dėl leidimo panaikinimo faktinio pagrindo – Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. nutarimo turinio, t. y. ar šiame nutarime išdėstytos aplinkybės atitinka tikrovę, ar ne. Sutinka, kad ši komisija jo atžvilgiu neigiamą išvadą kildino iš dviejų aplinkybių: pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00123-13 ir atsisakymo tikrintis poligrafu. Tačiau nesutinka, kad šios dvi tirtos aplinkybės sudaro pagrindą laikyti jį nepatikimu ir netinkamu darbui su riboto slaptumo informacija. Nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos. Nei iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei vėliau – iki nušalinimo nuo pareigų, nepažeidė teisės aktų, sąžiningai atliko savo pareigas, be to, iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo ne kartą skatintas už nepriekaištingą tarnybą. Nuo 2014 m. vasario 15 d. pasibaigus nušalinimo nuo pareigų terminui turėjo grįžti į tarnybą. Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gegužės 17 d. dalyvavo apklausoje ir davė išsamius parodymus apie tiriamo įvykio aplinkybes. Per apklausą tyrėjas tik žodžiu pasiūlė atlikti tyrimą poligrafu. Joks sprendimas paskirti tyrimą priimtas nebuvo. Atsakė, kad šiuo metu atsakyti negali, nes tai buvo netikėta. Tai nebuvo atsisakymas ir šį faktą vertinti jo nenaudai nėra pagrindo, nes, visų pirma, buvo pažeista poligrafo naudojimo tvarka. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1507/2013. Pasiūlymas atlikti tyrimą poligrafu neatitiko įstatymo reikalavimų, o jo dalykinės ir asmeninės savybės nei Specialiosios ekspertų komisijos, nei teismo nebuvo išvis analizuojamos. Teismui į bylą pateiktas tik išrašas iš Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolo Nr. 30-SEK-6. Šis posėdžio protokolas apskritai neegzistuoja, priešingu atveju būtų kopijuojamas originalas su šios komisijos narių parašais. Neįrodyta, kad Specialioji ekspertų komisija pasiūlė Klaipėdos AVPK viršininkui panaikinti Leidimą. Tokiu atveju Įsakymas dėl leidimo panaikinimo lieka be faktinio pagrindo.

3. Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. nutarimas išimtinai siejamas su jam pareikštais įtarimais ikiteisminio tyrimo byloje. Būtent ikiteisminio tyrimo duomenys sudarė teismui pagrindą konstatuoti, kad Specialioji ekspertų komisija turėjo pagrindą pripažinti jį nepatikimu, kadangi teismas, kaip ir ši komisija, visiškai netyrė ir nenurodė sprendime jo asmeninių ir dalykinių savybių, nenurodė nė vieno nesąžiningumo ir neatsakingumo fakto ir pan., bet plačiai disponavo ikiteisminio tyrimo duomenimis. Nors teismas atmetė prašymą dėl bylos sustabdymo, tačiau vadovavosi būtent tomis aplinkybėmis, kurios kildinamos iš ikiteisminio tyrimo bylos ir kurios, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, būtų paneigtos. Teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Šios prezumpcijos gynimą įtvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuo 1999 m. formuojama teismų praktika baudžiamosiose bylose.

4. Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra neteisėtas, todėl automatiškai yra neteisėtas ir naikintinas ir Įsakymas dėl atleidimo iš pareigų. Konstitucinės teisės į darbą ribojimas (t. y. atleidimas iš darbo) yra neproporcingas galimam demokratinės visuomenės tikslui, tarp tikslų ir priemonės akivaizdžiai nėra pusiausvyros. Kilus abejonėms dėl jo galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas ar užtikrinti įslaptintos informacijos saugumą baudžiamojo persekiojimo metu turėjo būti taikomas nušalinimas nuo pareigų (Statuto 28 str.). Baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja nusprendė nuo 2014 m. vasario 14 d. nepratęsti nušalinimo nuo pareigų. Todėl nuo 2014 m. vasario 15 d. pasibaigus nušalinimo nuo pareigų terminui turėjo grįžti į tarnybą. Įsakymai yra tendencingi, siekiant neteisėtai ir nepagrįstai atleisti jį iš pareigų, kad atsakovui nereikėtų įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje numatytos garantijos, jeigu paaiškėtų, kad nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai, ar nepasitvirtins aplinkybės, lėmusios nušalinimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Specialioji ekspertų komisija surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo veiklą per pastaruosius 3 metus. Komisija sprendimą priėmė įvertinusi E. L. 2013 m. spalio 16 d. tarnybiniame pranešime (adresuotas šiai komisijai) nurodytus duomenis, 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-106 ir jos medžiagą bei kitus gautus ikiteisminio tyrimo duomenis, posėdžio metu susipažino ir su pareiškėjo asmens byla, kurioje sukaupti duomenys apie jo veiklą, pareigybės aprašymu bei jam keliamais reikalavimais, o sprendimą patvirtino parašais ir kitokių pasiūlymų policijos įstaigos vadovui neteikė.

2. Teismas išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino duomenis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareikštų kaltinimų pobūdį bei atsisakymą atlikti psichofiziologinį tyrimą Specialioji ekspertų komisija vertino kaip papildomus įrodymus, charakterizuojančius pareiškėjo moralines savybes. Pareiškėjas neužsimena, nors teismo posėdžio metu patvirtino, jog su atsakovo 2013 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-497, kuris priimtas remiantis 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-106, buvo susipažinęs, sutiko ir nustatyta tvarka neskundė. Paminėtoje išvadoje taipogi nurodytos pareiškėjo moralinės savybės, pasireiškusios polinkiu nepaisyti norminių aktų reikalavimų. Tolimesnis pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų nepratęsimas sietinas su baudžiamosios bylos baigtimi ir jos perdavimu teismui. Pareiškėjas pasibaigus nušalinimui nuo pareigų jokių pareiginių funkcijų nevykdė. Jo atsisakymas atlikti psichofiziologinį tyrimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek tarnybinio patikrinimo metu patvirtina vengimą atskleisti savo dalykines ir moralines savybes.

3. Teismas pagrįstai atmetė prašymą stabdyti administracinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-19-404/2013 ir teisingai įvertino tai, kad Specialioji ekspertų komisija ikiteisminio tyrimo duomenis vertino tik tokia apimtimi, kiek jie susiję su pareiškėjo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei.

4. Teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo teiginius, kad iki bus išnagrinėtas klausimas dėl jam pareikštų kaltinimų pagrįstumo turėjo būti ne atleistas iš tarnybos, o tik pagal Statuto 28 straipsnio nuostatas nušalintas nuo pareigų. Įsakymas dėl atleidimo priimtas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas. Analogiškų arba žemesnių pareigų, nereikalaujančių turėti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, atsakovas neturi ir tokių nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš skundžiamo atsakovo 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-190 matyti, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija), pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Kolegija pažymi, kad tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta (buvo iš jo atimta) jo taip pat skundžiamu atsakovo 2014 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 30-TE-187. Todėl, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su tam tikros specialiosios teisės praradimu), konstatuotina, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl paminėto atsakovo 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-187 panaikinimo. Kitas pareiškėjo skundo reikalavimas – dėl atsakovo 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-190 panaikinimo – laikytinas išvestiniu iš kolegijos įvardyto pagrindinio reikalavimo. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra paminėto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės), panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę - (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šalys taip pat nekvestionuoja Specialiosios ekspertų komisijos kompetencijos spręsti leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo klausimą.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnių. Pagal atsakovo Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nurodytą (pareiškėjui pritaikytą) šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą (bylai aktuali 2013-07-02 įstatymo Nr. XII-449 redakcija), leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 str. 1 d. 4 p. yra panaikinamas), jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei: tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Iš šios teisės normos matyti, kad aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) paminėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, galima daryti išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) išaiškinti faktus, kurie atskleidžia nurodytas asmens savybes.

Pasisakydama dėl Poligrafo naudojimo įstatymo taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (pastebėtina, kad nors Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nebuvo tiesiogiai remiamasi Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatomis, tačiau Specialiosios ekspertų komisijos 2014-02-17 posėdžio protokole, į kurį buvo atsižvelgta, priimant šį įsakymą, yra pateikta nuoroda į Poligrafo naudojimo įstatymo 10 str. 1 d.), kolegija pažymi, kad vienas iš būdų nustatyti pirmiau aptartas pareigūno (asmens) savybes yra pareigūno patikrinimas poligrafu (5 str. 1 d.). Pastebėtina, kad byloje nėra kvestionuojama, jog Poligrafo naudojimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo požiūriu pareiškėjas yra tinkamas tokio patikrinimo subjektas.

Tyrimo poligrafu reikšmė ir jo atlikimo arba asmens (pareigūno) atsisakymo jį atlikti teisinės pasekmės yra nustatytos paminėtoje Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija), pagal kurią tyrimo poligrafu išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Aiškindama šią teisės normą, kolegija daro išvadą ir pabrėžia, kad asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui neigiamoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios aplinkybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šio straipsnio taikymo kontekste pažymėtina, kad jo 6 dalyje nustatyta taisyklė, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo turi būti taikoma ir tyrimo poligrafu išvados arba atsisakymo tirtis poligrafu vertinimui.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad nuoroda apie jas yra pateikta tik paminėtame Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokole Nr. 30-SEK-6. Todėl šiame protokole nurodyti duomenys teismo vertintini pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

Byloje esančiame aptariamo protokolo išraše (b. l. 20-22), be kita ko, nurodyta, kad šiame posėdyje SEK atliko Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) specialisto A. G. patikimumo pakartotinį patikrinimą, kad pateiktų Klaipėdos AVPK viršininkui pasiūlymą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šiame išraše taip pat nurodyta, kad pranešėja (SEK sekretorė) supažindino SEK narius su Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos 2013 m. spalio 16 d. tarnybiniu pranešimu.

Pastebėtina, kad šiuo pranešimu Klaipėdos AVPK viršininkas buvo informuotas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 30-1-00123-13, kuriame pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos (kyšininkavimo), ir pareikšta nuomonė, jog, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu, tikslinga atlikti pakartotinį pareiškėjo (ir kito pareigūno E. D., kuris įtariamas padaręs tą pačią nusikalstamą veiką kartu su pareiškėju) patikimumo ir lojalumo patikrinimą Specialiojoje ekspertų komisijoje.

Tačiau iš aptariamo protokolo išrašo negalima nustatyti, kuo pasireiškė pareiškėjo papildomas patikrinimas po to, kai SEK buvo gautas paminėtas tarnybinis pranešimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nebuvo pateiktas visas nurodyto SEK posėdžio protokolas, todėl byloje negalima nustatyti ne tik bylai reikšmingų pareiškėjo papildomo patikrinimo aplinkybių, bet ir patikimos informacijos dėl Specialiosios ekspertų komisijos atlikto patikrinimo apimties, kuri teismo galėtų (turėtų) būti nustatyta susipažinus su šiame posėdyje dalyvavusių SEK narių pasisakymais.

Šiame kontekste kolegija dar kartą pabrėžia, kad nurodytu tikslu tikrinamo asmens (pareiškėjo) atžvilgiu pradėtas ir tęsiamas ikiteisminis ir netgi teisminis tyrimas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka taip pat, kaip ir tokio asmens atsisakymas būti patikrintam poligrafu, savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti šį asmenį netinkamu turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme.

Tai teisės aiškinimo būdu yra nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-895-146/2015, kurioje buvo sprendžiama iš esmės ta pati faktinė situacija (tik tai paminėto pareigūno E. D. atžvilgiu), kaip ir šioje administracinėje byloje. Kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje padarytas šios situacijos (faktinės jos pusės) vertinimo išvadas, konstatuoja, kad paminėti neaiškumai negali būti pašalinti nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka.

Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p., 2 d.).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turi spręsti dėl naujų įrodymų rinkimo (išreikalauti visą SEK posėdžio protokolą, surinkti duomenis, kokia medžiaga buvo pateikta SEK ir kokia medžiaga ji rėmėsi, priimdama 2014 m. vasario 17 d. protokolinį nutarimą, apklausti SEK narius, kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis