AS-11-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-11-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02553-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. gegužės 3 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2839(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-2839(11)); 2) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 3) teismui pripažinus, kad praleistas skundo padavimo terminas, šį terminą atnaujinti, esant svarbioms priežastims; 4) sustabdyti šią administracinę bylą, kol bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2011 m. sausio mėnesio gavusi sumažintą valstybinę pensiją, tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamos jos teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Pareiškėja apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. dar iki jo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo 3 (treji) metai nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat žinodama, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atkurtos, pareiškėja į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jai bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Be to, pareiškėja susipažino su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Supratusi, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėja raštu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, prašydama perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Gavusi Ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2839(11), pareiškėja galutinai sužinojo, kad susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas be teismo sprendimo nebus išmokėtas.

Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėja sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo, kurios išvadų 12 punkte nurodyta, kad valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principais, privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą; asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamas, būtų mokamos ir toliau.

Atsižvelgdama į tai, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neaiški, pareiškėja nusprendė su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kadangi yra įsitikinusi, jog nėra praleidusi 3 (trejų) metų senaties termino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjos skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 1D-2839(11) panaikinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi sprendimas Nr. 1D-2839(11) tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 (trejų) metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, kuriai pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinama nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik 2014 m. gegužės 3 d. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėja nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos įvardytos procesinio 3 (trejų) metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjos G. Š. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Teismas pareiškėjos skundą (išskyrus reikalavimą dėl sprendimo Nr. 1D-2839(11) panaikinimo) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja G. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja atskirajame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagal pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jos skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo bei bylą sustabdyti iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, kadangi kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja G. Š. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja, 2014 m. gegužės 3 d. kreipdamasi su skundu į teismą, pareiškė šiuos reikalavimus: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2839(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat pareiškėja prašė teismui pripažinus, kad praleistas skundo padavimo terminas, šį terminą atnaujinti, esant svarbioms priežastims.

Pareiškėja atskirajame skunde iš esmės ginčija tą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti jos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti šį pareiškėjos reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atsisakymo priimti kitą skundo reikalavimą pareiškėja apeliacinės instancijos teismui neginčija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja skunde netiksliai formuluoja savo skundo reikalavimą, nurodydama laikotarpį, už kurį prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, t. y. prašo priteisti jai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir kartu nurodo, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai susidarė 1 544,87 Lt pensijos nepriemoka. Į tai atsižvelgusi ir įvertinusi pareiškėjos skundo turinį bei skundo priedus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja siekia nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, šiuo atveju pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, priteisimo.

Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodydamas, kad šis įstatymas galioja: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Dėl minėtų Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymų yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar minėtos įstatymų normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, taikant Laikinąjį įstatymą, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 (treji) metai, kuris pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėja skunde patvirtina, kad sumažinta pensija jai mokama nuo 2010 m. gruodžio mėnesio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus, ribojant jos pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. sausio mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. gruodžio mėnesį. Pareiškėja dėl 2010 m. gruodžio 16 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. gegužės 3 d., t. y. praleidusi minėtą 3 (trejų) metų terminą šiam reikalavimui pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014 ir kt.).

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 (trejų) metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2011 m. sausio mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame konstatuotas tam tikrų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, paskelbimas buvo atidėtas, šis nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2014 m. gegužės 3 d., 3 (trejų) metų procesinį terminą kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą (2011 m. sausio mėnesį) praleido nežymiai (maždaug 3 mėnesiais), bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2014 m. gegužės 3 d., buvo nesąžininga, neatidi ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjai nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014, AS552-759/2014, AS624-811/2014, AS525-577/2014, AS624-843/2014 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Teisėjų kolegija taiko pirmiau išdėstytas nuostatas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas specialusis 3 (trejų) metų procesinis terminas ir kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, kad 3 (trejų) metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymo 2012–2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gegužės 3 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015, kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes šia apimtimi skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tai, kad pareiškėja 3 (trejų) metų procesinį terminą kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą praleido nežymiai, bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja, kreipdamasi į teismą, buvo nesąžininga, neatidi ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises, tenkina pareiškėjos prašymą ir atnaujina kreipimosi į teismą terminą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija pareiškėjos G. Š. skundo reikalavimo priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį iš dalies pakeisti.

Pareiškėjos G. Š. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tenkinti ir šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjos G. Š. skundo reikalavimo priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė