A-662-1436-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1436/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02552-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Mažeikių rajono apylinkės teismui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš Mažeikių rajono apylinkės teismo nesumokėtą atlyginimo dalį už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. 19 dienų (152 valandas) – 8 484,26 Lt.

Pareiškėja skunde (b. l. 2-6) ir patikslintame skunde (b. l. 76-78) nurodė, kad ji Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 1 d. dekretu Nr. 146 buvo paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja penkeriems metams, 2004 m. spalio 13 d. dekretu Nr. 91 nuo 2004 m. lapkričio 2 d. perkelta iš Šiaulių miesto apylinkės teismo į Mažeikių rajono apylinkės teismą, 2008 m. birželio 18 d. dekretu Nr. 1K-1393 pareiškėja paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų ir iki šiol eina teisėjos pareigas minėtame teisme.

Paaiškino, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas, TAĮ), kurio 6 straipsnio 1 ir 2 dalis pacitavo. Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino „Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 3 punktą pareiškėja nurodė.

Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką.

Šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis BPK, CPK bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką. Pagal 4 punktą nustatoma, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikantis teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus).

Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) 5–6 punktuose išdėstoma ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka. Teisėjo pagal nustatytą tvarką dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo tikslus laikas žymimas nustatytos formos pavyzdiniame teisėjų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale. Teisėjui atliekant teisėjo funkcijas teisme poilsio ir švenčių dienomis bei po teismo darbo valandų, žurnale pažymimas teisėjo atvykimo, išvykimo laikas ir kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti.

Informaciją apie darbą po teismo darbo valandų, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo laiką, taip pat apie atliktus veiksmus žurnale įrašo teisėjas.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta, kad TAĮ 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iki šios dienos teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista. Pareiškėja 2010–2013 metais pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val., tačiau už budėjimą namuose 2011 ir 2012 metais buvo išmokėta tik nedidelė dalis 2009–2011 metais galiojusioje TAĮ 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nereguliuojamas.

Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 261 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, pagal to paties straipsnio 4 dalį numatoma, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatyta tvarka. VTĮ 261 straipsnio 5 dalis numato, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

DK 193 straipsnis numato, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK nenumato išskirtinės apmokėjimo už budėjimus tvarkos, todėl vadovaujamasi normomis, kurios numato darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo tvarką. DK 194 straipsnyje išskiriami du darbo poilsio ir švenčių dienomis atlyginimo būdai priklausomai nuo to, ar asmuo dirbo pagal grafiką, ar ne pagal grafiką, kadangi pareiškėja dirbo pagal grafiką, jai turi būti taikoma DK 194 straipsnio 2 dalis, pagal kurią už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje.

Už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (DK 194 str. 1 d.).

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. birželio mėnesio dirbo 19 dienų (152 valandas), t. y. budėjo namuose: 2010 metais – liepos 31 d., rugsėjo 25 d., lapkričio 13 d.; 2011 metais – sausio 8 d., kovo 12 d., balandžio 30 d., birželio 25 d., rugpjūčio 6 d., spalio 22 d., gruodžio 17 d.; 2012 metais – sausio 14 d., kovo 10 d., gegužės 1 d., birželio 23 d., rugsėjo 15 d., rugsėjo 29 d., gruodžio 26 d.; 2013 metais – vasario 16 d., gegužės 11 d. Darbas poilsio ir švenčių dienomis paskirtas Budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikuose. Už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjai turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį (darbo dienos užmokestį), nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, kad iš prašomos priteisti sumos yra atskaitytinos sumos, išmokėtos jai pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94. Taigi iš viso prašė priteisti 8 484,26 Lt.

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 84-86) nurodė TAĮ 6 straipsnį ir pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus, kad TAĮ 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, TAĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su ribojama teisėjų teise gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, nebuvo pakeistos, nebuvo priimtas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas apmokėjimas teisėjams už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, todėl sutiko su pareiškėjos S. G. skunde nurodytu argumentu, jog tokiu atveju turėtų būti taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 186 str. 2 d., 194 str. 2 d.). Taip pat nurodė, jog pareiškėjos vidutinis atlyginimas už darbą atitinkamomis dienomis sudarė 4 996,13 Lt. Taikant minėtas DK nuostatas, dvigubas S. G. išmokėtinas darbo užmokestis sudarytų 9 992,26 Lt, o atskaičius sumas, išmokėtas pareiškėjai pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės įsakymus (Nr. V-113 (416,00 Lt) ir Nr. V-94 (1 092,00 Lt)), pareiškėjai S. G. neišmokėta darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis sudarytų 8 484,26 Lt. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas nesutiko, kad yra tinkamas atsakovas šioje byloje ir kad neišmokėtas darbo užmokestis būtų priteistas pareiškėjai iš teismo. Valstybė, skirdama teisėją į užimamas pareigas ir atlikdama darbdavio vaidmenį, yra atsakinga už tinkamą jo darbo apmokėjimą, t. y. pakankamų asignavimų teisėjų darbo užmokesčiui skyrimą, todėl pareiškėjos S. G. skundą prašė tenkinti, priteisiant jai neišmokėtą darbo užmokestį ne iš Mažeikių rajono apylinkės teismo, o iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepimuose (b. l. 89-90, 120-121) nurodė, kad tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Mažeikių rajono apylinkės teismas, o jeigu bus priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, prašė jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai S. G. iš atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo 8 484,26 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 19 dienų (152 valandas).

Teismas nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, Teisėjų tarybos Tvarkos aprašas, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimas „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. spalio 13 d. dekretu Nr. 91 nuo 2004 m. lapkričio 2 d. perkelta iš Šiaulių miesto apylinkės teismo į Mažeikių rajono apylinkės teismą, 2008 m. birželio 18 d. dekretu Nr. 1K-1393 pareiškėja paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų ir iki šiol eina teisėjos pareigas Mažeikių rajono apylinkės teisme. Atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo pateikti teisėjų budėjimo sekmadieniais ir švenčių dienomis grafikai, darbo laiko švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką apskaitos žiniaraščiai rodė, kad pareiškėja S. G. nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose 19 dienų (152 valandas).

Pripažindamas TAĮ 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam BPK, CPK ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis. Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, jog TAĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Kadangi TAĮ 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimas laikytas teisės spraga, kuri užpildyta pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Tokia teisinio reguliavimo spraga užpildyta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostata. Teismų įstatyme teisėjų darbo ne nustatytu darbo laiku apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas. Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio VTĮ 261 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama DK nustatyta tvarka. VTĮ 261 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Nurodė, kad DK 193 straipsnyje nustatyta, jog už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK nenustato išskirtinės apmokėjimo už budėjimus tvarkos, todėl vadovaujamasi normomis, kurios nustato darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo tvarką. DK 194 straipsnyje išskiriami du darbo poilsio ir švenčių dienomis atlyginimo būdai atsižvelgiant į tai, ar asmuo dirbo pagal grafiką, ar ne pagal grafiką. Kadangi pareiškėja budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, jai turi būti taikomos DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Pažymėta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (DK 194 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad kaip tik šios teisės normos tinkamiausios nesureguliuotam teisėjų viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu atlyginimo teisiniam santykiui, todėl turi būti taikomos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Nustatyta, kad pareiškėja S. G. poilsio ir švenčių dienomis budėjo 152 valandas. Už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjai turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai priteista už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką pagal minėtas Mažeikių rajono apylinkės teismo pažymas 8 484,26 Lt.

Teismas nurodė, kad teisiniai santykiai dėl TAĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo) ir jos gavėjos – šio teismo teisėjos. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir TAĮ, šie santykiai yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Be to, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir TAĮ 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą (TAĮ 6 str. 2 d., Aprašo 3 p., 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3–6 p.). Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.), taigi tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Mažeikių rajono apylinkės teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-677/2013).

Trečiojo suinteresuoto asmens prašymo, jeigu bus priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas netenkino, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 metų veiklos ataskaitoje nurodyta, jog 2010 metų pabaigoje <...> bendrasis vidaus produktas, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, augo tris ketvirčius iš eilės ir paskutinį ketvirtį rodiklis siekė 4,8 procento. Taigi nuo 2010 m. gerėjant valstybės ekonominiams rodikliams, nebuvo pagrindo atidėti teismo sprendimo vykdymą.

III. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas apeliaciniu skundu (b. l. 132-134) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį iš Lietuvos valstybės.

Nurodo, kad šioje byloje tinkamas atsakovas turi būti ne Mažeikių rajono apylinkės teismas, o Lietuvos valstybė. Akcentuoja tai, kad apeliantas tinkamai vykdo patvirtintus deficitinius biudžetus, tačiau yra kontroliuojamas aukštesnių valstybės valdžios institucijų, leidžiančių teismams privalomus vykdyti teisės aktus, tarp jų ir teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuojančius teisės aktus, o tai suponuoja išvadą, jog už tinkamą teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą yra atsakingas ne apeliantas, o valstybė. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialines teisės normas, prilygindamas teismą teisėjo darbdaviui, turinčiam mokėti teisėjui atlyginimą už darbą pagal DK nuostatas. Taip pat pateikia papildomus dokumentus (Nacionalinės teismų administracijos rašto dėl informacijos pateikimo kopiją, Teismų darbo užmokesčio fondo naudojimo 2012 m. ataskaitos kopiją, aiškinamojo rašto prie darbo užmokesčio fondo naudojimo 2012 m. spalio 10 d. ataskaitos kopiją ir lydraščio Finansų ministerijos Biudžeto departamentui dėl 2012 m. programos sąmatos darbo užmokesčiui mažinimo kopiją).

Pareiškėja S. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad iš apeliacinio skundo ir jų priedo matyti, jog apeliantas turėjo lėšų sumokėti jai už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pažymi, kad apeliantas yra tinkamas atsakovas šioje byloje, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-377/2013. Taip pat nurodo, jog nuo 2010 m. gerėjant valstybės ekonominiams rodikliams, nėra pagrindo atidėti teisingą teismo sprendimo vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 154-155) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą. Lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 pažymėjo, jog teisiniai santykiai dėl TAĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo ir jų gavėjų – šio teismo teisėjų. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir TAĮ, šie santykiai yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Administracinių teismų praktikoje tokia situacija suponuoja atsakovo – teismo (DK taikymo prasme darbdavio) tinkamumą tokio pobūdžio administracinėse bylose. Atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir TAĮ 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog tinkamu atsakovu šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Mažeikių rajono apylinkės teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai S. G. (Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjai) nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio (19 dienų, 152 valandos).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjai turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje, ir konstatavo, jog tinkamas atsakovas yra Mažeikių rajono apylinkės teismas, bei priteisė iš jo pareiškėjai 8 484,26 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas dėl pareiškėjai priteistos nesumokėto atlyginimo dalies dydžio nekyla, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisakys. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas mano, jog šioje byloje tinkamas atsakovas ir atsakingas už tinkamą apmokėjimą teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis yra ne Mažeikių rajono apylinkės teismas, o Lietuvos valstybė.

Pastebėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, jei tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213−241).

Šiuo aspektu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Nepaisant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžta, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai neišmokėtą kompensaciją už darbą švenčių ir poilsio dienomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš Mažeikių rajono apylinkės teismo, o ne iš Lietuvos valstybės. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjai S. G. už 8 484,26 Lt darbą poilsio ir švenčių dienomis priteistini iš Lietuvos valstybės.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, atsakovas – tai institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Mažeikių rajono apylinkės teismas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog savo pirminiame skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja atsakovu buvo nurodžiusi Lietuvos valstybę (b. l. 1-6, 76-79), tikslindama šalių procesinę padėtį atsakovu ji buvo nurodžiusi ir Mažeikių rajono apylinkės teismą, ir Lietuvos valstybę (b. l. 108), ir tik dar kartą Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 25 d. nutartimi pasiūlius patikslinti atsakovus ir asmenį, kuriam keliami reikalavimai, Lietuvos valstybę pareiškėja nurodė trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Tačiau iš bylos duomenų neaišku, ar Lietuvos valstybės procesinė padėtis iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį išties buvo pakeista, kadangi tokį pakeitimą liudijančių pirmosios instancijos teismo veiksmų nenustatyta, nors 2013 m. gruodžio 12 d. pažymoje apie teismo posėdį (b. l. 122) ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime (b. l. 123-130) Lietuvos valstybė yra nurodoma kaip trečiasis suinteresuotas asmuo.

Kita vertus, Mažeikių rajono apylinkės teismo ir Lietuvos valstybės interesai šiuo atveju negalėjo reikšmingai skirtis, akivaizdu, jog nesutapo tik jų pozicijos dėl tinkamo atsakovo. Be to, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovavo Teisingumo ministerija, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme metu byloje teikė atsiliepimus atsakovo vardu (b. l. 120-121, 154-155). Įvertinus pareiškėjos formuluojamus skundo dalyką ir pagrindą, neatrodo, kad Lietuvos valstybės įvardinimas atsakovu ir toks šalių pakeitimas prieštarautų jos interesams. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo nustatytą pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pakartotinis bylos šalių patikslinimo klausimo sprendimas būtų netikslingas ir nederėtų su teismo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus šio straipsnio ir kitų įstatymų numatytus atvejus, kai valstybei teisme atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota ar kita įstatymų nustatyta institucija. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai neišmokėtos kompensacijos už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis priteisimas nėra tiesiogiai kildinamas iš žalos atlyginimo teisinių santykių, tačiau šiuo atveju nesant teisės akto, įtvirtinančio atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantį subjektą, ir įvertinus tai, kad kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai nebuvo mokama dėl valstybės neveikimo (tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo) bei tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 str. 1 d.), darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas pagal analogiją taikyti minėtą Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį bei tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija padarė ir 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą – 8 484,26 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai priteisia iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjai S. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisti 8 484,26 Lt (aštuoni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai dvidešimt šešis centai).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Arūnas Sutkevičius